Šventovė
Gyvojo Dievo atminimas, esamybė ir pranašystė
 

ĮVADAS

1. Dokumento reikšmė ir tikslas

„Kiekvienas krikščionis kviečiamas dalyvauti didžiajame piligrimystės žygyje, kurį ėjo ir dar tebeeina istorijoje Kristus, Bažnyčia ir žmonija. Šventovė, į kurią veda šis kelias, turi būti „Susitikimo palapinė”, Biblijoje vadinama Sandoros skrynia” (1). Šie žodžiai kviečia mus apmąstyti ryšį tarp piligrimystės (2) sąvokos ir šventovės, kuri paprastai yra regimas piligrimo kelionės tikslas: „Sąvoka šventovė nusako bažnyčią ar kitą šventą vietą, kur tikintieji gausiai atlieka maldingas keliones skatinami ypatingų religinių motyvų pritariant vietos ordinarui” (3). Šventovėje su Gyvuoju Dievu galima susitikti per Slėpinio, kuris yra skelbiamas, švenčiamas ir išgyvenamas, gaivinančią patirtį: „Šventovėse tikintiesiems turi būti gausiau teikiamos išganymo priemonės: rūpestingai skelbiamas Dievo žodis, stropiai puoselėjamas liturginis gyvenimas, ypač švenčiant Eucharistiją ir atgailą; kultivuojamos priimtos liaudiškojo maldingumo formos” (4). „Taigi šventovės yra gairės, vadovaujančios Dievo vaikų kelionei žemėje” (5); jose puoselėjama susibūrimo, susitikimo ir bažnytinės bendruomenės ugdymo patirtis.

Šios savybės unikaliai tinka šventovėms Šventojoje Žemėje, iškilusioms vietose, pašventintose Įsikūnijusio Žodžio buvimu, jos ypač pastebimos tose vietose, kurios pašventintos apaštalų kankinyste ir visų paliudijusių tikėjimą išlietu krauju. Visos keliaujančios Bažnyčios istorija atsispindi daugybėje šventovių, „nuolatinių Gerosios Naujienos liudininkių” (6), susijusių su įvairių tautų bei bendrijų evangelizacijos bei tikėjimo kelio lemiamais momentais. Kiekvienoje šventovėje galima įžvelgti ypatingą žinią, jei praeities įvykis, nulėmęs jos įkūrimą, gyvai atspindimas dabartyje ir tebebyloja piligrimų širdims. Ypač autentiška tikėjimo, pagrįsto Marijos pavyzdžiu ir motinišku užtarimu, mokykla yra Marijos šventovės. Šventovės, liudydamos išganomojo Dievo veikimo daugeriopą įvairovę, ir šiandien tebėra neįkainojama Dievo malonės dovana jo Bažnyčiai.

Šventovių esmės ir tikslo apmąstymas gali mums veiksmingai padėti priimant ir išgyvenant didžiąją susitaikinimo bei naujo gyvenimo dovaną, kurią Bažnyčia nuolat teikia Atpirkėjo mokiniams ir per juos visai žmonijos šeimai. Taigi iš to kyla šio dokumento prasmė ir užmojis. Juo siekiama atspindėti šventovėse vykstantį dvasinį gyvenimą ir ten tarnystę vykdančiųjų pastoracinį įsipareigojimą bei šventovių poveikį vietos Bažnyčių gyvenimui.

Tolesni apmąstymai tėra tik kukli pagalba siekiant labiau įvertinti tą tarnystę, kurią šventovės teikia Bažnyčios gyvenimui.

2. Klausantis Dievo apreiškimo

Kad šventovių apmąstymas teiktų peno tikėjimui ir būtų vaisingas pastoracinei veiklai, jis turi būti pagrįstas klusniu įsiklausymu į apreiškimą, iš kurio gausiai sklinda išganymo žinia bei galia, glūdinti „Šventyklos slėpinyje”.

Biblijos kalboje, ypač apaštalo Pauliaus vartosenoje, sąvoka „slėpinys” nurodo žmonijos istorijos kaitoje besirutuliojantį Dievo išganymo planą. Įdėmiai klausydamiesi Dievo žodžio ir apmąstydami „Šventyklos slėpinį”, galime anapus regimų istorijos įvykių įžvelgti dieviškosios „šlovės” buvimą (plg. Ps 29, 9); trissyk švento Dievo apsireiškimą ( plg. Iz 6, 3); jo buvimą vedant dialogą su žmonija (plg. 1 Kar 8, 30–53), jo įžengimą į laiką ir erdvę, pasistatant „palapinę” tarp mūsų (plg. 1, 14). Taip išryškėja šventyklos teologijos apmatai, kurie teikia šviesos geresniam šventovės prasmės suvokimui. Šiai teologijai būdingas vis didėjantis koncentravimasis: pirmiausia iškyla „kosminė šventykla”, kurią garsina, pavyzdžiui, 19 -oji psalmė, kur pateikiamas „dviejų saulių” įvaizdis: Įstatymo saulės, aiškiai skirtos Izraeliui (eil. 7–14), ir dangaus saulės, „skelbiančios Dievo šlovę” (eil. 1–6) per visuotinį, tylų, tačiau veiksmingą ir visiems skirtą apreiškimą. Šioje šventykloje dieviškasis buvimas juntamas visur (plg. Ps 139), čia švenčiama šlovinimo liturgija, išreiškiama 148 -ojoje psalmėje, kurioje visuotinį Aleliuja greta dangaus kūrinių gieda 22 žemės kūriniai (tiek pat raidžių hebrajų raidyne), simbolizuojantys visą kūriniją.

