Šventovė
Gyvojo Dievo atminimas, esamybė ir pranašystė

(tęsinys)
 

11. Sakramentinio susitikimo vieta

Šventovės, kuriose Dvasia byloja taip pat per tą ypatingą žinią, kurią Bažnyčia pripažįsta kaip būdingą šventovei, yra drauge privilegijuotos sakramentinio veikimo vietos. Tai ypač pasakytina apie Susitaikinimo ir Eucharistijos sakramentus, kuriuose galingiausiai veikia Žodis. Per sakramentus įvyksta gyvųjų susitikimas su Tuo, kuris nuolat palaiko jų gyvybę ir juos maitina amžinai nauju gyvenimu guosdamas Šventojoje Dvasioje. Tai nėra tik kartotinės apeigos, tai išganymo įvykiai, asmeniniai susitikimai su gyvuoju Dievu, Dvasioje pasitinkančiu tuos, kurie ateina pas jį, alkdami bei trokšdami jo tiesos ir ramybės. Kai sakramentas švenčiamas šventovėje, tai nėra „atliekama” kažkas beasmeniško, bet veikiau Kažkas sutinkamas, o tas Kažkas yra Kristus, kuris Dvasios malone tampa esamas, kad atsiduotų mums ir pakeistų mūsų gyvenimą, vis vaisingiau įtraukdamas mus į sandoros bendruomenę – Bažnyčią.

Šventovė, būdama susitikimo su gyvenimo Viešpačiu vieta, ženklina Dievo, kuris veikia tarp savo tautos, nes ten per savo Žodį ir Sakramentus jis bendrauja su mumis, esamybę. Taigi maldininkai artinasi prie šventovės kaip prie gyvojo Dievo šventyklos, gyvosios sandoros su juo vietos, kad sakramentų malonė galėtų išlaisvinti juos iš nuodėmės ir suteiktų jiems stiprybės su nauju gaivumu ir džiaugsmu širdyse pradėti iš naujo, kad būtų tarp žmonių perregimais Amžinojo liudytojais.

Maldininkai dažnai atvyksta į šventoves ypač gerai pasirengę siekti atleidimo malonės; jiems reiktų padėti atsiverti Tėvui, „apsčiam gailestingumo” (Ef 2, 4) (31), tiesoje ir laisvėje, sąmoningai ir atsakingai, kad jų susitikimas su malone duotų impulsą tikrai naujam gyvenimui. Tinkama bendruomeninė Atgailos liturgija gali padėti geriau išgyventi individualų Susitaikinimo sakramento šventimą, kuris yra „kelias pasotinti žmogų teisingumu, kuris eina iš paties Atpirkėjo” (32). Vietos, kur tai švenčiama, turi būti tinkamai parengtos, kad jose vyrautų susikaupimo dvasia (33).

Kadangi „Dievo dovanai suteiktas atleidimas kaip būtiną padarinį apima esminį gyvenimo pakeitimą, laipsnišką vidinio blogio atitaisymą ir gyvensenos atnaujinimą”, šventyklos pastoraciniai tarnautojai turėtų visokeriopai remti maldininkų atkaklumą išlaikant dvasios vaisius. Jie turėtų taip pat būti ypač dėmesingi darydami viską, kad būtų prieinama ta „pilnutinė Dievo gailestingumo dovana” – atlaidai. Per atlaidus „atgailaujantis nusidėjėlis gauna atleidimą nuo laikinosios bausmės už nuodėmes, kurios kaltės atžvilgiu jau atleistos” (34). Giliai išgyvendamas „šventųjų bendravimą”, kurį maldininkas patiria šventovėje, jis lengviau suvoks, „kaip labai kiekvienas iš mūsų gali padėti kitiems – gyviems ar mirusiems – vis labiau vienytis su dangiškuoju Tėvu (35).

Dėl Eucharistijos šventimo reikia turėti omenyje, kad tai yra viso šventovės gyvenimo centras ir širdis, nes šiame malonės įvykyje „glūdi visas dvasinis Bažnyčios lobis” (36). Dėl šios priežasties vienybė, kylanti iš Eucharistijos sakramento, turėtų būti išreiškiama ypatingu būdu, suburiant į vieną šventimą įvairias lankytojų grupes. Tokiu pat būdu Viešpaties Jėzaus eucharistinę esamybę turėtų adoruoti ne tik individai, bet taip pat visos maldininkų grupės, pasinaudodamos rūpestingai parengtomis maldingomis pratybomis; tai iš tikrųjų daugelyje šventovių, grindžiama įsitikinimu, kad „Eucharistija apima ir išreiškia visas maldos formas” (37).

