Broliai, Seserys,
Mieli Lietuvos tikintieji,

2000-aisiais Šventaisiais metais ir mes, ir nuo mūsų tikėjimo nutolę Broliai ir Seserys ne kartą svarstėme, ką per du tūkstančius metų Kristaus įsteigtoji Bažnyčia nešė įvairiose epochose gyvenusiems, įvairių luomų, tautų žmonėms.

Šiais metais minimas vyskupo Motiejaus Valančiaus 200-ųjų metų jubiliejus yra gera proga pratęsti Šventųjų metų apmąstymus, remiantis mūsų krašto Bažnyčios istorine patirtimi dar kartą suvokti savąją kaip krikščionių misiją ir per Bažnyčią, ir per jos pavyzdingus ganytojus teikiamą iš Dievo ateinančią šviesą ir malonę.

Kiekvienas pašaukimas dvasinei tarnystei – kiekvienas kunigas, vyskupas, popiežius – yra Dievo rūpesčio kiekvieno žmogaus ir įvairių amžių žmonijos likimu išraiška, Dievo dovana, Dievo pasirinktas būdas kalbėti to ir paskesnių amžių žmonėms. Tai įvyksta visada, nepaisant visų žmogiškų silpnumų, ribotumų, net nepaisant tai tarnystei pašauktųjų nuodėmingumo. Dievas moka tiesiai rašyti ir ant kreivų puslapių, kreivų žmogiškųjų linijų. Tad tikra palaima, kai pašauktieji ganytojiška tarnyste, asmens kilnumu ir žmogiškomis savybėmis atitinka tą aukštą, iš Dievo gautą pašaukimą. Tokia Dievo Apvaizdos dovana mūsų kraštui – XIX šimtmečio ir vėlesnių laikų Lietuvai – ir buvo mūsų šiemet minimas vyskupas Motiejus Valančius.

Jo apaštališkoji tarnystė tokia įvairialypė ir įvairiaspalvė, kad šiandien mes dar nepajėgiame apimti vyskupo Motiejaus Valančiaus asmens visumos. Įvairiose srityse jo nuveikti darbai mus stebina ir skatina eiti jo pramintu keliu. Pirmiausia – tai apaštališkasis uolumas darbuojantis dėl visų mūsų krašto žmonių religinės ir dvasinės pažangos. Šį vyskupo Motiejaus Valančiaus pavyzdį priminė ir popiežius Jonas Pauliaus II savo laiške Lietuvos vyskupams Lietuvos krikšto 600-ųjų metų jubiliejaus proga. Šventasis Tėvas rašė:

„Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus vyskupavimas sutapo su liūdnu ir tamsiu laikotarpiu lietuvių tautai, kada buvo iškilęs pavojus net jos tautinei bei religinei tapatybei. Esant tokiai sunkiai ir pavojingai padėčiai vyskupas Valančius buvo ne tik rūpestingas ir išmintingas tikinčiųjų ganytojas, bet ir tikras moralinis savo tautos vadovas. Plačiai pagarsėjo jo energingi kreipimaisi į kunigus ir į krikščionis tėvus, kad šie iki galo suprastų savo atsakomybę perduoti jaunosioms kartoms drauge su tėvų tikėjimu visą kultūrinių bei religinių tautos tradicijų turtą.

Tuo pačiu metu vyskupas Valančius įsipareigojo atlikti sunkų ir labai svarbų religinės tautos sąmonės atnaujintojo darbą, slapta ir labai rizikuodamas organizavo katechizacijos ir švietimo tinklą. Šalia savo motinų vaikai tada išmokdavo skaityti ir rašyti, katekizmo tekstą panaudodami kaip elementorių. Vyskupo Valančiaus išminties ir didelės žmonių meilės, su kuria nuoširdžiai ir drąsiai bendradarbiavo jūsų tėvai, dėka ir tais sunkiais laikais nežuvo Dievo žodžio sėkla, apie kurią vieningai telkėsi visa tauta”.

Vyskupas Antanas Baranauskas apie vyskupą Motiejų Valančių kalbėjo: „Ryškiausias ir bene pamatinis Motiejaus Valančiaus asmenybės bruožas – meilė. Meilė Dievui ir meilė žmonėms. Sverdamas vargšo kaimiečio ir pono bylą, širdį dėjo kaip pats Jėzus Kristus ant vargšo žmogaus lėkštelės. Ragino bučiuoti ne baltus ponių pirštelius, o sugrubusią sodietės ranką”.

