Rengimas Santuokos sakramentui
 

(Tęsinys. Pradžia Nr. 12)

34. Artimasis rengimas pirmiausia turėtų remtis katecheze, pagrįsta Dievo žodžio, aiškinamo vadovaujantis Bažnyčios magisteriumu, klausymu, tikintis vis pilnatviškesnio tikėjimo supratimo ir jo liudijimo konkrečiu gyvenimu. Mokyti derėtų tikėjimo bendruomenės aplinkoje, pirmiausia parapijoje, kur šeimos pagal savo ypatingas charizmas bei vaidmenis gali dalyvauti bei bendradarbiauti ugdant jaunuolius ir plėsti savo įtaką kitoms socialinėms grupėms.

35. Sužadėtinius reikia supažindinti su natūraliais reikalavimais, susijusiais su vyro ir moters tarpasmeniniu santykiu Dievo plano dėl santuokos bei šeimos horizonte: čia minėtinas laisvo sprendimo kaip jų sąjungos pagrindo suvokimas, taip pat santuokos vienybė ir neišardomumas, teisinga atsakingos tėvystės ir motinystės samprata, žmogiškieji santuokinio lytiškumo aspektai, santuokinis aktas su jo reikalavimais bei tikslais, tinkamas vaikų auklėjimas. Viso to tikslas – pažinti moralinę tiesą bei ugdyti asmeninę sąžinę.

Artimojo rengimo metu būtina pasirūpinti, kad sužadėtiniai pažintų su santuoka bei šeima susijusius esminius psichologinio, pedagoginio, teisinio ir medicininio pobūdžio elementus. Vis dėlto specialiai visiško atsidavimo bei atsakingo gyvybės perdavimo temoms nagrinėti reikia gilesnio teologinio bei moralinio ugdymo. Juk santuokinė meilė yra visiška, išskirtinė, ištikima ir vaisinga (plg. Humanae vitae, 9).

Šiandien natūralūs vaisingumo reguliavimo metodai (2) jau yra tvirtai moksliškai pagrįsti. Juos naudinga pažinti. Šių metodų taikymas, esant teisingiems motyvams, turėtų nelikti vien elgesio technika, bet įsiterpti į meilės augimo pedagogiką bei procesą (plg. EV, 97). Tada sutuoktinių skaistumo dorybė skatins juos gyventi periodiškai susilaikant (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2366–2371).

Toks rengimas taip pat privalo laiduoti sužadėtinių krikščionių teisingą santuokos, atitinkamų moters ir vyro vaidmenų poroje, šeimoje ir visuomenėje, lytiškumo bei atvirumo kitiems supratimą ir nuoširdų sentire cum ecclesia šiose srityse.

36. Taip pat akivaizdu, kad jaunuoliams reikia padėti įsisąmoninti savo galimus psichologinius ir/arba emocinius trūkumus, ypač negebėjimą atsiverti kitiems, ir egoizmo formas, galinčias kliudyti visiškai save dovanoti. Tokia parama taip pat padės jiems atrasti savo gyvenime žmogiškojo bei krikščioniškojo brendimo potencines galimybes bei reikalavimus. Dėl to atsakingieji privalo stengtis garantuoti sužadėtiniams rimtą moralinės sąžinės ugdymą, idant jie būtų parengti dėl santuokos laisvai ir galutinai apsispręsti ir tai išreikšti abipusiu sutikimu Bažnyčios akivaizdoje per jungtuves.

37. Šiuo laikotarpiu reikės daug susitikimų dialogo, draugystės ir maldos aplinkoje, dalyvaujant ganytojams ir katechetams. Jie turėtų akcentuoti, kad „šeima švenčia gyvybės Evangeliją kasdiene malda – individualia ir šeimos. Šeima meldžiasi norėdama pašlovinti Dievą ir padėkoti jam už gyvybės dovaną; ji meldžia jo šviesos ir tiesos, kad galėtų ištverti sunkumus bei kančias neprarasdama vilties” (EV, 93). Kita vertus, į apaštalavimą įsitraukusios krikščionių sutuoktinių poros, vadovaudamosi sveiku krikščioniškuoju optimizmu, galėtų geriau išryškinti krikščioniškąjį gyvenimą pašaukimo į santuoką ir visų pašaukimų tarpusavio papildomumo kontekste. Todėl šis laikotarpis turėtų būti skirtas ne tik teoriniams apmąstymams, bet ir ugdymui, kurio metu sužadėtiniai, padedami Dievo malonės ir vengdami visų nuodėmės formų, pasirengtų atsiduoti kaip pora sužadėtuves bei santuokinį gyvenimą palaikančiam, nuskaistinančiam ir sukilninančiam Kristui. Tada atsivers visa ikisantuokinio skaistumo prasmė, meilės brendimo procese nesuderinama su bendru gyvenimu iki santuokos, ikisantuokiniais santykiais ir tokiomis praktikomis kaip mariage coutumier.