Susitaikinimo ir Eucharistijos sakramentų šventimas suteikia šventovei ypatingą vertumą: „Šventyklos turi būti laikomos ne marginalinėmis ar šalutinėmis, bet, priešingai, – esminėmis vietomis, į kurias ‘Malonės’ vykstama gauti pirmiau negu ‘malonių’“ (38).

12. Bažnytinės bendrijos vieta

Atvykusieji į „negyvų akmenų” šventovę atgaivinti Žodžio ir sakramentų tampa „gyvųjų akmenų” šventovė ir įstengia naujai išgyventi tą tikėjimo ir šventumo bendrystę, kuri yra Bažnyčioje. Šia prasme galime pasakyti, kad šventovė yra vieta, kurioje nuolat iš naujo gali atgimti gyvų žmonių Bažnyčia gyvajame Dieve. Ten kiekvienas asmuo gali iš naujo atrasti tą dovaną, kurią Dvasios kūrybingumas jam suteikė visų labui. Šventovėje taip pat kiekvienas gali įžvelgti ir plėtoti savo pašaukimą ir atsiverti jo įgyvendinimui tarnaujant kitiems, ypač parapijos bendruomenėje, kur suimami į vieną ir jungiami į visumą žmogiškieji skirtumai ir kur pasireiškia bažnytinė bendruomenė (39). Dėl šios priežasties reikia dėmesingai rūpintis pašaukimų ir šeimos sielovada – šeimos, kuri yra „privilegijuota vieta ir šventovė, kurioje išgyvenami didžiuliai ir intymūs kiekvieno žmogaus istorijos įvykiai” (40).

Bendrystė su Šventąja Dvasia, įgyvendinama per bendrystę su šventąja Žodžio ir sakramentų tikrove, pagimdo šventųjų bendravimą, Aukščiausiojo Dievo tautą, kurią tokią padaro Šventoji Dvasia. Mergelė Marija, kuri yra „Bažnyčios provaizdis tikėjimu, meile ir tobula vienybe su Kristumi” (41), kuri gerbiama daugybėje šventovių (42), ypatingu būdu padeda tikintiesiems suprasti ir priimti Šventosios Dvasios, žadinančios šventųjų bendravimą Kristuje, veikimą.

Šventovėje išgyvenama gyva Bažnyčios vienybės patirtis gali taip pat padėti maldininkams atpažinti ir priimti Dvasios paraginimus, kviečiančius melstis ir dirbti krikščionių vienybės labui (43). Šventovės gali būti vietos, kur stipriai ugdomas ekumeninis įsipareigojimas, kadangi ten puoselėjamas širdies atsivertimas ir gyvenimo šventumas, kuris yra „viso ekumeninio judėjimo siela” (44) bei patiriama Viešpaties teikiama vienybės malonė. Šventovėje taip pat galima praktiškai dalyvauti „dvasinėje veikloje ir ištekliuose”, ypač per bendrą maldą ir bendrą naudojimąsi šventosiomis vietomis (45), tai ypač padeda žengti vienybės keliu, jeigu uoliai gerbiami Bažnyčios vadovybės nustatyti kriterijai.

Ši Bažnyčios patirtis turi būti ypač puoselėjama per tinkamą maldininkų priėmimą šventovėje, atsižvelgiant į ypatingą kiekvienos grupės bei individo pobūdį, jų širdžių lūkesčius ir autentiškus dvasinius poreikius.

Šventovėje mokomės atverti širdį kiekvienam, ypač tiems, kurie skiriasi nuo mūsų: svečiui, svetimšaliui, imigrantui, pabėgėliui, kitų religijų išpažinėjams, netikintiems. Taigi šventovė egzistuoja ne tik kaip Bažnyčios išgyvenimo erdvė, bet tampa visai žmonijai atvira susibūrimo vieta.

