ŠEIMA, SANTUOKA IR DE FACTO  GYVENIMO SĄJUNGOS

(Tęsinys)
 

IV. Teisingumas ir šeima kaip socialinis gėris

Šeima – teisiškai gintinas socialinis gėris

24. Santuoka ir šeima yra pirmutinės svarbos socialinis gėris: „Šeima visada išreiškia naują žmogaus gėrio matmenį ir dėl to lemia naują atsakomybę. Tai atsakomybė už ypatingą bendrąjį gėrį, apimantį žmogaus, kiekvieno šeimos bendruomenės nario gėrį. Žinoma, tas gėris ‘sunkus’ (bonum arduum), bet drauge ir nuostabus” (47). Tiesa, ne visi sutuoktiniai ir ne visos šeimos plėtoja visą galimą asmeninį ir socialinį gėrį (48). Tačiau tada įsikišti ir, parūpindama reikiamų priemonių, prie joms būdingų vertybių plėtojimo prisidėti turi visuomenė. Juk „reikia visomis išgalėmis stengtis, kad šeima būtų pripažinta kaip pirminė ir tam tikra prasme ‘suvereni’ visuomenė. Jos ‘suverenumas’ būtinas visuomenės gerovei” (49).

Skatintinos objektyviosios socialinės vertybės

25. Taip suprantama santuoka ir šeima yra visuomenės gėris, nes apsaugo patiems sutuoktiniams brangų gėrį. Juk „šeima, natūrali visuomenė, egzistuoja pirmiau nei valstybė ar kokia kita bendruomenė ir turi jai būdingas neatimamas teises” (50). Viena vertus, buvimo sutuoktiniu socialinis matmuo implikuoja juridinio saugumo principą: kadangi tapimas sutuoktiniu ar sutuoktine susijęs su būtimi – ne tik veikimu, šio naujo asmeninės tapatybės ženklo kilnumas turi būti viešai pripažintas, o jo teikiamas visuomenei gėris – branginamas pagal jo tikrąją vertę (51). Akivaizdu, jog gera visuomenės tvarka skatinama tada, kai santuoka ir šeima reiškiasi kaip tai, kas jos yra iš tikrųjų, būtent kaip patvari tikrovė (52). Be to, visavertis sutuoktinių abipusis atsidavimas, potencialiai apimantis tėvystę bei motinystę, ir iš to atsirandanti – išskirtinė ir tvirta – tėvų ir vaikų sąjunga išreiškia besąlygišką pasitikėjimą, kuris visus stiprina ir praturtina (53).

26. Kita vertus, žmogaus asmens orumas reikalauja, kad žmogus gimtų iš santuokos ryšiais susisaisčiusių tėvų, iš artimos, visa apimančios, abipusės ir nuolatinės – teisiškai įpareigojančios – sąjungos, būdingos santuokiškam būviui. Vadinasi, tai yra gėris vaikams. Tiktai tokios kilmės dėka galima iš tikrųjų apsaugoti vaikų tapatybę ne tik genetiniu bei biologiniu, bet ir biografiniu bei istoriniu požiūriu (54). Be to, santuoka yra tinkamiausia žmogiška ir žmoginanti aplinka vaikams sutikti, aplinka, geriausiai laiduojanti emocinį saugumą, socialinės integracijos ir auklėjimo proceso vieningumą ir tęstinumą. „Artimas motinos ir pradėto vaisiaus ryšys ir nepamainomas tėvo vaidmuo reikalauja, kad vaikas gimtų šeimoje, garantuojančioje jam, kiek įmanoma, abiejų tėvų buvimą. Jų ypatingas indėlis į šeimą ir per ją į visuomenę vertas didžiausio pripažinimo” (55). Galiausiai nepertraukiama santuokos, motinystės/tėvystės ir giminystės (tėvų ir vaikų, brolių ir seserų ir pan.) seka apsaugo visuomenę nuo daugybės rimtų problemų, kurios išnyra būtent tada, kai šių įvairių elementų grandinė pertraukiama ir kiekvienas tampa nepriklausomas nuo kitų (56).

27. Santuokinė sąjunga kaip socialinė tikrovė yra gėris ir kitiems šeimos nariams. Santuokiniu ryšiu grįstose šeimose ne tik gimsta ir dalyvauti bendrose užduotyse mokosi jaunosios kartos; jos taip pat sudaro ankstesnėms kartoms (seneliams) progą prisidėti prie visų praturtinimo: perteikti savo patirtį, dar kartą pajusti savo reikalingumą, visavertiškai išgyventi savo kaip asmens orumą jaučiantis vertinamam bei mylimam dėl savęs paties, dalyvaujant taip dažnai vaisingame dialoge tarp kartų. Juk „šeima tai vieta, kur susieina įvairios kartos, padedančios viena kitai augti žmogiška išmintimi ir derinti individo teises su kitais socialinio gyvenimo reikalavimais” (57). Sykiu pagyvenę žmonės gali su pasitikėjimu ir ramiai žvelgti į ateitį, žinodami, jog yra supami ir globojami tų, kuriais jie patys ilgus metus rūpinosi. Negana to, yra žinoma, jog tada, kai šeima tikrai atlieka savo vaidmenį, pagyvenę žmonės susilaukia tokio dėmesio, kokio negali atstoti – bent kai kuriais aspektais – išorinių institucijų, net aukštos kokybės ir aprūpintų pažangiomis techninėmis priemonėmis, teikiama priežiūra (58).

28. Galima paminėti taip pat tokius iš santuokinės bendrystės, santuokos pagrindo ir šeimos versmės, kylančius gėrius visai visuomenei kaip piliečio identifikavimo principas; giminystės – gyvenimo visuomenėje pirminių ryšių pagrindo – unitarinio pobūdžio ir jos pastovumo principas; kultūrinių gėrybių ir vertybių perteikimo principas; subsidiškumo principas: šeimos išnykimas priverstų valstybę imtis funkcijų, kurias šeima atlieka iš prigimties; ekonomiškumo principas, įskaitant teisinius dalykus: žlugus šeimai, valstybei tektų dažniau kištis tiesiogiai sprendžiant problemas, kurios turėtų pasilikti ir būti sprendžiamos privataus gyvenimo srityje, ir tai daugiau kainuotų tiek finansiškai, tiek psichologiškai. Be to, dera neužmiršti, kad „šeima yra daugiau negu vien teisinis, socialinis ir ekonominis vienetas, tai – meilės ir solidarumo bendruomenė, nepakartojamai gebanti mokyti kultūrinių, etinių, socialinių, dvasinių ir religinių vertybių, esmingai svarbių jos pačios ir visuomenės narių tobulėjimui ir gerovei, ir jas perduoti” (59). Galiausiai šeimos suirimas, užuot padidinęs individualią laisvę, padarytų individus pažeidžiamesnius ir bejėgiškesnius valstybės galios atžvilgiu; tai skurdintų ir valstybę, kuriai prireiktų vis sudėtingesnės teisinės sistemos.

