Žmogiškosios meilės ugdymo gairės

Lytinio auklėjimo kontūrai
 

ĮŽANGA

1. Harmoningas žmogaus asmenybės skleidimasis pamažu išryškina žmoguje Dievo vaiko atvaizdą. „Tikras auklėjimas ugdo asmenį, atsižvelgdamas į galutinę jo paskirtį” (1). Kalbėdamas apie krikščioniškąjį auklėjimą, Vatikano II Susirinkimas pabrėžia būtinybę rūpintis vaikų ir jaunuolių „pozityviu ir protingu” lytiniu auklėjimu (2).

Katalikiškojo auklėjimo kongregacija jaučia pareigą savo kompetencijos srityje prisidėti prie Susirinkimo deklaracijos įgyvendinimo, kaip savo teritorijose jau padarė kai kurios vyskupų konferencijos.

2. Šis dokumentas atsirado padedant auklėjimo specialistams ir yra plačių konsultacijų vaisius. Jo tikslas – išnagrinėti lytinio auklėjimo pedagoginį aspektą ir pateikti tinkamas visapusiško krikščionių ugdymo pagal kiekvieno pašaukimą gaires.

Visur remiamasi atitinkamais Bažnyčios magisteriumo nustatytais doktrininiais principais bei moralinėmis normomis, net jei tai ne visuomet aiškiai išreiškiama.

3. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija suvokia įvairių šalių kultūrinius bei socialinius skirtumus. Todėl vyskupų konferencijos turi pritaikyti šias gaires savo vietinių Bažnyčių pastoraciniams reikalavimams.
 

LYTIŠKUMO REIKŠMĖ

4. Lytiškumas yra viena esminių asmenybės sudedamųjų dalių, vienas iš jos buvimo, reiškimosi, bendravimo su kitais, žmogiškosios meilės jautimo, išreiškimo bei išgyvenimo būdų. Vadinasi, tai neatsiejama asmenybės skleidimosi bei jos ugdymo dalis. „Juk lytis suteikia žmogaus asmeniui bruožus, kurie biologiniu, psichologiniu ir dvasiniu lygmeniu daro jį vyru ar moterimi. Tad tai labai sąlygoja jo brendimą bei įsitraukimą į visuomenę” (3).

Lytiškumas būdingas vyrui ir moteriai ne tik biologiniu, bet ir psichologiniu bei dvasiniu lygmeniu ir ženklina bet kurią jų raišką. Toks skirtingumas, susijęs su abiejų lyčių abipusiu papildomumu, visiškai atitinka Dievo planą, apimantį kiekvieno pašaukimą.

5. Lytinė sueitis, orientuota į gyvybės perdavimą, yra fiziniu lygmeniu didžiausia sutuoktinių meilės bendrystės išraiška. Ištraukta iš abipusio savęs dovanojimo – tikrovės, kuria krikščionis gyvena palaikomas bei praturtintas ypatingos Dievo malonės, – ji praranda savo reikšmę, atidengia individo egoizmą ir yra moralinė netvarka (4).

6. Lytiškumas, kreipiamas, kilninamas bei jungiamas į visumą meilės, tampa tikrai žmogiška savybe. Asmens biologinėje bei psichologinėje raidoje jis harmoningai auga ir pilnatviškai išsiskleidžia tiktai pasiekus emocinę brandą, kurią žymi nesavanaudiška meilė ir visiškas atsidavimas.
 

DABARTINĖ SITUACIJA

7. Galima – taip pat tarp krikščionių – konstatuoti, jog nuomonės dėl lytinio auklėjimo labai skiriasi. Šiandienėje moralinės dezorientacijos aplinkoje kyla žalingo konformizmo ar prietarų, iškreipiančių giliausią žmogaus prigimtį, kurią visą sukūrė Kūrėjo rankos, pavojus.

8. Norint to išvengti, visomis kryptimis ieškoma tinkamo lytinio auklėjimo. Tuo, kad toks auklėjimas būtinas, teoriškai įsitikinę daugelis, tačiau praktikoje susiduriama su netikrumu bei smarkiai besiskiriančiomis nuomonėmis tiek dėl institucijų bei asmenų, kurie turėtų imtis edukacinės atsakomybės, tiek dėl turinio bei metodologijos.

9. Auklėtojai ir tėvai dažnai pasijunta nepasirengę imtis tinkamo lytinio auklėjimo. Mokykla ne visuomet geba laiduoti visapusišką dalyko traktuotę; tam neužtenka vien mokslinės informacijos.

10. Ypatingų sunkumų kyla šalyse, kur problemos neatidėliotinumas nesuvokiamas arba manoma, kad ji išsispręs savaime be specifinio auklėjimo.

11. Apskritai reikia pripažinti, jog tai sunki užduotis, nes įvairūs elementai (fiziniai, psichologiniai, pedagoginiai, socialiniai-kultūriniai, teisiniai, moraliniai ir religiniai), pasitaikantys auklėjant, yra labai daugialypiški.

12. Kai kurios katalikiškosios organizacijos – sulaukusios pritarimo ir padrąsinimo iš vietos vyskupų – įvairiose vietovėse pradėjo pozityvų lytinio auklėjimo darbą; tokių pastangų tikslas – ne tik padėti vaikams bei paaugliams kelyje į psichologinę bei dvasinę brandą, bet pirmiausia apsaugoti juos nuo neišmanymo bei paplitusios degradacijos pavojų.

13. Taip pat pagirtinos pastangos tų, kurie imasi moksliškai ir nuodugniai studijuoti problemą, remdamiesi humanitariniais mokslais ir stengdamiesi integruoti savo tyrimų rezultatus į projektą, atitinkantį tą žmogaus kilnumą, kuris atsiskleidžia Evangelijos šviesoje.

MAGISTERIUMO IŠTARMĖS

14. Magisteriumo ištarmės apie lytinį auklėjimą žymi pažangą, viena vertus, tenkinančią teisėtus istorijos reikalavimus ir, kita vertus, atitinkančią ištikimybės tradicijai dvasią (5).

„Krikščioniškojo auklėjimo deklaracijoje” Vatikano II Susirinkimas pateikia perspektyvą, kurioje traktuotinas lytinis auklėjimas (6), ir pabrėžia jaunuolių teisę į jų asmeninius poreikius atitinkantį lytinį auklėjimą.

Susirinkimas pareiškia: „Tad atsižvelgus į psichologijos, pedagogikos bei didaktikos pažangą, vaikams ir jaunuoliams turi būti padedama darniai išugdyti savo fizines, moralines ir protines galias, kad jie palengva įgytų vis tobulesnį atsakomybės jausmą, raginantį be paliovos tinkamai plėtoti savo gyvenimą ir siekti tikrosios laisvės, ryžtingai ir atkakliai nugalint kliūtis. Taip pat reikia rūpintis pozityviu ir protingu, amžiui pritaikytu lytiniu jų auklėjimu” (7).

15. Pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et spes, aptariant santuokos kilnumą bei šeimą, pastaroji pateikiama kaip jaunuolių skaistumo ugdymo pirmutinė vieta (8). Tačiau tai tėra vienas auklėjimo visumos aspektas; vadinasi, norint, kad šeima atliktų savo misiją, būtinas auklėtojų ir tėvų bendradarbiavimas (9). Vaikai ir paaugliai turėtų šeimoje būti auklėjami laipsniškai, visuomet atsižvelgiant į visą asmens ugdymą (10).

16. Apaštališkajame paraginime dėl krikščioniškosios šeimos misijos pasaulyje Jonas Paulius II skiria lytiniam auklėjimui svarbią vietą, nes laiko jį esant vertingą asmeniui. „Meilės kaip atsidavimo ugdymas, – teigia Šventasis Tėvas, – taip pat yra būtina sąlyga tėvams, pašauktiems teikti vaikams aiškų ir taktišką lytinį auklėjimą. Tokios kultūros sąlygomis, kai žmogaus lytiškumas smarkiai ‘subanalinamas’, nes aiškinamas bei išgyvenamas ribotai ir skurdžiai, siejant jį vien su kūnu bei egoistiniu malonumu, tėvų auklėjimo tarnyba turėtų ryžtingai siekti lytiškumo kultūros, kuri tikrai ir visiškai atitiktų asmenį; juk lytiškumas yra viso asmens – kūno, jausmų ir sielos – turtas ir jo tikriausia reikšmė yra kreipti asmenį į savęs dovanojimą meilėje” (11).

17. Šventasis Tėvas iškart ima kalbėti apie mokyklą, atsakingą už šį auklėjimą, ženklinamą tarnavimo tėvams bei sutarimo su jais dvasios. „Lytinis auklėjimas yra tėvų teisė ir pareiga ir turėtų būti vykdomas rūpestingai jiems vadovaujant ir namie, ir jų parinktose bei kontroliuojamose auklėjimo institucijose. Šia prasme Bažnyčia taip pat pabrėžia subsidiškumo principą, kurio turėtų paisyti mokykla, prisidėdama prie lytinio auklėjimo ir vadovaudamasi ta pačia dvasia kaip ir tėvai” (12).

18. Norint, kad lytiškumo vertybė būtų visiškai įgyvendinta, „besąlygiškai būtinas skaistumo ugdymas”, išmokantis asmenį „gerbti ir puoselėti kūno ‘santuokinę reikšmę’” (13). Tai savitvarda, gebėjimas priversti lytinį instinktą tarnauti meilei bei integruoti jį į asmens vystymąsi. Skaistumas, Dievo malonės ir mūsų bendradarbiavimo vaisius, padeda harmoningai suderinti skirtingas žmogaus asmens sudedamąsias dalis ir įveikti nuodėmės paženklintos žmogaus prigimties trapumą, kad kiekvienas asmuo galėtų įgyvendinti Dievo jam dovanotąjį pašaukimą.

Pasiryžę tinkamai ugdyti skaistumą, „tėvai krikščionys, pastebėję dieviškojo kvietimo požymius, skirs ypatingą dėmesį bei dės ypatingas pastangas, kad būtų ugdoma nekaltybė ar celibatas kaip atsidavimo, kuris yra esminė žmogaus lytiškumo prasmė, aukščiausioji forma” (14).

19. Jono Pauliaus II mokyme atrastinos bei brangintinos vertybės pozityviai aptariamos pirmiau už normą, kurios nevalia pažeisti. Vis dėlto žmonių siektinas vertybes aiškina bei formuluoja norma.

„Atsižvelgiant į asmens lytiškumo artimą ryšį su jo etinėmis vertybėmis, vaikus reikia auklėti taip, kad jie pažintų ir gerbtų dorovines normas kaip atsakingo asmeninio augimo žmogiškojo lytiškumo lygmeniu būtiną ir vertingą laidą. Dėl šios priežasties Bažnyčia ryžtingai prieštarauja, kad su lytiškumu susijusi informacija būtų pateikiama atsietai nuo moralės principų; toks daug kur paplitęs informavimo būdas yra ne kas kita, kaip supažindinimas su malonumo patirtimi ir akstinas prarasti – dar nekaltybės metais – dvasinę giedrą atveriant kelią ydai” (15).

20. Tad šiuo dokumentu, besiremiančiu krikščioniškąja vyro ir moters samprata bei Magisteriumo neseniai išdėstytais principais, norima pateikti auklėtojams kelias pamatines lytinio auklėjimo bei jo praktinio įgyvendinimo gaires.
 

I. KELI PAMATINIAI PRINCIPAI

21. Kiekvienas auklėjimas remiasi tam tikra vyro ir moters samprata. Krikščioniškojo auklėjimo tikslas – skatinti žmogaus įgyvendinimą per jo kaip įsikūnijusios dvasios visos būties ir prigimties bei dvasios dovanų, kuriomis jį yra praturtinęs Dievas, sklaidą. Krikščioniškasis auklėjimas šaknijasi tikėjime, kuris „visa ką nušviečia nauja šviesa ir atskleidžia, koks yra Dievo valios nubrėžtas pilnatviškas žmogaus pašaukimas” (16).
 

KRIKŠČIONIŠKOJI LYTIŠKUMO SAMPRATA

22. Krikščioniškojo žmogaus samprata pripažįsta kūną turint ypatingą funkciją, nes jis padeda atskleisti gyvenimo ir žmogaus pašaukimo prasmę. Kūniškumas iš tiesų yra žmogiškajai dvasiai būdingas ypatingas egzistavimo ir veikimo būdas. Ši reikšmė yra pirmiausia antropologinio pobūdžio: „kūnas atskleidžia žmogų” (17), „išreiškia asmenį” (18) ir dėl to yra pirmoji Dievo žinia žmogui, beveik savotiškas „pirmapradis sakramentas, suprantamas kaip ženklas, veiksmingai perteikiantis regimajame pasaulyje neregimąjį slėpinį, paslėptą Dievo amžinybėje” (19).

23. Antroji reikšmė yra teologinio pobūdžio: kūnas padeda atskleisti Dievą ir jo kuriamąją meilę, parodydamas žmogaus kūriniškumą, priklausomybę nuo pamatinės dovanos, kuri yra meilės dovana. „Štai kas yra kūnas: kūrimo ir pamatinės dovanos liudijimas, vadinasi, meilės kaip versmės, iš kurios trykšta tas dovanojimas, liudijimas” (20).