Taip pat yra Jeruzalės šventykla, kurioje buvo laikoma Sandoros skrynia, tai par excellence šventa žydų tikėjimo vieta ir nuolatinis atminimas istorijos Dievo, sudariusio sandorą su savo tauta ir visados jai ištikimo. Šventykla yra regimas Amžinojo būstas (plg. Ps 11, 4), pripildytas jo šventumo debesio (plg. 1 Kar 8, 10.13) ir jo „šlovės” buveinė (plg. 1 Kar 8, 11).

Galiausiai yra naujoji ir galutinė šventykla. Tai amžinasis Sūnus, įsikūnijęs (plg. Jn 1, 14), nukryžiuotas ir prisikėlęs Viešpats Jėzus (plg. Jn 2, 19 – 21), kuris iš visų tikinčiųjų, iš gyvųjų akmenų pastato šventyklą, tai yra keliaujančią laike Bažnyčią: „Ženkite prie jo, gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus. Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų” (1 Pt 2, 4–5). Artindamiesi prie to, kuris yra „Gyvasis akmuo”, mes statydiname naujos ir tobulos sandoros dvasinį statinį. Mes taip pat rengiamės Karalystės šventei, kuri kol kas „dar nėra” visiškai įgyvendinta per mūsų dvasines aukas (plg. Rom 1–2), patinkančias Dievui, kadangi jos yra aukojamos Kristuje, per jį ir su juo, kuris pats savo asmeniu yra Sandora. Taigi Bažnyčia visų pirma pasirodo kaip „šventykla <…> simboliškai vaizduojama iš akmenų pastatytomis bažnyčiomis” (7).

3. Laikančiosios atramos

Šių Šventojo Rašto liudijimų šviesoje galime giliau suvokti „Šventyklos slėpinį” trimis būdais, atitinkančiais tris laiko matmenis, ir tarnaujančiais kaip šventyklos teologijos laikančiosios atramos, būtent su mumis esančio Dievo atminimas, esamybė ir pranašystė.

Žvelgiant į vienintelę ir galutinę išganymo įvykio praeitį, šventovė pasirodo kaip mūsų kilmės pas dangaus ir žemės Viešpatį atminimas. Prieš akis turint į atpirktųjų bendrijos, susirinkusios tarp pirmojo ir galutinio Viešpaties atėjimo, dabartį, šventovė išnyra kaip dieviškosios Esamybės ženklas, sandoros vieta, kur sandoros bendrija ją nuolat išreiškia ir atnaujina. Žiūrint į Dievo pažado išsipildymo ateitį, tą „dar ne dabar”, kuris yra mūsų didžiausios vilties objektas, šventovė suvokiama kaip Dievo rytojaus pranašystė dabartinio pasaulio šiandienoje.

Kiekvienas iš šių trijų matmenų gali tapti atspirties momentu, įkvepiančiu šventovių sielovados planą, galintį asmeniniam Bažnyčios gyvenimui suteikti simbolinę prasmę šventyklos, kur susiburia krikščionių bendruomenė, sukviesta vyskupo ir jo bendradarbių kunigų.
 

I. ŠVENTOVĖ, KILMĖS ATMINIMAS

4. Dievo darbo atminimas

Šventovė visų pirma yra atminimo vieta, kurioje minimas galingas Dievo veikimas istorijoje, kur yra sandoros tautos ir kiekvieno tikinčiojo tikėjimo pradžia.

Patriarchai savo susitikimus su Dievu įamžino, statydami aukurą ar atminimo paminklą (plg. Pr 12, 6–8; 13, 18; 33, 18–20), prie kurio, kaip ištikimybės ženklo, jie grįždavo (plg. Pr 13, 4; 46, 1), o Jokūbas regėjimo vietą laikė „Dievo namais” (plg. Pr 28, 11–22). Biblijos tradicijoje šventovė yra ne vien žmogaus rankų darbas, kupinas kosmologinio ar antropologinio simbolizmo, bet Dievo, apsireiškiančio žmonėms ir sudarančio su jais išganymo sandorą, iniciatyvos liudijimas. Kiekvienos šventovės giliausioji prasmė yra priminti tikėjimą išganinguoju Viešpaties darbu (8).