Visuomenė ir valstybė privalo ginti ir skatinti santuoka grįstą šeimą

29. Glaustai tariant, žmogiškasis, socialinis ir materialinis santuoka grįstos šeimos skatinimas ir elementų, sudarančių jos vieningą visumą, teisinė apsauga ne tik yra gėris kiekvienam atskiram šeimos nariui; tai taip pat prisideda prie tarpasmeninių santykių struktūros bei gero jų funkcionavimo apskritai, padeda laiduoti galių pusiausvyrą, laisvę, pedagoginius interesus, piliečių tapatybę, paskirstyti funkcijas tarp įvairių socialinių institucijų: „Iš to kyla lemiamas ir nepakeičiamas šeimos vaidmuo kuriant gyvybės kultūrą” (60). Nevalia užmiršti, kad jei šeimos krizė tam tikromis aplinkybėmis ir tam tikrais aspektais buvo viena iš padidėjusio valstybės kišimosi į šeimai priklausančias sritis priežasčių, tai ne mažiau tiesa ir tai, jog daugeliu kitų atvejų ir kitais aspektais įstatymų leidėjų iniciatyvos buvo didelės daugybės santuokų ir šeimų sunkumų, kartais ir žlugimo priežastis. „Įvairių kultūrų patirtis per ilgą istoriją parodė, kad visuomenei būtina pripažinti ir ginti šeimos instituciją. Visuomenė ir ypač valstybė bei tarptautinės organizacijos privalo globoti šeimą politinio, ekonominio, socialinio ir teisinio pobūdžio priemonėmis, kurių tikslas stiprinti šeimos vienybę ir patvarumą, idant ji galėtų atlikti savo specifinę funkciją” (61).

Šiandien labiau negu bet kada anksčiau būtina – šeimos ir visos visuomenės labui – skirti didžiausią dėmesį santuokai ir šeimai iškilusioms problemoms, vadovaujantis didžiausios pagarbos jų laisvei dvasia. Reikia įstatymų, kurie, neapribodami jų sprendimo laisvės, laiduotų jų esminius elementus, būtent įstatyminių nuostatų, susijusių su moters darbu, nesuderinamu su jos kaip žmonos ir motinos statusu (62); su „sėkmės kultūra”, trukdančia dirbantiesiems suderinti savo profesines pareigas su šeimos gyvenimu (63); su sprendimu turėti vaikų, kurį pagal savo sąžinę turi priimti patys sutuoktiniai (64); su pastovumo, kurio sutuoktinių poros teisėtai siekia, apsauga (65); su religijos laisve ir teisių kilnumu bei lygumu (66); su principais, pagal kuriuos norima auklėti vaikus, ir jų pasirinkimu (67); su finansiniu traktavimu ir kitais paveldimo pobūdžio dalykais (palikimas, butas ir t. t.); su teisėta šeimos autonomija; ir galiausiai su pagarba bei parama jos iniciatyvoms politikos srityje, ypač tada, kai tai svarbu šeimos aplinkai (68). Iš čia kyla būtinybė socialiniu lygmeniu aiškiai skirti nevienodos prigimties reiškinius, jų teisinius aspektus bei indėlį į bendrąjį gėrį ir tuos reiškinius atitinkamai traktuoti. „Viešosios galios turėtų palaikyti institucinę santuokos vertę; nesusituokusių porų būvio nevalia prilyginti galiojančiu būdu sudarytai santuokai” (69).

V.   Krikščioniškoji santuoka ir de facto gyvenimo sąjungos

Krikščioniškoji santuoka ir socialinis pliuralizmas

30. Bažnyčia jau kelerius metus gyvai ir atkakliai akina pasitikėti žmogaus asmeniu, jo laisve, orumu bei vertybėmis ir dėti viltis į visas silpnybes įveikti padedantį Dievo išganomąjį veikimą pasaulyje. Sykiu ji reiškia didelį susirūpinimą dėl gausių kėsinimųsi į žmogaus asmenį ir jo orumą, atkreipdama dėmesį į tam tikras vadinamajai „postmodernistinei” kultūrai būdingas ideologines prielaidas, kurios temdo vertybes, kylančias iš vidinių tiesos apie žmogaus būtį reikalavimų, ir trukdo jas įgyvendinti. „Tai jau nebe ribotos ir atsitiktinės priešpriešos, bet visuotinis ir sistemingas, tam tikromis antropologijos bei etikos koncepcijomis grindžiamas mėginimas užginčyti moralinį paveldą. Šių koncepcijų pradinį tašką daugiau ar mažiau užmaskuotai veikia mąstymo kryptys, siekiančios nutraukti būtiną ir esminį ryšį tarp žmogaus laisvės ir tiesos” (70).

Kai laisvė atsiejama nuo tiesos, „prarandama bet kokia užuomina į bendrąsias, absoliučiai visus saistančias vertybes bei tiesą, o visuomenės gyvenimas atsistoja ant lakių visiško reliatyvizmo smiltynų. Tokioje situacijoje viskas tampa derybų, susitarimo objektu: net pirmoji iš visų pamatinių teisių, teisė į gyvybę” (71). Šį įspėjimą galima tikrai taikyti ir santuokos bei šeimos tikrovei, šios pirmapradės teisės įgyvendinimo nepakartojamai versmei ir žmogiškai vagai. Jis aktualus tada, kai iškraipoma laisvės sąvoka bei patirtis, laisvę suprantant „ne kaip gebėjimą įgyvendinti Dievo plano tiesą apie santuoką ir šeimą, bet kaip autonominę galią siekti, dažnai nepaisant kitų, savo egoistinės gerovės” (72).

