Švenčiausioji Trejybė (C)
Pat 8, 22–31; Rom 5, 1–5; Jn 16, 12–15
 

Šventąsias Mišias pradėjome vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, jų pabaigoje bus palaiminimas taip pat Švč. Trejybės vardu. Tai, ką sakome ir darome per Mišias, yra ne kas kita, kaip mūsų dialogas su Tėvu. Jis vyksta per Jėzų Kristų Šventajai Dvasiai apšviečiant ir palaikant. Šis Trejybės išpažinimas visapusiškai nušvinta Eucharistiniame sambūryje bendrai kalbant tikėjimo išpažinimą.

Mūsų žemiškasis gyvenimas, panašiai kaip ir Mišių auka, prasideda ir baigiasi Švenčiausiosios Trejybės vardu, pradedant krikštu ir baigiant laidojimo apeigomis. Nuo gimimo iki mirties svarbiausi mūsų gyvenimo momentai taip pat ženklinami Trejybės vardu: Švč. Trejybės vardu sudaroma santuoka, teikiami kunigystės šventimai, atleidžiamos nuodėmės. Visa krikščioniškoji egzistencija vyksta bendraujant su Švč. Trejybe, tačiau mes, panašiai kaip Emauso mokiniai, dažnai neatpažįstame mūsų bendrakeleivių.

Mąstant apie Trejybės slėpinį klaidinga suvokti ją kaip daiktą ir savyje uždarą tikrovę. Kartais įsivaizduojama, jog Tėvas amžinybės pradžioje pagimdė Sūnų (tarsi amžinybė turėtų pradžią!), po to Tėvas ir Sūnus drauge sukėlė Šventąją Dvasią. Manoma, kad šitaip suvokiama kartą ir visiems laikams sudaryta Trejybė nekintamai tęsiasi amžinybėje. Tačiau Trejybė nėra daiktas, tai procesas, tai nuolatinis vyksmas ir tapsmas. Dieve kiekvienas veiksmas yra amžinas. Dieve nėra vakarykštės ar rytojaus dienos, o tik amžinas šiandien: „Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau” (Ps 2, 7; Apd 13, 33; Žyd 1, 5). Taigi šiandien Tėvas gimdo Sūnų; šiandien jie drauge kvepia Šventąją Dvasią. Trejybė nėra užgesęs vulkanas, ji tarsi nuolat veikiantis ugnikalnis, nuolat liepsnojantis išmintimi, šviesa ir meile. Būtent šios gyvos ir aktyvios Trejybės akivaizdoje esame dabartiniu momentu. Turime atkurti deramą vietą šiam pamatiniam visos Bažnyčios gyvenimo slėpiniui. Praradus trejybinę perspektyvą, tikėjimas neišvengiamai subanalinamas. Be Tėvo ir Sūnaus neįmanoma tikėti į Kristų, nes Jėzus kalba apie juos, o jie kalba apie jį. Jėzus nesuvokiamas be gilaus dialogo su Tėvu, savo Abba. Be Šventosios Dvasios neįsivaizduojamas prisikėlęs Jėzus.

Trys šiandien girdėti bibliniai sakiniai yra tarsi trys langai, pro kuriuos matosi skirtingi išganymo istorijos etapai. Nors juose pasirodo tai vienas, tai kitas iš trijų dieviškųjų Asmenų, svarbu suvokti, jog jie visi drauge veikia tuo pat metu. Pirmajame skaitinyje apmąstomas Tėvas, kaip visko šaltinis ir pradžia. Pagal savo planą jis išlieja meilę kūriniams, gebantiems jį pažinti ir mylėti. Dievo išmintis kalba: „Viešpats sukūrė mane savo kelių pradžioje <...>. Prieš amžius buvau sukurta”. Taigi prieš pasaulio sukūrimą greta Dievo esti slėpininga tikrovė, Išmintis, bylojanti apie Dievą ir kalbanti su Dievu, dalyvaujanti kūrimo darbe. Jonas savo Evangelijos prologe atskleidė šį slėpinį, pavadindamas šią išmintį Žodžiu: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. <...> Visa per jį atsirado” (Jn 1, 1–3). Tai tarsi Trejybės apreiškimo priešaušris.

