17 eilinis sekmadienis (C)
Pr 18, 20–32; Kol 2, 12–14; Lk 11, 1–13
 

Pradžios knygos ištraukoje tęsiamas praėjusio sekmadienio skaitinyje pradėtas antropomorfinis Dievo vaizdavimas. Aname skaitinyje pakartotas ir patvirtintas Dievo pažadas padaryti Abraomą didžiulės tautos tėvu. Šio sekmadienio skaitinyje Abraomas veda dialogą su Dievu dėl Sodomos ir Gomoros nuodėmių. Abraomas derasi klausdamas, ar Viešpats pasigailėtų šių miestų, radęs juose penkias dešimtis, keturiasdešimt penkis, keturiasdešimt, trisdešimt, dvidešimt ir galiausiai dešimtį teisiųjų. Kiekvienu atveju Viešpats sutinka sulaikyti savo bausmę. Bažnyčia šiame skaitinyje įžvelgia maldos galimybę ir jos veiksmingumą. Viešpats yra vienintelis, kuriuo gali pasikliauti. Jis atsiliepia į patriarcho prašymą ir sulaiko baudžiančią ranką. Viešpats nori išgelbėti. Jis tik ir laukia išgelbėjimo troškimo, net jeigu šis troškimas kyla iš kito žmogaus.

Palydėjusiam tris garbingus svečius Abraomui Dievas patiki savo paslaptį. Jis rengiasi nužengti į Sodomą ir ją sunaikinti dėl didelių nuodėmių. Viešpaties pasitikėjimas išprovokuoja Abraomo maldą. Ši pirmoji Biblijoje užrašyta malda yra užtariamoji, nes ja siekiama išgelbėti nusidėjėlius. Nuostabu tai, kad žmogus, tikėjimu atsivėręs Dievui, iš karto jaučiasi atsakingas dėl kitų išganymo. Jei Abramas būtų likęs klajoklis stabmeldys, jis būtų tik pasipiktinęs ir reiškęs neapykantą sugedusiems nusidėjėliams. Tapęs Dievo bičiuliu, jis jaučia, kad Viešpats kviečia jį dalyvauti visuotinėje tėvystėje. Jis suvokia, kad nedaugelio teisiųjų dorybė gali atsverti daugybės nusidėjėlių nedorybę. Solidarumas gėryje kur kas stipresnis už solidarumą blogyje. Malonės srovė skaistina ir atnaujina žmoniją. Pranašas sako, kad vienintelio teisiojo pakanka išgelbėti pasauliui (Plg. Iz 53).

Kodėl derybos baigiasi ties dešimtimi teisiųjų? Gal autorius jaučia, kad pasiekė galutinę leistiną ribą. Gal jis nenori nustatinėti ribų Dieviškajam gailestingumui. Jo gailestingumo mastas išlieka atviras visoms galimybėms. Anot senovės semitų, nedaugelio žmonių įvykdytas nusikaltimas galėjo užtraukti bausmę daugeliui. Izraelio kariai pralaimėjo mūšį, nes vienas žmogus nesilaikė draudimo ir pasisavino neleistiną daiktą (Joz 7). Čia susiduriame su priešingu atveju. Keletas teisiųjų gali laimėti išgelbėjimą daugeliui. Verta atkreipti dėmesį į Abraomo nusižeminimą. Jis kreipiasi į Viešpatį sakydamas: „Drįstu kalbėti Viešpačiui, būdamas dulkė ir pelenai”. Nuostabu tai, kad visame skyriuje Dievas vaizduojamas žmogiškais bruožais ir čia pat Biblijos autorius pabrėžia jo transcendentiškumą ir slėpiningumą. Tačiau, nepaisant to, mes raginami melstis drąsiai ir pasitikėdami.