Beje, kad daugeliu atvejų dėl istorinių bei kultūrinių tradicijų ir palengvėjusių keliavimo sąlygų drauge su krikščionių maldininkais į šventoves vyksta kitų Bažnyčių bei bažnytinių bendrijų nariai, taip pat kitų konfesijų tikintieji. Tikrumas, kad išganymo planas apima taip pat ir juos (46), dažnai pavyzdinės jų ištikimybės savo religiniams įsitikinimams pripažinimas (47) ir bendras tų pačių istorinių įvykių išgyvenimas atveria naujus horizontus ir parodo ekumeninio ir tarpreliginio dialogo, kuriam šventovės gali padėti vykti šventojo, visus priimančio Dievo slėpinio akivaizdoje (48), būtinybę. Taip pat reikia atsiminti, kad šventovė yra vieta, kur per Žodį ir sakramentus sutinkamas Kristus. Todėl reikia nuolat budėti stengiantis išvengti visų įmanomų sinkretizmo formų. Tuo pat metu šventovė pasirodo kaip prieštaravimo ženklas žvelgiant į pseudospiritualistinius judėjimus, tokius kaip New age. Neapibrėžtam religiniam jausmui, pagrįstam vien žmogiškosiomis galiomis ir gebėjimais, šventovė priešpriešina stiprų Dievo pirmenybės ir būtinybės atsiverti išganomajam Kristaus veikimui siekiant tikros žmogiškosios pilnatvės, suvokimą.
 

III. ŠVENTOVĖ – DANGIŠKOSIOS TĖVYNĖS PRANAŠYSTĖ

13. Vilties ženklas

Šventovė, kaip mūsų kilmės Viešpatyje atminimas ir dieviškosios esamybės ženklas, yra drauge mūsų galutinės ir lemiamos Tėvynės, Dievo karalystės pranašystė, kuri įvyks pagal Amžinojo duotą pažadą: „Pastatysiu amžiams tarp jų sau šventovę” (Ez 37, 26).

Šventovė, kaip ženklas, ne tik primena mums, iš kur mes ateiname ir kas esame, bet taip pat atveria mūsų akis įžvalgai, kurlink einame, į mūsų piligrimystės per gyvenimą ir istoriją tikslą. Šventovė, žmogaus rankų darbas, rodo į dangiškąją Jeruzalę, mūsų Motiną, iš Dievo nusileidžiantį miestą, išsipuošusį kaip sužadėtinė (plg. Apr 21, 2), tobulą eschatologinę šventovę, kur šlovingas dieviškasis buvimas išgyvenamas tiesiogiai ir asmeniškai: „Aš jame nemačiau šventyklos, nes Viešpats, visagalis Dievas, ir Avinėlis yra jo šventykla” (Apr 21, 22). Šiame mieste ir šventykloje nebebus nei ašarų, nei liūdesio, nei kančios, nei mirties (plg. Apr 21, 4).

Taigi šventovė pasirodo kaip pranašiškas vilties ženklas, kvietimas į platesnį horizontą, atskleidžiantį pažadą, kuris nenuvilia. Šventovė, būdama pastatas iš akmenų, tarp gyvenimo sunkumų nurodo iš tolo numanomą, bet dar nepasiektą Tėvynę, kurios laukimas, susietas su tikėjimu ir viltimi, palaiko Kristaus mokinius jų piligrimystės kelyje. Reikšminga, kad po didelių tremties išbandymų išrinktoji tauta pajuto poreikį kaip savo vilties ženklą atstatyti Šventyklą, garbinimo ir gyriaus šventovę. Izraelis sudėjo visas įmanomas aukas, kad jo akims ir širdims būtų atstatytas šis ženklas, primenantis ne tik juos išsirinkusio ir gyvenančio tarp jų Dievo meilę, bet ir jiems pažadėtojo galutinio tikslo, į kurį keliauja visų laikų Dievo piligrimai, lūkestį. Eschatologinis įvykis, kuriuo grindžiamas krikščionių tikėjimas, yra Nukryžiuotojo kūno – šventyklos atstatymas, o tai įvykdyta per jo šlovingą prisikėlimą, mūsų vilties laidą (plg. 1 Kor 15, 12–28).

Gyvoji šios vilties ikona – tai visų pirma ligonių ir kenčiančiųjų dalyvavimas šventovėse (49). Dievo išganomojo darbo apmąstymas padeda jiems suprasti, kad per savo kentėjimus jie privilegijuotu būdu dalyvauja Kristaus įvykdyto atpirkimo gydomojoje galioje (50), skelbdami pasauliui Prisikėlusiojo pergalę. Drauge su jais visi jų palydovai ir pagalbininkai, prisidedantys veikliais artimo meilės darbais, pradedant nuo vargšų ir kenčiančiųjų, liudija Viešpaties Jėzaus įsteigtos karalystės viltį: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką esate matę ir girdėję: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena” (Lk 7, 22).