Skaitinys iš apaštalo Pauliaus laiško įveda mus į visai kitokią aplinką. Pagal Dievo paveikslą sukurtas žmogus per nuodėmę prarado draugystę su Dievu. Tačiau Dievas nepaliko žmogaus pražūčiai, bet vykdo didingą išganymo planą. Viengimis Tėvo Sūnus, prieš amžius gimęs iš Tėvo, dalyvavęs drauge tveriant pasaulius, apsireiškė kaip Dievo Sūnus Jėzus Kristus, atskleisdamas mums vienintelio ir trivienio Dievo slėpinį. Jėzus mumyse tampa „garbės viltis” (plg. Kol 1, 27).

Evangelija atveria galutinį išganymo istorijos etapą, Bažnyčios laiką, kuriame išryškėja Šventosios Dvasios buvimas. Pagal Jėzaus pažadą Šventoji Dvasia veda Bažnyčią į tiesos pilnatvę.

Dieviškųjų asmenų vienybė pranoksta bet kokį mūsų įsivaizdavimą. Jėzaus apreikšta Trejybė anaiptol nesuardo Dievo vienybės, bet ją išaukština. Šiuo apreiškimu Biblijos (taip pat kitų religijų, pavyzdžiui, islamo) monoteizmas ne paneigiamas, bet pranokstamas. Dievas pranoksta mūsų turimą vienybės suvokimą. Dieve Trejybė yra ne skaidymas, bet apstumas.

Teologijoje kalbama apie vieną trijų dieviškųjų Asmenų prigimtį. Šventajame Rašte ši vienybė atsiskleidžia kaip Asmenų buvimas drauge ir vieno Asmens būties susiliejimas su kitais dviem Asmenimis (perichoresis). „Aš esu Tėve ir Tėvas manyje” (Jn 14, 11); „Aš ir Tėvas esame viena” (Jn 10, 30). Per kiekvieną dieviškąjį Asmenį bendraujame su visa Trejybe. Priimdami Eucharistiją, priimame Sūnaus Jėzaus Kristaus asmenį, kuriame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė” (Kol 2, 9), taigi priimame visą Trejybę.

Kiekvienas iš trijų Asmenų apreiškia save apreikšdamas kitus du; kalbėdamas apie kitą Asmuo atskleidžia save. Tėvas atskleidžia save kaip Tėvą, sakydamas apie Jėzų: „Štai mano mylimasis Sūnus”. Sūnus atsiskleidžia kaip Sūnus ištardamas: „Abba”. Šventoji Dvasia apsireiškia mums kaip Tėvo ir Sūnaus Dvasia mokydama mus ir leisdama mums ištarti: „Abba” ir „Jėzus yra Viešpats”. Kiekvienas Asmuo šlovina kitą ir yra kito šlovinamas: „Pašlovink savo Sūnų, kad ir Sūnus pašlovintų Tave” (Jn 17, 1). „Tiesos Dvasia <...> pašlovins mane” (Jn 16, 13), tai dieviškoji dovanojimo logika. Neįmanoma suprasti, ką reiškia teiginys, jog Dievas yra meilė, jei nežvelgiame į Trejybę. Dievas yra meilė ne tik nuo tol, kai sutvėrė pasaulio kūriniją kaip savo meilės objektą. Dievas pats vidujai ir amžinai yra meilė. Dievui nereikėjo sukurti žmogaus kaip „tu”, kad galėtų užmegzti bendravimo santykį. Dievo Trejybėje jau yra „aš”, „tu” ir „mes”. Mes visi esame pašaukti įžengti į šį meilės židinį, dalyvauti tame „tu”, kurį Tėvas nuo amžių taria Sūnui.