Šeštinės (C)
Apd 1, 1–11; Ef 1, 17–23; Lk 24, 46–53
 

Beveik ketvirtadalį Naujojo Testamento sudaro artimo apaštalo Pauliaus draugo evangelisto Luko raštai, Evangelija ir Apaštalų darbai. Apaštalų darbų pasakojimą Lukas pradeda tuo pačiu epizodu, kuriuo užbaigiama jo Evangelija. Regimai Viešpaties žengimas į dangų Lukui buvo ypač svarbus įvykis. Šios dienos skaitiniuose yra abiejų Luko pasakojimų ištraukos. Apaštalų darbuose Lukas pasakoja, kad Jėzus atsiskyrė nuo apaštalų po to, kai „jis pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo karalystę” (Apd 1, 3). Tai vienintelė Šventojo Rašto nuoroda, iš kurios galima spręsti, kad Jėzus žengė į dangų praslinkus keturiasdešimčiai dienų po prisikėlimo. Luko evangelijoje tai neminima. Nuo ketvirtojo amžiaus krikščionys pradėjo švęsti Viešpaties žengimą į dangų praėjus keturiasdešimčiai dienų po Velykų.

Lukas pabrėžia paralelę tarp apaštalų ir Jėzaus. Jėzus rengėsi savo viešajai tarnystei keturiasdešimt dienų melsdamasis ir pasninkaudamas dykumoje (Lk 4, 1–2). Apaštalai per keturiasdešimt dienų buvo Jėzaus parengti krikštui „Šventąja Dvasia” (Apd 1, 5). Lukas labai vertina apaštalų vaidmenį. Pats Jėzus pasirinko Dvylika (Lk 6, 12). Apaštalai buvo „pasirinkti” per Šventąją Dvasią. Parenkant kandidatą į atsimetusio Judo vietą (buvo pasirinktas Motiejus), laikytasi kriterijaus, kad apaštalo tarnystę turėtų eiti tas vyras, kuris vaikščiojo drauge su apaštalais pradedant Jono krikštu ir baigiant Jėzaus žengimu į dangų (plg. Apd 1, 21–22). Buvo svarbu vaikščioti drauge su Viešpačiu nuo pradžių ir girdėti jo pamokymus po prisikėlimo.

Mokiniai raginami liudyti „iki žemės pakraščių” (Apd 1–8). Apaštalų darbuose atskleidžiami sunkumai, su kuriais tenka susidurti skelbiant Gerąją Naujieną pagonims. Liudytojai uždaromi į kalėjimą, jiems tenka patirti laivo sudužimą, užmėtymą akmenimis, badą, vargą ir netgi mirtį. Tačiau stiprinami įžengusio į dangų Jėzaus Kristaus, atsiuntusio savo Šventąją Dvasią, mokiniai savo misiją įvykdė. Apaštalų darbų pabaigoje vaizduojama Pauliaus tarnystė Romoje. Jis laisvai ir nevaržomai skelbė Dievo karalystę ir mokė apie Jėzų Kristų (Apd 28, 31).

Lukas pabrėžia apčiuopiamą Jėzaus dangun žengimo aspektą. Kiti Naujojo Testamento autoriai dangun žengime įžvelgia dangiškąjį Kristaus triumfą po prisikėlimo. Jono evangelijoje prisikėlimas ir žengimas į dangų vaizduojamas kaip vienas vyksmas (plg. Jn 20, 17). Prisikėlęs Jėzus tikrai išaukštinamas Tėvo dešinėje patį Velykų rytmetį. Jėzaus pašlovinimo požiūriu dangun žengimas sutampa su prisikėlimu. Šis Jėzaus išaukštinimas buvo neregimas. Šventasis Paulius Laiške efeziečiams išryškina teologinę šio slėpinio prasmę. Paulius išplėtoja kosminę ir visuotinę Jėzaus atnešto išgelbėjimo viziją. Visi tikintieji įkandin Kristaus pašaukti sekti šlovės keliu. Anot šv. Leono, Viešpaties dangun žengimas yra visos žmogiškosios prigimties išaukštinimas: „Kur pašlovinama galva, ten ir kūno laukia viltis”.

Nors šventasis Lukas savo abiejuose aprašymuose labiau akcentuoja būdą, kaip Jėzus atsiskyrė nuo mokinių, jis neapleidžia ir teologinės įžvalgos. Apaštalų darbų pasakojime minimas debesis ir „du vyrai baltais drabužiais” (Apd 1, 9–10) yra išaukštinimo užuomina. Tačiau ypač akivaizdžiai dangiškasis Mesijo triumfas atsiskleidžia Luko evangelijos pabaigoje. Dangun žengimas yra Jėzaus gyvenimo apoteozė – jį Lukas vaizduoja kaip kilimą į Jeruzalę, kur iškyla dvi viršūnės – kryžiaus Golgotoje ir šlovės Alyvų kalne.

Lukas, Apaštalų darbuose išskleidęs įvykius nuo Jėzaus prisikėlimo iki dangun žengimo per keturiasdešimt dienų, savo evangelijoje juos sutelkia į vienintelę dieną. Jėzus, prisikėlęs rytui auštant, žingsniuoja į Emausą drauge su dviem mokiniais, vakarop pasirodo bendruomenei, o vėliau atsiveda saviškius į Alyvų kalną, kviesdamas dalyvauti jo atsiskyrime. Velykų diena yra ilgiausia Kristaus gyvenimo diena. Ji tebesitęsia iki šiol.

Luko evangelijos pasakojimas pasibaigia ten, kur ir prasidėjo – šventykloje. Lukas vaizduoja Jėzų, kylantį į dangų nuo Alyvų kalno, kur atsiveria vaizdas į šventyklą. Kristus, tarsi aukščiausiasis kunigas laimindamas susirinkusius, išnyksta Šventų Šventojoje apgaubtas debesies. Praėjus nuliūdimui, žmonės grįžta į Jeruzalę kupini džiaugsmo. Šis džiaugsmas panašus į kadaise piemenėlių išgyventą džiaugsmą radus gimusį Išganytoją (Lk 2, 20). Ypatingas dangun žengimo bruožas yra viltis. Ši viltis kyla iš trigubo tikrumo. Viešpaties atsiskyrimas yra būtinas tam, kad jis galėtų grįžti dar artimesniu būdu per savo Dvasią. Jau regima didžiulė pjūtis, kurią pasaulyje brandina Evangelija. Galiausiai Viešpaties iškeliavimas yra tik laikinas atsisveikinimas. Ši viltis tarsi saulė nušviečia ilgą Bažnyčios laukimo laiką.