14. Kvietimas džiaugtis

Viltis, kuri neapgauna (Rom 5, 5), pripildo širdį džiaugsmo (Rom 15, 13). Šventovėse Dievo tauta mokosi būti „džiaugsmo Bažnyčia”. Visi įžengę į šventovės slėpinį žino, kad Dievas jau veikia mūsų žmogiškajame permainingame pasaulyje, kuris net dabar, nepaisant dabartinio laiko tamsybių, yra ateisiančio laiko, tai yra jau esančios Dievo karalystės aušra. Dėl šios priežasties mūsų širdys gali jau dabar būti pilnos džiaugsmo, pasitikėjimo ir vilties, nepaisant skausmo, mirties, ašarų ir kraujo, dengiančių žemės veidą.

122-oji psalmė yra viena iš tų psalmių, kurias maldininkai giedodavo keliaudami į Šventyklą: „Man buvo smagu, kai man pasakė: ’Eime į Viešpaties namus!’“ Šiame liudijime aidi visų vykstančiųjų į šventovę jausmai, pirmiausia džiaugsmas dėl susitikimo su broliais (Ps 133, 1).

Šventovėje švenčiame „atleidimo džiaugsmą”, raginantį „puotauti bei linksmintis” (Lk 15, 32), nes Dievo angelai „džiaugiasi dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio” (Lk 15, 10). Ten, susirinkę apie tą patį Žodžio ir Eucharistijos stalą, patiriame bendrystės su Kristumi „džiaugsmą”, kurį išgyveno Zachiejus, kai savo namuose „su džiaugsmu” priėmė Viešpatį (Lk 19, 6). Tai iš tikrųjų „tobulas džiaugsmas” (plg. Jn 15, 11), jo niekas negali atimti (plg. Jn 16, 22), jis saugomas ištikimoje širdyje, tapusioje gyvąja Amžinojo šventykla, Kūno šventove, kurioje Viešpats garbinamas Dvasia ir tiesa. Drauge su psalmininku kiekvienas maldininkas kviečiamas sakyti: „Tada aš žengsiu prie Dievo aukuro – pas savo didžio džiaugsmo Dievą – ir šlovinsiu tave lyra, Dieve, mano Dieve (Ps 43, 5).

15. Kvietimas atsiversti ir atsinaujinti

Šventovė, kaip ženklas, liudija, jog esame sukurti, ne kad gyventume ir mirtume, bet kad gyventume ir įveiktume mirtį Kristaus pergale. Taigi bendruomenė, švenčianti savo Dievą šventovėje, atsimena esanti Bažnyčia piligrimė, kuri keliauja į pažadėtąją Tėvynę nuolat atsiversdama ir atsinaujindama. Dabartinė šventovė nėra galutinis tikslas. Ten paragavę Dievo meilės tikintieji suvokia, kad jie dar nepasiekė savo galutinio tikslo, tai sukelia jiems dangiškosios Jeruzalės ilgesį, dangaus troškimą. Taigi šventovės padeda mums suvokti, viena vertus, šventumą tų, kam jos dedikuotos, antra vertus, savo būklę kaip nusidėjėlių, kuriems kasdien iš naujo reikia pradėti piligrimystę Dievo malonės link. Šventovės padeda mums suvokti, kad Bažnyčia yra „yra šventa ir drauge nuolat apvalytina” (51), kadangi jos nariai yra nusidėjėliai.

Dievo žodis padeda mums išlaikyti gyvą šį kvietimą, ypač per pranašus, kritikavusius šventovę, sumenkintą iki tuščių apeigų vietos: „Netrypkite daugiau mano prieangių! Liaukitės aukoję bevertes atnašas, smilkalai kelia man pasibjaurėjimą. Mėnulio jaunaties ir šabo, sueigų šaukimo – iškilmių su piktais darbais negaliu aš pakęsti. <...> Liaukitės darę pikta, mokykitės gera daryti. Atsidėkite teisingumui, padėkite engiamajam, užstokite našlaitį, ginkite našlės bylą” (Iz 1, 12–17). Dievui maloni auka yra graudi, nuolanki širdis (plg. Ps 51, 17). Jėzus sakė: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią” (Mt 7, 21).