Dvasinėje adoracijos, šlovinimo ir maldavimo atmosferoje Izraelis žinojo, kad šventykla buvo laisvas jo Dievo noras, o ne žmogiškoji pretenzija. Tai pavyzdingai liudija nuostabi Saliamono malda, gimusi, jam dramatiškai suvokus stabmeldystės pagundos tikrovę: „Bet argi iš tikrųjų Dievas gyvens žemėje? Net dangus ir dangaus aukštybės negali tavęs sutalpinti. Kaip galėtų tai padaryti šie Namai, kuriuos aš pastačiau! Pažvelk maloniai į savo tarno maldą ir prašymą, o Viešpatie, mano Dieve, išgirsk šauksmą ir maldą, kuria tavo tarnas kreipiasi šiandien į tave. Težvelgia dieną ir naktį tavo akys į šiuos Namus, į vietą, apie kurią tu sakei: ’Ten gyvens mano vardas!’ – kad išklausytum maldą, kai tavo tarnas melsis šioje vietoje” (1 Kar 8, 27–29).

Šventykla buvo pastatyta ne todėl, kad Izraelis norėjo įkalinti Amžinojo buvimą, bet priešingai, kadangi gyvasis Dievas, įžengęs į istoriją ir keliavęs su savo tauta debesyje dienos metu ir ugnies stulpe naktį (plg. Iš 13, 21), panorėjo duoti savo ištikimybės ir nuolatinio aktyvaus buvimo tarp savo žmonių ženklą. Taigi šventykla turėjo tapti ne žmogaus rankų pastatytu namu, bet vieta, kurioje būtų skelbiama iniciatyva To, kuris vienintelis stato namą. Tai yra paprasta ir vis dėlto didi tiesa, išreikšta pranašui Natanui skirtais žodžiais: „Eik ir sakyk mano tarnui Dovydui: ‘Taip kalbėjo Viešpats: argi tu man pastatysi Namus gyventi? <...> Viešpats sako tau, kad jis, Viešpats, padarys tau namus. Kai pasibaigs tavo dienos ir tu atgulsi su savo protėviais, aš pakelsiu po tavęs palikuonį, kilusį iš tavęs, ir padarysiu tvirtą jo karalystę. Jis pastatys namus mano vardui, o aš padarysiu jo karališką sostą amžiną. Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus’” (2 Sam 7, 5.11–14).

Taigi šventovė tampa tam tikru gyvu atminimu, menančiu išrinktosios ir mylimos sandoros tautos kilmę iš aukštybių. Ji nuolat primena, kad Dievo tauta gimusi ne iš kūno ir kraujo (plg. Jn 1, 13), bet tikėjimo gyvenimas yra gimęs iš nuostabios Dievo iniciatyvos. Jis įžengė į istoriją, kad suvienytų mus su savimi ir pakeistų mūsų širdis bei gyvenimus. Šventykla yra veiksmingas Dievo darbo atminimas, regimas ženklas, skelbiantis visoms kartoms, kokia didi yra jo meilė, ir liudydamas, kad jis pirmas mus pamilo (plg. 1 Jn 4, 19) ir trokšta būti savo tautos Viešpačiu bei gelbėtoju. Grigalius Nysietis, turėdamas omenyje Šventosios Žemės šventoves, sakė, kad kiekvienoje šventovėje galima atpažinti „didžiulio Viešpaties gerumo mums”, „mums suteikusio gyvybę Dievo išganinguosius ženklus” (9), „Viešpaties gailestingumo mums atminimą” (10).

5. Iniciatyva „iš aukštybių”

Tai, ką Senajame Testamente reiškė Jeruzalės šventykla, Naujajame Testamente pilniausiai įgyvendinama Dievo Sūnaus misijoje. Jis pats tampa Naująja Šventykla, Amžinojo buveine tarp mūsų, Sandora pačiu savo asmeniu. Prekiautojų išvarymo iš šventyklos epizodas (plg. Mt 21, 12–13) parodo, kad Šventoji erdvė, viena vertus, išplečiama į visas tautas, kaip matome iš labai simboliškos detalės, kai šventyklos uždanga „perplyšo į dvi dalis nuo viršaus iki apačios” (Mk 15, 38). Kita vertus, Šventoji vieta yra sutelkta į asmenį to, kuris nugalėjęs mirtį (plg. 2 Tim 1, 10), tampa susitikimo su Dievu sakramentas kiekvienam.

Religijos vadovams Jėzus sakė: „sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu”. Evangelistas Jonas, pacitavęs jų atsakymą: „Keturiasdešimt šešerius metus šventovę statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?! – toliau komentuoja, – bet jis kalbėjo apie savo kūno šventovę. Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus” (Jn 2, 19–22).

Naujosios Sandoros ekonomijoje šventykla taip pat yra Dievo meilės iniciatyvos istorijoje ženklas: Kristus, pasiųstas Tėvo, Dievas, tapęs žmogumi dėl mūsų, amžinasis vyriausiasis kunigas (plg. Žyd 7) yra naujoji Šventykla, lauktoji ir žadėtoji Šventykla, naujosios ir amžinosios Sandoros šventovė (plg. Žyd 8). Tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente šventovė yra gyvasis pradžios atminimas, menantis Dievo, kuris pirmas mus pamilo (1 Jn 4, 19), iniciatyvą. Visuomet, kai Izraelis tikėjimo akimis žvelgdavo į šventyklą ar kai krikščionys taip žvelgia į Naująją Šventyklą – Kristų ir nuo Konstantino edikto laikų jų statytas šventoves kaip gyvenančio tarp mūsų Kristaus ženklą, tame jie atpažindavo gyvojo Dievo meilės iniciatyvą žmonijai (11).