24. Lyties ženklinamas kūnas išreiškia žmogaus pašaukimą abipusiškumui, vadinasi, meilei ir abipusiam savęs dovanojimui (21). Trumpai sakant, kūnas primena žmogui jo esminį pašaukimą vaisingumui kaip vienai iš pagrindinių jo lytiškumo reikšmių (22).

25. Lytinis savitumas kaip žmogiškosios būties apibrėžtybė reiškia skirtingumą, tačiau neardantį prigimties ir orumo lygybės (23).

Žmogaus asmens giliausioji prigimtis reikalauja ryšio su kitais, ir tai implikuoja meilės abipusiškumą (25). Lytys viena kitą papildo: jos yra sykiu panašios ir nepanašios; ne tapačios, bet sykiu lygiavertės asmens orumu; vienodos, kad viena kitą suprastų, ir skirtingos, kad viena kitą papildytų.

26. Vyras ir moteris kiekvienas savaip įgyvendina apibrėžtą žmogiškojo kūrinio dalyvavimą dieviškojoje Būtyje: sukurti pagal „Dievo paveikslą ir panašumą”, jie vykdo šį pašaukimą ne kaip atskiri asmenys, bet kaip pora, meilės bendruomenė (25). Orientuoti į susivienijimą ir vaisingumą, susituokę vyras ir moteris dalyvauja kuriamojoje Dievo meilėje, gyvendami bendrystėje su Juo per kitą (26).

27. Dėl nuodėmės, aptemdančios pirmapradį nekaltumą, žmogui sunkiau įžvelgti šias tiesas: jų atskleidimas tapo etine užduotimi, sunkios pareigos, patikėtos žmogui, objektu: „Po pirmapradės nuodėmės žmogus prarado pirmapradį nekaltumą. Santuokinės kūno reikšmės atradimas liovėsi buvęs jiems paprasta apreiškimo bei malonės tikrovė. Tačiau ši reikšmė išliko kaip pareiga, kurią žmogui uždeda dovanos, įrašytos žmogaus širdies gelmėse, etosas, kaip tolimas pirmapradžio nekaltumo aidas” (27).

Turint priešais akis tokią kūno gebą būti etinio pašaukimo ženklu ir įrankiu, galima įžvelgti analogiją tarp paties kūno ir sakramentinės tvarkos, per kurią mus konkrečiai pasiekia malonė ir išganymas.

28. Kadangi žmogus savo istorinėje raidoje buvo linkęs apriboti lytiškumą vien genitaline patirtimi, būta mėginimų lytiškumą nuvertinti, tartum tai iš prigimties žemintų žmogų. Šiomis gairėmis tokį nuvertinimą norima atmesti.

29. „Žmogaus slėpinys tikrai nepaaiškėja niekur kitur, tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje” (28), ir žmogaus egzistencijai visišką prasmę suteikia tiktai pašaukimas dieviškajam gyvenimui. Tik sekdamas Kristų, žmogus atsiliepia į savo pašaukimą ir visiškai išsiskleidžia kaip žmogus, tapdamas tikru vyru pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką (29).

30. Kristaus slėpinio šviesoje lytiškumas išryškėja kaip pašaukimas įgyvendinti meilę, kurią Šventoji Dvasia įlieja į atpirktojo širdį. Jėzus Kristus praturtino šį pašaukimą Santuokos sakramentu.

31. Be to, Jėzus žodžiu ir pavyzdžiu parodė pašaukimą į nekaltybę dėl Dangaus karalystės (30). Nekaltybė yra pašaukimas mylėti: ji leidžia širdžiai laisviau mylėti Dievą (31). Būnant nesuvaržytam santuokinės meilės pareigų, galima labiau atsidėti nesavanaudiškai broliškai bei seseriškai meilei.

Tad nekaltybė dėl Dangaus karalystės geriau išreiškia Kristaus savęs dovanojimą Tėvui mūsų labui ir tiksliau perteikia amžinojo gyvenimo tikrovę, visą persiėmusią Dievo bei artimo meilės (32).

Nekaltybė tikrai reiškia santuokai būdingos meilės formos atsižadėjimą, tačiau tai daroma siekiant giliau įsileisti į lytiškume slypinčią nesavanaudiško atvirumo kitiems jėgą ir būti sustiprintam bei perkeistam Dvasios, mokančios mus mylėti Tėvą ir brolius pagal Viešpaties Jėzaus pavyzdį.

32. Apibendrinant galima pasakyti: lytiškumas skirtas išreikšti įvairias vertybes, kurias atitinka specifiniai moraliniai reikalavimai. Orientuotas į tarpasmeninį dialogą, jis padeda žmogui vispusiškai bręsti, atverdamas jį meilės kupinam savęs dovanojimui. Negana to, būdamas susietas su kūrinijos tvarka, vaisingumu ir gyvybės perdavimu, lytiškumas pašauktas būti ištikimas šiam vidiniam tikslui. Meilė ir vaisingumas yra viena kitą implikuojančios ir viena kitos reikalaujančios lytiškumo reikšmės bei vertės ir todėl negali būti laikomos nei alternatyvomis, nei priešybėmis.

33. Kiekvienai lyčiai būdingas jausminis gyvenimas savitai reiškiasi įvairiuose gyvenimo būviuose: santuokinėje sąjungoje, dėl Karalystės pasirinktame pašvęstajame celibate, taip pat tada, kai krikščionis dar nėra pasiekęs santuokinio įsipareigojimo momento, arba lieka nevedęs, arba nusprendžia toks likti. Visais šiais atvejais jausminį gyvenimą būtina integruoti į žmogaus asmens visumą.

LYTINIO AUKLĖJIMO ESMĖ, TIKSLAS IR PRIEMONĖS

34. Pagrindinis šio auklėjimo tikslas yra lytiškumo esmės bei svarbos ir asmens harmoningos bei visapusiškos raidos psichologinės brandos, turint priešais akis dvasinę brandą, pakankamas pažinimas (33).

To siekdamas, auklėtojas krikščionis turėtų neužmiršti tikėjimo principų bei įvairių pagalbos metodų ir atsižvelgti į teigiamą lytiškumo vertinimą dabartinėje pedagogikoje.

35. Remdamasis krikščioniškąja antropologija, emocinis-lytinis auklėjimas turėtų neišleisti iš akių asmens visumos ir reikalauti biologinių, psichinių-emocinių, socialinių ir dvasinių elementų integracijos. Tokia integracija pasidarė sunkesnė, nes ir tikinčiajam tenka nešti pirmapradės nuodėmės padarinius.

