21 eilinis sekmadienis (C)
Iz 66, 18–21; Žyd 12, 5–7. 11–13; Lk 13, 22–30
 

Pradžios knygoje skaitėme apie Dievo planą pasauliui išgelbėti. Prieš tai žmonija dėl nuodėmės padarinių patyrė kalbų sumaišymą ir buvo išsklaidyta po visą pasaulį. Dievas pasirinko Abraomą nešti pažadą, kad visos tautos bus vėl suburtos draugėn. Dievo pažado Abraomui viršūnė – žinia, kad jame visos žemės tautos ras palaiminimą (Pr 12, 3). Per Izraelio tautos istorijos šimtmečius Dievas apsireikšdavo pačiais netikėčiausiais būdais, tolydžio ir kantriai atskleisdamas savo mintį. Istorijos procesas anaiptol nepasižymėjo nuolatine pažanga, jame būta pergalių ir pralaimėjimų, šlovės ir pažeminimo, džiaugsmo ir liūdesio. Būtent per kentėjimus, geriau negu per bet kokią kitą patirtį, Izraelis augo Viešpaties pažinimu. Krizė dažniausiai tapdavo atspirtimi naujam Dievo apreiškimui.

Tai liudija ir pirmasis šio sekmadienio skaitinys. Ši pranašystės dalis buvo pridurta prie Izaijo knygos vėlesniu laikotarpiu. Ji parašyta po grįžimo iš tremties, kai žydų tauta buvo nusivylusi ir prislėgta. Izraelitai nepatyrė tokios šlovės ir gyvenimo pilnatvės, kokios jie taip karštai laukė. Tačiau per kentėjimus jiems apsireiškė Viešpats, žadėdamas surinkti draugėn visas tautas, gimines ir kalbas. Viešpats trokšta išlieti palaiminimus ne tik Izraeliui, bet visoms tautoms. Čia tinka prisiminti Babelio bokšto istoriją ir Abraomui duotą pažadą.

Iki tol išganymo visuotinumas nebūdavo taip stipriai pabrėžiamas. Izraelis džiaugėsi, kad yra išrinktoji tauta. Tačiau prieš akis buvo istorijos pamokos apie tai, kad šis išrinkimas skirtas tarnavimui kitiems, jis pagrįstas Dievo malone, o ne pasiektais nuopelnais. Tai suvokti padėjo kentėjimai.

Įkvėptasis pranašas gieda apie Jeruzalę, nuo seno tapatinamą su slėpiningojo karaliaus Melchizedeko Salemu. Dovydo laikais šis miestas tapo politiniu ir religiniu centru. Saliamonui pastatydinus šventyklą, Jeruzalė tampa išrinktosios tautos širdimi. Jeruzalė skleidžia savo šviesą į tolimiausius kraštus išblaškytiems savo vaikams. Jos neįmanoma atsižadėti: „Jeruzale, jeigu tave užmirščiau, tenuvysta mano dešinė!” (Ps 137, 3). Pranašai ir psalmininkai, nepaisydami griuvėsių ir pažeminimo, regi Jeruzalėje idealą, į kurį susirinks ne tik išblaškytieji jos vaikai, bet visi Dievo kviečiami žmonės. Šis miestas tampa ženklu amžinosios Jeruzalės, kurioje „Viešpats, visagalis Dievas, ir Avinėlis yra jo šventykla” (Apr 21, 22).

Skaitinys iš Laiško žydams primena persekiojamiems krikščionims apie tėvišką Dievo auklybą. Vienas iš Dievo pedagogikos principų yra šis: „Aš baru ir ugdau tuos, kuriuos myliu” (Apr 3, 19). Dievas nenori tingių ir nenaudingų vaikų, jis siekia mus užgrūdinti kaip gerai treniruotus atletus. Dievo išbandymai leidžia sutelkti geriausias mūsų jėgas. Krikščionių mistikai lygindavo Dievą su skulptoriumi, kuris kalto smūgiais iš beformio luito iškala šedevrą. Dievo leidžiami kentėjimai įpareigoja mus kovoti su žlugdančiu egoizmu.
 