31. Remdamasi šiuo principu, krikščionių bendruomenė nuo pat pradžių krikščioniškosios santuokos instituciją laikė veiksmingu Kristaus sąjungos su savo Bažnyčia ženklu. Jėzus Kristus išaukštino santuoką, padarydamas ją išganomuoju įvykiu naujoje Atpirkimo tvarkoje. Kitaip tariant, santuoka yra Naujosios Sandoros sakramentas (73). Tai esminis aspektas stengiantis suprasti dviejų pakrikštytųjų santuokinio ryšio turinį ir reikšmę. Savo ruožtu Bažnyčios magisteriumas taip pat aiškiai nurodė, kad „Santuokos sakramentas iš visų sakramentų išsiskiria tuo, jog aprėpia tikrovę, jau egzistuojančią kūrimo tvarkoje; tai santuokinė sandora, įsteigta Kūrėjo ‘pradžioje’”(74).

Visuomenėje, dažnai nukrikščionėjusioje ir nutolusioje nuo tiesos apie žmogaus asmenį vertybių, šiandien būtina atkakliai akcentuoti santuokinio ryšio, „kuriuo vyras ir moteris sudaro viso gyvenimo bendruomenę, savo prigimtimi orientuotą į sutuoktinių gerovę ir vaikų auklėjimą” (75), turinį – ryšio, kurį Dievas natūralioje Kūrimo tvarkoje įsteigė „nuo pradžių” (76). Tai turi blaiviai apmąstyti ne tik praktikuojantys tikintieji, bet ir tie, kurie šiandien nuo religinės praktikos yra nutolę, neturi tikėjimo ar laikosi kitokių įsitikinimų, trumpai tariant, visi žmonės, vyrai ir moterys, pilietinės bendruomenės nariai ir atsakingieji už bendrąjį gėrį. Būtina priminti santuoka grįstos šeimos prigimtį, tai, kad šeima pasižymi ne tik istoriniu bei konjunktūriniu, bet taip pat ontologiniu pobūdžiu, pranokstančiu visas epochų, vietų ir kultūrų kaitas, ir iš to kylančiu teisiniu matmeniu.

Šeimos sekuliarizacija Vakaruose

32. Iš pradžių – bent krikščioniškąją tradiciją turinčiose Vakarų šalyse – santuokos institucijos sekuliarizacijos procesas prasidėjo nuo vestuvių, tai yra nuo santuokos šventimo būdo. Nepaisant visko, tautinėje sąmonėje ir pasaulietinėje teisinėje sistemoje kurį laiką išliko tokie principai kaip brangi santuokos neišardomumo vertybė ir ypač dviejų pakrikštytųjų sudaryto ir įvykdyto sakramentinio santuokos ryšio absoliutus neišardomumas (77). Kai tai, ką Vatikano II Susirinkimas pavadino „skyrybų epidemija”, plačiai įsitvirtino įvairiose įstatyminėse sistemose, šio didelio žmonijos laimėjimo amžių raidoje vertė visuomenės sąmonėje ėmė pamažu temti. Ankstyvoji Bažnyčia nemėgino sureliginti ar sukrikščioninti romėniškąją santuokos sampratą, bet, vadovaudamasi aiškiu Kristaus noru, grąžino šiai institucijai Kūrimo pradžioje turėtąją reikšmę. Neabejotina, jog ankstyvoji Bažnyčia jau aiškiai suvokė, kad natūralus santuokos pobūdis Kūrėjo nuo pradžių buvo sumanytas kaip Dievo meilės savo tautai ženklas ir, atėjus laiko pilnatvei, kaip Kristaus meilės savo Bažnyčiai ženklas. Juk tai, ką ji, vadovaudamasi Evangelija ir aiškiai išreikštais Kristaus mokymais, pirmiausia padarė, buvo santuokos grąžinimas prie jos ištakų suvokiant, jog „pats Dievas yra įkūręs santuoką su įvairiomis jos vertybėmis ir tikslais” (78). Kita vertus, ji suvokė, kad ši natūrali institucija yra labai svarbi „žmonių giminės tęstinumui, pavienių šeimos narių asmeniniam ugdymui bei amžinajam jų likimui ir pačios šeimos bei visos žmonijos orumui, pastovumui, taikai ir klestėjimui” (79). Paprastai tie, kurie tuokiasi pagal nustatytus (Bažnyčios ar valstybės, nelygu atvejis) būdus, gali ir nori sudaryti tikrą santuoką. Polinkis į santuokinę sąjungą žmogui įgimtas, ir iš tokio sprendimo kyla santuokinės sandoros teisinis aspektas ir tikro santuokinio ryšio pradžia.

Santuoka, santuokinės meilės institucija ir kitokio pobūdžio sąjungos

33. Į natūralią santuokos tikrovę atsižvelgiama Bažnyčios kanoninėje teisėje (80). Kanonų teisė iš esmės apibūdina pakrikštytųjų santuoką tiek in fieri – santuokos sudarymo momentu, – tiek kaip nuolatinį būvį, kur klostosi santuokiniai ir šeiminiai ryšiai. Šiuo požiūriu bažnytinė jurisdikcija santuokos klausimu yra nedviprasmiška ir autentiškai gina šeimos vertybes. Tačiau santuokinio būvio pamatiniai principai santuokinės meilės ir jos sakramentinės prigimties klausimais ne visuomet visiškai suprantami ir gerbiami.

34. Kalbant apie santuokinę meilę, dažnai sakoma, jog meilė yra santuokos pagrindas, o pastaroji – gyvenimo ir meilės bendruomenė, tačiau ne visada pakankamai pabrėžiama, kad santuoka yra santuokinė institucija, išleidžiant iš akių sutikimo aktui būdingą teisinį matmenį. Santuoka yra institucija. Į tai neatsižvelgiant, krikščioniškosios santuokos ir de facto gyvenimo sąjungų klausimu dažnai kyla rimtų nesusipratimų: de facto gyvenimo sąjungą sudarantys partneriai irgi gali tvirtinti, kad jų ryšys remiasi „meile” (tačiau tai meilė, kurią Vatikano II Susirinkimas vadina sic dicto libero) ir kad jie sudaro gyvenimo ir meilės bendruomenę (tačiau ta bendruomenė iš esmės skiriasi nuo communitas vitae et amoris coniugalis, tai yra santuokos [81]).