Tikrasis „ugdymas” negali apsiriboti informacijos perteikimu, bet turi ypatingą dėmesį skirti valiai, jausmams ir emocijoms. Iš tiesų, siekiant emocinio-lytinio gyvenimo brandos, būtina savitvarda, suponuojanti tokias dorybes kaip drovumas, santūrumas, pagarba sau ir kitiems, atvirumas artimui.

Visa tai neįmanoma be išganymo, kylančio iš Jėzaus Kristaus, galios.

36. Nors atskirų asmenų lytiškumas reiškiasi įvairiais būdais, auklėjimas pirmiausia turėtų skatinti brandą, kuri leistų „pripažinti lytį ne tik kaip žmogiškųjų vertybių visumos dalį, bet ir kaip galimybę ‘pasiaukoti’, tai yra gebėjimą save dovanoti, altruistiškai mylėti. Asmuo, išsiugdęs tokį gebėjimą, įstengia spontaniškai užmegzti ryšius, emociškai save kontroliuoti ir rimtai įsipareigoti” (34).

37. Šiuolaikinė krikščioniškuoju įkvėpimu besiremianti pedagogika laiko auklėjamąjį asmenį, kuris traktuojamas kaip sudėtinga visuma, pagrindiniu auklėjimo subjektu. Jam reikia padėti – pirmiausia per pasitikėjimo santykį – išsiugdyti gėrio gebėjimus. Tai labai lengvai užmirštama, kai kitų lytinio auklėjimo matmenų sąskaita per daug dėmesio skiriama vien informacijai. Auklėjant perteikti naujas žinias labai svarbu, tačiau tiktai tada, kai jas lydi atitinkamų vertybių perėmimas ir gyvas asmeninės atsakomybės, susijusios su įžengimu į suaugusiojo amžių, suvokimas.

38. Turint galvoje lytiškumo poveikį visam asmeniui, būtina neišleisti iš akių įvairių aspektų: sveikatos būklės, šeimos ir socialinės aplinkos įtakos, auklėjamojo gaunamų įspūdžių bei reakcijų į tai, valios ugdymo ir malonės palaikomo dvasinio gyvenimo brandos lygio.

39. Visa, kas iki šiol pasakyta, skirta auklėtojams kaip jaunuolio asmenybės ugdymo gairės. Jie turi skatinti jaunuolį kritiškai apmąstyti gaunamus įspūdžius ir, siūlydami vertybes, liudyti autentišką asmeninį bei bendruomeninį dvasinį gyvenimą.

40. Matant artimą moralumo ir lytiškumo sąryšį, būtina, kad moralės normų pažinimą lydėtų aiškus jų pagrindimas, idant galėtų bręsti nuoširdus asmeninis pritarimas.

41. Šiuolaikinė pedagogika visiškai suvokia tai, kad žmogaus gyvenimą ženklina nuolatinė evoliucija ir kad asmens ugdymas yra nuolatinis procesas. Tai pasakytina ir apie lytiškumą, kuris savitai reiškiasi įvairiais gyvenimo tarpsniais. Kiekvienoje brendimo stadijoje jis akivaizdžiai praturtina ir sukelia didelių sunkumų.

42. Auklėtojai turėtų neužmiršti pagrindinių tokios evoliucijos stadijų: primityvaus instinkto, kuris iš pradžių reiškiasi užuomazgiškai, vėliau yra lydimas gėrio ir blogio ambivalentiškumo; po to – padedant auklėtojui – jausmai stabilizuojasi ir sykiu didėja atsakomybės jausmas. Pamažu pašalinamas savanaudiškumas, nusistovi tam tikras asketizmas, kiti imami pripažinti bei mylėti dėl jų pačių, integruojami lytiškumo elementai: genitališkumas, erotiškumas, meilė ir gailestingoji meilė. Net jei to ne visada pavyksta visiškai pasiekti, tų, kurie priartėja prie siekiamo tikslo, yra daug daugiau, negu manoma.

43. Auklėtojai krikščionys įsitikinę, kad pilnatviškas lytinis auklėjimas galimas tiktai tikėjimo kupinoje aplinkoje. Krikščionis, krikštu įtrauktas į prisikėlusį Kristų, žino, kad Jėzaus teikiama Dvasia gaivina bei nuskaistina ir jo kūną (35).

Tikėjimas į prisikėlusį Kristų, tikinčiajame per savo Dvasią įgyvendinantį bei pratęsiantį Velykų slėpinį, leidžia tikinčiajam įžvelgti pašaukimą į kūno prisikėlimą, kuris teisiajame gyvenančios Dvasios dėka jau prasidėjo kaip visiško ir galutinio prisikėlimo laidas bei sėkla.

44. Nuodėmės sukelta netvarka, glūdinti bei veikianti atskirame žmoguje ir visuomenę ženklinančioje kultūroje, smarkiai skatina suvokti bei įgyvendinti lytiškumą Kristaus įstatymui prieštaraujančiu būdu, pagal tai, ką šv. Paulius vadino nuodėmės įstatymu (36). Kartais ekonominės struktūros, valstybės įstatymai, žiniasklaida ir gyvenimo sąlygos didmiesčiuose yra žmones neigiamai veikiantys veiksniai. Krikščioniškasis auklėjimas į tai atsižvelgia ir nurodo, kaip tokiai įtakai derėtų atsakingai priešintis.

45. Šias nuolatines pastangas palaiko ir įgalina dieviškoji malonė per tikėjimo dvasia priimamą Dievo žodį, maldą ir dalyvavimą sakramentuose. Eucharistija, bendrystė su tokiu būdu save aukojančiu Kristumi, yra pirmutinė vieta, kur jaunas tikintysis tikrai atranda gyvybės duoną kaip „viatiką”, padedantį įveikti jo žemiškojoje kelionėje pasitaikančias kliūtis. Susitaikinimo sakramentas jam būdinga malone ir dėl dvasinio vadovavimo ne tik sustiprina gebėjimą priešintis blogiui, bet ir suteikia drąsos pakilti po nuopuolio.

Šie sakramentai siūlomi ir švenčiami bažnytinėje bendruomenėje. Tiems, kurie gyvai dalyvauja šios bendruomenės gyvenime, sakramentai teikia jėgos skaisčiai gyventi pagal savo būvį.

46. Norint gauti iš Dievo reikalingos jėgos tikėjimui bei krikšto įžadams išlaikyti, nuodėmės sužeistos žmogiškosios prigimties impulsams atsispirti ir neigiamo aplinkos poveikio sužadintoms emocijoms suvaldyti, būtina asmeninė ir bendruomeninė malda.

