Sekminės
Apd 2, 1–11; 1 Kor 12, 3b–7, 12–13; Jn 20, 19–23
 

Nereikia tikėtis, kad evangelistas Lukas aprašytų Sekmines tarsi koks žurnalistas. Šis stebuklingas įvykis panašiai kaip Jėzaus prisikėlimas iš pačių pagrindų perkeitė ir apsčiai užliejo žmoniją. Šventoji Dvasia tarsi žaibas iš dangaus įžiebia žemėje Dievo ugnį. Lukas pasitelkęs biblines aliuzijas parodo, kad Sekminių įvykis nepalyginamai pranoksta tai, ką žydų tauta patyrė prie Sinajaus kalno. Įvykio data ta pati: septynios savaitės po Velykų. Įvykį prie Sinajaus kalno lydėjo panašūs reiškiniai: griaustinis, kurtinantis gaudesys, žemės drebėjimas, žaibai. Per žydų Sekmines Dievui buvo aukojamos derliaus pirmienos, dėkojant už Įstatymu laiduotą sandorą. Krikščionių Sekminės reiškia Dvasios laiduojamą žmonijos sandorą su Dievu. Per Sekmines nuskamba kvietimas į visuotinį žmonijos sambūrį. Misija sutelkti visas žmonijos tautas į vieną tautą tenka tam nedideliam būreliui vyrų ir moterų, tą rytą buvusių „drauge vienoje vietoje”.

Lukas savo pasakojime nuolat pabrėžia susibūrusių apie apaštalus mokinių vieningumą, atsidėjus maldai drauge su Jėzaus Motina Marija (Apd 1, 14). Iki nužengiant Dvasiai vienybės pagrindas buvo drauge su Prisikėlusiuoju išgyventų dienų prisiminimas, jo iškeliavimo sukelti jausmai. Tačiau šį rytą atsiradusi vienybė pranoksta atsiminimus ir jausmus. Mokinių vienybė gimsta iš Šventosios Dvasios, kuri iš naujo surenka tai, ką išskyrė bei išbarstė nuodėmė. Mokiniai vieningai priima tą pačią Dvasią, kad skelbtų tą pačią Gerąją Naujieną, kad prabiltų iš visų Romos imperijos kampelių atvykusiems žmonėms jų gimtąja kalba, kad Jėzaus vardu teiktų tą patį krikštą ir draugėn sudėtų savo turtą.

Sekminių krikščioniui būdinga bendruomeninė malda: „Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai” (Apd 1, 14). Sekminių krikščionis, uoliai atsidėjęs, klausosi apaštalų mokymo, laikosi broliško bendravimo ir Eucharistinio duonos laužymo. Dvasia nužengia būtent į tokią vieningai susibūrusią bendruomenę. Ji nėra anonimiška. Tai Kristaus Dvasia, laiduojanti gyvą Jėzaus buvimą, primenanti Jėzaus žodžius, išverčianti juos į žmonių, o ne „angelų kalbą” (plg. 1 Kor 13, 1). Krikščionis drauge su tikėjimo broliais kelia nuostabą mieste. Tačiau šis sujudimas ne sklaido, bet suburia. Jis domina, bet negąsdina. Susibūrę žmonės klausinėja: „Ką tai reiškia?” (Apd 2, 12). Šios ugnies norima vis daugiau: ugnis niekada nesako „gana” (plg. Pat 30, 16).

Jeigu galime iš tiesų pasakyti, kad tikime Jėzų Kristų, tai esame tikri, jog mumyse veikia Šventoji Dvasia. Apaštalas Paulius sako: „Nė vienas negali ištarti: ‘Jėzus yra Viešpats’, jei Šventoji Dvasia nepaskatina”. Pauliaus laiške Korinto Bažnyčiai galime įžvelgti du Dvasios veikimo bruožus. Pirma, tikintysis apdovanojamas ypatingomis dovanomis. Toliau Paulius išvardija šias dovanas. Kai kurios yra „ypatingos”, tokios kaip kalbėjimas kalbomis, tačiau daugelis jų yra būdingos paprastam kasdieniam gyvenimui, pavyzdžiui, pagalbos teikimas, mokymas ar vadovavimas. Visa tai, ką mes kaip krikščionys darome padėdami kitiems, reiškia mumyse veikiančią Dvasios galią. Tai pagrindinis kriterijus, leidžiantis atpažinti mumyse esančias dovanas: anot šventojo Pauliaus, jos pasitarnauja bendram labui. Dvasios dovanos skirtos ne rinktiniam elitui, bet visiems tikintiesiems. Kitas Dvasios veikimo bruožas yra tikinčiuosius vienijanti galia. Daugybė pasaulio krikščionių, apdovanotų ypatingomis dovanomis, sudaro vieną Kristaus kūną. „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną” (1 Kor 12, 13). Charizmų tikslas yra ugdyti ir puoselėti šią vienybę.

Evangelijos skaitinys atskleidžia dar vieną įžvalgą, būtent tai, kad Šventoji Dvasia tiesiogiai susijusi su nuodėmių atleidimu. Nors šiame skaitinyje pabrėžiama apaštalams suteikta galia atleisti nuodėmes, Naujajame Testamente atskleidžiama, jog kiekvieną kartą, kai atleidžiame vienas kitam, tai darome Šventosios Dvasios galia. Taigi kiekvieno tikėjimas, net ir menkiausios tarnavimo dovanos, vienybė su kitais, gebėjimas ištarti „atleidžiu” įskaudinusiam, įrodo mumyse veikiančią Šventąją Dvasią. Jono evangelijoje Jėzus Bažnyčiai įkvepia savo Dvasią jau Velykų sekmadienį: „Jis kvėpė į juos ir tarė: ‘imkite Šventąją Dvasią’”. Šią vietą geriau suvoksime prisimindami visą Biblijos kontekstą. Pirmąją tvėrimo dieną vėjo dvelksmas ženklina Kūrėjo veikimą: „Vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų” (Pr 1, 2). Dievas suteikia žmogui arba atima iš jo gyvybės kvapą: „Tau atsiuntus savo Dvasią, jie atgyja, – tu atnaujini žemės veidą” (Ps 104, 27). Šie Dvasios pažadai Naujajame Testamente prisikėlusio Viešpaties padovanojami Bažnyčiai. Tai pačiai Bažnyčiai, kuriai Jėzus „atidavė Dvasią” (plg. Jn 19, 30).

Parengta pagal A. Brunot, H. Maly, P. J. Sena