38. Remiantis sveikais asmens brendimo laipsniškumo bei visapusiškumo principais, šiuo laikotarpiu nevalia taip pat apleisti rengimo socialinėms ir bažnytinėms užduotims, tenkančioms asmenims, per santuoką sukursiantiems naujas šeimas. Šeimos intymumą privalu suvokti ne kaip uždarumą, bet kaip gebėjimą suvidujinti santuokiniam gyvenimui būdingus žmogiškuosius bei krikščioniškuosius turtus, siekiant vis labiau atsiduoti kitiems. Būtent dėl to santuokinis ir šeimos gyvenimas, vadovaujantis atvira šeimos samprata, reikalauja iš sutuoktinių laikyti save ne tik teisių, bet ir pareigų visuomenės ir Bažnyčios atžvilgiu subjektais. Bus labai naudinga paakinti perskaityti ir apmąstyti Bažnyčios dokumentus, kurie šiuo požiūriu yra žmogiškosios bei krikščioniškosios išminties turtingas ir drąsinantis šaltinis: tai Familiaris consortio, Laiškas šeimoms Gratissimam sane, Šeimos teisių chartija, Evangelium vitae ir kiti.

39. Taip per artimąjį rengimą jaunuoliai supras, kad įsipareigojimas, jų prisiimamas abipusiu sutikimu „Bažnyčios akivaizdoje”, reikalauja jau nuo sužadėtuvių momento pradėti abipusės ištikimybės kelionę atsižadant bet kurios galimos priešingos praktikos. Šis žmogiškasis įsipareigojimas bus praturtintas ypatingomis dovanomis, kurias Šventoji Dvasia suteikia jos besišaukiantiems sužadėtiniams.

40. Kadangi krikščioniškąją meilę skaidrina, tobulina ir pakylėja Kristaus meilė Bažnyčiai (plg. GS, 49), sužadėtiniams reikia sekti šiuo pavyzdžiu vis geriau įsisąmoninant atsidavimą, visada susijusį su abipuse pagarba bei savęs išsižadėjimu, padedančiais šiam atsidavimui augti. Tad abipusis atsidavimas apima keitimąsi dvasinėmis dovanomis ir moraline pagarba, kad galėtų augti meilė ir atsakomybė. „Asmens savęs dovanojimas iš prigimties turi būti tvarus ir neatšaukiamas. Santuokos neišardomumas pirmiausia kyla iš tokios asmens dovanos asmeniui esmės. Toks abipusis atsidavimas atskleidžia santuokinės meilės pobūdį” (Gratissimam sane, 11).

41. Santuokinis dvasingumas, apimantis žmogiškąją patirtį ir neatsiejamas nuo moralinio gyvenimo, kyla iš Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentų. Tad rengiant sužadėtinius, reikėtų iš naujo atrasti sakramentinę dinamiką, ypatingą reikšmę teikiant Susitaikinimo ir Eucharistijos sakramentams. Susitaikinimo sakramentas aukština dieviškąjį gailestingumą žmogaus skurdui, didindamas krikšto gyvastingumą bei skatindamas sutvirtinimui būdingą dinamiką. Tai stiprina atpirktosios meilės pedagogiką, leidžiančią su nuostaba atrasti dieviškojo gailestingumo Dievo sukurtam ir jo dar įstabiau atpirktam žmogui didybę. Eucharistija kaip Kristaus savęs dovanojimo Bažnyčiai atminimo šventimas ugdo santuokai būdingą jautrią meilę, kuriai būdingas kasdienis atsidavimas sutuoktiniui ir vaikams. Čia sykiu nevalia užmiršti ir išleisti iš akių, kad „šlovinimas, įprasminantis visas kitas maldos bei garbinimo formas, slypi pačiame kasdieniame šeimos gyvenime, jei šis gyvenimas kupinas meilės ir atsidavimo” (EV, 93).

42. Norint taip daugiapusiškai bei harmoningai rengti, reikia rasti atsakingųjų ad hoc ir tinkamai juos išlavinti. Tad pageidautina įvairiais lygmenimis sukurti grupę, kurios nariai aiškiai žinotų, jog yra siųsti Bažnyčios. Tokią grupę sudarytų krikščionybę išpažįstančių sutuoktinių poros, tarp kurių turėtų būti mediciną, teisę, psichologiją išmanančių asmenų, ir kunigas, kuris jas parengtų joms teksiantiems vaidmenims.