Maldos dvasia padeda mums nuosekliai praktikuoti evangelines širdies sąžiningumo bei nuoširdumo, neturto ir nuolankumo dorybes kasdieniuose darbuose bei veikloje artimo labui. Vidinis gyvenimas kelia krikščioniškąjį džiaugsmą, padedantį nugalėti mūšyje su blogiu be jokio moralizavimo ir psichologinės pagalbos.

Dažnas ir artimas ryšys su Viešpačiu kiekvienam, ypač jaunuoliams, teiks jėgos bei užsidegimo gyventi tyrą gyvenimą. Taip jie įgyvendins savo žmogiškąjį bei krikščioniškąjį pašaukimą, save ramiai tvardydami ir dosniai dovanodami kitiems.

Šių svarstymų svarba turi būti akivaizdi kiekvienam. Juk šiandien daug žmonių daugiau ar mažiau aiškiai laikosi pesimistinio požiūrio į žmogaus prigimties gebėjimus, kad prisiimtų, ypač santuokos srityje, įsipareigojimą visam gyvenimui. Krikščioniškasis auklėjimas turėtų taip stiprinti jaunuolių pasitikėjimą, kad jų įsipareigojimo visam gyvenimui supratimą bei rengimąsi jam lydėtų tikrumas, jog Dievas savo malone padės jiems pasiekti tai, ko Jis pats nori.

47. Šventųjų paliktas sekimo Kristumi ir vienybės su juo pavyzdys smarkiausiai žadina mūsų viltį įgyvendinti aukščiausiąjį skaistaus gyvenimo idealą, nepasiekiamą vien žmogaus pastangomis.

Mergelė Marija yra iškilus krikščioniškojo gyvenimo pavyzdys. Šimtametė patirtis Bažnyčią įtikino, kad Marijai pamaldūs tikintieji, pirmiausia jaunuoliai, moka įgyvendinti šį idealą.
 

II. ATSAKOMYBĖ LYTIŠKAI AUKLĖJANT

ŠEIMOS UŽDUOTIS

48. Auklėti pirmiausia privalo šeima, kuri yra „turtingiausio žmogiškumo mokykla” (37). Tai iš tiesų geriausia aplinka laipsniškam auklėjimui lytinio gyvenimo srityje laiduoti. Šeimai būdingas emocinis turtingumas, tinkamas be traumų perteikti kebliausią tikrovę bei harmoningai integruoti tai į pusiausvirą ir turtingą asmenybę.

49. Šeimoje egzistuojantis prisirišimas bei abipusis pasitikėjimas būtini norint, kad vaiko vystymasis nuo pat gimimo būtų harmoningas bei pusiausviras. Trokšdami, kad natūralūs emociniai ryšiai, siejantys tėvus su vaikais, būtų kuo pozityvesni, tėvai, remdamiesi blaivia lytine pusiausvyra, turi stengtis, kad tarp jų ir jų vaikų atsirastų pasitikėjimas ir dialogas, atitinkantis vaikų amžių ir brandos lygį.

50. Kad galėtų nurodyti veiksmingus orientyrus, būtinus kylančioms problemoms spręsti, suaugusieji anksčiau už bet kurias teorines žinias turi būti pavyzdingo elgesio. Tėvams krikščionims privalu žinoti, jog jų pavyzdys yra svariausias indėlis į vaikų auklėjimą. Vaikai savo ruožtu gali tikrai įsitikinti, kad krikščioniškasis idealas yra šeimoje išgyvenama tikrovė.

51. Atviras tėvų bendradarbiavimas su kitais auklėtojais, kuriems irgi tenka atsakomybė už ugdymą, turės teigiamos įtakos jaunuolių brendimui. Tėvų teorinis pasirengimas ir patirtis padės jų vaikams suprasti vyro ir moters tikrovės vertybę bei specifinį vaidmenį.

52. Pilnatviškas santuokinio gyvenimo įgyvendinimas ir, vadinasi, šeimos šventumas bei patvarumas priklauso nuo tėvų sąžinės ugdymo ir vertybių, kurias per ugdymo laikotarpį yra perėmę patys tėvai. Šeimoje praktikuojamas moralines vertybes lengviau perteikti vaikams (38). Tarp moralinių vertybių labai svarbi pagarba negimusiai gyvybei ir apskritai bet kurio amžiaus ir padėties žmonėms. Jaunuoliams reikia padėti suprasti, imti branginti bei gerbti šias pagrindines egzistencijos vertybes.

Dėl šių elementų svarbos krikščioniškajame gyvenime ir taip pat dieviškojo pašaukimo į kunigystę ar pašvęstąjį gyvenimą perspektyvoje lytinis auklėjimas įgyja bažnytinį matmenį.

BAŽNYTINĖ BENDRUOMENĖ

53. Bažnyčiai, tikinčiojo, per krikštą gimusio iš jos tikėjimui, Motinai, tenka Kristaus patikėtoji auklėjimo misija, kuri pirmiausiai įgyvendinama skelbiant, visiškai susivienijus su Dievu ir artimu, sąžiningai bei aktyviai dalyvaujant Eucharistijos liturgijoje ir apaštalaujant (39). Būdama atvira gyvybei, bažnytinė bendruomenė yra tinkama aplinka, kurioje tikintysis gali perimti krikščioniškąją etiką ir išmokti liudyti Gerąją Naujieną.

54. Sunkumai, dažnai pasitaikantys šeimoje lytiškai auklėjant vaikus, verčia krikščioniškąją bendruomenę ir ypač kunigus labiau stengtis bendromis pastangomis ugdyti pakrikštytuosius. Katalikiškoji mokykla, parapija ir kitos bažnytinės institucijos pašauktos bendradarbiauti su šeima šioje srityje.

55. Iš tikėjimo bažnytinio pobūdžio kyla bendra krikščioniškosios bendruomenės pareiga padėti pakrikštytiesiems nuosekliai bei sąmoningai įgyvendinti krikšto įsipareigojimus. Vyskupai privalo pateikti normas bei gaires, atitinkančias atskirų Bažnyčių poreikius.

KATECHEZĖ IR LYTINIS AUKLĖJIMAS

56. Katechezė pašaukta būti derlinga visos bažnytinės bendruomenės atnaujinimo dirva. Todėl, norėdama vesti tikinčiuosius brandaus tikėjimo link, ji turi iškelti aikštėn teigiamas lytiškumo vertybes, Kristaus ir Bažnyčios slėpinio šviesoje susiedama jas su nekaltybės bei santuokos vertybėmis.

Katechezė turėtų išryškinti, kad pirmutinis krikščionio pašaukimas yra mylėti ir kad šis pašaukimas įgyvendinamas dviem skirtingais būdais: per santuoką arba per celibatinį gyvenimą dėl Dangaus karalystės (40). „Santuoka ir nekaltybė yra du būdai išreikšti ir įgyvendinti vieną Dievo sandoros su savo tauta slėpinį” (41).

