20 eilinis sekmadienis (C)
Jer 38, 4–6. 8–10; Žyd 12, 1–4; Lk 12, 49–53
 

Šio sekmadienio skaitiniuose iš pažiūros nelengva įžvelgti „Gerąją Naujieną”. Skaitome, kaip Jeremijas buvo įmestas į šulinį, kur įklimpo į dumblą ir kone mirė iš bado. Laiške žydams girdime įspėjimą, jog mums dar „neteko priešintis iki kraujo, grumiantis su nuodėme”. Pats Jėzus Evangelijoje sako atėjęs nešti „ne ramybės, o nesantarvės”. Panagrinėkime šiuos skaitinius iš eilės, kad geriau suprastume, ką jais mums byloja Viešpats.

Jeremijas iš tikrųjų niekad nebuvo populiarus, nes kalbėjo tiesą ir skelbė apie Judo pasmerkimą. Babiloniečiai buvo kur kas galingesni. Vienintelė galimybė kažkaip išlikti buvo pasiduoti. Jeremijas nuolat kalbėjo savo tautai apie pasidavimą, tačiau dėl to buvo kaltinamas neištikimybe. Karalius leido didžiūnams pasielgti su Jeremiju pagal tautoje vyravusias nuotaikas. Įleidę pranašą į vandens talpyklą jie tikėjosi jį perauklėsią. Žydų didžiūnai norėjo išgirsti iš pranašo ne Dievo valią, bet tai, kas patiktų jiems. Jeremijas nebuvo mazochistas. Jis anaiptol nesidžiaugė jam tenkančiais išbandymais, ir tai liudija jo skundas (plg. Jer 15, 10–18). Jeremijas taip pat nenorėjo, kad per jo pranašystes jo šaliai būtų skelbiamas pasmerkimas. Tačiau Dievas leido tai dėl žmonių netikėjimo. Tai buvo Jeremijui skirtasis Dievo žodis, ir šis žodis buvo kaip ugnis, liepsnojanti jo širdyje, kurios pranašas neįstengė nuslopinti (plg. Jer 20, 7–9).

Ar Jeremijas sulaukė savo vilčių išsipildymo? Daugeliui žmonių svajonių išsipildymas reiškia paviršinių troškimų patenkinimą ar elgesį, atitinkantį norus. Šia prasme Jeremijo troškimai nebuvo patenkinti. Tačiau galiausiai jis buvo apdovanotas pilnatve tokiu apstumu, apie kurį siekiantieji trumpalaikio pasitenkinimo negali nė svajoti. „Prieš tave jie kovos, bet tavęs neįveiks, nes aš esu su tavimi, kad tave išgelbėčiau” (Jer 1, 19). Nuostabiausia Jeremijo pranašystė yra pats jo gyvenimas. Krikščioniškoji tradicija šio išjuokto ir persekioto pranašo gyvenime įžvelgė pranašystę apie Jėzaus likimą.

Skaitinyje iš Laiško žydams kalbama apie priešinimąsi iki kraujo išliejimo. Laiško autorius kreipiasi į krikščionis, išgyvenančius tikėjimo krizę. Persekiojimų ar neramumų laikotarpiu atsiranda pagunda dezertyruoti. Ankstesniame skyriuje laiško autorius vardijo daugybę tikėjimo pirmtakų, pradėdamas nuo Abelio. Jie visi kentėjo dėl savo tikėjimo. Šis „liudytojų debesis” supa šiandienos krikščionis kaip galinga atminimo nuoroda, raginanti ištverti tikėjime. Laiško žydams autorius nurodo mums Jėzų, kuris „nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių”. Kryžius atvedė jį į šlovę, todėl „esame kviečiami žvelgti į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų”. Kitais žodžiais tariant, turime siekti gilios asmeninės bendrystės su tuo, kuris teikia pilnatvę ir rodo, kas yra tikroji pilnatvė.

Jei priimame šią tikrąją pilnatvę ir Jėzaus siūlomą kelią, susiduriame su opozicija. Apie šias priešybes Jėzus ir kalba Evangelijos skaitinyje. Jėzaus žodžiai, jog jis atėjo atnešti ne santarvės, reiškia, jog jo atėjimas neišvengiamai sukels skaldymąsi. Jėzaus siūlomas kelias priimtinas ne visiems. Kai kurie aktyviai priešinasi Jėzaus tiesai, ir tai veda į skilimą.

Jėzus kalba apie slėpiningą ugnį, kuri apimtų visą žemę: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!” Biblijoje dažnai aptinkame liepsnos įvaizdį. Jis vartojamas įvairiomis prasmėmis. Jėzus čia nekalba apie niokojančią ugnį, reiškiančią Dievo bausmę. Kitoje vietoje evangelistas Lukas perteikia Jėzaus atsakymą Jonui ir Jokūbui, kai šie norėjo liepti „ugniai kristi iš dangaus” ir sunaikinti nesvetingą kaimą. Jėzus sudraudė juos sakydamas: „Nežinote, kokios dvasios esate. Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių gyvybių, o gelbėti” (Lk 9, 55–56). Jėzaus minima ugnis yra ta pati, kurią jautė krūtinėse degant Emauso mokiniai: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?” (Lk 24, 32). Dievas yra ugnis. Jo žodis – „ryjanti liepsna”. Jonas Krikštytojas pristatė Jėzų sakydamas, jog „jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi” (Mt 32, 11). Jėzus atėjo atnešti Sekminių ugnies.

Galima suprasti, kokiu nekantrumu dega Jėzus, laukdamas šios Sekminių ugnies: „taip nerimstu, kol tai išsipildys”. Prieš Ugnies krikštą turi eiti kraujo krikštas, kurį Jėzus gaus ant kryžiaus. Jėzui žengiant keliu į Jeruzalę, šis baisus nerimas vis auga ir Getsemanėje išsilieja prakaito ir kraujo lašais (plg. Lk 22, 44). Jėzaus agonija prasidėjo dar prieš jo išdavimą. Sekminių ugnis ištrykšta iš kančios kraujo. Tikrieji Jėzaus mokiniai dega dievišku nekantrumu atiduoti savo kraują.

Kristus, būdamas „romus ir nuolankios širdies”, išprovokuoja skaldymąsi, primygtinai reikalaudamas pasirinkti. Iš esmės kiekviena tikra meilė reikalauja pasirinkti: kažką aukoti ar kažko atsisakyti. Meilė Kristaus rankose tampa pavojingu ginklu. Per visą Bažnyčios istoriją Jėzus tęsia šį skaidymo darbą. Jis atima iš žemiškųjų tėvų ir motinų jų geriausius vaikus ir pasikviečia juos į savo tarnybą. Žmonių kartose Kristus kėlė ir kels entuziazmą, abejingumą ar panieką.

Geroji Naujiena yra visų šio sekmadienio skaitinių prielaida. Dievas myli mus išganinga meile, pasiekiančia kulminaciją Jėzuje Kristuje. Priimdami šią meilę, pasieksime pilnatvę, pranokstančią išbandymų bei kentėjimų auką.