Taigi šventovė liudija, kad Dievas yra didesnis už mūsų širdį, kad jis visuomet mylėjo mus ir atidavė mums savo Sūnų ir Šventąją Dvasią, nes nori gyventi mumyse padarydamas mus savo šventykla ir mūsų kūnus paversdamas Šventosios Dvasios šventove. Anot apaštalo Pauliaus: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventovę niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventovė šventa, ir toji šventovė – tai jūs!” (1 Kor 3, 16 – 17; plg. 6, 19) „Juk mes eame Gyvojo Dievo šventovė, kaip Dievo pasakyta: Aš apsigyvensiu tarp jų ir ten vaikštinėsiu; aš būsiu jų Dievas, o jie bus manoji tauta” (2 Kor 6, 16).

Šventovė yra vieta, kur nuolat sudabartinama tarp mūsų pasistačiusio palapinę Dievo (plg. Jn 1, 14) meilė. Todėl, pasak šv. Augustino, šventoje vietoje „nėra dienų sekos, kad kiekviena diena ateitų ir praeitų. Vienos dienos pradžia nereiškia kitos pabaigos, nes visos esti tuo pat metu. Gyvenimas, kuriam priklauso šios dienos, nesibaigia” (12). Taigi šventovėje kaskart vis iš naujo aidi džiaugsmingas skelbimas, kad „Dievas pamilo mus pirmas ir suteikė mums gebėjimą mylėti jį.<...> Jis pamilo mus ne tam, kad paliktų mus tokius bjaurius, kokie buvome, bet kad perkeistų mus ir padarytų gražius. <...> Kaip galime tapti gražūs? Mylėdami jį, kuris visuomet gražus. Tiek, kiek jumyse auga meilė, tokiu pat mastu augs ir grožis: nes meilė iš tikrųjų yra sielos grožis“ (13). Šventovė nuolat primena mums, kad „naujasis gyvenimas” gimsta ne „iš apačios”, ne grynai iš žmogiškosios iniciatyvos ir kad Bažnyčia nėra atsiradusi vien iš kūno ir kraujo (plg. Jn 1, 13), bet kad atpirktoji būtis ir bažnytinė bendruomenė, kurioje ji pasireiškia, gimsta „iš aukštybės” (plg. Jn 3, 3), iš dovanai teikiamos ir nuostabios trejybiškos meilės iniciatyvos, kuri yra pirmesnė už bet kokią žmogiškąją meilę (plg. 1 Jn 4, 9–10).

6. Nuostaba ir adoracija

Kokios išvados mūsų krikščioniškajam gyvenimui kyla iš tos pirminės ir esminės žinios, kurią šventovė perduoda kaip mūsų kilmės Viešpatyje atminimas?

Galima išskirti tris pamatines perspektyvas. Pirmiausia šventovė primena mums, kad Bažnyčia yra gimusi iš Dievo iniciatyvos; iniciatyvos, kurią tikinčiųjų maldingumas ir viešas Bažnyčios patvirtinimas atpažįsta steigimo įvykyje, pagrindžiančiame kiekvienos šventovės atsiradimą. Taigi viskame, kas susiję su šventove, kas joje vyksta ir ką ji išreiškia, reikia įžvelgti esantį slėpinį, Dievo veikimą laike, jo veiksmingos esamybės, pasislėpusios po istorijos ženklais, pasireiškimą. Šis įsitikinimas šventovėje perteikiamas per ypatingą su šia šventove susijusią žinią, nurodančią Jėzaus Kristaus gyvenimo slėpinius arba kurį nors Marijos, „šviečiančios visai išrinktųjų bendruomenei dorybių pavyzdžiu”, titulą (14), arba atskirus šventuosius, kurių atminimas skelbia „Kristaus įstabius darbus per jo tarnus” (15).

Prie slėpinio artinamasi su nuostaba ir pagarba, žavintis Dievo dovanos akivaizdoje; todėl į šventovę įžengiama su adoracijos nuostata. Jeigu žmogus, žvelgdamas į Dievo darbus, nesugeba patirti nuostabos, , jeigu nesuvokia naujumo to, kas vyksta dėl mylinčios Dievo iniciatyvos, – tuomet jis nesugebės suvokti ir Šventyklos slėpinio, kurį atskleidžia šventovė, giliosios prasmės ir grožio. Šventajai vietai rodoma tinkama pagarba išreiškia suvokimą to, kad, matydami Dievo darbus, privalome atsiliepti ne žmogiškąja logika, kuri siekia viską apibrėžti remdamasi tuo, kas regima ar kas pagaminama, bet pagarba, kupina nuostabos ir slėpinio jausenos.