57. Kad šeimos galėtų būti tikros, jog katechezė nėra nutolusi nuo Magisteriumo, ganytojams privalu dalyvauti atrenkant bei rengiant atsakingąjį personalą ir nustatant turinį bei metodus.

58. Iš to, kas pasakyta 48 skyrelyje, visuomet lieka galioti tai, kad intymesniais biologinio ar emocinio pobūdžio klausimais būtinas individualus ugdymas, geriausiai šeimos aplinkoje.

59. Pirmenybė teiktina katechezei šeimoje. Tačiau jei tėvai nesijaučia gebą atlikti šią pareigą, jie gali kreiptis į kitus asmenis, kuriais pasitiki. Išmintingu, apdairiu ir amžiaus bei aplinkos paisančiu įvesdinimu į šį dalyką galima išvengti vaikų traumavimo ir padėti jiems lengviau išspręsti lytines problemas. Vien žinių perteikimo niekuomet nepakaks. Bus būtina naudotis daugeriopomis kasdienio gyvenimo teikiamomis progomis.

KATECHEZĖ IKI SANTUOKOS

60. Pagrindinė jaunuolių rengimo santuokai užduotis yra perteikti jiems tikslų krikščioniškosios etikos požiūrį į lytiškumą. Tokios katechezės privalumas tas, kad ji leidžia kalbėti apie lytiškumą tiesioginėje santuokos perspektyvoje. Vis dėlto, kad būtų visiškai sėkminga, ši katechezė turi turėti atitinkamą tąsą ir virsti tikru ir autentišku katechumenatu. Be to, tokia katecheze reikėtų siekti palaikyti bei sustiprinti sužadėtiniams būdingą skaistumą, rengti juos krikščioniškam santuokiniam gyvenimui ir ypatingai sutuoktinių misijai Dievo tautoje.

61. Būsimieji sutuoktiniai privalo pažinti santuokos kaip meilės sąjungos, skirtos porai įkūnyti ir gyvybei perduoti, reikšmę. Santuokos ir santuokinės meilės patvarumas kaip būtinų sąlygų reikalauja skaistumo ir savitvardos, charakterio ugdymo ir pasiaukojimo dvasios. Atsižvelgiant į tam tikrus santuokinio gyvenimo sunkumus, kurių dar padaugėjo mūsų laikų sąlygomis, skaistumas jaunystės laikotarpiu laikytinas tinkamu rengimusi santuokiniam skaistumui ir svarbiausia pagalbos būsimiems sutuoktiniams priemone. Todėl sutuoktinius būtina supažindinti su bažnytinio Magisteriumo išdėstytu dieviškuoju įstatymu, kuriuo ugdant jų sąžines būtina remtis (42).

62. Supažindinti su Santuokos sakramento, sukonkretinančio jiems krikšto malonę bei pašaukimą, verte ir didybe, sutuoktiniai krikščionys mokės sąžiningai įgyvendinti vertybes bei atlikti apibrėžtas savo dorovinio gyvenimo pareigas kaip Dvasios malonės bei veikimo reikalavimą ir vaisių, „ypatingo sakramento stiprinami ir tarsi pašventinami savo luomo pareigoms ir kilnumui” (43).

Todėl svarbu, kad sutuoktiniai, norėdami įgyvendinti savo lytiškumą ir atlikti pareigas pagal Dievo planą (44), susipažintų su natūraliais savo vaisingumo reguliavimo būdais. Pasak popiežiaus Jono Pauliaus II, „reikia padaryti viską, kad šių žinių įgytų visi sutuoktiniai ir jaunuoliai iki santuokos, ir tai jiems perteiktų sutuoktinių poros, gydytojai ir ekspertai aiškiai, laiku ir rimtai juos informuodami ir auklėdami” (45). Šiandien atkakliai propaguojama kontracepcija aiškiai prieštarauja šiems krikščioniškiesiems idealams bei moralinėms normoms, kurių moko Bažnyčia. Todėl neatidėliotinai būtina atitinkamu amžiaus tarpsniu perteikti jaunuoliams Bažnyčios mokymą apie dirbtines kontracepcijos priemones ir išaiškinti tokio mokymo motyvus, siekiant parengti juos atsakingai, meilės kupinai ir gyvybei atvirai santuokai.

GAIRĖS SUAUGUSIEMS

63. Nuodugnus katechetinis suaugusiųjų parengimas žmogiškosios meilės srityje yra vaikų lytinio auklėjimo pagrindas. Tiktai taip galima laiduoti tikėjimo apšviestą žmogiškąją brandą, labiai svarbią dialogui, kurį suaugusieji pašaukti užmegzti su naująja karta. Neapsiribodama nuorodomis dėl taikytinų metodų, tokia katechezė padės deramai keistis mintimis apie tam tikras problemas, supažindins su taikytinomis didaktinėmis priemonėmis bei galiausiai suteiks galimybę susitikti su ekspertais, kurių pagalba gali būti itin naudinga sunkiais atvejais.

PILIETINĖS VISUOMENĖS UŽDUOTIS

64. Asmuo turėtų rasti visuomenėje jau išreikštas bei gyvas vertybes, kurių vaidmuo ugdant nėra pašalinis. Todėl pilietinė visuomenė privalo, kiek kalbama apie bendrąjį gėrį (46), budriai rūpintis sveikos fizinės bei moralinės aplinkos mokyklose laidavimu ir pabrėžtinus tėvų reikalavimus atitinkančių ar laisvai jų remiamų sąlygų skatinimu.

65. Valstybė privalo saugoti savo piliečius nuo tokio neteisingumo bei tokios moralinės netvarkos, kaip nepilnamečių tvirkinimas, bet kurios formos seksualinis smurtas, padorumo nuosmukis, visaleistinumas, pornografija ir nederamas demografinės informacijos naudojimas.

ATSAKINGAS NAUDOJIMASIS VISUOMENĖS KOMUNIKAVIMO PRIEMONĖMIS

66. Šiandieniame pasaulyje skvarbios bei įtaigios visuomenės komunikavimo priemonės savo nepaliaujamai bei paveikiai siūloma informacija ir pamokymais daro jaunuoliams ir vaikams – pirmiausia lytinio auklėjimo srityje – didesnę įtaką negu šeima.

Jonas Paulius II atkreipė dėmesį į situaciją, į kurią patenka vaikai, susidūrę su visuomenės komunikavimo priemonėmis: „Pakerėti pasaulio bei suaugusiųjų ir beginkliai prieš juos, vaikai iš prigimties pasirengę priimti viską, kas jiems siūloma: ar tai būtų gera, ar bloga <…>. ‘Mažasis ekranas’ juos tiesiog prikausto, jie seka kiekvieną rodomą veiksmą ir anksčiau bei geriau negu kas nors kitas suvokia ten išreikštas emocijas bei jausmus” (47).