Laiške kolosiečiams pateikiama krikšto teologija. Apaštalas Paulius, grįždamas prie Laiške romiečiams (6) išsakytos minties, įžvelgia panardinimo apeigose krikšto slėpinį ir jame glūdintį ženklą: mūsų dalyvavimą Kristaus mirtyje ir prisikėlime. Pakrikštytasis tampa susietas su Išganytojo atpirkimo darbu. Krikščionis, išlaisvintas iš nuodėmės ir įstatymo valdžios, gyvena ant kryžiaus laimėtąja laisve. Čia pastebima Pauliaus minties branda. Iki šiol jis kalbėjo apie ateityje būsimą mūsų prisikėlimą. Nuo šiol jis prabyla apie tai, kas jau įvykę. Nuo krikšto esame mirę ir prikelti su Kristumi. Mūsų prisikėlimas jau prasidėjo giliausioje mūsų esybėje ir pasirodys visu spindesiu Viešpaties atėjimo dieną. Nuo mūsų krikšto iki Kristaus atėjimo dienos gyvename prisikėlimo pasaulyje.

Evangelijos skaitinyje Lukas tęsia maldos temą. Malda, ypač jos veiksmingumas, yra viena iš mėgstamų Luko temų. Pradžios knygoje parodomas pats principas: malda yra veiksminga. Jėzus patvirtina tai dviem istorijomis. Žmogus, nemokantis melstis, yra reikalingas ne tik pamokymo, bet ir atsivertimo. Tikintiesiems, kurių tikėjimas nusilpo, reikia priminti, kad maldoje jie kreipiasi į mylintį Tėvą. Ar mylintis Tėvas prašančiam žuvies atkištų gyvatę?

Kita Jėzaus papasakota istorija yra apie žmogų, kuris nenori trukdytis, bet atsikelia iš lovos ir padeda maldaujančiam draugui. Šioje istorijoje prašantysis yra beveik toks pat drąsus ir atkaklus kaip Abraomas pirmajame skaitinyje. Atkreipkime dėmesį, kad Jėzaus papasakotos istorijos veikėjas yra ne šiaip koks įkyruolis, bet „bičiulis”. Pagal Rytų svetingumo papročius neįsivaizduojama, kad toks įkyrus prašytojas būtų atstumtas, net jei reiktų keltis vidurnaktį. Jei žmogus nesikels dėl bičiulystės, jis vis dėlto patenkins prašymą norėdamas turėti ramybę ir nepasirodyti esąs begėdis. Jėzus sako, kad Dievas tuo labiau išklauso mūsų prašymus, nes jis yra teisus, negana to, jis yra Tėvas. Jis tiesiog trokšta ateiti į pagalbą. Maldai nėra netinkamo laiko. Ši istorija moko, kad užtarimo malda yra vaisinga. Filosofai svarsto, kaip begalinė Būtis gali būti paveikta žmogaus malda. Tikėjimo žmogus, nelaukdamas filosofų išvadų, tiesiog ima melstis.

Pagal tradiciją tikima, kad Jėzus mokė savo mokinius melstis ant Alyvų kalno. Evangelistai Matas ir Lukas pateikia dvi skirtingas Viešpaties maldos redakcijas. „Tėve mūsų” pagal Matą (Mt 6, 9–13) yra labiau išplėtota ir bendruomeniška. Iš Mato perteikimo galima numanyti besimeldžiančią mesijinę bendruomenę. „Tėve mūsų” pagal Luką yra glaustesnė ir asmeniškesnė. Lukas vaizduoja, kad kiekvienas krikščionis maldauja išlikti ištikimas krikšto malonei, kurios dėka jis tapo Dievo vaiku. Šventoji Dvasia ragina jį Jėzaus pavyzdžiu sušukti: „Aba, Tėve” (Rom 8, 15). Luko evangelijoje užrašyta malda skambėjo apaštalo Pauliaus lankytose bendruomenėse. Abiejuose maldos variantuose, nepaisant jų skirtingumo, glūdi viso krikščioniško gyvenimo programa.

Jei Jėzus taip dažnai kalba apie maldą, vadinasi, tai nėra lengvas dalykas. Šventasis Augustinas mokė: „Belskis ir gausi. Tačiau Tasai, kuris nori duoti, delsia, kad tavo troškimas taptų stipresnis. Jei dovaną gautum tuoj pat, ji tau nebūtų tokia vertinga”.
Prašantiems Dievas suteikia tik pačius puikiausius dalykus. Jis pats yra Dovana, ir šią dovaną Jėzus gavo po krikšto melsdamasis prie Jordano. Tėvas negali neduoti Šventosios Dvasios prašančiam (Lk 3, 22).