35. Kalbant apie pamatinius principus, susijusius su santuokos sakramentine prigimtimi, dalykas darosi sudėtingesnis. Bažnyčios ganytojai privalo iš tiesų atsižvelgti į nenusakomus malonės lobius, kylančius iš krikščioniškosios santuokos sakramentinės prigimties bei jos poveikio santuoka grįstiems šeimos ryšiams. Dievas norėjo, kad pirmapradė santuokinė sandora, Kūrimo santuoka, būtų nuolatinis Kristaus ryšio su Bažnyčia ženklas ir, vadinasi, tikras Naujosios Sandoros sakramentas. Būtina gerai įsisąmoninti, jog tas sakramentinis pobūdis nėra kažkas, kas prie santuokos prigimties pridedama papildomai ar iš išorės. Priešingai, pati santuoka, kurios Kūrėjas norėjo kaip neišardomos, Kristaus atperkamuoju darbu buvo iškelta į sakramento garbę, nė kiek nesumažinant jos tikrovės natūralumo. Šio sakramento ypatingumo, palyginti su kitais, nesuvokimas dažnai duoda pradžią sakramentinės santuokos sąvoką temdantiems nesusipratimams. Rengiant santuokai ši sąvoka ypač svarbi: pagirtinos pastangos rengti sužadėtinius švęsti šį sakramentą bus bergždžios, jei šie gerai neįsisąmonins santuokos, kurią jie ketina sudaryti, absoliutaus neišardomumo. Pakrikštytieji ateina į Bažnyčią ne tik švęsti šventę pagal specialias apeigas, bet sudaryti santuoką visam gyvenimui, švęsti Naujosios Sandoros sakramentą. Per šį sakramentą jie dalyvauja Kristaus ir Bažnyčios ryšio slėpinyje ir išreiškia savo artimą bei neišardomą ryšį (82).

VI. Krikščioniškosios gairės

Problemos pagrindo išreiškimas: „pradžioje taip nebuvo”

36. Krikščionių bendruomenė nėra abejinga de facto gyvenimo sąjungų reiškiniui. Tokios sąjungos be jokio – pilietinio ar religinio – teisinio institucinio ryšio pasitaiko vis dažniau, ir Bažnyčia privalo skirti joms savo pastoracinį dėmesį (83). Remdamasis ne tik protu, bet pirmiausia iš tikėjimo kylančiu „tiesos spindesiu”, tikintysis geba vadinti dalykus tikraisiais jų vardais: gera – geru ir bloga – blogu. Dabartinėje reliatyvizmu persiėmusioje ir visus skirtumus – net esminius – tarp santuokos ir faktinių gyvenimo santykių nutrinti linkusioje aplinkoje reikia didelės išminties ir drąsios laisvės, norint nepasiduoti dviprasmybėms ar kompromisams, žinant, jog pavojingiausia krizė, galinti ištikti žmogų, yra gėrio ir blogio sumaišymas, neleidžiantis „nustatyti ir palaikyti individų ir bendruomenių moralinės tvarkos” (84). Tikrai krikščioniškai apmąstant laiko ženklus žmogiškosios meilės, gilios tiesos aptemimo daugybės mūsų amžininkų širdyje aplinkybėmis, dera grįžti prie tyrų Evangelijos vandenų.

37. „Tuomet pas jį atėjo fariziejų. Spęsdami pinkles, jie paklausė: ‘Ar galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti žmoną?’ Jis atsakė: ‘Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu.  Tai jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria’. Tada jie klausė: ‘O kodėl Mozė liepė duoti skyrybų raštą, atleidžiant žmoną?’ Jis atsakė: ‘Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo. Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną – jei ne dėl ištvirkavimo – ir veda kitą, svetimauja’” (Mt 19, 3–9). Šie Viešpaties žodžiai gerai žinomi, kaip ir jo mokinių reakcija: „Jei tokie vyro ir moters reikalai, tai neverta vesti” (Mt 19, 10). Tokia reakcija aiškiai atitinka ano meto epochoje vyravusią mąstyseną, nugręžtą nuo Kūrėjo pirmapradžio plano (85). Mozės padaryta nuolaida atspindi nuodėmės, kuri reiškėsi duritia cordis forma, buvimą. Šiandien galbūt dar labiau negu anksčiau reikia atsižvelgti į šią supratimo kliūtį, šį valios paralyžių, šią negebą valdyti aistrų, trapumo daugelio veiksnių, skatinančių dabartinį de facto gyvenimo sąjungų plitimą, slaptą priežastį.

De facto gyvenimo sąjungos, trapumo veiksniai ir sakramentinė malonė

38. Bažnyčios ir krikščioniškosios santuokos dėka pilietinė visuomenė amžių raidoje pripažino santuokos pirmapradiškumą, į kurį savo atsakyme dėmesį atkreipė Kristus (86). Santuokos pirmapradiškumas visada lieka aktuali problema, kaip ir sunkumas – dėl duritia cordis – tai pripažinti ir išgyventi kaip giliai žmogaus gelmėse slypinčią tiesą. Santuoka yra natūrali institucija, kurios savybes galima pažinti protu nepriklausomai nuo kultūros (87). Toks tiesos apie santuoką pažinimas taip pat susijęs su moraline tvarka (88). Tačiau nevalia užmiršti, kad žmogaus prigimtis, sužeista nuodėmės ir atpirkta Kristaus, ne visuomet geba aiškiai skirti tiesas, Dievo įrašytas į jo širdį. Todėl Bažnyčia ir jos Magisteriumas irgi turi gyvai mokyti bei liudyti pasaulyje savo krikščioniškąją žinią (89). Čia taip pat svarbu pabrėžti, jog santuokinis gyvenimas negali pasiekti savo autentiškos pilnatvės be malonės (90). Tad, pastoraciškai tiriant de facto gyvenimo sąjungų problematiką, būtina neišleisti iš akių nei žmogiškojo trapumo, nei tikrai bažnytinės patirties bei katechezės, kreipiančių į malonės gyvenimą, maldą ir sakramentus, ypač Susitaikinimo, svarbos.