67. Reikia pabrėžti, kad plėtojantis technologijoms laiku sukontroliuoti darosi vis sunkiau. Todėl neatidėliojant reikia – turint galvoje ir lytinį auklėjimą – atsižvelgti į šiuos Vatikano II Susirinkimo raginimus: „Vartotojai, ypač jaunieji, tepasistengia įprasti naudotis šiomis priemonėmis nuosaikiai ir drausmingai, be to, geriau suprasti matytus, girdėtus ir skaitytus dalykus. Teaptaria juos su auklėtojais bei žinovais ir tesimoko teisingai apie juos spręsti” (48).

68. Gindamas vaiko teises šioje srityje, Jonas Paulius II kreipiasi į visų atsakingų krikščionių, ypač tėvų ir visuomenės komunikavimo priemonių darbuotojų, sąžines, akindamas nesidangstyti neutralumo ir pagarbos spontaniškam vaiko vystymuisi pretekstu, nes toks elgesys iš tikrųjų yra nerimą keliantis abejingumas (49).

„Pasaulietinę valdžią šioje srityje ypatingomis pareigomis susaisto bendrasis gėris” (50), reikalaujantis taip teisiškai sutvarkyti visuomenės komunikavimo priemonių sritį, kad viešosios moralės, ypač jaunimo pasaulyje, nepažeistų pirmiausia žurnalai, filmai, radijo ir televizijos programos, parodos, spektakliai ir reklama.

MOKYKLOS UŽDUOTIS LYTINIO AUKLĖJIMO ATŽVILGIU

69. Laikantis to, kas buvo pasakyta apie pirmutinę šeimos pareigą, galima teigti, kad mokyklos vaidmuo yra skatinti bei papildyti tėvų pastangas, padedant vaikams ir jaunuoliams įvertinti „lytiškumą kaip viso asmens, kuris sukurtas kaip vyras ir moteris pagal Dievo panašumą, vertybę ir užduotį” (51).

70. Tarpasmeninis dialogas, būtinas lytiniam auklėjimui, žadina auklėjamajam vidinę nuostatą, tinkamai motyvuojančią bei valdančią asmeninį elgesį. Toks nusistatymas artimai susijęs su vertybėmis, įkvepiamomis gyvenimo sampratos. Lytinis auklėjimas nesusiaurintinas iki paprastos mokymo medžiagos ar vien teorinių žinių. Tai taip pat nėra pamažu vykdytina programa. Lytinio auklėjimo specifinis tikslas – emocinė auklėjamojo branda, savitvarda ir teisingas elgesys socialinių santykių srityje.

71. Mokykla gali įvairiai prisidėti prie šio tikslo įgyvendinimo. Visi mokomieji dalykai gali teikti progų pagvildenti su lytiškumu susijusias temas; auklėtojas tai visuomet turėtų daryti dalykiškai ir itin taktiškai, rūpestingai pasverdamas progą ir metodus.

Pirmenybė visuomet teiktina individualiam lytiniam auklėjimui; tačiau to nevalia patikėti be skirtumo bet kuriam mokyklinės bendruomenės nariui. Kaip bus nurodyta toliau, toks auklėjimas reikalauja iš auklėtojo ne tik teisingo sprendimo, atsakomybės, profesinės kompetencijos, emocinio brandumo bei drovumo, bet ir nepaprasto jautrumo, būtino norint įvesdinti vaiką ir jaunuolį į meilės bei gyvybės problemas netrikdant jo psichologinio vystymosi.

72. Net ir tada, kai auklėtojas tinkamas lytiškai auklėti grupėmis, būtina atsižvelgti į konkrečias tokių grupių ypatybes. Tai pirmiausia pasakytina apie mišrias grupes, nes čia reikia ypatingo apdairumo. Kiekvienu atveju atsakingoji valdžia su tėvais turėtų išnagrinėti, ar taip derėtų veikti. Turint galvoje problemos sudėtingumą, naudinga rezervuoti auklėjamajam laiko asmeniniam pokalbiui, suteikiant jam galimybę paprašyti patarimo ar paaiškinimo tų klausimų, kurių kitų akivaizdoje nedrįstama klausti dėl įgimto drovumo. Tiktai artimas mokyklos ir šeimos bendradarbiavimas laiduos tėvų ir auklėtojų vaisingą keitimąsi patirtimi auklėjamųjų gerovės labui (52).

Vyskupai, atsižvelgdami į mokyklų veiklą reguliuojančius įstatymus ir vietos aplinkybes, privalo pateikti grupinio lytinio auklėjimo grupėmis – ypač jei grupės mišrios – gaires.

73. Kartais pasitaiko, kad ypatingi mokyklos gyvenimo įvykiai reikalauja laiku įsikišti. Tokiais atvejais mokyklos valdžia, vadovaudamasi bendradarbiavimo dvasia, turėtų užmegzti ryšį su suinteresuotais tėvais ir susitarti su jais dėl tinkamo sprendimo.

74. Asmenys, pasižymintys ypatinga kompetencija bei pusiausvyra ir turintys tėvų pasitikėjimą, gali būti kviečiami privatiems pokalbiams su auklėjamaisiais, kad padėtų jiems bręsti emociškai ir rasti teisingą pusiausvyrą savo socialinių santykių srityje. Tokios asmeninio orientavimo pastangos pirmiausia reikalingos sunkesniais atvejais, mažų mažiausiai tada, kai padėtis tokia rimta, kad būtina kreiptis į šios srities specialistą.

75. Harmoningos asmenybės ugdymas bei skleidimasis negalimas be ramios aplinkos, vaisingo supratingumo, abipusio pasitikėjimo ir už tai atsakingų asmenų bendradarbiavimo. To pasiekiama abipusiškai gerbiant įvairių edukacinio personalo narių specifinę kompetenciją, jų pareigas ir jų disponuojamų įvairių priemonių pasirinkimą.

TINKAMA MOKYMO MEDŽIAGA

76. Stengiantis laiduoti tinkamą lytinį auklėjimą, padėti gali derama mokymo medžiaga. Rengiant tokią medžiagą, reikia moralinės ir pastoracinės teologijos specialistų, katechetų, edukologų ir psichologų katalikų pastangų. Ypatingas dėmesys skirtinas pačių auklėjamųjų naudojamai medžiagai.