43. Tokie bendradarbiai ir atsakingieji turėtų gerai išmanyti Bažnyčios mokymą ir būti nepajudinamai ištikimi Bažnyčios magisteriumui, idant remdamiesi pakankamu bei nuodugniu žinojimu ir liudijimu savo gyvenimu galėtų perteikti tikėjimo tiesas ir supažindinti su santuokinėmis pareigomis. Daugiau negu akivaizdu, kad pastoraciniai darbuotojai kaip ugdytojai taip pat turėtų pajėgti svetingai sutikti visus sužadėtinius, nesvarbu iš kokios visuomeninės-kultūrinės aplinkos jie kiltų ir kokį intelektinį išsilavinimą bei kokius konkrečius gebėjimus turėtų. Negana to, ištikimo gyvenimo bei džiugaus abipusiško savęs dovanojimo liudijimas yra būtina jų misijos vykdymo sąlyga. Šia savo gyvenimo ir žmogiškųjų problemų patirtimi jie gali remtis mokydami sužadėtinius krikščioniškosios išminties.

44. Visa tai reikalauja tinkamo pastoracijos bendradarbių lavinimo. Tai leistų jiems išmokti išdėstyti pagrindines rengimo santuokai gaires, apie kurias kalbėjome anksčiau, nedviprasmiškai laikantis Bažnyčios magisteriumo, remiantis tinkama metodologija bei vadovaujantis pastoraciniu jautrumu, ir pagal savo kompetenciją ypatingu indėliu prisidėti prie tiesioginio rengimo, kuris bus aptariamas Nr. 50–59. Tokie pastoraciniai bendradarbiai turi būti ugdomi atitinkamuose pastoraciniuose institutuose ir rūpestingai atrenkami vyskupo.

45. Šio artimojo rengimo laikotarpio galutinis rezultatas turėtų būti aiškus krikščioniškosios santuokos esminių bruožų – vienybės, ištikimybės, neišardomumo, vaisingumo – suvokimas; būtinybės teikti pirmenybę sakramentinei malonei, susiejančiai sutuoktinius kaip sakramento subjektus bei teikėjus su Kristaus, Bažnyčios Sužadėtinio, meile, tikėjimo kupinas įsisąmoninimas; nusiteikimas vykdyti šeimai tenkančią misiją auklėjimo, visuomeninio ir bažnytinio gyvenimo srityse.

46. Dokumente Familiaris consortio primenama, jog jauniems sužadėtiniams jų ugdomosios kelionės metu būtina pagilinti asmeninį tikėjimą ir atrasti sakramentų vertę bei maldos patirtį. Ypatingas rengimas gyventi dviese, „pateikdamas santuoką kaip nuolatos plėtotiną tarpasmeninį vyro ir moters santykį, skatins geriau suvokti santuokinio lytiškumo bei atsakingos tėvystės problemas, gilinti pagrindines biologijos bei medicinos žinias bei susipažinti su tinkamais vaikų auklėjimo metodais” (FC, 66); tai taip pat rengimas „šeimos apaštalavimui, broliškumui ir bendradarbiavimui su kitomis šeimomis, aktyviam įsitraukimui į grupes, bendrijas, sąjūdžius ir iniciatyvas, kurių tikslas – žmogiškasis bei krikščioniškasis šeimos gėris” (ten pat).

Be to, sužadėtiniams būtina padėti iš anksto išmokti to, kas leistų vėliau išlaikyti bei puoselėti santuokinę meilę, tarpasmeninį santuokinį bendravimą bei santuokinio gyvenimo vertybes, įveikti sunkumus ir neišvengiamas santuokines „krizes”.

47. Vis dėlto pagrindinis dėmesys tokio rengimo metu skirtinas tikėjimui apmąstyti remiantis Dievo žodžiu ir Magisteriumo nurodymais dėl Santuokos sakramento. Sužadėtiniai turėtų suvokti, kad Dvasios galia per krikščioniškąją santuoką tapti una caro (Mt 19, 6) Kristuje, vadinasi, įspausti į savo egzistenciją naują gyvenimo iš krikšto formą. Sakramento dėka jų meilė taps konkrečia Kristaus meilės savo Bažnyčiai išraiška (plg. LG, 11). Sakramentiškumo šviesoje santuokiniai aktai, atsakingas gyvybės perdavimas, auklėjimas, gyvenimo bendrystė, su krikščionybę išpažįstančių sutuoktinių gyvenimu susiję apaštalavimo bei misijinės veiklos aspektai laikytini vertingais krikščioniškosios patirties momentais. Kristus, nors ir dar ne sakramentiškai, palaiko ir lydi sužadėtinius malonės bei augimo kelionėje dalyvavimo jo vienybės su Bažnyčia slėpinyje link.