Žinoma, susitikti su šventove būtina tinkamai pasirengti, kad galėtume pranokti regimuosius  meninius bei liaudies kūrybos aspektus ir suvokti už jų slypintį maloningą Dievo veikimą , primenamą įvairių ženklų: apsireiškimų, stebuklų, steigiamųjų įvykių, kurie išreiškia kiekvienos šventovės, kaip tikėjimo vietos, tikrąją pradžią.

Susitikimui rengiamasi visų pirma per sustojimus toje kelionėje, kurioje maldininkas vedamas į šventovę: panašiai į Zioną keliaujantys maldininkai pasirengdavo susitikti su Dievo Šventove giedodami Pakopų giesmes (120–134 psalmės), kuriose glūdi tikra liturginė katechezė apie susitikimo su Šventyklos slėpiniu sąlygas, esmę ir padarinius.

Kiekvienos šventovės topografinė padėtis ir jos artimiausia aplinka, pagarbi elgsena, reikalaujama iš kiekvieno, netgi eilinio lankytojo, dėmesingas Dievo žodžio klausymas, malda ir sakramentų šventimas padės suvokti žmonėms savo išgyvenimo dvasinę prasmę. Visi šie veiksmai drauge gali išreikšti svetingumo dvasią, spinduliuojamą šventovės, kuri atvira kiekvienam ir ypač daugybei tų žmonių, kurie sekuliarizuotame ir desakralizuotame pasaulyje išgyvena širdyse gilų šventumo ilgesį bei troškimą (16).

7. Dėkojimas

Antra, šventovė primena Dievo iniciatyvą ir leidžia mums suprasti, kad ši iniciatyva, atsiradusi kaip gryna dovana, privalo būti priimama dėkojimo dvasia.

Į šventovę žengiama visų pirma dėkoti suvokiant, kad Dievas mylėjo mus dar prieš tai, kai mes įstengėme jį pamilti; pagarbinti Viešpatį už nuostabius jo darbus (plg. Ps 136); paprašyti atleidimo dėl mūsų padarytų nuodėmių ir maldauti sau, kaip tikintiesiems, ištikimybės dovanos ir reikalingos pagalbos mūsų žemiškojoje kelionėje.

Šia prasme šventovės yra išskirtinė maldos mokykla, kur ištverminga ir pasitikinti nuolankiųjų nuostata ypatingu būdu paliudija jų tikėjimą Viešpaties pažadu: „Prašykite, ir jums bus duota” (Mt 7, 7) (17).

Taigi įžvelgti šventovėje Dievo iniciatyvos atminimą reiškia išmokti dėkojimo meno, puoselėti savo širdyse susitaikinimo, kontempliacijos ir ramybės dvasią. Šventovė mums primena, kad gyvenimo džiaugsmas pirmiausia yra Šventosios Dvasios buvimo padarinys; ji įkvepia mums taip pat Dievo garbinimą. Kuo labiau įstengsime šlovinti Viešpatį ir paversti savo gyvenimą nuolatiniu dėkojimu Tėvui (plg. Rom 12, 1) vienybėje su vieninteliu tobulu Kristaus – Kunigo dėkojimu, ypač per Eucharistijos šventimą, tuo atviriau priimsime Dievo dovaną ir leisime jai nešti vaisių.

Šiuo požiūriu Marija yra „aukščiausias pavyzdys” (18). Dėkodama ji leidosi pridengiama Dvasios šešėlio (plg. Lk 1, 35), kad Dievo Žodis joje galėtų būti pradėtas ir atiduotas žmonijai. Žvelgdami į ją, mes suvokiame, jog šventovė yra vieta, kur svetingai priimama dovana iš aukštybių. Tai buveinė, kurioje dėkojimu atsiveriame Dievo meilei, būtent sekdami Marija ir jos padedami.

Taip šventovės primena mums, jog ten, kur nėra dėkingumo, prarandama dovana; kur žmogus nedėkoja Dievui ir kasdien, netgi išbandymų valandomis, nesistengia vis naujai jį mylėti, dovana lieka neveiksminga.

Šventovės liudija, kad gyvenimo pašaukimas yra ne išsiblaškymas, užsimiršimas, pabėgimas, bet šlovinimas, ramybė ir džiaugsmas. Gilus šventovės prasmės suvokimas gali padėti mums patirti kontempliatyvųjį gyvenimo aspektą ne tik pačios šventovės viduje, bet visur. Kadangi sekmadienio Eucharistijos šventimas yra viso krikščioniškojo gyvenimo šaltinis ir viršūnė, dėkingai ir pasiaukojančiai atsiliepiant į dovaną iš aukštybių, šventovė pačiu ypatingiausiu būdu kviečia mus iš naujo atrasti sekmadienį, „Viešpaties dieną” ir „dienų viešpatį” (19), tą „pirminę šventę”, įsteigtą ne tik laiko tėkmei žymėti, bet ir jo giliajai prasmei atskleisti, būtent Dievo, kuris yra viskas visame, šlovei (20).

