13 eilinis sekmadienis (C)
1 Kar 19, 16. 19–21; Gal 15, 1. 12–18; Lk 9, 51–62
 

Evangelijos nėra Jėzaus biografijos. Evangelistai nesiekė atkurti ir užrašyti kiekvieną Jėzaus pasakytą žodį ar atliktą veiksmą ta tvarka, kuria jie buvo pasakyti ar padaryti. Antraip evangelijas būtų tiksliau vadinti Jėzaus gyvenimo istorijomis. Evangelistai taip parinko Jėzaus žodžius ir veiksmus ir taip juos užrašė, kad jie išlieka svarbūs šiandienos krikščionims. Kitais žodžiais tariant, evangelijos yra visos Jėzaus misijos interpretacija, plėtojama Bažnyčioje ir Bažnyčiai.

Tai puikiai iliustruoja šiandienos Evangelijos skaitinys. Luko evangelijoje juo pradedama nauja Jėzaus veiklos atkarpa, pažymėta iškilmingu teiginiu „Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę”. Ši Evangelijos atkarpa baigiasi Lk 19, 27, kai Jėzus įžengia į Jeruzalę. Dešimtyje šios atkarpos skyrių, daugiausia apimančių pamokymus mokiniams, evangelistas Lukas vaizduoja kelionę. Įdėmiau panagrinėję geografiją pamatysime, jog Luko vaizduojama kelionė nėra būtina geografiniu požiūriu, tačiau kaip literatūrinė priemonė ji byloja mums apie Jėzų Kristų.

Jėzaus kelionė yra simboliška visų krikščionių kelionė. Mes visi esame piligrimai, keliaujantys į dangiškąją Jeruzalę. Kartu su mumis keliauja ir Jėzus. Visi šioje Evangelijos atkarpoje gauti pamokymai turi pagelbėti mums tame kelyje. Tai tarsi piligrimo kelionės vadovas, padedantis pasiekti tikslą.

Šį Luko siekį parodo šiandienos skaitinio pabaiga, kurioje nurodoma, ko reikalaujama iš mokinio. Lukas šiuos iš tiesų radikalius reikalavimus pateikia kelionės pasakojimo pradžioje. Šie reikalavimai iš tikrųjų radikalūs. Juos galima apibendrinti kaip visišką atsidavimą Jėzui Kristui. Šiame atsidavimo kelyje bus sunkumų, širdgėlos, nukentės kai kurios draugystės bei santykiai, tačiau šis atsidavimas duoda vidinę ramybę ir saugumą. Mokinys žino, kad keliauja į tikslą, kurį Jėzus jau yra pasiekęs.

Evangelijoje sakoma: „Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą”. Pažodinis vertimas būtų „sukietino veidą”. Ši frazė reiškia ryžtingą Jėzaus apsisprendimą, kovą su savimi ir šėtonu įgyvendinant Tėvo išganymo planą. Didžiąją Luko evangelijos dalį užimanti kelionės į Jeruzalę atkarpa yra vis tvirtesnis žengimas aukštyn, įtvirtinant Dievo valią. Evangelistas Lukas pažymi įdomią detalę: Samarijos kaimo gyventojai nesutiko jo priimti, „nes jis keliavo Jeruzalės link”. Ši frazė iš pažiūros vaizduoja tik samariečių priešiškumą žydams. Tačiau evangelistas, rašydamas krikščionims, nori pabrėžti, kad pasaulyje nenorima priimti Nukryžiuotojo mokinių. Eiti į Jeruzalę reiškia sekti Jėzumi iki galo, nešti savo kryžių ir aukoti savo gyvenimą.

Į klausimą, kaip sekti Jėzumi, Lukas atsako trimis trumpais dialogais. Kol kas palikime nuošalyje Mokytojo pašnekovų asmenybes ir nekreipkime dėmesio į jų galutinį pasirinkimą. Svarbiausia mums suprasti duotus pamokymus. Pirmajam kandidatui, pareiškusiam, jog jis pasirengęs sekti Jėzų visur, Jėzus atsako būdingais Palestinos krašto įvaizdžiais iš lapių ir paukščių gyvenimo. Sekti Jėzumi reiškia atsisakyti viso saugumo, gyvenimo patogumų, išlikti nuolat dėmesingam ir atviram kitiems: „Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti”.

Iš pažiūros keistai Jėzus atsako žmogui, paprašiusiam leisti palaidoti tėvą. Čia Jėzus anaiptol nepaneigia ketvirtojo Dievo įsakymo, tačiau aštria, paradoksalia forma parodo, kad esant pareigų bei priedermių konfliktui Karalystės paliepimams tenka pirmenybė (plg. Lk 14, 26). Malonė gali ateiti per skausmingas netektis. Kartais tenka nukirsti inkarų lynus ir leistis į atvirą jūrą, antraip liksime stovėti uoste tik svajodami apie keliones. Kai žmogus jaučiasi esąs pašauktas skelbti Karalystę, reikia tai daryti nedelsiant ir nedvejojant. Daug pašaukimų nebuvo įgyvendinta todėl, kad pritrūko ryžto ir drąsos laiku atsiliepti ir leistis į kelionę.

Kitam kandidatui, panorėjusiam atsisveikinti su šeima, Jėzus sako: „nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei”. Tobuliausiai šį raginimą suprato apaštalas Paulius: „pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą” (Fil 3, 13–14).

Visą Bibliją galima laikyti kelionės pasakojimu. Šventasis Raštas pasakoja apie žmonijos kelionę į būties pilnatvę, į išganymą. Pirmasis šiandienos skaitinys yra viena iš konkrečių tos kelionės iliustracijų. Pranašas Elijas pakviečia Elišą sekti jį. Eliša buvo apvilktas pranašo skraiste ir vedė Izraelį Elijo pavyzdžiu.

Paties Elišos vardas jau išreiškia visą jo programą – „Dievas yra mano Išganymas”. Atkreipkime dėmesį į tai, jog Eliša pašaukiamas įprastinėmis kasdienos aplinkybėmis. Jis buvo ūkininko sūnus ir tuo metu arė vienu iš dvylikos jungų jaučių. Eliša sugebėjo suprasti Dievo ženklus. Prieš išvykimą Elijas išklauso jo prašymą ir leidžia atsisveikinti su tėvu ir motina. Radikalų jo gyvenimo posūkį liudija paskutinis gestas: jis papjauna savo jungo jaučių porą ir kaip malkas sudegina pakinktus. Gausios Elišos vaišės rodo, kad jis džiaugsmingai atsisveikina su buvusiu gyvenimu ir nebegrįžta atgal.

Antrajame skaitinyje kalbama apie pašaukimą į laisvę. Žmogus negimsta laisvas. Laisvam galima tik tapti. Žmogaus laisvė yra tarsi užuomazga, galinti visapusiškai išsiskleisti. Žmogaus širdyje skausmingai rungiasi du priešininkai – kūnas ir dvasia. Pirmasis siekia užsklęsti žmogų jame pačiame, o antroji – atverti jį kitiems. Apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, tikėjimas išlaisvina mus Kristuje. Tikėjimas yra užsisklendimo priešingybė. Tikėjimas neieško nei kūniškų, nei jausminių ar intelektinių malonumų. Laisvė Kristuje yra iš meilės atsiduoti ir tarnauti kitiems. Per krikštą Kristaus Dvasia ragina mus šiam nuostabiam atsivėrimui. Krikščioniškoji laisvė yra kasdienis pritarimas meilės įsakymui. Laisvė plėtojasi drauge su meile. Mūsų laisvė nebus tobula, kol nebus tobula meilė.