48. Dėl galimo Vadovo, kuriame būtų surinkta geriausia rengimo santuokai patirtis, naudinga priminti Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II žodžius, pasakytus kreipiantis į 1991 m. rugsėjo 30 – spalio 5 d. vykusį Popiežiškosios šeimos tarybos visuotinį susirinkimą: „Doktrininiam rengimui būtina skirti reikiamai laiko ir dėmesio. Siekiant, kad sužadėtiniai geriau suvoktų Santuokos sakramento šventimo reikšmę ir tai, kas iš to išplaukia šeimos atsakomybės atžvilgiu, kursų centras ir pagrindinis tikslas turėtų būti turinio patikimumas. Santuokos vienybės bei neišardomumo klausimus ir visa, kas susiję su susivienijimo ir gyvybės perdavimo santuokiniame gyvenime jam būdingu aktu reikšme, privalu traktuoti ištikimai ir tiksliai, remiantis aiškiu enciklikos Humanae vitae (plg. 11–12) mokymu. Tai taip pat pasakytina apie visa, kas turi ryšį su gyvybės dovana, kurią tėvai, kaip Viešpaties bendradarbiai, turi priimti atsakingai ir džiugiai. Pageidautina, kad kursuose būtų akcentuojama ne tik tai, kas susiję su susituokti norinčių asmenų brandžia ir budria laisve, bet ir tėvų, savo vaikų pirmutinių auklėtojų ir evangelizuotojų, misija”.

Mūsų Popiežiškoji taryba džiaugiasi galinti konstatuoti, jog stiprėja tendencija labiau vertinti sužadėtuves ir geriau suvokti jų svarbą bei kilnumą. Ji taip pat ragina stengtis, kad šie specifiniai kursai nebūtų tokie trumpi, jog virstų paprasčiausiu formalumu. Priešingai, reikia skirti pakankamai laiko minėtoms (3) pagrindinėms temoms aiškiai ir tinkamai išdėstyti.

Kursus galima rengti kiekvienoje parapijoje, jei užtenka sužadėtinių ir yra parengtų bendradarbių, arba vyskupijų centruose ar dekanatuose, arba kitokiose parapijų koordinacijos struktūrose. Kartais tai galima patikėti kunigo vadovaujamiems asmenims, atstovaujantiems šeimos sąjūdžiams, apaštalavimo bendrijoms ar grupėms. Tai sritis, koordinuotina vyskupo vardu veikiančios diecezinės struktūros. Kursų turinys, neišleidžiant iš akių skirtingų psichologijos, medicinos ir kitų mokslų apie žmogų aspektų, turėtų būti sutelktas į natūraliąją ir krikščioniškąją santuokos teoriją.

49. Tokio rengimo metu būtina, ypač šiandien, ugdyti bei stiprinti sužadėtinių įsipareigojimą ginti gyvybę. Tapdami namų bažnyčia ir „gyvybės šventove” (plg. EV, 92–94), jie tampa naujo „gyvybės tautos ir tautos už gyvybę” (EV, 6, 101) titulo nešiotojais. Šiandien daug kur vyraujanti kontraceptinė mąstysena ir plintantys permisyviniai įstatymai bei jų implikuojama panieka gyvybei nuo prasidėjimo momento iki mirties daro žalą pačiai šeimos misijos šerdžiai bei trukdo šeimai skleistis pagal autentiško žmogiškojo augimo reikalavimus (plg. Centesimus annus, 39). Dėl šios priežasties šiandien kaip niekada būtina ugdyti naujus šeimos židinius kuriančiųjų dvasią ir širdį, kad jie nepasiduotų šioms dominuojančioms mąstysenoms. Tada vieną dieną jie kaip nauja šeima savo gyvenimu galės prisidėti prie gyvybės kultūros kūrimo bei plėtojimo, gerbdami ir su meile sutikdami naują gyvybę kaip skelbimo, šventimo bei tarnavimo kiekvienai gyvybei liudijimą ir išraišką (plg. EV, 83–84, 86, 93).
 

C. Tiesioginis rengimas

50. Jei artimojo rengimo metu (žr. Nr. 32 ir toliau) išklausyta derama programa ar specifiniai kursai, davę teigiamų rezultatų, tiesioginio rengimo tikslai galėtų būtų šie:

a) apibendrinti jau nueitą kelią, pirmiausia doktrininį, moralinį ir dvasinį turinį, užtaisant galimas pagrindinio ugdymo spragas;

b) atnaujinti maldos (rekolekcijų, dvasinių pratybų sužadėtiniams) patirtį, kur susitikimas su Viešpačiu gali padėti jiems atrasti antgamtinio gyvenimo gelmę ir grožį;

c) tinkamai parengti liturginiu požiūriu, numatant aktyvų sužadėtinių dalyvavimą ir skiriant ypatingą dėmesį Susitaikinimo sakramentui;

d) produktyviai išnaudoti kanonų numatytus susitikimus su parapijos klebonu, siekiant geresnio tarpusavio pažinimo.