Nuolatinio atsivertimo poreikis neatskiriamas nuo tikslo, į kurį nukreipta dieviškoji viltis, skelbimo. Kiekvieną kartą, kai tikinčiųjų bendruomenė susirenka šventovėje, ji prisimena tą kitą šventovę, ateities miestą, Dievo būstą, kurį trokštame pradėti statyti jau šiame pasaulyje. Tačiau tegalime to tik trokšti, kupini vilties, suvokdami savo ribotumą, stengdamiesi kuo geriau pasirengti Karalystės atėjimui. Šventovės slėpinys primena piligrimei Bažnyčiai šioje žemėje jos būvio laikinumą, tai, kad ji nukreipta į didesnį tikslą, ateities Tėvynę, ir tai pripildo širdį vilties ir ramybės. Šis nuolatinis raginimas atsiversti viltyje, Dievo karalystės, kurios Bažnyčia yra pradmuo ir pirmiena, pirmenybės liudijimas privalo būti ypač pabrėžiamas šventovių sielovadoje bendruomenės ugdymo ir individualių tikinčiųjų labui.

16. Naujo dangaus ir naujos žemės simbolis

Šventovei tenka pranašiška prasmė, nes ji yra didesnės vilties ženklas, nurodantis galutinį tikslą, kai kiekvienas žmogus pasieks žmogiškąją pilnatvę ir bus gerbiamas pagal Dievo teisingumą. Todėl šventovė ragina nuolat kritikuoti trumparegystę tų žmogiškųjų užmojų, kurie pretenduoja būti absoliutūs. Taigi šventovė gali būti laikoma protestu prieš kiekvieną pasaulio puikavimąsi, prieš kiekvieną politinę diktatūrą, prieš kiekvieną ideologiją, kuri tariasi viską, kas įmanoma, pasakanti apie žmogų, kadangi ji primena kitą matmenį, – Dievo karalystę, kurios pilnatvė dar tik ateis. Šventovėje nuolat aidi Magnificat. Ten Bažnyčia mato, „kad nugalėta ir iš šaknų išrauta nuodėmė, kurią padarė vyras ir moteris žemiškosios istorijos pradžioje, tai abejojimo ir ‘nepasitikėjimo’ Dievu nuodėmė”, ten Marija „tvirtai skelbia tikrąją tiesą apie Dievą: šventą ir visagalį, kuris nuo pat pradžių yra visų dovanų šaltinis, kuris ‘padarė didžių dalykų’“ (52).

Šventovės liudija eschatologinį krikščioniškojo tikėjimo matmenį įtemptai siekiant  Karalystės pilnatvės. Šiuo matmeniu grindžiamas ir maitinamas moralinis ir politinis tikinčiųjų pašaukimas, kad jie per istoriją būtų sąžinė, kritiškai vertinanti žmogiškuosius užmojus Evangelijos šviesoje, primenanti žmonėms jų didesnį tikslą, sulaikanti juos nuo pasidavimo trumparegystei apsiribojant apčiuopiamais dalykais ir įpareigojanti juos nepaliaujamai būti tarsi raugu (plg. Mt 13, 33) siekiant teisingesnės ir žmogiškesnės visuomenės.

Būtent todėl, kad šventovės primena naują matmenį, „naujo dangaus ir naujos žemės” (plg. Apr 21, 1), jos ragina mus gyventi būnant kritišku ir pranašišku raugu dabartiniame danguje ir dabartinėje žemėje ir atnaujina krikščionių pašaukimą gyventi pasaulyje nebūnant iš pasaulio (plg. Jn 17, 16). Toks pašaukimas, atmesdamas bet kurias ideologines manipuliacijas, siekia tarnauti ugdant kiekvieno žmogaus pilnutinę asmenybę pagal Viešpaties valią.

Šioje šviesoje galime suvokti, kaip dėmesingas sielovados veikimas gali paversti šventoves etinių vertybių ugdymo vietomis, ypač ugdant teisingumą, solidarumą, taiką, kūrinijos apsaugą ir taip prisidedant prie visų gyvenimo kokybės gerinimo.
 

IŠVADOS

17. Pastangų sutelkimas

Šventovės yra ne tik žmogaus darbas, bet taip pat neregimo Dievo esamybės regimas ženklas. Todėl reikia tinkamai sutelkti žmogiškąsias pastangas ir teisingai suvokti visų šventovės sielovadoje besidarbuojančių vaidmenis bei atsakomybę, kad būtų iki galo suvokiama ir vaisingai priimama ta dovana, kurią Viešpats duoda savo tautai per kiekvieną šventovę.

Šventovės ypač pagelbi vietinėms Bažnyčioms, pirmiausia per tai, kad jose skelbiamas Dievo žodis ir švenčiami Susitaikinimo bei Eucharistijos sakramentai (53). Ši tarnystė išreiškia ir stiprina istorinius bei dvasinius ryšius, siejančius šventoves su Bažnyčiomis, kuriose jos atsirado. Todėl reikia, kad šventovės vykdoma pastoracinė veikla visiškai derintųsi su vyskupų planu, ypač atsižvelgiant į šventovės „charizmą” ir siekiant dvasinio tikinčiųjų, keliaujančių į jas, gėrio.