Antai Raseinių bajoras Pšeciševskis atvažiuoja į Varnius išpažinties „pas patį vyskupą”, bet Motiejus Valančius liepia ponui palaukti, o prie klausyklos pasišaukia sulinkusią kaimo moterėlę. Kai vėliau Pšeciševskis atbėga pas Valančių aiškintis dėl tokios bažnyčioje patirtos gėdos, vyskupas pasiteisina: „Matai, ponali, tai darbo žmogus, jis neturi laiko gaišti. O tu štai turėjai laiko atbildėti iš Raseinių net į Varnius išpažinties. Tai gali palaukti ir po Mišių”.

Valančiaus meilė, jautrumas žmonėms matyti jau kreipiniuose „vaikutėlaičiai, vaikuteliukai”. Bendravimas su žmonėmis, susitikimai kartais turi tiesiog simbolišką prasmę. Antai po Sutvirtinimo apeigų pasikvietęs vaikus, jis klausia vieno drąsaus berniuko: „Kuo tu norėtum būti, bene kunigu ar vyskupu?” Vaikas, žinoma, nori būti ir kunigu, ir vyskupu. „O ko tu dabar nori dovanų?” Vaikas rodo rožančių. „Regis būsi pamaldus...” Vyskupas Valančius nežinojo, kad tą dieną sutvirtino ir kalbino bei apdovanojo būsimąjį didįjį Lietuvos dainių Maironį. Jei būtų žinojęs, jo širdis būtų sudrebėjusi iš džiaugsmo. Nežinojo ir būsimasis Maironis, kad jį sutvirtino didžiausias XIX amžiaus Lietuvos Ganytojas, purenęs dirvą ir jo krikščioniškai patriotiniams eilėraščiams. Be Valančiaus nebūtų buvę nei Maironio, nei Baranausko, nei daugybės kitų.

Šiandien įvairias tautines bendruomenes siekiama suburti į tautų šeimas, kuriose jos nebesipeštų, nesikautų viena su kita, bet viena kitą remtų. Siekiama, kad visų tautinių grupių aukščiausia etinės ir etninės veiklos norma taptų Didysis Evangelijos įsakymas: „Mylėkite Viešpatį (t. y. ne tik atskirų žmonių, bet tautų įvairovės Kūrėją) visa širdimi, visomis jėgomis, visa siela, o kiekvieną žmogų (ir kiekvieną tautą) kaip save (ir kaip savo tautą)”.

Vyskupo Motiejaus Valančiaus didybė ir aktualumas mūsų laikams – tai, kad jis buvo šio evangelinio idealo skelbėjas ir vykdytojas jau prieš 150 metų. Jis siekė, kad to laiko mažieji, paprasti kaimo valstiečiai – baudžiauninkai, būtų traktuojami ir priimami ir Bažnyčioje, ir valstybėje, ir to amžiaus visuomenėje kaip visaverčiai krikščionys, piliečiai ir žmonės, kad jų gimtajai kalbai ir dvasinei bei materialinei kultūrai plėtoti būtų garantuojamos tos pačios teisės kaip ir galingų nacijų kilmingų sluoksnių vartojamai kalbai ir kultūrai. Dideli vyskupo M. Valančiaus nuopelnai taip pat ir demokratinės neluominės tautos bei visuomenės formavimuisi. Tai atitiktų Evangelijos mintį – dėmesio mažiausiems ir silpniausiems pabrėžimą pagal Viešpaties žodį: „Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų savo brolių, man padarėte”.

Vyskupas Motiejus Valančius silpnaisiais, t. y. liaudies žmonėmis, jų dvasiniais poreikiais rūpinosi ne mažiau nei galingaisiais. Jo meilė vienodai apėmė visus ganomuosius, nepaisant jų kalbos ar tautybės: ne tik lietuvius ir žemaičius, bet ir Kuršo latvius, ir latgalius, ir lenkiškai kalbančius Lietuvos bajorus. Juk ir pastaruosius savo ganytojiškuose laiškuose jis švelniai vadina „poneliais”. Tai nėra jo tautinio nesąmoningumo ar nenuoseklumo apraiška, tai jo principinė kaip ganytojo laikysena, paimta ir įsisavinta iš Dievo žodžio, iš Naujojo Testamento:

„Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje” (Gal 3, 28).

