19 eilinis sekmadienis (C)
Išm 18, 6–9; Žyd 11, 1–2. 8–19; Lk 12, 32–48
 

„Nebijok, mažoji kaimene”. Mūsų, krikščionių, gyvenimas turi būti paženklintas žinojimo, kad karalystė priklauso mums. Toks suvokimas išvaduoja nuo pavergiančios baimės. Šis įsitikinimas anaiptol nereiškia neatsakingo požiūrio į gyvenimą. Tai nereiškia, kad Dievas pasirūpins manimi, nesvarbu, ką aš beveikčiau. Kai kurie krikščionys mano, jog sąmoningai priėmę Jėzų kaip Viešpatį ir Gelbėtoją, jie gauna viską ir nebeprivalo toliau stengtis siekti išganymo. Visi, kurie taip galvoja, turėtų įdėmiai perskaityti tolesnius Evangelijos žodžius. „Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti”. „Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius”. „Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta”.

Skaitinyje iš Išminties knygos vaizduojama, kaip didžiąją Velykų naktį gimė Dievo tauta. Pascha buvo Dievo vadovaujamos tautos perėjimas iš vergystės į tarnavimą. Šios nakties atminimas liko giliai įrėžtas Dievo tautos atmintyje. Per šimtmečius jis buvo palaikomas kasmet valgant Velykų vakarienę ir taip minint išsilaisvinimą. Daugybę kartų pavojaus, tremties ar persekiojimų sąlygomis Paschos prisiminimas buvo tarsi kelrodė žvaigždė laukiant, kol galutinai išauš Viešpaties diena. Nuo tol Dievo tauta yra Velykų nakties tauta, keliaujanti į pilnutinę šviesą. Velyknaktis tampa ne tik praeities, bet ir „ateities atminimas”. Kelionė per Raudonąją jūrą buvo tik galutinio išsilaisvinimo užuomazga. Dievo išgelbėtieji žmonės ėmė suvokti savo istoriją kaip iškilmingą budėjimą, nepasiduodant karų, perversmų bei katastrofų grėsmei. Viltis tampa stipresnė už baimę, gyvenimas nugali mirtį.

Laiško žydams autorius tarsi tapydamas didžiulę freską mums prieš akis išskleidžia tikėjimo keliautojų virtinę. Priekyje eina pirmoji išganymo istorijos pora – Abraomas ir Sara. Jie atsiliepė į Dievo kvietimą ir išėjo, nors nežinodami kur, tačiau žinodami, kam yra atidavę savo gyvenimą. Kiekvienas sustojimas Kanaano kalvose reiškė naują jų tikėjimo išbandymą. Kiekvienas vandens gurkšnis dykumos šuliniuose žadino jų troškulį pasiekti tikrąjį šaltinį. Kiekvienas sustojimas priminė „geresnę tėvynę”. Šie tikėjimo klajokliai buvo vilties pranašai. Jie mirė dar nesulaukę Dievo pastatyto miesto, „dar negavę pažadėtųjų dalykų, tik iš tolo juos regėdami, sveikindami ir išpažindami, jog jie žemėje svečiai ir ateiviai” (Žyd 11, 13).

Prisiminę Abraomo istoriją geriau suprasime, ką reiškia Jėzaus padrąsinimas nebijoti. Pradžios knygos 12 skyriuje Abraomas gauna iškilmingą priesaką palikti Tėvo namus ir eiti į Dievo nurodytą žemę. Dievas pažada jį laiminti ir išaukštinti jo vardą, žada padaryti Abraomą didžiulės tautos tėvu (Pr 12, 1–3). Abraomas įtikėjo ir iškeliavo. Tolesnius Pradžios knygos skyrius galime palyginti su apaštalo Pauliaus išgyventais tikėjimo išbandymais bei pavojais. Patriarcho ir jo žmonos gyvenime įvyksta tokių dalykų, kurie, atrodytų, paverčia niekais Dievo pažadą. Tačiau Abraomas išlaiko tikėjimą ir nugali pavojus.

Griežčiausias Abraomo tikėjimo išbandymas buvo tuomet, kai jam Dievas liepė paaukoti viengimį sūnų Izaoką. Izaoko gimimas – tai Abraomui ir Sarai duoto Dievo pažado išpildymas. Šis vaikas buvo aiškus Abraomo tikėjimo pagrindas. Kaip iš Abraomo galėtų kilti didžiulė tauta, jei žus jo palikuonis? Tačiau Abraomo tikėjimas rėmėsi Dievu. Jis nemurmėjo ir nereikalavo paaiškinimų. Abraomas ėjo ten, kur liepė Viešpats. Jis gyveno ramybėje ir be baimės, nes pasitikėjo Viešpačiu.

Dabar galime geriau suprasti Evangelijoje skambantį Jėzaus raginimą nebijoti. Jei mūsų tikėjimas pakankamai stiprus, niekas negali mūsų sutrikdyti.

Jėzus čia susieja karalystės teikiamą ramybę ir atsakomybę dėl karalystės. Brandžioje širdyje atsakomybė niekuomet neįžiebs baimės. Šiais raginimais Jėzus laukia iš savo sekėjų atsako į Tėvo parodytą didžiulę meilę. Iš esmės atsakomybė reiškia atsaką. Evangelija aiškiai parodo, jog šiuo atsaku atsiliepiama į meilę.

Lukas, pasitelkdamas keletą Mokytojo parabolių bei pamokymų, plėtoja budėjimo temą. Ši Biblijos tema skamba jau Amoso pranašystėje, kai piemuo Amosas riaumojančio liūto įvaizdžiu ragina Izraelį rengtis Viešpaties atėjimui. Jėzus, tęsdamas pranašų mokymą, kalba taip pat apie Dievo teismą. Šiandien vengiama tai priminti žmonėms, manant, jog įtaigiau kalbėti apie begalinę Dievo meilę ir veltui teikiamą išganymą. Tiesa, Dievas yra Meilė, tačiau Jo meilė, būdama labai didelė, yra taip pat reikli. Gali atsitikti ir taip, kad dėl savo kaltės praleisime meilės susitikimą su Dievu ir prarasime amžinąją laimę. Negalime teisintis, esą šis susitikimas buvo netikėtas arba tuo, kad buvome pavargę. Privalome būti budrūs.

Jėzus, pateikdamas palyginimą apie tarnus, moko mus laukti „šeimininko grįžimo” ne atsipalaidavus ar tinginiaujant, bet palaikant tvarką ir tarnaujant. Toks varginantis budėjimas išbando meilės ištikimybę. Tačiau džiaugsmas, patiriamas šeimininkui grįžus, be galo viršija reikalavimų naštą. Parvykęs šeimininkas pats tarnauja savo bičiuliams, parengdamas juos Paskutinei vakarienei (plg. Jn 13, 4–5).

Petro klausimas leidžia Jėzui paaiškinti, jog ypatinga atsakomybė tenka bendruomenių vyresniesiems, anot Luko, „užvaizdams” (Lk 12, 35–40). Jėzus nori, kad Bažnyčioje valdžia ir autoritetas būtų grindžiamas ne prestižu, bet tarnavimu ir bičiulyste. Jis įspėja tuos, kurie piktnaudžiauja valdžios įgaliojimais, nevaldydami temperamento protrūkių. Nedera žaisti su atsakomybe, ypač jei ji patikėta Dievo ir skirta žmonių išganymui. Evangelistas Lukas toliau perteikia dar vieną Jėzaus pamokymą minų palyginimu (Lk 19, 11–25).