18 eilinis sekmadienis (C)
Koh 1, 2. 2, 21–23; Kol 3, 1–5. 9 – 11; Lk 12, 13–21
 

Šio sekmadienio skaitinyje iš pažiūros sunku įžvelgti viltį. Koheletas sako, kad gyvenimas yra tik iliuzija ir visiškas nusivylimas. Kokia prasmė lieti prakaitą ir kurti laimę, po to palikti užgyventą turtą kažkam visiškai nenusipelniusiam. Pasakymai „rūkų rūkas” arba „tuštybių tuštybė” reiškia visišką tuštybę. Autorius mus patikina pats viską išbandęs, tačiau po kelių malonių akimirkų viskas praeidavo ir nieko nelikdavo.

Šio požiūrio radikalumą kiek sušvelnina du dalykai. Pirma, Koheleto knygos autorius gyveno dar prieš Izraeliui suteikiant malonę tikėti amžinuoju gyvenimu. Vėlesnėse Šventojo Rašto knygose jau išreiškiamas įsitikinimas prikėlimu iš numirusiųjų (Danielio) ir nemirtingumu (Išminties).

Antroji įžvalga yra tai, kad Koheletas pateikia savo svarstymus atsietai nuo savo paties tikėjimo konteksto. Tai buvo įprasta išminties literatūroje. Tokios literatūros tikslas – ištirti tikrovės vertybes nepriklausomai nuo Dievo sandoros ir meilės savo tautai. Patarlių knygoje randame daug tokių vertybių. Koheletas leidžia mums geriau suvokti tikėjimu pagrįsto gyvenimo turtingumą, kai suvokiama visa tikrovės gelmė ir tuo pat metu joje įžvelgiama dieviškosios Apvaizdos akis. Tikėjimo akimis galima džiaugtis daiktų gerumu, nes suvokiame, kad juose yra neregima ir amžinoji dimensija, Dievo esamybės garantuojamas nepraeinantis grožis. Koheletas labai priartėja prie tokios įžvalgos. Jis rašo, kad Dievas „įdiegė amžinybę į jų širdį, kad žmogus negali perprasti nei pradžios, nei galo to, ką Dievas daro” (Koh 3, 11). Koheletas numanė, jog esama gilesnių dalykų, tačiau jo tikėjimas dar nebuvo tobulas.

Koheleto knygą galime parekomenduoti atostogaujantiesiems. Jos kartus prieskonis gerai išblaivina nuo visokiausių greitos sėkmės receptų. Ji atskleidžia, kad gyvenimas daug sudėtingesnis, negu iš pažiūros atrodo. Trisdešimt aštuonis kartus knygos autorius atvėsina skaitytoją „rūko” arba „tuštybės” sąvoka. Kodėl žmogus ir kūriniai negali pasiekti laimės? Kūriniai savaime yra geri, tačiau jie negali patenkinti amžinybės trokštančios širdies. Žmogus, trokštantis begalybės, be reikalo sudeda viltis į laikinus kūrinius. Vien tik Dievas gali patenkinti žmogaus širdies troškimą: „Atsimink Kūrėją” (Koh 12, 1).

Evangelijos skaitinys yra kone Koheleto minčių komentaras. Jėzus moko, kad žmogus gali būti turtingas, tačiau turtai negali garantuoti jam gyvenimo. Koheletas po tokio teiginio galėtų ištarti: „Amen”. Jėzus papasakoja istoriją apie turtuolį, kurį Dievas pasišaukia „dar šiąnakt”. Jo turtai atiteks kitam. Vaizduotėje galime matyti Koheletą, pritariamai linkčiojantį galvą. Tačiau Jėzus nesustoja ties tuo ir moko, kad gyvenimas gali būti turtingas kitaip, kad net mirtis negali jo įveikti. Tai gyvenimas su Dievu. Apaštalas Paulius dar aiškiau nusako, kas yra gyvenimas su Dievu: „Jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve”. Tikėjimo gyvenimas, kai Kristus atpažįstamas visoje tikrovėje, nesibaigia mirtimi. Palyginę tikėjimo praturtinto gyvenimo apstumą su Koheleto mintimis, galime aiškiau pajausti dėkingumą.

