15 eilinis sekmadienis (C)
Įst 30, 10–14; Kol 1, 12; Lk 10, 25–37
 

Viešpats daug iš mūsų prašo, tačiau daug daugiau mums duoda. Palyginti su ta daugybe, kuria jis mus apdovanoja, mūsų „daug” atrodo labai menkas. Skaitinyje iš Pakartoto Įstatymo knygos girdime įtaigų raginimą grįžti pas Viešpatį ir laikytis jo įstatymo. Tačiau tasai įstatymas, kuris buvo paaiškintas ankstesniuose šios biblinės knygos skyriuose, neatrodė esąs labai paprastas. Bent tokį įspūdį gali susidaryti pirmąkart skaitantis Pakartoto Įstatymo knygą. Tačiau jos autorius apibendrindamas pavadina jį „įsakymu”, arba „žodžiu”, ir teigia, jog jis nėra per sunkus ar per tolimas. Norint šį įsakymą įvykdyti nereikia kopti į dangų ar persikelti anapus jūros. Jis yra visiškai arti kiekvieno žmogaus, „tavo lūpose ir tavo širdyje”. Biblinis autorius yra įsitikinęs, kad Viešpats yra artimas žmonėms, kad jis myli juos nemirštančia meile ir parodys, jog įstatymas lengvai įvykdomas. Dievo tauta „žodį” vykdo savaime, jei tik žmonės jį priima. Tai, ko prašo Dievas, atrodo labai maža, palyginti su ta daugybe, kurią jis duoda.

Antrajame skaitinyje iš Laiško kolosiečiams galingai išreiškiamas tas pats Dievo principas duoti daugiau ir su pertekliumi. Tas „daugiau” yra Kristus. Himnas apie Kristų kaip Visatos galvą raiškiai vaizduoja Jėzaus pirmenybę kūrinijos atžvilgiu. Žodžiai „danguje ir žemėje” reiškia, kad Kristus yra visos kūrinijos centras, pavyzdys ir tikslas.

Dievo „daugiau” reiškia ir tai, kad Jėzus Kristus įsikūnijo dėl mūsų. Jis yra „mirusiųjų pirmgimis”, vadinasi, mes taip pat būsime prikelti iš numirusiųjų. Per jį sutaikinama visa, jo kryžiaus krauju daroma taika. Mūsų nuodėmės atleidžiamos ir mes vėl atvedami pas Tėvą. Apaštalas Paulius nėra linkęs kalbėti apie tą „daug”, ko Dievas reikalauja iš mūsų. Jis mieliau kalba apie Dievo „daugiau” būdamas įsitikinęs, jog tai taps „žodžiu mūsų lūpose ir mūsų širdyse” (plg. Įst 30, 14).

Evangelijos skaitinyje dar kartą išskleidžiamas tasai Dievo iš mūsų reikalaujamas „daug”. Įstatymo žinovas prašo Jėzaus apibendrintai nusakyti visą Įstatymą. Jis nori kuo trumpesne formuluote išgirsti Įstatymo jam keliamus reikalavimus. Jėzus savo klausimu išprovokuoja patį Įstatymo mokytoją. Šis atsako išskirdamas dvejopą meilės įsakymo turinį: mylėti Dievą visomis turimomis galiomis ir visa savo esybe, taip pat mylėti artimą kaip save. Galėtume sakyti, kad tai lengva ir galime tai padaryti. Tačiau palyginimas apie gerąjį samarietį parodo, kad net geriems žmonėms sunku tai įvykdyti.