Šiuos tikslus galima pasiekti per specialius bei intensyvius susitikimus.

51. Rengimo santuokai kursų pastoracinis naudingumas bei teigiama patirtis lemia, kad nuo jų galima atleisti tiktai dėl palyginti rimtų priežasčių. Todėl tada, kai dėl tokių priežasčių poros pageidauja švęsti jungtuves kuo skubiau ir be artimojo rengimo, klebonas ir jo bendradarbiai privalo pasiūlyti sužadėtiniams progų atgaivinti žinias, susijusias su doktrininiais, moraliniais ir sakramentiniais aspektais, dėstomais artimojo rengimo metu, ir visa tai įtraukti į tiesioginio rengimo etapą.

To reikalauja būtinybė pritaikyti ugdymą konkretaus asmens poreikiams, naudotis kiekviena proga to, kas vyksta sakramente, suvokimui gerinti. Kita vertus, asmenims, tinkamai išmanantiems tikėjimą ir sakramentą, nevalia atsakyti sakramento vien dėl to, kad jie nepraėjo kokių nors rengimo etapų.

52. Tiesiogiai rengiant Santuokos sakramentui, reikia rasti tinkamų progų supažindinti sužadėtinius su santuokos apeigomis. Tokio rengimo metu nederėtų apsiriboti vien krikščioniškojo mokymo apie santuoką bei šeimą supratimo gilinimu, ypatingą dėmesį skiriant moralinėms pareigoms. Sužadėtiniai taip pat turėtų pajėgti sąmoningai ir aktyviai dalyvauti jungtuvių šventime, suvokdami visą liturginių gestų bei tekstų reikšmę.

53. Toks rengimas Santuokos sakramentui turėtų būti katechezės, padedančios sužadėtiniams sąmoningai pakartoti savo sakramentinę kelionę, kulminacinis taškas. Svarbu, kad sužadėtiniai žinotų, jog santuokoje jie susivienija kaip pakrikštytieji Kristuje ir savo elgesiu šeimos gyvenime negali prieštarauti Šventajai Dvasiai. Kad Santuokos sakramento šventimas būtų galiojantis, kilnus ir vaisingas, būsimieji sutuoktiniai turi tam pasirengti Atgailos sakramentu (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1622). Liturginio rengimo Santuokos sakramentui metu būtina išryškinti dabar galiojančius apeigų elementus. Siekiant parodyti Santuokos sakramento ir Velykų slėpinio ryšį, santuoka paprastai švenčiama per Eucharistijos šventimą.

54. Kadangi Bažnyčia regimai reiškiasi per vyskupiją, o ši suskirstyta į parapijas, suprantama, kodėl visas kanoninis-pastoracinis rengimas vykdomas parapijos ir vyskupijos aplinkoje. Tad bažnytinę sakramento reikšmę labiau atitiktų santuokos šventimas parapinės bendruomenės, kuriai priklauso būsimieji sutuoktiniai, bažnyčioje (plg. CIC, kan. 1115).

Pageidautina, kad kartu su besituokiančiųjų šeimomis bei draugais šiame šventime dalyvautų visa parapijos bendruomenė. Įvairiose vyskupijose šiuo klausimu reikėtų išleisti instrukcijas, atsižvelgiančias į vietos sąlygas ir sykiu skatinančias tikrai bažnytinę pastoracinę veiklą.

55. Visus liturgijoje dalyvausiančius asmenis derėtų pakviesti tinkamai pasirengti Eucharistijai Susitaikinimo sakramentu. Liudininkams reikėtų paaiškinti, jog jie yra ne tik teisinio akto laiduotojai, bet ir atstovai krikščionių bendruomenės, per juos dalyvaujančios sakramentiniame akte, kuris jai svarbus dėl to, kad nauja šeima bus nauja Bažnyčios ląstelė. Dėl savo iš esmės socialinio pobūdžio santuoka reikalauja visuomenės dalyvavimo, kurį išreiškia liudininkų buvimas.

56. Šeima yra tinkamiausia vieta, kur tėvai savo visuotinės kunigystės galia ir vietos ordinaro sprendimu gali atlikti tam tikrus šventuosius gestus ir teikti tam tikras sakramentalijas, pavyzdžiui, įkrikščioninimo aplinkybėmis, per džiugius ar skausmingus kasdienio gyvenimo įvykius, per stalo maldą. Šeimos maldai tenka ypatinga vieta. Tai kuria namuose tikėjimo aplinką ir leidžia tėvams vaikų akivaizdoje pilnatviškiau išgyventi tėvystę ir motinystę, mokant juos melstis bei padedant jiems laipsniškai atrasti Dievą ir pradėti asmeninį pokalbį su juo. Tėvai turėtų neužmiršti, kad jie gyvybės Evangelijos skelbimo misiją atlieka auklėdami savo vaikus (plg. EV, 92).