Apaštalas Paulius paskiria savo Laiško kolosiečiams pirmąją dalį Kristaus visuotiniam viešpatavimui. Prisikėlimu Jėzus tapo vienintelis Viešpats ir vienintelis tarpininkas. Anot Pauliaus, iš tokios pirmenybės kyla vidinio gyvenimo pirmenybė. Mūsų vidinis gyvenimas pagrįstas asmenine vienybe su šlovinguoju Kristumi. Nuo krikšto mes išgyvename amžinąsias Velykas. Tiesa, šioje žemėje prisikėlimo daigas yra paslėptas mumyse ir tebėra trapus. Tačiau ši prisikėlimo užuomazga vykdo mūsų būties perkeitimo darbą. Paulius ragina mus jau šiandien gyventi taip, kaip gyvensime šlovingąją Viešpaties dieną. Jis ragina nusivilkti „senąjį žmogų”, stabdantį mūsų perkeitimą ir nedvejojant apsivilkti „nauju žmogumi”. Vargas mums, jei įsikibę norime laikytis praeities. Esame kviečiami tapti nauju žmogumi, „kuris atnaujinamas tobulam pažinimui pagal savo Kūrėjo paveikslą“.

Jėzus Evangelijoje nuolat kalba apie neprisirišimą prie pasaulio gėrybių ir sūnišką pasitikėjimą Dievu. Ir štai vienas žmogus paprašo jo išspręsti palikimo klausimą. Klausiantysis nesuvokia Jėzaus misijos tikslo. Jėzus atsisako būti laikinųjų dalykų teisėju ar dalytoju ir tuo pasirodo esąs aukštesnis už Mozę, kuris buvo paskirtas viršininku ir teisėju (plg. Iš 2, 14). Jėzaus misija yra kitokia, jis kreipia žmones į išganymą.

Turtuolis, savo gėrybėmis grindžiąs laimingą ateitį, pavadinamas kvailiu ne todėl, kad apsiriko skaičiuodamas, bet kad įsivaizdavo, jog gyvenimas priklauso nuo turto. Jis nugręžė savo gyvenimą nuo tikrojo šaltinio. Net ir tokiu atveju, jei jis būtų labdaringas turtuolis, išdalijantis atliekamą turtą vargšams, jis būtų kvailas, manydamas, jog turtas apsaugos jį nuo mirties. Vienintelis gyvenimo Viešpats yra Dievas. Viltis rytojumi be Dievo yra beprotybė ir mirtis.

Po palyginimo evangelistas Lukas prideda Jėzaus pamokymą, kuris galėjo būti pasakytas ir kitomis aplinkybėmis: „Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą”. Šis paraginimas skirtas turtingiesiems ir moko atsižadėti egoizmo. Vienintelis kaupimo būdas, apsaugantis nuo netekties, tai tapti turtingam pas Dievą išdalijant turtus vargšams. Tai saugiausia padėjimo vieta. Kliūtis yra ne turtai, bet mūsų egoizmas, godumas ir planai. Zachiejus buvo turtingas žmogus, atitinkantis Dievo širdį (Lk 19, 1–10). Kvailam turtuoliui priešpriešinamas apdairus, suvokiantis žemiškųjų dalykų sąlygiškumą, žmogus. Toks apdairus ir pasiturintis žmogus suvokia esąs Dievo tarnas ir jo dovanotų gėrybių užvaizdas. Jis dėkoja Dievui už suteiktas gėrybes todėl, kad jos suteikia jam džiaugsmo ir leidžia gausiai apdovanoti vargšus.

Parengta pagal H. Maly, A. Brunot