Vadovaujant vyskupams arba, kai kuriais atvejais, vyskupų konferencijoms, šventovių įstatuose turi būti apibrėžiama jų ypatinga sielovadinė tapatybė ir organizacinė struktūra (54). Vyskupijos sielovados plane reikia numatyti specialų asmenų bei bendruomenių, atsakingų už kiekvieną šventovę, parengimą.

Taip pat svarbu puoselėti bendradarbiavimą ir asociatyvinius ryšius tarp šventovių, ypač priklausančių tam pačiam geografiniam ir kultūriniam regionui, taip pat koordinuoti šventovių sielovadinę veiklą atsižvelgiant į turistų sielovadą ir bendrą žmonių mobilumą. Tokių iniciatyvų gausa – pradedant nuo tarptautinių kongresų, žemynų ir nacionalinių susitikimų (55) – atkreipia dėmesį į didėjantį šventoves lankančių žmonių skaičių. Taip pat primena, kad būtina įsisąmoninti naujus poreikius ir inicijuoti naujus pastoracinius atsakus į pasikeitusius vietų bei laikų iššūkius.

„Šventovės slėpinys” pateikia daugybę galimybių mąstymui ir vaisingam jo įgyvendinimui. Šventovė, kaip mūsų kilmės atminimas, primena Dievo iniciatyvą ir padeda piligrimams suvokti ją jaučiant nuostabą, dėkingumą ir atsidavimą. Šventovė, kaip dieviškosios esamybės vieta, liudija Dievo ištikimybę ir jo nuolatinę veiklą tarp savo žmonių per žodį ir sakramentus. Šventovė, kaip pranašystė, primena mums mūsų dangiškąją Tėvynę, padeda prisiminti, kad viskas dar nėra užbaigta, bet turi būti įvykdyta visiškai laikantis Dievo pažado, į kurį mes einame. Būtent todėl, kad ji parodo reliatyvumą viso to, kas tėra tik tarpinis sustojimas mūsų galutinės Tėvynės atžvilgiu, šventovė rodo į Kristų kaip naująją žmonijos, sutaikintos su Dievu, Šventyklą. Atsižvelgiant į šiuos tris teologinius šventovės matmenis, šventovėse vykdoma sielovada turi būti sutelkta į nuolatinį dvasinio gyvenimo atnaujinimą bei bažnytinio įsipareigojimo puoselėjimą, privalo intensyviai ir kritiškai stebėti visas kultūras ir žmogaus laimėjimus laikantis bendradarbiavimo dvasios ir ekumeniniam bei tarpreliginiam dialogui būtino atvirumo.

18. Marija, gyvoji šventovė

Mergelė Marija yra Dievo Žodžio gyvoji šventovė, naujosios ir amžinosios Sandoros Skrynia. Šventasis Lukas, perteikdamas angelo apreiškimą Marijai, į pasakojimą įterpia susitikimo su Dievu palapinės Sinajuje ir Ziono šventyklos įvaizdžius. Panašiai kaip debesis buvo virš Dievo tautos, keliaujančios dykumoje (Sk 10, 34; Ps 91, 4), panašiai kaip toks pat debesis, dieviškojo slėpinio ženklas tarp izraelitų apgaubė Sandoros skrynią (plg. Iš 40, 35), panašiai dabar Aukščiausiojo šešėlis apgaubia ir persmelkia Naujosios Sandoros palapinę, tai yra Marijos įsčias (Lk 1, 35).

Evangelistas Lukas subtiliai susieja angelo žodžius su pranašo Sofonijo giesme Dievo akivaizdoje Zione. Marijai angelas sako: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi! <...> Nebijok, Marija, <...> Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų” (Lk 1, 28 – 31). Zionui pranašas sako: „Krykštauk iš džiaugsmo Ziono dukra, šauk Izraeli! <...> Tau nelaimės bijoti daugiau nereikės <...>Viešpats, tavo Dievas, pergalę teikiantis galiūnas yra tavyje” (Sof 3, 14 – 17). Ziono dukros „įsčiose” (be qereb), o tai simbolizuoja Jeruzalę, šventyklos vietą, apsireiškia Dievo esamybė su savo tauta. Naujosios Ziono dukros įsčiose Viešpats įkuria tobulą šventyklą, kad per savo Sūnų Jėzų Kristų įvykdytų pilnutinę bendrystę su žmonija.

