Lietuvos Vyskupų Konferencija

Instrukcija

Koncertai ir kiti renginiai bažnyčiose bei koplyčiose šalia liturginių apeigų
 

1. „Visos Bažnyčios muzikinis palikimas sudaro neįkainojamos vertės lobį, kuris <…> sudaro būtiną bei integralinę iškilmingos Liturgijos dalį. Liturginį giedojimą aukština ir Šventasis Raštas, ir Bažnyčios Tėvai, ir popiežiai. Bažnytinė muzika bus tuo šventesnė, juo glaudžiau bus susijusi su liturginiais veiksmais – pamaldomis <…> suteikdama šventoms apeigoms didesnį iškilmingumą” (Sacrosanctum Consilium, 112).

Laikui bėgant buvo sukurta daug sudėtingų religinės muzikos kūrinių, kurie savo apimtimi nesutelpa liturginių pamaldų rėmuose, tuo tarpu domėjimasis šia muzika – vienas iš šiandieninės kultūros požymių. Tai pozityvus reiškinys, kadangi muzika ir giesmė sudaro sąlygas dvasiniam pakilimui. Taip atsirado poreikis rengti religinės muzikos koncertus bažnyčiose šalia liturginių apeigų. Tai nulemia įvairios priežastys: sunkumai surasti tinkamą patalpą, akustiniai reikalavimai, noras atlikti kūrinius toje aplinkoje, kurioje ji gimė, ir tai, kad bažnyčiose įrengti vargonai.

2. Bažnyčių panaudojimas koncertams iškelia kunigams daugybę klausimų, į kuriuos tenka atsakyti.

Visų pirma leidimas panaudoti bažnyčias įvairiems koncertams rengti kelia kai kurių tikinčiųjų nepasitenkinimą. Kita vertus, kategorišką draudimą koncertuoti bažnyčiose nepalankiai priimtų koncertų organizatoriai. Siekiant suderinti šias dvi skirtingas nuomones, reikia atsižvelgti į bažnyčių paskirtį bei atliekamų kūrinių pobūdį, ar jie derinasi su bažnyčios paskirtimi.

3. Pagal tradiciją, kurią nurodo bažnyčios ir altoriaus šventinimo apeigos, bažnyčia pirmiausia yra vieta, kurioje renkasi Dievo tauta, šventovė, pastatyta iš gyvų akmenų ir skirta Dievui garbinti, vieta, kur krikščionių bendruomenė renkasi sakramentų praktikai, švęsti ir garbinti Eucharistiją.

Taigi bažnyčių negalima laikyti paprastomis „socialinio ar kultūrinio” susibūrimo vietomis, galinčiomis tarnauti bet kokio pobūdžio susirinkimams.

Bažnyčios – tai šventos vietos, kurios po jų konsekravimo išimtinai ir visam laikui yra skirtos dieviškojo kulto atlikimui. Bažnyčia yra laikoma Dievo namais, Jo gyvenimo tarp žmonių ženklu. Bažnyčia lieka šventa vieta ir tada, kai joje neatliekamos liturginės apeigos. Didesniuose miestuose, kur vyksta intensyvus ir triukšmingas gyvenimas, bažnyčios yra tos vietos, kur tyloje ir maldoje žmogus randa dvasinį atsigaivinimą, atitrūksta nuo įtampos ir triukšmo, bet tik tuomet, kai bažnyčios išlaiko savo autentiškumą. Bažnyčių naudojimas, nesiskaitant su jų paskirtimi, daro žalą jų sakralumui.

4. Apie bažnyčių panaudojimą koncertams kalbama Kanonų teisės kodekso 1210 kan.: „Šventoje vietoje leidžiama tik tai, kas tarnauja kulto, pamaldumo ir religijos praktikavimui bei platinimui, ir draudžiama visa, kas yra svetima vietos šventumui. Vietos ordinaras gali atskiru leidimu leisti panaudoti ją kitiems tikslams, jei jie neprieštarauja vietos šventumui”.

Taisyklė, kad bažnyčios gali būti panaudojamos kitiems tikslams, neprieštaraujantiems vietos šventumui, sudaro prielaidas, įgalinančias bažnyčiose šalia liturginių apeigų rengti bažnytinės ar religinės muzikos koncertus. Bet kuriuo atveju bažnyčiose negalima atlikti muzikos, kilusios ne iš religinio įkvėpimo. Tokios muzikos atlikimas reikštų nepagarbą bažnyčiai, o drauge būtų nuvertintas ir muzikos kūrinys, kuris turi būti atliktas tik jo pobūdžiui tinkamoje aplinkoje.

