14 eilinis sekmadienis (C)
Iz 66, 10–14; Gal 6, 14–18; Lk 10, 1–12. 17–18
 

Viena iš Luko evangelijos temų yra visuotinis išganymas. Jėzus atėjo išgelbėti visus žmones – tiek žydus, tiek pagonis. Evangelistas Matas Jėzaus genealogiją veda nuo Abraomo norėdamas parodyti, kad jame išpildomi patriarchui duoti pažadai. Lukas pateikia Jėzaus kilmę nuo Adomo (Lk 3, 23–38), šitaip parodydamas Jėzų kaip naujos Dievo vaikų giminės pradininką.

Evangelistas Lukas, lydėjęs pagonių apaštalą jo kelionėse, aprašydamas Jėzaus veiklą Evangelijoje iškelia Bažnyčios visuotinumą. Lukas yra vienintelis evangelistas, aprašęs, kaip Jėzus parinko ir pasiuntė 72 mokinius. Negalime abejoti jo informacijos rimtumu, juolab kad Lukas turėjo asmeniškai pažinoti daugelį iš šios pirmosios misijos. Skaičius 72 yra aliuzija į septyniasdešimt dvi pagonių tautas, išvardytas Pradžios knygoje (Pr 10).

Šios ištraukos kontekstas (plg. Lk 9, 51–56) leidžia manyti, jog pasakojimo vieta buvo kažkuris Samarijos miestas. Lukui Samarija simbolizuoja pagonių kraštą, kuriam reikia misijų. Jėzaus pasiųstiems misionieriams sakoma valgyti „kas bus jums padėta”. Iš to galima numanyti, kad misionieriams teks valgyti judėjų akimis nešvarų maistą. Taigi Lukas čia vėl turi omenyje pagonis. Visas pasakojimo tonas, taip pat grįžusių mokinių įspūdžiai skamba visuotinumo tonais. Pasakymas „pjūtis didelė” Luko laikais reiškė visą pasaulį. Jėzus, kalbėdamas apie žmoniją, mielai naudojasi gyvulių bandos ir javų lauko įvaizdžiais. Žmonės dažnai panašūs į bandą be piemens arba prinokusių javų lauką be pjovėjų. Sicharo slėnyje pažvelgęs į nunokusias varpas Jėzus sakė: „Pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus – jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai” (Jn 4, 35). Jis yra vienintelis pjūties šeimininkas, kviečiantis talkininkus savo nuožiūra. Jėzaus kvietimas – tai dovanai duodama malonė.

Jo reikalavimo nieko nepasiimti į kelionę nereikėtų suprasti paraidžiui. Mokiniai tiesiog raginami neteikti dėmesio nesvarbiems dalykams. Visas jų dėmesys turi būti sutelktas į Evangeliją. Jau pats neturtas, neprisirišimas prie žemiškųjų gėrybių ir pasitikėjimas Dievo pagalba reiškia skelbiamos Evangelijos liudijimą gyvenimu. Kita vertus, misijinė veikla reikalauja tiek laiko ir lėšų, kad jų visai nebelieka kitiems dalykams. Svarbiausia yra skelbimas: „Jums prisiartino Dievo karalystė”. Visa kita bus apsčiai dieviškosios Apvaizdos pridėta.

Pažodžiui nereikia suprasti ir pamokymo nieko kelyje nesveikinti. Neįmanoma įsivaizduoti, kad Jėzus turėjo omenyje pažodinę šio sakinio prasmę. Ramybės (šalom) palinkėjimas, skiriamas namams, neša palaimą visiems namų gyventojams. Šiam palaiminimui priimti reikalinga vienintelė sąlyga – atvirumas. Posakis ramybės sūnus žymi žmogų, žinantį, kas yra ramybė ir karštai jos trokštantį. Svarbiausia mokinių skelbiama žinia – tai Dievo karalystė. Jėzus du kartus pamini šios Karalystės artumą. Tiems, kurie ją priima, ji tampa išganymo galybe, nepriimantiems – teismu. Grįžusių mokinių džiūgavimą Lukas aprašo kaip visapusišką džiaugsmą. Jėzus patvirtina sėkmingai įvykdytą užduotį pridurdamas, jog pats matė šėtono galybę krintant iš dangaus. Mokiniai pasakoja, jog stebuklingi dalykai vyko „dėl tavo vardo”. Dideli ir šlovingi dalykai gali vykti dėl Jėzaus Kristaus.

Pirmajame skaitinyje Jeruzalė vaizduojama kaip motina, džiuginanti tikinčiojo širdį. Jeruzalė susižavėjusi savo Sužadėtiniu ir nepaliaujamai pasakoja apie jo nuolatinį dėmesį. Jos vardas Ramybė, o jo – Meilė. Jei priešai atima iš jos vaikus, ji įniršta kaip sužeista liūtė. Kai jos vaikai išblaškomi tremtyje, jos prisiminimas žadina jų viltį ir laiduoja ištikimybę. Sugrįžusius vaikus ji švelniai motiniškai apglėbia: „Kaip mažyliai būsite nešiojami ant jos rankų, sūpuojami ant jos kelių”.

Ji pažįsta savo Sužadėtinio širdies gelmes, todėl žino savo vaikų ateitį. Ši ateitis yra šlovinga. Ji jau gyvena šia ateitimi. Metai nesendina ir neraukšlėja jos veido, bet ruošia jaunystei ir pavasariui. Šventoji Dvasia ją daro nuolat jauną.

Kryžiaus slėpinys sudaro Laiško galatams šerdį. Kai kuriems krikščionims, įsivaizduojantiems krikščionybę be kryžiaus, Paulius rašo: „Aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi”. Apaštalas didžiuojasi kryžiaus, savo meilės, kilnumu. Tai raktas į naują kūriniją. Likti pasaulyje be kryžiaus reikštų tęsti gyvenimą „senajame”, „kūno” pasaulyje užsisklendžiant savyje. Kryžius atveria vartus į laisvę, per kryžių ateina dvasios vaisiai: „meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas” (Gal 5, 22–23).