39. Reikia skirti trapumo veiksnių, duodančių pradžią de facto gyvenimo sąjungoms, kurioms būdinga vadinamoji „laisvoji” meilė ir santuokinei meilei būdingo ryšio ignoravimas ar atmetimas, įvairius elementus. Be to, būtina skirti, kaip sakėme anksčiau, de facto gyvenimo sąjungas, į kurias kai kas įsitraukia verčiamas sunkių aplinkybių, ir tas, kurios, kaip tokios, pasirenkamos savanoriškai „vadovaujantis paniekos, protesto ar atmetimo paženklinta nuostata visuomenės, šeimos institucijos, socialinės ir politinės tvarkos atžvilgiu arba vien malonumo troškimu” (91). Galiausiai reikia atsižvelgti ir į tuos, kuriuos į de facto gyvenimo sąjungas įstumia „didžiausias neišprusimas ar skurdas, kartais tikrai neteisingos gyvenimo sąlygos ar taip pat tam tikras psichologinis nebrandumas, dėl kurio jie svyruoja ir bijo sudaryti pastovų ir galutinį ryšį” (92).

Vadinasi, etiniai vertinimai, pastoracija ir krikščionių veikla politiniame gyvenime turi atsižvelgti į gausybę situacijų, įvardijamų anksčiau apibūdinta (93) bendrąja „de facto gyvenimo sąjungų” sąvoka. Kad ir kokios būtų jų priežastys, šios sąjungos kelia „rimtų pastoracinių problemų būtent dėl sunkių padarinių, dėl to jaučiamų tiek religiniu bei moraliniu (santuokos religinės prasmės, suvokiamos Dievo sandoros su savo tauta šviesoje, praradimas; sakramentinės malonės netekimas; dideli papiktinimai), tiek socialiniu lygmeniu (šeimos sampratos griovimas; ištikimybės jausmo, taip pat visuomenės atžvilgiu, silpnėjimas; galimas psichologinis vaikų traumavimas; egoizmo didėjimas)” (94). Štai kodėl Bažnyčia taip jautriai stebi nesantuokinių bendro gyvenimo sąjungų reiškinio plitimą, ypatingą dėmesį skirdama šio reiškinio moraliniam ir pastoraciniam matmeniui.

Krikščioniškosios santuokos liudijimas

40. Iniciatyvos, kuriomis įvairiose krikščionybės tradiciją turinčiose šalyse imta siekti de facto gyvenimo sąjungoms palankių įstatymų, sukėlė didelį ganytojų ir tikinčiųjų nerimą. Atrodo, jog gana dažnai nežinoma, kaip į šį reiškinį atsakyti, ir reakcija būna tiktai gynybinė, galinti daryti įspūdį, jog Bažnyčia paprasčiausiai nori išlaikyti status quo, tartum santuoka grįsta šeima būtų Bažnyčios kultūrinis modelis („tradicinis” modelis), kurį trokštama išsaugoti nepaisant didelių mūsų epochos permainų.

Tokiomis aplinkybėmis derėtų pagilinti santuokinės meilės teigiamus aspektus, idant Evangelijos tiesą dar kartą būtų galima įkultūrinti taip, kaip tai pavyko mūsų eros pirmųjų amžių krikščionims. Ši nauja šeimos evangelizacija pirmiausia skirta krikščionių šeimoms, kurios, būdamos evangelizacijos objektas, taip pat yra pirmutinės evangelizuotojos, skleidžiančios „broliškos meilės” „gerą naujieną” (95) ne tik žodžiais, bet pirmiausia asmeniniu liudijimu. Neatidėliotinai būtina iš naujo atrasti santuokinės meilės stebuklo socialinę vertę, nes de facto gyvenimo sąjungų reiškinį lydi ideologiniai veiksniai, kurie jį dangsto ir duoda pradžią neteisingai žmogaus lytiškumo bei vyro ir moters ryšio sampratai. Dėl to toks pirmapradiškai svarbus yra krikščioniškųjų santuokų malonės gyvenimas Kristuje. „Krikščioniškoji šeima taip pat yra Bažnyčios, kunigiškosios tautos, dalis. Per Santuokos sakramentą, kuriame ji šaknijasi ir kurio yra maitinama, Viešpats Jėzus ją nepaliaujamai gaivina, kviečia ir įpareigoja vesti dialogą su Dievu per sakramentinį gyvenimą, savo egzistencijos auką ir maldą. Tai kunigiškoji užduotis, kurią šeima gali ir privalo įgyvendinti kasdieniu santuokos bei šeimos gyvenimu artimai vienydamasi su Bažnyčia; būtent taip krikščioniškoji šeima pašaukta šventėti ir šventinti bažnytinę bendruomenę ir pasaulį (96).

41. Sutinkamos įvairiose visuomenės aplinkose krikščioniškosios santuokos gali tinkamiausiai konkrečiai parodyti šiuolaikiniam žmogui (kurio subjektyvumas iš dalies sugriautas ir kuris po daugelio fragmentiškų patirčių jaučiasi išsekintas „laisvosios” meilės, priešingos tikrai santuokinei meilei, bergždžių paieškų), kad jis gali susigrąžinti savo žmogiškąją būtį, padedant jam suvokti subjektyvybės tikrovę, tobulai įgyvendintą Jėzuje Kristuje sudarytoje santuokoje. Toks susidūrimas su tikrove yra vienintelis galimas būdas sužadinti širdyje tėvynės, kurios neišdildomą atminimą turi kiekvienas asmuo, ilgesį. Nusivylusiems žmonėms, ciniškai klausiantiems: „Argi gali kas nors gera kilti iš žmogaus širdies?” būtina gebėti atsakyti: „Ateikite ir pamatykite mūsų santuoką, mūsų šeimą”. Tikras liudijimas, per kurį krikščionių bendruomenė, padedama Dievo, tampa Dievo gailestingumo žmonėms ženklu, gali būti svarbiausias atspirties taškas. Be to, visur galima konstatuoti, kokia paveiki ir teigiama gali būti tikinčių krikščionių įtaka. Sąmoningai rinkdamiesi tikėjimą ir gyvybę, jie savo amžininkams yra tartum raugas, patamsius apšviečianti šviesa. Tad pastoracinis rūpinimasis jų rengimu santuokai bei šeimai ir tolesnė jų globa yra esmingai svarbūs Bažnyčios ir pasaulio gyvenimui (97).

