Šv. Jono Krikštytojo gimimas
Iz 49, 1–6; Apd 13, 22–26; Lk 1, 57–66. 80
 

Jonui Krikštytojui tenka ypatinga vieta išganymo istorijoje, visoje Bažnyčioje anksti pradėtas jo kultas. Tiek Rytuose, tiek Vakaruose jau IV amžiuje minima Kristaus pirmtako šventė, jo vardu tituluojama daug šventovių ir bazilikų. Rytuose Jonas Krikštytojas minimas sausio 7-ąją, ir ši šventė siejama su Viešpaties Apsireiškimo ir Jėzaus krikšto Jordane švente. Ortodoksų ikonostasuose Kristaus – Visatos Valdovo atvaizdą supa Dievo Motinos ir Jono Krikštytojo ikonos. Vakarų ikonografijos tradicijoje taip pat dažnai greta nukryžiuoto Jėzaus vaizduojamos Marijos ir Jono Krikštytojo figūros. Vakaruose jau šv. Augustino laikais Jono Krikštytojo gimimui minėti parinkta birželio 24-oji, siejant tai su Kristaus gimimo diena: Jonas Krikštytojas gimė šešis mėnesius prieš gimstant Jėzui. Katalikų Bažnyčios liturginiame kalendoriuje Jonui Krikštytojui skirtos dvi – jo gimimo ir nukirsdinimo (rugsėjo 29-oji) – minėjimo dienos. Ypatinga vieta šiam šventajam tenka ir Visų Šventųjų litanijoje.

Jonas gimė prieš Kristų, jis pirmas pradėjo mokyti tautą, tapo Kristaus pirmtaku paaukodamas gyvybę. Bažnyčia paprastai švenčia savo šventųjų „gimimo dangui” dieną. Jonui daroma išimtis. Jono gimimas pranašauja ir parengia Jėzaus gimimą. Bažnyčia, minėdama Jono gimimą, įsiklauso į jo balsą, raginantį atsiversti ir prašo užtarimo, kad nuolat atpažintų Tą, kurį Jonas pranašavo, kad tikintieji eitų jo nurodytu keliu, vieninteliu vedančiu pas Tą, kurį jis nurodė.

Pirmasis skaitinys iš Izaijo knygos aiškiai iliustruoja tai, ką vadiname visiška Dievo apvaizda. Ši ištrauka yra viena iš Izaijo pranašystės giesmių, kurioje vaizduojama slėpininga figūra – kenčiantis Jahvės Tarnas. Nežinome, ką pranašas turėjo omenyje rašydamas šias giesmes, tačiau Bažnyčia iš pat pradžių atpažino kenčiančiame Tarne Jėzų ir jo įvykdytą išganymo misiją. Bažnyčia vienintelei Šv. Jono Krikštytojo šventei taip pat pritaiko Izaijo giesmę. Joje pasakojama, kaip Viešpats pašaukė jį dar negimusį ir ištarė jo vardą, kai jis dar buvo motinos įsčiose. Iš Luko evangelijos skaitinio matome, kaip ši pranašystė tinka Jonui Krikštytojui: angelas praneša Zacharijui, kad jo gimsiančio sūnaus vardas bus Jonas (Lk 1, 13). Šiandieniniame Evangelijos skaitinyje girdime, kaip Zacharijas priima angelo paliepimą, išreiškiantį Dievo valią. Jono Krikštytojo gyvenimas liudija Dievo apvaizdą, lydinčią žmogų nuo motinos įsčių iki mirties.

Biblijoje nerasime diskusijų, nuo kada apvaisinta ląstelė tampa žmogaus asmeniu. Biblijos autoriai regi dalykus Dievo žvilgsniu. Dievo esamybė ir rūpinimasis žmogumi prasideda netgi prieš žmogaus prasidėjimą! Jono Krikštytojo istorijoje gražiausiai derinasi žmogaus laisvė ir visuotinė Dievo apvaizda. Bažnyčia galėjo pritaikyti Izaijo giesmę tik žvelgdama į Jono gyvenimą. Būdamas motinos įsčiose Jonas dar negirdėjo Viešpaties Tarnui skirto pašaukimo. Jis šį pašaukimą pažino tik tuomet, kai laisvai atsidavė Dievui.

Skaitinys iš Apaštalų darbų yra apaštalo Pauliaus pamokslo ištrauka Pisidijos Antiochijos sinagogoje. Paulius, pateikdamas išganymo istorijos santrauką ir atskleisdamas, kaip Dievas pažadino Mesiją iš Dovydo palikuonių, nurodo, kad Jonui Krikštytojui tenka užduotis parengti Mesijo atėjimui skelbiant Atgailos krikštą. Hebrajų kalboje vardas Jonas reiškia „Dievas yra maloningas”. Apaštalas Paulius kalba susirinkusiems apie maloningąjį Dievą.

Išganytojas pats apibūdino savo pirmtaką (plg. Lk 7, 27; Mt 11, 10), pavadindamas jį „daugiau negu pranašu” (Lk 7, 26). Mato evangelijoje Jėzus vadina Joną „Eliju, kuris turi ateiti” (Mt 11, 14). Elijas, greta Mozės, yra vienas ryškiausių senojo Izraelio veikėjų. Jonas kaip didis pranašas iki mirties ištikimas savo įsitikinimams. Jis nebijo jokių konfliktų, netgi su karaliumi.

Pranašas priverčia savo tautiečius realistiškai pažvelgti į istorinę tikrovę, atpažinti Sandoros su Dievu reikalavimus ir ištikimai bei ryžtingai laikytis išrinktajai tautai nubrėžto kelio. Jono Krikštytojo, paskutiniojo ir didžiausio Senojo Testamento pranašo, uždavinys yra parodyti Mesiją. Jonas Krikštytojas išreiškia virsmą tarp Senosios ir Naujosios Sandoros. Jonas yra didžiausias „tarp gimusių iš moterų”, tačiau „mažiausias Dievo karalystėje didesnis už jį” (plg. Lk 7, 28).  Jėzus iš Nazareto ateina galutinai įvykdyti Įstatymą ir pranašus. Jėzuje išsipildo visos Senosios Sandoros pranašystės.

Jėzaus iš Nazareto veikla daug kuo primena Senosios Sandoros pranašų veiklą, tačiau jo asmuo visiškai pranoksta ankstesnę pranašiškąją tradiciją. Iš tikrųjų Jėzus iš Nazareto pradeda naują pranašiškąją liniją, nes jis pats yra Išganymas. Jis kalba nebe Jahvės, bet savo vardu: „Iš tiesų iš tiesų sakau jums”. Jame yra tobulas apreiškimas ir pranašystė. Jo Velykų kelias – tai galutinė pranašystė, atverianti žvilgsnį į išganymo tikrovės pilnatvę.

Bažnyčia, būdama Kristaus Kūnas, dalyvauja savo Galvos pranašiškojoje charizmoje, o kiekvienas krikščionis per krikštą – pranašiškajame pašaukime. Bažnyčia įgaliota per įvykius įžvelgti tai, kas Jėzuje kartą visiems laikams buvo įvykdyta ir kas dar turi būti įvykdyta, kad Kristaus kūnas pasiektų pilnatvę.