8. Dalijimasis ir įsipareigojimas

Trečia, šventovė, būdama mūsų kilmės atminimas, parodo, kad nuostabos ir dėkojimo pajautos niekuomet nedera atskirti nuo dalijimosi su kitais ir įsipareigojimo kitiems. Šventovė nukreipia mūsų mintis į Dievo dovaną. Dievo, kuris mus taip pamilo, kad pasistatė palapinę tarp mūsų, atnešdamas mums išganymą, tapdamas mūsų gyvenimo bendrakeleiviu, vienydamasis su mūsų kentėjimais ir džiaugsmais. Įvairių šventovių steigimo įvykiai taip pat liudija šį dieviškąjį solidarumą. Jeigu Dievas taip pamilo mus, mes taip pat privalome mylėti kitus (plg. Jn 4, 12), kad savo gyvenimu būtume Dievo šventovė. Šventovė yra raginimas solidarumui, ji kviečia, kad mes būtume „gyvieji akmenys”, palaikantys vienas kitą tame pastate, kurio kertinis akmuo yra Kristus (1 Pt 2, 4–5).

Bergždžia būtų patirti „šventovės laiką”, jeigu tai vėliau neparagintų mūsų į „kelio laiką”, „misijos laiką” ir „tarnystės laiką”, kur Dievas pasirodo kaip meilė silpniausiems ir vargingiausiems kūriniams.

Jėzaus mokyme aidintys Jeremijo žodžiai primena mums, kad šventykla be tikėjimo ir įsipareigojimo teisingumui sunyksta pavirsdama „plėšikų lindyne” (plg. Jer 7, 11; Mt 21, 13). Amoso minimos šventyklos yra visiškai beprasmės, jei per jas neieškoma Viešpaties (plg. Am 4, 4;5, 5–6). Liturgija be teisingumu pagrįsto gyvenimo tampa farsu (plg. Iz 1, 10–20; Am 5, 21–25;Oz 6, 6). Šie pranašų žodžiai kviečia šventovę grįžti prie pirminio įkvėpimo, nuplėšdami nuo jos tuščią „sakralizmą” bei stabmeldystę ir paversdami ją sėkla, nešančia tikėjimo ir teisingumo vaisių laike ir erdvėje. Tuomet šventovė iš tikrųjų, kaip mūsų kilmės Viešpatyje atminimas, tampa nuolatiniu kvietimu į Dievo meilę ir dalijimąsi gautomis dovanomis. Apsilankymas šventovėje parodys savo vaisius visų pirma įsipareigojimu artimo meilei, darbuojantis žmogiškojo orumo, taikos ir teisingumo plėtotei, vertybėms, kurioms tikintieji pasijus naujai įkvėpti.
 

II. ŠVENTOVĖ, DIEVO ESAMYBĖS VIETA

9. Sandoros vieta

Šventovės slėpinys ne tik primena mūsų kilmę Viešpatyje; jis taip pat primena, kad Dievas, sykį mus pamilęs, niekuomet nesiliauja mūsų mylėjęs, jis yra su mumis šiuo ypatingu šiandien mūsų gyvenamu istorijos momentu su visais dabarties prieštaravimais ir kentėjimais. Senasis ir Naujasis Testamentas vieningai liudija, jog šventovė yra vieta, kur ne tik atmenama išganinga praeitis, bet taip pat kur ir dabar išgyvenama malonė. Šventovė yra Dievo esamybės ženklas, joje nuolat atnaujinama žmogaus sandora su Amžinuoju ir žmonių tarpusavio sandora. Keliaudamas į šventovę maldingas izraelitas kiekvienoje istorijos „šiandienoje” rasdavo pažado Dievo ištikimybę (21).

Žvelgdami į Viešpatį, tą naująją šventovę, kurios atžvilgiu krikščionių šventovės yra jo gyvos esamybės ženklai Dvasioje, Kristaus mokiniai žino, jog Dievas yra nuolat ir esantis tarp jų ir jiems. Šventykla yra šventa Sandoros skrynios buveinė, tai vieta, kur nuolat atnaujinama sandora su gyvuoju Dievu ir Dievo tauta įsisąmonina, jog ji yra tikinčiųjų bendrija, „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta” (1 Pt 2, 9). Šventasis Paulius primena: „Jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, užstatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų, ant kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventove Viešpatyje, ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje” (Ef 2, 19–22). Dievas, gyvendamas tarp savo žmonių ir jų širdyse, paverčia juos gyvąja šventove. Iš „negyvų akmenų” pastatyta šventovė primena Tą, kuris padaro mus „gyvųjų akmenų” šventove (22).

