1. Dvidešimt antrosios Pasaulinės turizmo dienos, kurios tema „Turizmas – taikos ir civilizacijų dialogo priemonė”, proga nuoširdžiai sveikinu visus, įvairiopai besidarbuojančius šioje svarbioje srityje. Turizmas daro vis didesnę įtaką asmenų ir tautų gyvenimui. Šiuolaikinės susisiekimo priemonės palengvina milijonų keliautojų, ieškančių poilsio ar ryšio su gamta arba norinčių giliau pažinti kitų tautų kultūrą, judėjimą. Į tokius troškimus atsiliepianti turizmo pramonė plečia kelionių, žadančių naujų patirčių, pasiūlą. Galima sakyti, kad tautas skyrę ir jas viena kitai svetimas darę barjerai praktiškai išnyko.

Atsižvelgdama į Jungtinių Tautų sprendimą paskelbti 2001 metus „Tarptautiniais civilizacijų dialogo metais”, Pasaulinė turizmo organizacija šių metų Pasaulinei turizmo dienai parinko temą, kviečiančią apmąstyti indėlį, kuriuo turizmas gali prisidėti prie civilizacijų dialogo. Šiai temai ir aš skyriau keletą vietų savo laiške šių metų Pasaulinės taikos dienos proga. Tai iš tiesų didelio dėmesio vertas dalykas, nes būtent kultūrų dialogas „yra būtina priemonė sutaikintam pasauliui, gebančiam giedriai žvelgti į savo ateitį, statydinti” (Laiškas 2001 metų Pasaulinės taikos dienos proga, 3).

2. Turizmo pramonė parodo mums, koks šiandien yra pasaulis: vis labiau globalizuotas ir tarpusavyje susijęs. Turizmo, ypač kultūrinio, plėtra neabejotinai naudinga ir turistams, ir lankytojus bei turistus priimančioms bendruomenėms. Daugelis sutinka, jog didieji meno kūriniai yra svarbūs kaip civilizacijos tapatybės ženklai, ir vis garsiau reikalaujama, kad jų apsaugą laiduotų ir tarptautinė bendruomenė. Tačiau kai kuriose vietovėse masinis turizmas paskatino atsirasti savotišką subkultūrą, žeminančią ir turistus, ir juos priimančią bendruomenę: komerciniais sumetimais linkstama išnaudoti „primityviųjų kultūrų” liekanas ar kai kuriose tradicinėse visuomenėse „tebegyvas iniciacijos apeigas”.

Turistus priimančioms bendruomenėms turizmas gana dažnai tampa proga parduoti vadinamuosius „egzotinius” gaminius. Tada atsiranda rafinuoti atostogų centrai, neturintys jokio realaus ryšio su turistus priimančios šalies kultūra ar siūlantys naujų potyrių ištroškusiems smalsautojams „paviršutinišką egzotiką”. Deja, šis nežabotas troškimas kartais virsta tokiu žeminančiu iškrypimu kaip neturintis skrupulų moterų ir vaikų seksualinis išnaudojimas, kuris yra nepakęstinas papiktinimas. Būtina daryti viską, kas įmanoma, kad turizmas jokiu būdu netaptų modernia išnaudojimo forma, bet liktų naudingo keitimosi patirtimi ir vaisingo skirtingų civilizacijų dialogo galimybe.

Globalizuotame pasaulyje turizmas kartais būna svarbus internacionalizacijos veiksnys, galintis sukelti radikalių bei negrįžtamų pokyčių turistus priimančių bendruomenių kultūrose. Spaudžiamos vartotojiškumo dvasios, kultūra, religinės apeigos ir etninės šventės gali virsti vartojimo gėrybėmis, kurios vis labiau nuskurdinamos stengiantis atsiliepti į daugėjančių turistų poreikius. Siekiant šiuos poreikius patenkinti, griebiamasi „rekonstruotojo etniškumo”, priešingo tikram civilizacijų dialogui, gerbiančiam kiekvienos pusės autentiškumą bei tikrovę.

3. Neabejotina, kad turizmas, pakreiptas teisinga linkme, tampa civilizacijų bei kultūrų dialogo galimybe ir galiausiai vertinga taikos tarnyba. Pati turizmo prigimtis apima tam tikrus elementus, nuteikiančius tokiam dialogui. Juk turizmas leidžia atitolti nuo kasdienio gyvenimo, darbo ir neišvengiamai mus saistančių pareigų. Tada žmogus gali „pažvelgti į savo ir kitų egzistenciją kitomis akimis: laisvas nuo neatidėliotinų kasdienių darbų, jis turi galimybę iš naujo atrasti savo kontempliatyvųjį matmenį, atpažinti Dievo pėdsakus gamtoje ir ypač kituose žmonėse” (1996 m. liepos 21 d. Viešpaties angelo malda).

Turizmas sudaro galimybę sueiti į sąlytį su kitokiomis gyvensenomis, religijomis, kitokiais žiūros į pasaulį bei jo istoriją būdais. Tai skatina žmones atrasti save ir kitus kaip individus ir bendruomenes, panirusius į plačią žmonijos istoriją, pažįstamos ir sykiu svetimos visatos paveldėtojus ir bendrai už ją atsakinguosius. Tai leidžia naujaip pažvelgti į kitus bei išvengti pavojaus likti užsidariusiems savyje.