Ši tema vėl pakartojama scenoje, kai Marija lanko Elzbietą. Pastaroji reikšmingu klausimu kreipiasi į būsimąją Jėzaus Motiną: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!” (Lk 1, 43). Šie žodžiai primena Dovydo klausimą Viešpaties Skrynios akivaizdoje: „Kaip galiu leisti Viešpaties Skryniai ateiti pas mane?” (2 Sam 6, 9). Taigi Marija yra Viešpaties buvimo naujoji Sandoros Skrynia. Beje, čia pirmą kartą Luko evangelijoje pasirodo Kristui taikomas titulas Kyrios (Viešpats). Šiuo titulu graikiškoje Biblijoje išverstas Šventas Dieviškasis vardas YHWH. Panašiai kaip Viešpaties skrynia liko ObedEdome tris mėnesius ir pripildė tuos namus savo palaiminimų (plg. 2 Sam 6, 11), taip pat ir Marija, gyvoji Dievo skrynia, tris mėnesius liko Elzbietos namuose ir pašventino juos savo buvimu (plg. Lk 1, 56).

Šia prasme pamokomas šv. Ambraziejaus teiginys: „Marija buvo Dievo šventykla, bet ne Dievas šventykloje; todėl garbintinas yra tik tas, kuris veikė šventykloje” (56). Dėl šios priežasties „Bažnyčia per visą savo gyvenimą su Dievo Motina išlaiko ryšį, kuris į Išganymo slėpinį įtraukia praeitį, dabartį ir ateitį, ir garbina ją kaip dvasinę žmonijos Motiną, Malonių teikėją” (57), tai rodo daugybė Marijos šventovių pasaulyje (58) ir sudaro tikrą „misionierišką Magnificat” (59).

Daugelyje Marijos šventovių, anot Šventojo Tėvo, „ne tik pavieniai žmonės arba vietinės grupės, bet kartais ištisos tautos bei žemynai ieško susitikimo su Viešpaties Motina, su laiminga įtikėjusiąja, kuri yra pirmoji tarp tikinčiųjų, ir todėl tapo Emanuelio Motina. Tai primena Šventąją Žemę, dvasinę visų krikščionių tėvynę, kuri yra pasaulio Išganytojo ir jo Motinos tėvynė. Tai primena nesuskaičiuojamas šventoves, krikščionių per ilgus amžius pastatytas Romoje ir visame pasaulyje. Tai primena tokius centrus kaip Gvadalupė, Lurdas, Fatima ir kitus, esančius įvairiose šalyse. Tarp jų noriu paminėti ir Jasna Góra šventovę mano gimtojoje žemėje. Būtų galima kalbėti apie tikrąją tikėjimo ir Marijos meilės ‘geografiją’, apimančią visas Dievo tautos, ieškančios susitikimo su Dievo Motina, ypatingas piligrimystės vietas, kad ‘įtikėjusiosios’ motiniškame spinduliavime sustiprėtų pačios Dievo tautos tikėjimas” (60).

Todėl atsakingieji už šventovių sielovadą turėtų  ypač rūpintis, kad įvairios Marijos maldingumo išraiškos būtų integruotos į liturginį gyvenimą, kuris yra pati šventovės prasmė ir centras.

Kreipdamiesi į Mariją piligrimai turėtų jaustis pašaukti išgyventi tą „Velykų matmenį” (61), kuris tolydžio perkeis jų gyvenimą per žodžio klausymą, sakramentų šventimą ir atsidavimą savo broliams bei seserims.

Piligrimai, individualiai ar bendruomeniškai susitikę su Marija, „Evangelizacijos žvaigžde” (62), panašiai kaip apaštalai bus raginami skelbti žodžiu bei gyvenimo liudijimu „įstabius Dievo darbus” (Apd 2, 11).
 

Vatikanas, 1999 m. gegužės 8 d.