Tinkamas rengimas santuokai

42. Bažnyčios magisteriumas daug kartų yra akcentavęs, ypač po Vatikano II Susirinkimo, rengimo santuokai įprastinėje pastoracijoje svarbą ir nepamainomumą. Toks rengimas neturi apsiriboti vien informavimu, kas yra santuoka Bažnyčiai, bet privalo būti tikra auklėjamoji kelionė, tikėjimo ir vertybių ugdymo priemonė. Popiežiškoji šeimos taryba aptarė šį svarbų Bažnyčios pastoracijos aspektą dokumentuose Žmogaus lytiškumo tiesa ir reikšmė (1995 m. gruodžio 8 d.) ir Rengimas Santuokos sakramentui (1996 m. gegužės 13 d.), išryškindama rengimo santuokai pamatinį pobūdį ir turinį.

43. „Rengti santuokai, santuokiniam ir šeimos gyvenimui, yra itin svarbu siekiant Bažnyčios gerovės. Juk Santuokos sakramentas turi didelę vertę visai krikščionių bendruomenei ir pirmiausia sutuoktiniams, kurių sprendimas negali būti improvizuotas ar skubotas. Ankstesniais laikais rengiant santuokai buvo galima tikėtis santuokos vertybes bei privalumus pripažįstančios visuomenės paramos. Bažnyčia be sunkumų ir abejonių gynė santuokos šventumą suvokdama, jog Santuokos sakramentas kaip gyvoji Dievo tautos ląstelė yra Bažnyčios garantas. Bažnytinės bendruomenės, bent jau tos, kurios buvo iš pagrindų evangelizuotos, rėmė santuoką ryžtingai, vieningai ir sutelktai. Išsiskyrimų bei santuokinių nesėkmių paprastai pasitaikydavo retai, o skyrybos būdavo laikomos socialine nelaime (plg. Gaudium et spes, 47). Šiandien, priešingai, dažnai tenka būti ryškaus šeimos nuosmukio bei tam tikro santuokos vertybių irimo liudininku. Daugelyje tautų, ypač ekonomiškai stipriose šalyse, santuokų sumažėjo. Santuoka paprastai atidedama vėlesniam laikui, daugėja skyrybų bei išsiskyrimų, net pirmaisiais santuokinio gyvenimo metais. Visa tai neišvengiamai verčia vis kelti pastoracinio rūpesčio kupiną klausimą, ar besituokiantieji tikrai yra gerai pasirengę. Rengimo Santuokos sakramentui bei santuokiniam gyvenimui problema šiandien išnyra kaip didelė pastoracinė būtinybė – pirmiausia, žinoma, dėl sutuoktinių, tačiau sykiu ir dėl visos krikščionių bendruomenės, taip pat visuomenės gerovės. Štai kodėl visur didėja suinteresuotumas bei daugėja iniciatyvų norint tinkamai ir laiku atsiliepti į rengimo Santuokos sakramentui problemą” (98).

44. Mūsų dienomis, priešingai negu kitomis epochomis, problema nėra vien santuokai pakankamai nepasirengę jaunuoliai. Sklandant pesimistinei, struktūriškumą griaunančiai ir subjektyvybę ardančiai antropologinei vizijai, daugelis jų net apskritai abejoja, ar santuokoje gali egzistuoti tikras atsidavimas, sukuriantis ištikimą, vaisingą ir neišardomą ryšį. Tokia vizija gali paskatinti atmesti santuokos instituciją kaip iliuzinę tikrovę, skirtą tiktai itin specialiai parengtiems žmonėms. Dėl to taip svarbu yra krikščioniškai ugdyti teisingą ir realistišką su santuoka susijusios laisvės kaip gebėjimo atrasti santuokinio atsidavimo gėrį ir į tai atsigręžti idėją.

Šeimos katechezė

45. To siekiant svarbus vaidmuo tenka prevencinei veiklai per šeimos katechezę. Krikščioniškųjų šeimų liudijimas nepamainomas tiek jų vaikams, tiek visuomenei, kurioje jie gyvena. Ginti šeimą neturėtų vieni ganytojai: pačios šeimos privalo reikalauti pagarbos savo teisėms bei tapatybei. Šeimos katechezėms šeimos pastoracijoje šiandien rezervuota pirmutinė vieta. Šios katechezės imasi šeimos tikrovės plačiai, visapusiškai ir sistemiškai, remdamosi tikėjimo kriterijumi ir Dievo žodžio šviesa – žodžio, kurį bažnytiškai ir sąžiningai laikydamiesi Bažnyčios magisteriumo aiškina teisėti ir kompetentingi ganytojai, tokiame katechetiniame procese tikrai prisidedantys prie išganomosios tiesos apie žmogų gilinimo. Būtina stengtis parodyti Evangelijos racionalumą bei įtikimumą santuokos ir šeimos atžvilgiu, atitinkamai pertvarkant Bažnyčios švietimo sistemą (99). Santuokos ir šeimos aiškinimas remiantis teisinga antropologine vizija nustebina ir pačius krikščionis, kurie sužino, kad tai ne tik tikėjimo klausimas. Tai patvirtina jų tikėjimą ir skatina veikti liudijant asmeniniu gyvenimu ir vykdant savitą pasauliečių apaštalavimo misiją.

Komunikavimo priemonės

46. Šiandienė šeimos vertybių ir šeimos sampratos krizė, juntama valstybės sistemose ir kultūros perteikimo priemonėse – spaudoje, televizijoje, internete, kine ir t. t., – verčia atnaujinti pastangas siekiant laiduoti šeimos vertybių buvimą komunikavimo priemonėse. Užtenka, pavyzdžiui, prisiminti žiniasklaidos vaidmenį griaunant socialinį jautrumą tokioms situacijoms kaip svetimavimas, skyrybos ar net de facto gyvenimo sąjungos, ar didelę žalą darančias iškraipytas „vertybes” (arba geriau „antivertybes”), kurios kartais pateikiamos kaip normalios gyvenimo alternatyvos. Iš akių taip pat nereikia išleisti ir tai, kad, nepaisant pagirtino įsipareigojusių krikščionių, bendradarbiaujančių tokiose komunikavimo priemonėse, indėlio, tam tikri televizijos serialai bei laidos ne tik neprisideda prie religinio ugdymo, bet net skleidžia dezinformaciją ir religinę ignoranciją. Tokie veiksniai nėra pamatiniai kultūros formavimo elementai, tačiau jie daro nemenką įtaką ir turi būti priskirti prie sociologinių veiksnių, į kuriuos būtina atsižvelgti realistiškais kriterijais grindžiamoje pastoracijoje.