Kadangi bažnytinė vadovybė turi teisę laisvai naudotis savo galiomis šventose vietose (1213 kan.), jos kompetencijai taip pat priklauso spręsti bažnyčių panaudojimo klausimus bei rūpintis jų sakralinio pobūdžio išlaikymu. Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartyje dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir Valstybės teisinių aspektų aiškiai nurodoma, kad Lietuvos Respublika taip pat garantuoja bažnyčių ir koplyčių, taip pat tiesiogiai su šiomis kulto vietomis susijusių statinių, jų teritorijų ir religinio kulto objektų sakralumo gerbimą ir kompetentingos Katalikų Bažnyčios vadovybės prašymu juos gina (7.1 str.)

Remiantis šiuo principu, nustatomi šie koncertų bei kitų renginių Lietuvos bažnyčiose ir koplyčiose kriterijai:

5. Sakralinė muzika (sukurta pagal liturginius tekstus), kuri dėl objektyvių priežasčių negali būti atlikta šv. Mišių metu, taip pat religinė muzika (paremta bibliniais ar Mišių tekstais), skirta Švč. Trejybės Asmenų, M. Marijos, šventųjų garbei, gali būti atliekama bažnyčiose ne pamaldų metu. Tokio pobūdžio religiniai kūriniai atlieka svarbų vaidmenį, būtent:
– sukuria bažnyčioje meditacijos atmosferą, padedančią atsiverti dvasinėms vertybėms net tiems, kurie yra toli nuo Bažnyčios;
– sukuria nuotaiką, kuri palengvina ir padaro labiau prieinamą Dievo žodžio skelbimą;
– saugo bažnytinės muzikos lobyną, kuris yra sukurtas vien tik liturginiais tikslais, bet šiandien negali įeiti į liturgines apeigas;
– padeda lankytojams giliau suprasti sakralinę bažnyčios paskirtį.

6. Leidimą rengti koncertą bažnyčioje duoda vietos ordinaras kiekvienam konkrečiam koncertui, bet ne koncertų ciklui. Ordinaras gali, jei matys būtinumą, pagal 1222 kan. paskirti dieviškam kultui jau nenaudojamą bažnyčią, kurioje būtų rengiami sakralinės muzikos koncertai su sąlyga, kad tai neprieštaraus vietos šventumui.

Koncertų organizatoriai privalo įvykdyti šias sąlygas, kurias prireikus vietos ordinaras gali papildyti:

– nustatytu laiku paduoti raštišką pareiškimą vietos ordinarui, nurodydami koncerto datą, taip pat programą, išvardydami visus kūrinius ir jų autorius;
– gavę ordinaro leidimą, klebonai ar bažnyčių rektoriai turi susitarti su koncertuojančiais, kurie įpareigojami gerbti bažnyčios šventumą;
– įėjimas į bažnyčią turi būti laisvas ir nemokamas;
– atlikėjų apranga ir elgesys turi atitikti bažnyčios šventumą;
– pagerbdami altorių, ant kurio aukojama Eucharistinė Auka, atlikėjai, chorai ir orkestrai nekoncertuoja altorinėje bažnyčios dalyje – presbiterijoje;
– Švč. Sakramentas renginio metu turi būti saugojamas gretimoje koplyčioje (938 kan.);
– koncerto organizatoriai privalo raštu įsipareigoti dėl išlaidų padengimo, patalpų sutvarkymo, galimos žalos atlyginimo.

7. Pagaliau būtina atkreipti dėmesį į tai, kad bažnyčiose kartais pasauliečiai sako kalbas valstybinių švenčių, laidotuvių, jubiliejų ir kitomis progomis. Atsimintina, kad bažnyčios nėra socialinio, politinio ar kultūrinio susibūrimo vietos. Bažnyčios išimtinai yra skirtos Eucharistijai švęsti, skelbti Dievo žodį, teikti sakramentus, todėl negali tarnauti pasaulietinio pobūdžio renginiams. Visos pasaulietinio pobūdžio kalbos, sveikinimai ar atsisveikinimai sakomi ne bažnyčiose, bet kitose patalpose arba lauke.

Be to, pasitaiko, kad bažnyčiose rengiami spektakliai ar vaidinimai įpinant ir šokio momentus. Nors šie renginiai ir būtų religinio pobūdžio, tačiau jie nesiderina su bažnyčios pastato paskirtimi. Bažnyčios negalima paversti teatru. Vaidinimams ir spektakliams reikia surasti kitą tinkamą vietą, o bažnyčią palikti tik religinėms apeigoms atlikti.

8. Bažnyčių klebonai, rektoriai, prefektai įpareigojami stropiai ir sąžiningai laikytis čia surašytų taisyklių, kad bažnyčios būtų apsaugotos nuo jų šventumo pažeidimų, niekuomet nepamirštant, jog jos yra skirtos liturginėms pamaldoms, maldai ir religiniam susikaupimui.