Arkivyskupas Stephen Fumio Hamao
Pirmininkas

Arkivyskupas Francesco Gioia
Sekretorius

(31) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Dives in misericordia (1980 lapkričio 30), 1.
(32) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Redemptor hominis (1979 kovo 4), 20.
(33) Dėl principinių nuostatų katechezės ir Susitaikinimo sakramento šventimo atžvilgiu; plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Reconciliatio et paenitentia (1984 gruodžio 2).
(34) Jonas Paulius II. Didžiojo 2000 m. jubiliejaus bulė Incarnationis mysterium (1998 lapkričio 20), 9.
(35) Ten pat, 10; plg. Paulius VI. Apaštališkoji konstitucija Indulgentiarum doctrina (1967 sausio 1).
(36) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Presbyterorum ordinis, 5.
(37) Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2653; plg. Paulius VI. Enciklika Mysterium fidei (1965 rugsėjo 3); Dieviškojo kulto kongregacija. Instrukcija Inaestimabile donum (1980 balandžio 3).
(38) Jonas Paulius II. Laiškas arkivyskupui Pasquale Macchi minint Loreto Šventojo Namo šventovės 700 metų sukaktį (1993 rugpjūčio 15), 7.
(39) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Apostolicam actuositatem, 10.
(40) Jonas Paulius II. Kalba bendrojoje audiencijoje (1979 sausio 3). Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Apostolicam actuositatem, 11.
(41) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 63.
(42) Popiežius Jonas Paulius II sakė: „Marijos šventovės yra tarsi Motinos namai, atgaivos ir poilsio sustojimai ilgame pas Kristų vedančiame kelyje. Jos yra kalvės, kur per paprastą ir nuolankų ‘dvasios vargdienių’ (plg. Mt 5, 3) tikėjimą išmokstama susiliesti su didžiuliais Kristaus Bažnyčiai patikėtais turtais, ypač sakramentais, malone, gailestingumu, meile kenčiantiems ar neįgaliems broliams“ (Angelus, 1987 birželio 21).
(43) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Unitatis redintegratio, 4.
(44) Ten pat, 8.
(45) Popiežiškoji krikščionių vienybės taryba. Ekumenizmo principų ir normų įgyvendinimo vadovas (1993 kovo 25), 29 ir 103.
(46) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 16.
(47) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Redemptor hominis, 6.
(48) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente (1994 lapkričio 10), 52–53.
(49) Plg. Jonas Paulius II. Homilija Mišiose už ligonius Šv. Petro bazilikoje (1990 vasario 11).
(50) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 41; plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Salvifici doloris (1984 vasario 11).
(51) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 8; plg. Dekretas Unitatis redintegratio, 6–7.
(52) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris mater (1987 kovo 25), 37.
(53) Kita vertus, ypač tinka Krikšto, Sutvirtinimo ir Santuokos sakramentus švęsti parapijoje pagal gyvenamąją vietą; tai padeda tikintiesiems suvokti bendruomeninį sakramentų pobūdį; plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Christifideles laici (1988 gruodžio 30), 26.
(54) Kanonų teisės kodeksas, 1232 kan. Pavyzdžiui, Prancūzijos vyskupų konferencija išleido „Šventovių chartiją“ (Charte des Sanctuaires).
(55) Popiežiškoji migrantų ir keleivių sielovados taryba aktyviai veikia šioje strityje, tai parodė įvykę du pasauliniai kongresai (1992 m. vasario 26–29 d. Romoje ir 1998 m. gegužės 7 d. Efeze, Turkijoje), taip pat du regioniniai kongresai (1996 m. rugsėjo 2–4 d. Mariapocs, Vengrijoje, ir 1998 m. spalio 17–21 d. Pompei, Italijoje). Yra paskelbti šių kongresų dokumentai.
(56) De Spiritu Sancto III, 11, 80.
(57) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris mater, 47.
(58) Popiežius Jonas Paulius II primena: „Labai gerai žinau, kad kiekviena tauta, kiekviena šalis, taip pat kiekviena vyskupija turi savo šventąsias vietas, kur visos Dievo tautos širdis, galima sakyti, plaka gyvesniu ritmu: tai ypatingo Dievo susitikimo su žmonėmis vietos; tose vietose Kristus ypatingu būdu gyvena tarp mūsų. Tų vietų dažnas dedikavimas jo Motinai dar visapusiškiau atskleidžia mums jo Bažnyčios prigimtį“. Homilija Knock Dievo Motinos šventovėje (1979 m. rugsėjo 30 d. Airijoje).
(59) Jonas Paulius II. Kalba Trečiajame Lotynų Amerikos misijų kongrese (Bogota, 1987 liepos 6).
(60) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris mater, 28.
(61) Dieviškojo kulto kongregacija. Aplinkraštis nacionalinių liturginių komisijų pirmininkams Orientamenti e proposte per la celebrazione dell’ Anno mariano (1987 balandžio 3), 787. Notitiae 23 (1987), p. 386.
(62) Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 48.