Socialinis įsipareigojimas

47. Daugeliui mūsų amžininkų, kurių vidujiškumą tam tikra prasme „sugriovė” ideologijos, santuoka atrodo beveik neįsivaizduojamas dalykas, o santuokinė tikrovė nieko nereiškia. Kaip Bažnyčios pastoracija galėtų ir jiems tapti išganymo įvykiu? Čia pagrindinis vaidmuo turėtų tekti atsakingas užduotis šiose aplinkose turinčių katalikų politinei ir įstatyminei veiklai. Įstatymai smarkiai lemia tautos etosą. Šiuo požiūriu itin svarbu akinti įveikti abejingumo pagundą politikos ir įstatymų leidimo srityje, akcentuojant būtinybę viešai liudyti asmens orumą. De facto gyvenimo sąjungų prilyginimas šeimai, kaip matėme, pakeistų į bendrąjį visuomenės gėrį orientuotą tvarką ir nuvertintų santuoka grįstą šeimos instituciją. Vadinasi, tai būtų blogis asmenims, šeimoms ir visuomenei. „Politinės įmanomybės” ir jos raidos laike negalima atsieti nuo pamatinių tiesos apie žmogaus asmenį principų, turinčių lemti nuostatas, konkrečias iniciatyvas ir ateities programas (100). Lygiai taip pat būtų naudinga skatinti suabejoti demokratijos ir etinio reliatyvizmo neišardomo ryšio, kuriuo remiasi daug įstatymo leidimo iniciatyvų de facto gyvenimo sąjungas prilyginti šeimai, „dogma”.

48. De facto gyvenimo sąjungų problema yra didelis iššūkis krikščionims, kurie turėtų gebėti parodyti racionalų tikėjimo aspektą, santuokos ir šeimos Evangelijos gilų racionalumą. Bet kuris šios Evangelijos skelbimas, neįstengiantis atsakyti į tokį racionalumo (suprantamo kaip artima žmogaus desiderium naturale ir Bažnyčios skelbiamos Evangelijos atitiktis) iššūkį, bus neveiksmingas. Štai kodėl šiandien labiau negu anksčiau būtina parodyti santuokinės meilės instituciją pagrindžiančios tiesos apie žmogų vidinį įtikimumą. Skirtingai negu kiti sakramentai, santuoka priklauso Kūrimo tvarkai ir yra įrašyta į natūralią žmonių giminės dinamiką. Antra vertus, reikia stengtis apmąstyti pamatinius pagrindus, esminius principus, įkvepiančius švietimo veiklą įvairiose aplinkose bei institucijose. Kokia filosofija vadovaujasi šiandienės švietimo įstaigos Bažnyčioje ir kaip šie principai paverstini rengimu santuokai ir šeimai kaip pagrindiniams ir būtiniems visuomenės branduoliams?

Pastoracinis rūpinimasis ir prieitys

49. Supratingumo kupina laikysena egzistencinės problematikos ir asmenų, sudarančių de facto gyvenimo sąjungą, pasirinkimo atžvilgiu yra teisėta ir tam tikromis aplinkybėmis privaloma. Kai kurios tokios situacijos gali net kelti užuojautą. Pagarba asmens orumui nėra diskusijos objektas. Tačiau supratingumas tokių situacijų atžvilgiu ir pagarba asmeniui neturi reikšti pateisinimo. Tokiomis sąlygomis veikiau būtina pabrėžti, kad tiesa jiems patiems yra esminis gėris ir autentiškos laisvės veiksnys. Tiesos sakymas yra ne įžeidimas, bet, priešingai, artimo meilės forma. Išganingo Kristaus mokymo priėmimas neatmetant nieko yra „iškili meilės sieloms forma” (101), jei jis lydimas kantrumo ir gerumo, kurių pavyzdį parodė pats Viešpats (102). Krikščionys taip pat turėtų stengtis suprasti individualias, socialines, kultūrines ir ideologines de facto gyvenimo sąjungų plitimo priežastis. Būtina neužmiršti, jog protinga ir taktiška pastoracija gali tam tikrais atvejais prisidėti prie „institucinio” tokių sąjungų reabilitavimo. Žmones, gyvenančius tokiomis aplinkybėmis, bažnytinės bendruomenės įprastinėje pastoracijoje reikia traktuoti kaskart individualiai ir protingai, rodyti dėmesį jų problemoms bei sunkumams, kantriai su jais kalbėtis ir konkrečiai padėti, ypač jei yra vaikų. Ir šiuo pastoracijos aspektu pirmenybė skirtina prevencijai.

Pabaiga

50. Ištisus amžius tautų išmintis, nors vienur kitur su kai kuriomis išlygomis, iš esmės pripažino santuoka grįstos šeimos egzistavimą ir pamatinę bei nepamainomą jos misiją. Šeima yra būtinas nepamainomas gėris visai visuomenei. Ji turi būti visos visuomenės teisiškai pripažįstama, saugoma ir skatinama. Juk vienaip ar kitaip darant žalą šiam brangiam ir būtinam žmonijos gėriui, nukenčia visa visuomenė. Visuomenei nevalia likti abejingai de facto gyvenimo sąjungų socialinio reiškinio ir jo implikuojamo santuokinės meilės nuvertinimo akivaizdoje. De facto gyvenimo sąjungų pripažinimas, kai jos viešai pakeliamos į tą patį rangą kaip santuoka grįstos šeimos ar net joms prilyginamos, yra klaidingas sprendimas ir paprasčiausias problemos užgniaužimas. Tai ne tik kenkia santuokai (ir yra kėsinimasis į šeimą, šią būtiną natūralią instituciją, kurią šiandien, priešingai, reikėtų puoselėti tikra šeimos politika), bet ir žymi žmogiškosios vyro ir moters meilės antropologinės tiesos ir nuo to neatsiejamos būtinybės būti pastovia bei gyvybei atvira vienybe visišką nesupratimą, kuris tampa dar grėsmingesnis tada, kai ignoruojamas esminis ir neperžengiamas skirtumas tarp santuokinės meilės, kylančios iš santuokos instituto, ir homoseksualių santykių. Viešosios valdžios „abejingumas” šiuo klausimu labai panašus į apatišką nesidomėjimą visuomenės gyvasties ar mirties, jos veržimosi į ateitį ar nuosmukio perspektyva. Nesiimant tinkamų priemonių, toks „neutralumas” smarkiai sugriaus socialinį audinį ir būsimųjų kartų pedagogiką.