Šventovė – tai Šventosios Dvasios vieta, nes ji yra ta vieta, kur mus pasiekia ir perkeičia Dievo ištikimybė. Žmonės eina į šventovę visų pirma, kad šauktųsi ir gautų Šventąją Dvasią, po to, vedami šios Dvasios, vykdytų visokią gyvenimo veiklą. Šia prasme šventovė nuolat primena mums gyvą Šventosios Dvasios buvimą Bažnyčioje; ji buvo mums dovanota prisikėlusio Kristaus (plg. Jn 20, 22) Tėvo šlovei. Šventovė yra regimas kvietimas gerti iš neregimo gyvojo vandens šaltinio (plg. Jn 4, 14); šis kvietimas gali visuomet tapti nauja patirtimi gyvenant ištikimoje sandoroje su Amžinuoju Bažnyčioje.

10. Žodžio vieta

Žodžiai „šventųjų bendravimas”, esantys toje Credo dalyje, kur nusakomas Šventosios Dvasios veikimas, gali pagelbėti kaip sodri nuoroda į vieną iš Bažnyčios, keliaujančios per istoriją, slėpinio aspektų. Šventoji Dvasia, būdama išlieta visuose Kristaus Kūno nariuose, padaro Bažnyčią gyvąja Viešpaties šventove. Vatikano II Susirinkimo žodžiais: „Taip pat dažnai Bažnyčia vadinama Dievo statiniu (1 Kor 3, 9). <…> Tas statinys vadinamas įvairiais vardais: Dievo namai (1 Tim 3, 15), kuriuose gyvena jo šeima, Dievo buveinė Dvasioje (Ef 2, 19–22), Dievo padangtė tarp žmonių (Apr 21, 3) ir ypač – garbingoji šventykla. Simboliškai vaizduojamą iš akmenų pastatytomis bažnyčiomis, ją apgieda Bažnyčios Tėvai, o liturgija pagrįstai lygina su šventuoju miestu, naująja Jeruzale. Mes patys šioje žemėje esame naudojami kaip gyvi akmenys jos statybai (1 Pt 2, 5)” (23).

Šioje šventojoje Bažnyčios šventovėje Dvasia veikia ypač per ženklus naujosios sandoros, kurią šventovė saugoja ir teikia. Vienas iš tų ženklų yra Dievo žodis. Šventovė išskirtiniu būdu yra Žodžio vieta, kur Dvasia kviečia mus į tikėjimą ir įgyvendina „tikinčiųjų bendravimą”. Nepaprastai svarbu, kad šventovė būtų susijusi su ištvermingu Dievo žodžio klausymu ir jo priėmimu; tai ne koks nors žmogiškasis žodis, bet pats gyvasis Dievas, esantis savo Žodžio ženkle. Šventovė, kurioje skamba Dievo žodis, yra sandoros vieta, kur Dievas primena savo tautai savo ištikimybę, norėdamas nušviesti jos kelionę ir ją paguosti.

Šventovė gali tapti puiki tikėjimo pagilinimo vieta ypatingoje aplinkoje, palankiu laiku ir atitrūkus nuo kasdienybės; ji gali suteikti galimybių naujajai evangelizacijai, padėti puoselėti „kupiną vertybių” liaudies maldingumą (24), vesdama jį į tikslesnį ir brandesnį tikėjimo sąmoningumą (25), taip pat padėti įkultūrinimo procesui (26).

Kiekvienoje šventovėje dera išplėtoti „tinkamą katechezę” (27), kurioje, „atsižvelgiant į lankomose vietose švenčiamus įvykius ir jiems būdingą prigimtį, būtina nepamiršti nei tikėjimo tiesų pateikimo hierarchijos, nei įsitraukimo į visos Bažnyčios liturginį vyksmą” (28).

Šioje evangelizacijos ir katechizacijos pastoracinėje tarnyboje turi būti akcentuojami ypatingi aspektai, susiję su kiekvienos šventovės atminimu ir jos ypatinga žinia, Viešpaties jai patikėta ir Bažnyčios pripažįstama „charizma”, taip pat toje vietovėje įsišaknijusiu, dažnai labai gausiu, tradicijų bei papročių paveldu.

Tame pačiame evangelizacijos kontekste galima imtis kultūrinių bei meninių iniciatyvų, tokių kaip kongresai, seminarai, parodos, peržiūros, konkursai, susitikimai ir manifestacijos religinėmis temomis. „Praeityje mūsų šventovės buvo pilnos religinės mozaikos, tapybos bei skulptūros, ir tai žmones mokė tikėjimo. Ar mums pakaks dvasinės stiprybės ir genijaus sukurti aukštos kokybės ir pritaikytus šiandienos kultūrai ‘veiksmingus paveikslus’? Galvoje turimas ne tik pirminis tikėjimo skelbimas dažnai labai sekuliarizuotame pasaulyje arba katechezė kaip šio tikėjimo pagilinimas, bet Evangelijos žinios įkultūrinimas kiekvienos tautos, kiekvienos kultūrinės tradicijos lygmeniu” (29).