Evangelijos skaitinyje dar stipriau skamba visuotinio išgelbėjimo žinia. Jėzus sako, kad žmonės iš visų žemės pakraščių susirinks į mesijinį Dievo karalystės pokylį. Skaitinio pradžioje vienas žmogus užduoda Jėzui klausimą, ar išganymas skirtas tik mažai žmonių grupelei. Šį klausimą galima būtų performuluoti šitaip: ar galima nustatyti maldų ir gerų darbų kiekį, kuriais būtų galima „užsidirbti” dangų. Tai fariziejaus galvosena, būdinga tiek Jėzaus laikams, tiek dabarčiai. Jėzus atsako netiesiogiai. Jis nemini išrinktųjų skaičiaus, nes tai yra Dievo paslaptis. Jėzus nelinkęs pateikti konkrečios Dievo teismo datos (Lk 12, 40. 46; Apd 1, 6–7). Tačiau jis tvirtai paragina: „Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus”. Raginimas stengtis primena Luko mėgstamą dvasinės kovos temą. Dar viena įžvalga – norint įžengti į karalystę reikia tapti mažutėliu (plg. Lk 18, 17).

Uždarytų durų įvaizdis pateiktas ne tam, kad mus išgąsdintų, bet kad parodytų mums dalyko rimtumą. Iš tikrųjų ne Dievas užveria vartus, bet mes patys pasirenkame neteisingą kelią. Pavėlavusieji bando remtis klaidingu savo ir mokytojo santykių įsivaizdavimu. Jie vardija išorinius ženklus, jų nuomone, laidavusius bendrystę su Mokytoju. Jie sakosi valgę ir gėrę jo akivaizdoje, girdėję jo mokymus. Rūsti Jėzaus ištarmė leidžia numanyti, kad išoriniai artimumo ženklai neliudijo tikro vidinio ryšio su juo. Tie žmonės niekuomet neįsileido Jėzaus į savo širdį.

Skaitinio pabaiga vėl nuskamba kaip paradoksas, prisiminus tik ką skambėjusį raginimą nevėluoti: „Ir štai yra paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmų, kurie bus paskutiniai”. Dievas teisia ir veikia ne taip kaip žmonės, o dažnai priešingai. Žmonių nuomone, pirmų vietų nusipelno turtingieji ir galingieji, o Dievas atveria kelią silpniesiems ir vargdieniams. Žydai, įsitikinę savo išrinktumu, turi išmokti priimti „iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų” ateinančius į Dievo karalystę svetimšalius. Jie priima karalystę ne kaip savo pastangomis užsitarnautą dalyką, o kaip dovanai gaunamą malonę.

Skaitinys baigiamas visuotinio išganymo patvirtinimu. Dera prisiminti platesnį Luko evangelijos kontekstą. Šie Jėzaus pamokymai pasakyti jo kelionės į Jeruzalę metu. Pirmoji mūsų skaitinio minutė įveda mus į šias aplinkybes. Mokydamas Jėzus ėjo per miestelius ir kaimus ir keliavo į Jeruzalę. Jeruzalė tapo Jėzaus pašlovinimo ir žengimo į dangų vieta (Lk 24, 51). Tačiau į šį pašlovinimą kelias vedė per kentėjimą ir mirtį. Jėzus pirmiau turėjo kentėti ir būti savo kartos atmestas (Lk 17, 25).

Panašiai kaip Jėzaus šlovė buvo pasiekta per kentėjimus, taip buvo įgyvendintas ir Dievo planas Izraelio atžvilgiu. Šis planas negali būti įgyvendintas automatiškai ar akimirksniu. Bažnyčios istoriją ženklina Kristaus buvimas, sakramentai, kilnios šventų žmonių pastangos, tačiau taip pat kovos ir persekiojimai, nesusipratimai ir atmetimai. Ši istorija veda į visų tautų išgelbėjimą.

Parengta pagal A. Brunot, H. Maly