Nepakankamas santuokinės meilės ir jos vidinio atvirumo gyvybei vertinimas ir to nulemiamas šeimos gyvenimo nepastovumas yra socialinis reiškinys, reikalaujantis deramo visų besirūpinančiųjų šeimos gerove, ypač krikščionių, dėmesio. Pirmiausia būtina pažinti tikrąsias (ideologines ir ekonomines) tokios padėties priežastis ir nenusileisti demagoginiams spaudimo grupių, nepaisančių visuomenės bendrojo gėrio, reikalavimams. Katalikų Bažnyčia, sekdama Jėzumi Kristumi, laiko šeimą ir santuokinę meilę Gailestingumo Dievo bendrystės su žmonija dovana, brangiu šventumo ir malonės, spindinčios pasaulyje, lobiu. Štai kodėl ji kviečia visus kovojančius už žmogaus reikalą suvienyti pastangas ir bendromis jėgomis skatinti šeimą ir jos giliausią gyvybės versmę – santuokinę sąjungą.

(47) Jonas Paulius II. Laiškas šeimoms Gratissimam sane, 11.
(48) Ten pat, 14.
(49) Ten pat, 17.
(50) Šeimos teisių chartija, preambulė, D.
(51) Ten pat, preambulė (passim) ir 6 str.
(52) Ten pat, preambulė, D ir I.
(53) Ten pat, preambulė, C ir G.
(54) Plg. Jonas Paulius II. Laiškas šeimoms Gratissimam sane, 9–11.
(55) Jonas Paulius II. Kalba (1999 12 26).
(56) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio, 21; Laiškas šeimoms Gratissimam sane, 13–15.
(57) Šeimos teisių chartija, preambulė, F; plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio, 21.
(58) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Evangelium vitae, 91, 94.
(59) Šeimos teisių chartija, preambulė, E.
(60) Jonas Paulius II. Enciklika Evangelium vitae, 92.
(61) Šeimos teisių chartija, preambulė, H–I.
(62) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio, 23–24.
(63) Plg. ten pat, 25.
(64) Plg. ten pat, 28–35; Šeimos teisių chartija, 3 str.
(65) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio, 20; Šeimos teisių chartija, 6 str.
(66) Plg. Šeimos teisių chartija, 2 str., b ir c; 7 str.
(67) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio, 36–41; Šeimos teisių chartija, 5 str.; Jonas Paulius II. Laiškas šeimoms Gratissimam sane, 16.
(68) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio, 42–48; Šeimos teisių chartija, 8–12 str.
(69) Šeimos teisių chartija, 1 str., c.
(70) Jonas Paulius II. Enciklika Veritatis splendor, 4.
(71) Jonas Paulius II. Enciklika Evangelium vitae, 20; plg. ten pat, 19.
(72) Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio, 6; Laiškas šeimoms Gratissimam sane, 13.
(73) Plg. Tridento Susirinkimas. VII ir XXIV sesija.
(74) Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio, 68.
(75) Kanonų teisės kodeksas, 1055 kan., § 1; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1601.
(76) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Gaudium et spes, 48–49.
(77) Plg. Jonas Paulius II. Kreipimasis į Romos Rotą (2000 01 21).
(78) Vatikano II Susirinkimas, Konstitucija Gaudium et spes, 48.
(79) Ten pat.
(80) Plg. Kanonų teisės kodeksas (1983) ir Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas (1990).
(81) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Gaudium et spes, 49.
(82) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio, 68.
(83) Plg. ten pat, 81.
(84) Jonas Paulius II. Enciklika Veritatis splendor, 93.
(85) Plg. Jonas Paulius II. Kalba per visuotinę audienciją (1979 09 05). Šia kalba prasidėjo katechezės ciklas „Katechezė apie žmogaus meilę”.
(86) „Kristui nepriimtina diskusija tokiu lygmeniu, kokiu ją nori pradėti jo pašnekovai; tam tikra prasme jis nepritaria matmeniui, kurį jie mėgina suteikti problemai. Jis nesivelia į juridinius ar kazuistinius ginčus, bet dukart nurodo į ‘pradžią’” (ten pat).
(87) „Negalima neigti, kad žmogus visada egzistuoja konkrečioje kultūroje, bet negalima nė neigti, kad žmogus apibrėžiamas ne vien šia kultūra. Beje, pati kultūros pažanga rodo, kad kai kas žmoguje peržengia kultūros ribas. Tas ‘kai kas’ yra būtent žmogaus prigimtis: tai kultūros matas ir sąlyga, kurios dėka žmogus netampa nė vienos kultūros kaliniu, bet patvirtina savo asmens orumą gyvenimu, atitinkančiu giliąją jo būties tiesą” (Jonas Paulius II. Enciklika Veritatis splendor, 53).
(88) Prigimtinis įstatymas „yra ne kas kita, kaip Dievo mums duota intelekto šviesa. To dėka žinome, ką turime daryti ir ko turime vengti. Dievas suteikė šią šviesą ir šį įstatymą Kūrimo metu” (Tomas Akvinietis. Summa theologiae, I–II, q. 93, a. 3, ad 2um; plg. Jonas Paulius II. Enciklika Veritatis splendor, 35–53).
(89) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Veritatis splendor, 62–64.
(90) Santuokos malonės dėka sutuoktiniai padeda vienas kitam siekti šventumo gyvendami santuokinį gyvenimą, susilaukdami vaikų bei juos auklėdami (plg. Vatikano II Susirinkimas. Lumen gentium, 11; plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1641–1642.
(91) Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio, 81.
(92) Ten pat.
(93) Plg. pastabas Nr. 4–8.
(94) Ten pat.
(95) Jonas Paulius II. Laiškas šeimoms Gratissimam sane, 20.
(96) Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio, 55.
(97) Plg. ten pat, 66.
(98) Popiežiškoji šeimos taryba. Rengimas Santuokos sakramentui (1996), 1.
(99) Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio, 97.
(100) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Evangelium vitae, 73.
(101) Paulius VI. Enciklika Humanae vitae, 29.
(102) Ten pat.