Šiam tikslui šventovei reikalingi pastoraciniai darbuotojai, sugebantys padėti žmonėms užmegzti dialogą su Dievu ir kontempliuoti mus supantį bei traukiantį slėpinį. Reikia pabrėžti šventoves aptarnaujančių kunigų, vienuolių bei bendruomenių reikšmę (30) ir jų ypatingo ugdymo, atitinkančio atliekamą tarnybą, svarbą. Tuo pačiu metu reikia skatinti pasauliečius, pasirengusius vykdyti su šventove susijusį katechezės ir evangelizacijos darbą, kad ir šventovėse reikštųsi gausybė Viešpaties Bažnyčioje Šventosios Dvasios žadinamų charizmų bei tarnysčių. Maldininkai pasinaudos įvairių sielovados tarnautojų liudijimų įvairove.

(Tęsinys kitame numeryje)

(1) Popiežiškoji migrantų ir keleivių sielovados taryba. Piligrimystė į Didįjį jubiliejų (1998 balandžio 11), 32; tekste nurodoma į Iš 27, 21; 29, 4.10–11.30.32.42.44.
(2) Plg. ten pat; Italijos vyskupų konferencijos dokumentas „Venite, saliamo sul monte del Signore” (Iz 2, 3). Il pellegrinaggio alle soglie del terzo millennio (1998 birželio 29).
(3) Kanonų teisės kodeksas, 1230 kan.
(4) Ten pat, 1234 kan.§ 1.
(5) Jonas Paulius II. Homilija, pasakyta Corrientes, Argentinoje (1987 balandžio 9).
(6) Jonas Paulius II. Angelus (1992 liepos 12).
(7). Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 6.
(8) Įvairios senovės Izraelio šventovės (Šechemas, Betelis, Beršeba, Šilas) susijusios su patriarchų istorijomis ir yra susitikimo su Gyvuoju Dievu atminimo vietos.
(9) Epist. 3, 1: Sources Chrétiennes 363, 124.
(10) Ten pat, 3, 2: Sources Chrétiennes 363, 124.
(11) Šventovėse galima „įžiebti dieviškosios meilės ugnį kiekviename namų židinyje”, tai pastebėjo Teodoretas iš Kyro kalbėdamas apie šv. Teklės garbei pastatytą bažnyčią (Histoire Religieuse 29, 7: Sources Chrétiennes 257, 239).
(12) Šv. Augustinas. Laiškas Probai , 130, 8, 15.
(13) Šv. Augustinas. Komentaras Jono laiškui, IX, 9.
(14) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 65.
(15) Vatikano II Susirinkimas. Liturginė konstitucija Sacrosanctum Concilium, 111.
(16) Plg. Jonas Paulius II. Homilija Belém šventovėje Brazilijoje (1980 liepos 8).
(17) Katalikų Bažnyčios katekizme pažymima, kad „šventosios vietos savo gyvųjų šaltinių ieškantiems maldininkams yra ypač tinkamos išgyventi kaip Bažnyčia krikščioniškosios maldos įvairovę.” (2691).
(18) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 54 ir 65.
(19) Pseudo Euzebijus Aleksandrietis. Sermones 16: PG 86, 416.
(20) Popiežius Jonas Paulius II savo apaštališkajame laiške Dies Domini rašo: „Vėl prisimintos tokios senos maldingumo formos kaip piligriminė kelionė, ir tikintieji neretai pasinaudoja sekmadienio poilsiu, kad aplankytų šventoves ir, galbūt net su visa šeima, išgyventų ten keletą intensyvios tikėjimo patirties valandų. Tai malonės valandos; jas reikia skatinti tinkama evangelizacija ir teikti joms kryptį, vadovaujantis autentiška pastoracine išmintimi” (52).
(21) Dar kartą prisimenama Pakopų giesmė įžengiant į Jeruzalės šventyklą ir ten pateikiamas Dievo kaip Izraelio sargo įvaizdis (plg. ypač Ps 121 ir 127).
(22) Šv.Grigalius Nysietis rašė: „Kad ir kur tu būtum, Dievas ateis pas tave, jeigu tavo sielos buveinė pasirodys esanti tokia, kad Dievas galėtų tavyje apsigyventi” (Epistula 2, 16: Sources Chrétiennes 363, 121).
(23) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 6.
(24) Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 48.
(25) Plg. Jonas Paulius II. Homilija Zapopan šventovėje (Meksika, 1979 sausio 30).
(26) Plg. Tarptautinė teologinė komisija. Dokumentas Fides et inculturatio (1987), III, 2–7.
(27) Popiežiškoji migrantų ir keleivių sielovados taryba. Pirmojo pasaulinio šventovių ir maldingųjų kelionių kongreso „Ženk į spindesį, Dievas žengia drauge su tavimi” dokumentai (Roma, 1992 vasario 26–29). Baigiamasis dokumentas, 8, p. 216.
(28). Popiežiškoji migrantų ir keleivių sielovados taryba. Piligrimystė į Didįjį jubiliejų (1998 balandžio 11), 34.
(29) Jonas Paulius II. Žodis Tarptautinės katalikų kino organizacijos 50 -ųjų metinių proga (1978 spalio 31).
(30) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Presbyterorum ordinis, 4.