Gyvendamas socialinių ir nacionalinių konfliktų epochoje, savo ganytojiškoje ir liaudies blaivinimo veikloje Valančius susidurdavo su sunkumais, kylančiais iš įvairių tautinių ar socialinių sluoksnių. Žmogiškai kildavo pagundų kai kurias tokias grupes pasmerkti, prakeikti, nuo jų atsiriboti, tačiau tokiai žmogiškai ksenofobinei nacionalistinei isterijai jis niekuomet nepasiduodavo, protą ir mąstymą prablaivindamas Evangelijos pamokymais.

Pavyzdžiui, vyskupas Motiejus, ėmęsis blaivybės akcijos, turėjo daug sunkumų su pagrindiniais ano meto smuklių laikytojais, dažniausiai žydų tautybės žmonėmis. Norėjo raginti lietuvius valstiečius atsiriboti, „nei į anuos eiti, nei į savo namus įsileisti“, net jų „neapvežėti”, t. y. neapkęsti. Tačiau tuojau priduria: „Vienok nei aš to pasakyti, nei katalikai taip negali daryti. O tai dėl ko? Dėl to, jog Kristus Viešpats liepė mums artimą savo mylėti kaip save, daryti gera pagaliau neprieteliams ir melstis už aptariančius (t. y. šmeižiančius) ir persekiojančius mus” (M. Valančius. Vaikų knygelė. (Suaugusiųjų žmonių knygelė), Vilnius, 1992, p.118). Tai tikro XIX amžiaus Kristaus apaštalo žodžiai.

Vyskupas Motiejus Valančius daug nuveikė liaudies blaivinimo baruose. Pasisekimas iš pirmo žvilgsnio stulbinantis. Tad norima tokių pat rezultatų ir šiandien iš Bažnyčios vadovų. Deja, dažnai to reikalaujama kartu griaunant tų vadovų autoritetą, net kai kuriuos iš jų niekinant, reikalaujama imtis kovos tik su alkoholizmu ar rūkymu ir nepastebimi kiti, pavojingesni ir fundamentalesni neblaivumo ir kvaišalomanijos šaltiniai, kaip antai: narkomanija, narkotikų biznis, persisotinimas surogatine masine kultūra, apsvaigimas nuo materialinės laimės vizijos, religinio tikėjimo išblėsimas.

Vyskupo Motiejaus Valančiaus, kaip liaudies blaivintojo, žodis buvo toks rezultatyvus tarp to meto kaimiečių – krašto gyventojų daugumos todėl, kad liaudis buvo tikinti, laikėsi Viešpaties Jėzaus nurodyto elgsenos būdo apaštalų ir jų įpėdinių atžvilgiu: „Kas jūsų klauso, manęs klauso”. Pagal šiuos Viešpaties žodžius apaštalų įpėdinio vyskupo Motiejaus Valančiaus žodį jie priėmė kaip Dievo, kaip Viešpaties žodį.

Ir šių dienų visuomenės sąmonės blaivumo lygis tiesiogiai priklauso nuo tos visuomenės tikėjimo Kristumi ir Evangelija sąmoningumo laipsnio, t. y. sugebėjimo pasitikėti Kristumi ir gerbti jį, veikiantį Bažnyčioje ir per Bažnyčią. Bažnyčioje, susidedančioje ir Kristaus suburtoje iš ribotų žmonių, bet skleidžiančioje tą moralinę šviesą, kuri kyla iš Viešpaties.

Vyskupas Motiejus Valančius visus savo nuopelnus, tarp jų ir sėkmę skelbiant blaivybę, priskirdavo Viešpačiui. Tik Viešpaties Dievo, o ne savo kūriniu ar žygdarbiu jis laikė blaivybės akciją. Savo ganytojiškuose laiškuose M. Valančius nuolat pabrėždavo: „Mielaširdingiausias Dievas stebuklingu būdu įvedė šventą blaivystę”. Tuo Motiejus Valančius buvo šventai ir nuoširdžiai įsitikinęs. Tokio tikėjimo, tokio pasitikėjimo Viešpačiu, Jo Evangelija trūksta šių dienų mūsų visuomenei, vis labiau grimztančiai į nusivylimo ir nusiminimo liūną. Mums taip reikia šviesios vilties, kylančios iš tikėjimo ir pasitikėjimo Viešpačiu!

Vyskupo Motiejaus Valančiaus minėjimai tepadės mums augti tikėjimu, meile ir viltimi. Tesustiprins šviesesnės ateities viltį mūsų širdyse ir sielose!
Amen.
 

Lietuvos vyskupai