Palyginimas apie gerąjį samarietį yra labai realistiškas. Jis mums atskleidžia Jėzaus pedagogiką. Įstatymo žinovas užduodamas klausimus, be abejo, žinojo teisingus atsakymus, kurių mokomas kiekvienas žydų vaikas. Jis nori įtraukti Jėzų į begalines kazuistines diskusijas, neturinčias praktinio pagrindo. Jėzus atėjo ne pateikti išganymo apibrėžimų, taip pat ne organizuoti bevaisių diskusijų būrelių. Jis laikosi praktinio pagrindo ir juo užbaigia parabolę: „Eik ir tu taip daryk!” Pakartotas keliose pasakojimo vietose veiksmažodis „daryti” ženklina praktinį krikščioniškosios artimo meilės realizmą.

Atsakydamas į abstraktų Įstatymo žinovo klausimą Jėzus pateikia konkrečią istoriją. Palyginimas iliustruotas konkrečiomis detalėmis, susijusiomis su garsiu karavanų ir maldininkų keliu, einančiu per dykumą iš Jeruzalės į Jerichą. Šiame kelyje keleiviai neretai buvo užpuolami plėšikų. Tiek kunigas, tiek levitas vadovaujasi geromis intencijomis ir siekia laikytis Įstatymo. Jie abu mato griovyje gulintį žmogų ir norėtų jam padėti. Tačiau galimas dalykas, kad šis yra miręs. Palietę lavoną jie būtų nešvarūs septynias dienas. Kunigui praeiti kita kelio puse atrodė normalu, nes jis suvokė savo profesiją kaip pašaukimą aukoti aukas, o ne daryti gailestingumo darbus. Jis manė esąs pašauktas daug melstis, bet ne gailėtis. Levitas, anų laikų Šventyklos zakristijonas, besirūpinantis žibintais, smilkymu, apeigomis, galėjo teisintis, jog papildomi rūpesčiai vers jį susivėlinti. Jis susiteps ir nebegalės atlikti apeigų. Galbūt vaizduotėje jie regi per ateinančią savaitę suplanuotus „gerus darbus”, kurių tektų atsisakyti prisilietus prie negyvėlio. Mes taip pat dažnai elgiamės panašiai svarstydami. Kartais vengiame įsitraukti į kokį nors komplikuotą dalyką, nuogąstaudami, kad tai atims iš mūsų per daug laiko. Nenorime, kad mūsų gyvenime maišytųsi kiti asmenys, nes tai gali būti sudėtinga. Tokiais atvejais verta pamąstyti apie Dievo „daugiau” ir paklausti savęs, ar iš mūsų reikalaujamas „daug” yra iš tikrųjų daug.

Keliu eina samarietis. Būtų visiškai normalu, jeigu jis praeitų pro šalį, nes ši aplinka jam priešiška. Žydų akimis samariečiai buvo verti ne meilės, bet neapykantos. Tačiau įvyksta tai, kas nebuvo „normalu”. Jėzus sulaužo teisuolišką Įstatymo raidės suvokimą.

Įstatymo mokytojas, pateikdamas neapibrėžtą klausimą: „O kas gi mano artimas?” labai gerai žinojo, kad žydui artimas tegalėjo būti tik tautietis, bet ne svetimšalis (Iš 20, 16–17; Kun 19, 11–18). Tačiau Jėzus šia konkrečia istorija nukreipia mintį į praktikos pagrindą. Artimas yra kiekvienas. Aš esu kiekvieno artimas ir kiekvienas yra mano artimas. Būti artimu – tai daryti gera ir padėti reikalingiems pagalbos. Sekti samariečio, kuris „priėjo”, pavyzdžiu.

Mes niekuomet nesužinosime, ar tasai Įstatymo mokytojas vadovavosi Jėzaus pamokymu: „Eik ir tu taip daryk”. Tačiau aišku, kad žydas ir samarietis, šie du Dievo vaikai, privalo nuolat įveikti priešybes, rasinius ir socialinius skirtumus ir „artintis” vienas prie kito. Artimo meilė yra susitaikinimas su visais Dievo mylimais žmonėmis. Dievas myli net ir tuos samariečius, kuriuos mes kartais teisuoliškai atmetame.

Parengta pagal A. Brunot, N. Karcher, H. Maly