57. Tiesioginis rengimas yra puikus metas pradėti nepertraukiamą santuokos bei šeimos pastoraciją. Šiuo požiūriu reikia stengtis, kad sutuoktiniai žinotų savo misiją Bažnyčioje. Puoselėti santuokinį bei šeimos dvasingumą ir parodyti, kaip vykdyti savo užduotis šeimoje, Bažnyčioje bei visuomenėje, jiems gali padėti įvairių šeimos sąjūdžių lobiai.

58. Sužadėtinių rengimą turėtų lydėti gilus ir nuoširdus maldingumas Marijai, Bažnyčios Motinai, šeimos Karalienei; juos reikia mokyti suvokti veiklų Marijos buvimą šeimoje kaip namų bažnyčioje ir didžiojoje Bažnyčioje, sekti Marija jos dorybių požiūriu. Tad Šventoji Šeima, tai yra Marijos, Juozapo ir Jėzaus namai, leis sužadėtiniams suprasti, „koks saldus ir nepamainomas yra auklėjimas šeimoje” (plg. Paulius VI. Kalba Nazarete [1964 m. sausio 5 d.]).

59. Dalijimasis viskuo, kas įvairiose bendruomenėse kūrybiškai siūloma siekiant gilesnio bei tinkamesnio artimojo ir tiesioginio rengimo, Bažnyčiai bus dovana ir jos praturtinimas.
 

TREČIOJI DALIS

SANTUOKOS ŠVENTIMAS

60. Rengimas santuokai baigiamas ir santuokinis gyvenimas pradedamas sakramento šventimu, vainikuojančiu sužadėtinių pasirengimo kelionę. Tai santuokinio gyvenimo versmė ir pradžia. Štai kodėl šventimo nevalia laikyti vien ceremonija, kultūros vaisiumi ir sociologinių sąlygų rezultatu. Vis dėlto, švenčiant sakramentą, galima laikytis įvairioms tautoms bei etninėms grupėms būdingų girtinų papročių (plg. Sacrosanctum concilium, 77; FC, 67), jei jie pirmiausia išreiškia bažnytinės bendruomenės susirinkimą kaip Bažnyčios, sakramente pripažįstančios sutuoktinius su trinitarine Meile suvienijančio prisikėlusio Viešpaties buvimą, tikėjimo ženklą.

61. Vyskupams privalu per diecezines liturgijos komisijas išleisti tikslias instrukcijas bei kontroliuoti, kaip jos taikomos praktiškai, kad santuokos šventimas atitiktų Liturgijos konstitucijos 32 straipsnį, stengiantis ir išoriškai parodyti tikinčiųjų lygybę bei vengti bet kurios pompastiškumo regimybės. Šventimo dalyvius derėtų visais galimais būdais skatinti būti aktyvius. Todėl reikia pasirūpinti tinkama pagalbine medžiaga, kad jie galėtų suvokti ir įvertinti apeigų turtingumą.

62. Neužmirštant, kad ten, kur du ar trys susirinkę Kristaus vardu, ir jis pats yra tarp jų (plg. Mt 18, 20), kuklaus stiliaus šventimas (tokia turėtų būti ir likusi šventė) turėtų būti ne tik bendruomenės tikėjimo išraiška, bet ir motyvas šlovinti Viešpatį. Švęsti santuoką Viešpatyje ir Bažnyčios akivaizdoje, vadinasi, išpažinti, kad malonė, dovanojama sutuoktiniams Kristaus ir jo Dvasios buvimu bei meile, reikalauja veiklaus atsako gyvenant garbinimo ir tiesos dvasia krikščioniškoje šeimoje, „namų bažnyčioje”. Kad šventimas būtų suvokiamas ne tik kaip teisinis aktas, bet ir kaip sutuoktinių išganymo istorijos momentas, per jų visuotinę kunigystę taip pat prisidedantis prie Bažnyčios bei visuomenės gerovės, pageidautina padėti visiems susirinkusiems asmenims aktyviai įsitraukti į patį šventimą.

63. Siekiant išryškinti Santuokos sakramento teikėjų, kurie lotyniškųjų apeigų krikščionims yra patys sutuoktiniai, vaidmenį ir bendruomeninio šventimo sakramentinę vertę, pagrindiniam celebrantui privalu pasinaudoti visomis apeigyno, ypač jo antrojo oficialaus leidimo, Dieviškojo kulto ir sakramentų kongregacijos paskelbto 1991 metais, teikiamomis galimybėmis. Prisimindami abipusio sutikimo formulę, sutuoktiniai niekada neužmirš iš jos išplaukiančio asmeninio, socialinio ir bažnytinio aspekto, reikšmingo visam jų savęs dovanojimo paženklintam gyvenimui ligi mirties (4).