Keliaudamas turistas atranda kitokių vietovių, kitokių kraštovaizdžių, naujų spalvų, formų, skirtingų gamtos pajautos bei išgyvenimo būdų. Įpratęs prie savo namų bei miesto, pažįstamų kraštovaizdžių ir balsų, turistas pratina savo akį prie kitokių vaizdų, išmoksta naujų žodžių, žavisi pasaulio, kurio niekas nepajėgus visapusiškai suvokti, įvairove. Stengdamasis tai daryti, jis tikrai ims labiau vertinti tai, kas jį supa, ir geriau suvoks būtinybę tai saugoti.

Susidurdamas su kūrinijos stebuklais, keliautojas pajunta savyje Kūrėjo buvimą ir norą kupinam didelio dėkingumo sušukti: „Kokie gražūs yra visi jo darbai, žavūs pasižiūrėti ir džiugūs regėti!” (Sir 42, 22).

Šiandien tautos kaip niekada kviečiamos neužsisklęsti savo kultūroje, atsiverti kitoms tautoms, sugretinti save su kitokiais mąstymo bei gyvenimo būdais. Turizmas yra puiki civilizacijų dialogo galimybė, nes skatina branginti ypatingus turtus, kuriais viena civilizacija skiriasi nuo kitos, išlaikyti istorijos bei jos socialinių, religinių ir dvasinių tradicijų atmintį, abipusiškai gausinti žmonijos turtus.

4. Todėl Pasaulinės turizmo dienos proga kviečiu visus tikinčiuosius apmąstyti teigiamus ir neigiamus turizmo aspektus siekiant veiksmingai liudyti savo tikėjimą tokioje svarbioje žmogiškosios tikrovės srityje.

Tegu niekas nepasiduoda pagundai paversti laisvalaikį „poilsio nuo vertybių” laiku (1993 m. liepos 4 d. Viešpaties angelo malda). Priešingai, būtina skatinti turizmo etiką. Šiuo požiūriu didelio dėmesio vertas Pasaulinis turizmo etikos kodeksas. Tai įvairių tautų, turizmo asociacijų ir Pasaulinės turizmo organizacijos plačių apmąstymų vaisius. Šis dokumentas yra svarbus žingsnis stengiantis laiduoti, kad turizmas būtų laikomas ne tik viena iš daugelio ekonominės veiklos rūšių, bet ir tinkama individualaus bei visuomeninio tobulėjimo priemone. Juo remiantis galima geriau panaudoti žmonijos kultūros paveldą, ypač civilizacijų dialogo ir patvarios taikos skatinimo labui.

Pravartu pabrėžti, kad šiame Pasauliniame etikos kodekse atsižvelgiama į įvairius motyvus, akinančius žmones skersai ir išilgai keliauti po planetą, ir atskirai minimos religinio pobūdžio kelionės, pavyzdžiui, piligrimystės ir lankymaisi šventovėse.

5. Abipusis asmenų bei tautų susipažinimas per susitikimus bei kultūrinius mainus tikrai padeda statydinti solidaresnę ir broliškesnę visuomenę. Turizmas įgalina laikinai pagyventi su kitokiais žmonėmis, susipažinti su jų gyvenimo sąlygomis, problemomis bei religija; skatina dalytis teisėtais kitų tautų siekiais; padeda taikingai juos pripažinti.

Tinkama turizmo etika veikia turisto elgseną, daro jį didelius reikalavimus sau ir kelionės organizatoriams keliančiu solidariu bendradarbiu ir civilizacijų bei kultūrų dialogo dalyviu meilės ir taikos civilizacijos statydinimo labui. Tokie ryšiai leidžia lengviau tarp tautų rastis taikos santykiams, kylantiems tiktai iš „solidaraus turizmo”, pagrįsto visų dalyvavimu. Tiktai lygiavertiška partneryste besiremiantis dalyvavimas ryšius tarp kultūrų gali paversti supratimo, tarpusavio pažinimo ir įtampos tarp žmonių mažinimo galimybe. Štai kodėl reikia skatinti visas kultūrų veiksmingo dalyvavimo formas. Turistinių vietovių gyventojus būtina įtraukti į turistinės veiklos planavimą, tiksliai apibrėžiant ekonomines, ekologines ar kultūrines ribas.

Lygiai taip pat būtų naudinga, kad visos turistus priimančių šalių struktūros visuomet orientuotųsi į asmenims ir bendruomenei tarnaujančią turistinę veiklą.

Tada turizmas tarnaus visų žmonių solidarumui, civilizacijų susitikimui, padės asmenims bei tautoms vieniems kitus suprasti ir atvers taikios ateities galimybę.

Krikščionys, nesvarbu – turizmo pramonės darbuotojai ar klientai, tepaženklina turizmą Evangelijos ženklu atsimindami Viešpaties paraginimą: „Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: ‘Ramybė šiems namams!’ Ir jei ten gyvens ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo” (Lk 10, 5–6). Tegu tikintieji liudija ramybę ir neša džiaugsmą visiems, kuriuos susitinka.

Meldžiu Viešpatį, kad ši pamatinė žmogiškosios veiklos sritis visada būtų persiėmusi krikščioniškosiomis vertybėmis ir taptų evangelizacijos priemone. Mergelę Mariją, visos žmonijos Motiną, prašau tai motiniškai globoti ir visiems turizmo srityje besidarbuojantiems iš širdies teikiu savo apaštališkąjį palaiminimą.
 

Vatikanas, 2001 m. liepos 9 d.

Jonas Paulius II