Rytų apeigose Santuokos sakramento teikėjo vaidmuo numatytas asistuojančiam kunigui. Kad santuokinis ryšys galiotų, bet kuriuo atveju pagal Bažnyčios įstatymus būtinas kunigo ar įgalioto tarnautojo buvimas, kuriuo išreiškiama santuokinės sąjungos viešoji bei socialinė reikšmė Bažnyčiai ir visai visuomenei.

64. Turint galvoje, kad santuoka paprastai švenčiama per Mišias (plg. Sacrosanctum Concilium, 78; FC, 57), kataliko (-ės) ir nekataliko pakrikštytojo (-osios) santuoka turi būti švenčiama pagal ypatingus liturginius bei kanoninius nuostatus (plg. OCM, 79–117).

65. Susirinkusieji dalyvaus aktyviau, jei bus tinkamai paaiškinta liturginių tekstų ir maldų turinio reikšmė. Norint, kad tokie paaiškinimai skatintų susikaupti bei suvokti šventimo svarbą, jie turėtų būti santūrūs bei paprasti (plg. OCM, 52, 59, 65, 87, 93, 99); šventimo nedera paversti didaktiniu momentu.

66. Vadovaujantis (5) ir šių jungtuvių bažnytinę reikšmę susirinkusiems atskleidžiantis celebrantas stengsis, kad besituokiantieji, jų tėvai ir liudininkai suprastų apeigų struktūrą bei veikliai jose dalyvautų. Tai ypač pasakytina apie tokius šioms apeigoms būdingus elementus kaip Dievo žodis, pasikeitimas sutikimu ir sutikimo patvirtinimas, santuoką primenančių ženklų (žiedų ir t. t.) palaiminimas, iškilmingas sutuoktinių palaiminimas, sutuoktinių prisiminimas Eucharistijos maldoje. „Įvairios liturgijos turi daug palaiminimo ir epiklezės maldų, kuriomis Dievo prašoma suteikti malonės ir palaiminti naująją porą, ypač nuotaką” (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1624). Be to, reikia paaiškinti rankų uždėjimo ant sakramento „subjektų-teikėjų” gestą. Visų susirinkusiųjų dėmesį taip pat būtina pabrėžtinai atkreipti į tai, kada reikia atsistoti, pasikeisti ramybės ženklu, taip pat į kitus kompetentingos valdžios nustatytus ritualus.

67. Kad šventimas būtų kuklus ir sykiu kilnus, vadovaujančiam celebrantui turi padėti ministrantai, taip pat asmenys, padedantys tikintiesiems giedoti, vadovaujantys jiems atsakant ir skelbiantys Dievo žodį. Celebrantas turi skirti ypatingą ir konkretų dėmesį besituokiantiems bei jų situacijai ir visiškai vengti teikti kokią nors pirmenybę tam tikriems asmenims, likdamas ištikimas liturgijoje naudojamų ženklų tiesai. Sutikdamas ir sveikindamas besituokiančius, jų tėvus, jei jie dalyvauja, liudininkus ir kitus dalyvius, jis bus tikras naujus sutuoktinius svetingai sutinkančios bendruomenės atstovas.

68. Dievo žodį turėtų skelbti tinkami bei parengti lektoriai. Juos galima pasirinkti iš dalyvių, ypač liudininkų, abiejų šeimų narių, draugų, tačiau šio skelbimo nedera patikėti patiems sutuoktiniams; juk skelbiamas Dievo žodis pirmiausia adresuojamas jiems. Vis dėlto skaitinius galima su jais suderinti per tiesioginio rengimo etapą. Taip Dievo žodis lengviau taps jiems įgyvendinamu lobiu.

69. Per homiliją, kuri visada privaloma, labiausiai derėtų stengtis supažindinti su Dievo, Bažnyčios ir visuomenės akivaizdoje švenčiamu „didžiu slėpiniu”. „Šventasis Paulius apibūdina šeimos gyvenimo temą posakiu ‘didis slėpinys’ (plg. Ef 5, 32)” (Gratissimam sane, 19). Remiantis skelbiamais Dievo žodžio ir/arba liturginių maldų tekstais, būtina atskleisti sakramento reikšmę ir parodyti jo padarinius sutuoktinių ir šeimų gyvenime. Reikia vengti bet kurios nebūtinos užuominos apie pačių sutuoktinių asmenybę.

70. Jei apeigos vyksta per šv. Mišias, atnašas prie altoriaus gali atnešti sutuoktiniai. Visais atvejais tikinčiųjų malda turi būti gerai parengta, nei per ilga, nei perdėm abstrakti. Jei tai dera pastoraciškai, šv. Komuniją galima teikti abiem pavidalais.

71. Būtina stengtis, kad santuokos šventimo dalims būtų būdingas santūrus, paprastas, autentiškas stilius. Šventės nuotaikos neturėtų gadinti perdėtas prašmatnumas.

72. Iškilmingas sutuoktinių palaiminimas skirtas priminti, jog Santuokos sakramentu prašoma Šventosios Dvasios dovanos, padėsiančios sutuoktiniams tvirčiau laikytis abipusės santarvės ir stiprinsiančios jų dvasią vykdant savo misiją bei patiriant bendro gyvenimo sunkumus. Tokio šventimo metu tikrai dera pateikti Nazareto Šventąją Šeimą kaip gyvenimo pavyzdį sutuoktiniams krikščionims.

73. Kalbant apie tolimojo, artimojo ir tiesioginio rengimo laikotarpius, būtų naudinga susipažinti su esama patirtimi siekiant iš pagrindų perkeisti su šventimu susijusią mąstyseną bei praktikas, tačiau pastoracijos darbuotajai privalo visomis išgalėmis stengtis laikytis to, kas jau nustatyta bei įtvirtinta liturginėse apeigose, ir tai aiškinti. Akivaizdu, kad to supratimas priklauso nuo viso rengimo proceso ir bendruomenės krikščioniškosios brandos lygio.
 

***

Kiekvienas nesunkiai pamatys čia mūsų pateiktus tam tikrus į Santuokos sakramentą pašauktų tikinčiųjų organiško rengimo elementus. Pageidautina jaunas poras deramai lydėti, ypač per pirmuosius penkerius santuokinio gyvenimo metus, ir to siekiant parapijose bei dekanatuose rengti pojungtuvinius kursus pagal Šeimos pastoracijos vadovo, minėto šio dokumento Nr. 14 ir 15, nuostatus ir remiantis apaštališkuoju paraginimu Familiaris consortio.

Popiežiškoji šeimos taryba patiki šias gaires vyskupų konferencijoms, kad jos pasinaudotų jomis rengdamos savo vadovus.

Vyskupų konferencijos ir atskiri vyskupai tegu pasirūpina įgyvendinti šias gaires bažnytinėse bendruomenėse. Tada visi tikintieji geriau įsisąmonins, kad Santuokos sakramentas, didis slėpinys (Ef 5, 21 ir t. t.), yra daugelio Dievo tautos narių pašaukimas.
 

Vatikanas, 1996 m. gegužės 13 d.

Kardinolas Alfonso Lopez Trujillo
Popiežiškosios šeimos tarybos Prezidentas

Francisco Gil Hellin
Sekretorius

PASTABOS

(2) Šie natūralieji metodai yra alternatyva tada, kai poros susiduria su rimtais, pavyzdžiui, sveikatos ar ekonominiais sunkumais. Jie taikytini atsakingoje ir pagarbos kupinoje demografinėje politikoje. 1992 m. gruodžio 9–11 d. Popiežiškoji šeimos taryba buvo surengusi tarptautinį susitikimą, kuriame dalyvavo natūraliųjų metodų skleidėjai. Specialistų pranešimai ir kalbos buvo paskelbti leidinyje Metodi naturali per la regolazione della fertilitą: l’alternativa autentica. Humanitariniai mokslai padeda teologiniam apmąstymui suvokti ir pagilinti „antropologinį ir sykiu moralinį skirtumą tarp kontracepcijos ir laiko ritmų taikymo” (Familiaris consortio, 32).

(3) Pastoracija nurodys būdą, kaip pasiekti šį tikslą. Pavyzdžiui, reikėtų bent vienos ištisos savaitės arba keturių savaitgalių, įskaitant šeštadienius ir sekmadienius, arba vienos popietės kartą per mėnesį ištisus metus.

(4) Tikėjimo mokslo kongregacija moko, kad krikščioniškosios santuokos nevalia laikyti privačiu dalyku, ir primena Bažnyčios disciplininę doktriną: „Bažnyčia, ištikima Jėzaus Kristaus žodžiui, tvirtina, jog nevalia pripažinti galiojančia naujos sąjungos, jei tebegalioja ankstesnioji. Jei išsiskyrusieji sudaro naują civilinę santuoką, jie patenka į padėtį, objektyviai prieštaraujančią Dievo įstatymui, ir todėl negali priimti eucharistinės komunijos” (Tikėjimo mokslo kongregacija. Lettera ai vescovi circa la recezione della comunione eucaristica da parte di fedeli divorziati risposati, 4 [1994 09 14]).

(5) Plg. Ordo celebrandi matrimonium, 24; CIC, kan. 1111; plg. Ordo celebrandi matrimonium, 25 ir 118–151; CIC, kan. 1112, § 2 ir kan. 1108, § 2.