Kai kurie mokykliniai tekstai apie lytiškumą dėl savo natūralistinio pobūdžio vaikui ir jaunuoliui yra žalingi. Dar žalingesnė grafinė ir audiovizualinė medžiaga, grubiai pateikianti auklėjamajam lytinę įvairovę, kuriai jis dar nėra pasirengęs, ir taip paliekanti traumuojančius įspūdžius ar skatinanti nesveiką, į blogį vedantį smalsumą. Auklėtojai privalo rimtai susimąstyti, kokią didelę žalą auklėjamiesiems gali padaryti atsakomybės stoka tokioje jautrioje srityje.

JAUNIMO GRUPĖS

77. Auklėjant negalima nepastebėti veiksnio, lydinčio šeimos bei mokyklos pastangas ir dažnai turinčio didesnę įtaką asmens ugdymui: tai jaunimo grupės, susidarančios laisvalaikiu ir užimančios svarbią vietą paauglių ir jaunuolių gyvenime. Humanitariniai mokslai laiko „grupes” pozityvia ugdymo sąlyga, nes asmenybės brendimas negalimas be veiksmingų asmeninių santykių.
 

III. LYTINIO AUKLĖJIMO SĄLYGOS IR BŪDAI

78. Užduoties sudėtingumas bei delikatumas reikalauja rūpestingo auklėtojų rengimo, specifinių savybių auklėjamajai veiklai vykdyti ir ypatingo dėmesio apibrėžtiems tikslams.

AUKLĖTOJŲ RENGIMAS

79. Auklėtojų brandi asmenybė, pasirengimas ir psichologinė pusiausvyra daro didelę įtaką jų auklėjamiesiems. Norint laiduoti konstruktyvų auklėjimą, auklėtojams būtinas tikslus bei pilnatviškas požiūris į lytiškumo reikšmę bei vertę ir darni to integracija į savo paties asmenybę. Jų gebėjimas yra ne tiek teorinio žinojimo vaisius, kiek emocinio brandumo rezultatas. Tai neatleidžia nuo pareigos įgyti mokslinių žinių, tinkamų auklėjamajam darbui, kuris šiomis dienomis yra itin sunkus. Daug padėti gali susitikimai su tėvais.

80. Savybės, kuriomis turi pasižymėti auklėtojas, yra pozityvia bei konstruktyvia gyvenimo samprata pagrįsto bendrojo ugdymo ir nuolatinių pastangų tai įgyvendinti vaisius. Toks ugdymas neapsiriboja vien būtinu profesiniu rengimu, bet apima ir gilesnius asmenybės aspektus, įskaitant religinį ir dvasinį. Pastarasis garantuoja rėmimąsi krikščioniškaisiais principais ir antgamtinėmis priemonėmis, kurios turėtų palaikyti auklėjamąją veiklą.

81. Auklėtojui, atliekančiam savo misiją už šeimos ribų, būtinas tinkamas ir rimtas psichologinis-pedagoginis pasirengimas, leidžiantis jam imtis ypatingo dėmesio reikalaujančių situacijų. Tada jis pajėgs patarti patiems tėvams, ypač tada, kai berniukui ar mergaitei reikia psichologo pagalbos.

82. Srityje tarp normalybės ir patologinių atvejų egzistuoja ištisas spektras daugiau ar mažiau rimtų bei gajų problemų turinčių individų, kurie gali nesusilaukti pakankamai dėmesio, bet kuriems tikrai reikia padėti. Tokiais atvejais šalia medicininės terapijos būtina auklėtojo nuolatinė parama ir vadovavimas.

MOKYMO METODŲ KOKYBĖ

83. Būtina mokėti aiškiai perprasti situaciją, nes taikomas metodas smarkiai lemia ne tik šio delikataus auklėjimo sėkmę, bet ir įvairių už tai atsakingų žmonių bendradarbiavimą. Juk paprastai kylanti kritika labiau taikoma kai kurių auklėtojų naudojamiems metodams, o ne pačiai jų veiklai. Šie metodai turėtų būti apibrėžtos kokybės, turint galvoje ir auklėtojus, ir tikslą, kurio toks auklėjimas siekia.

AUKLĖJAMOJO POREIKIAI IR AUKLĖJAMOJI VEIKLA

84. Emocinis-lytinis auklėjimas, labiau už kurį kitą priklausomas nuo auklėjamojo fizinės bei psichologinės brandos laipsnio, turi būti visados pritaikytas individualiam asmeniui. Tam tikrais atvejais, kai numatoma, jog auklėjamajam teks susidurti su itin sunkiomis situacijomis, jį būtina tam rengti iš anksto arba įspėti apie gresiančius ar nuolatinius pavojus.

85. Todėl privalu paisyti tokio auklėjimo laipsniškumo. Laipsniškas auklėjimas atsižvelgia į fizinio ir psichologinio augimo stadijas, reikalaujančias rūpestingesnio rengimo ir ilgesnio brendimo laikotarpio. Būtina įsitikinti, kad auklėjamasis perėmė siūlomas vertybes, žinias bei motyvaciją ir įprasmino permainas bei pokyčius, kuriuos jis galėjo savyje pastebėti ir kurių priežastis, ryšius bei tikslą laiku nurodė auklėtojas.

AUKLĖJIMO PRIEMONIŲ KOKYBĖ

86. Norėdami veiksmingai prisidėti prie jaunuolio harmoningo bei pusiausviro vystymosi, auklėtojai turėtų pasirinkti auklėjimo priemones pagal jiems tenkantį ypatingą vaidmenį. Auklėjamasis vienodai nei suvokia, nei priima skirtingų auklėtojų teikiamą informaciją bei motyvaciją, nes skirtingi auklėtojai skirtingai veikia jo vidų. Tokios priemonės turėtų pasižymėti objektyvumu ir apdairumu.

87. Laipsniškai teikiamą informaciją būtina iš dalies paaiškinti, tačiau tai daryti reikia visuomet remiantis tiesa. Nevalia leisti, kad paaiškinimai būtų iškreipti dėl nutylėjimų ar atvirumo stokos. Apdairumas reikalauja iš auklėtojo ne tik deramai prisitaikyti prie auklėjamojo lūkesčių, bet ir pasirinkti kalbą, būdą bei laiką. Be to, privalu paisyti vaiko drovumo. Negana to, auklėtojas neturėtų išleisti iš akių tėvų įtakos: jų rūpinimosi šiuo auklėjimo matmeniu, ypatingo auklėjimo šeimoje pobūdžio, jiems būdingos gyvenimo sampratos ir jų atsivėrimo kitoms auklėjimo sritims laipsnio.

88. Pirmiausia būtina akcentuoti žmogiškąsias bei krikščioniškąsias lytiškumo vertybes, idant auklėjamieji galėtų pradėti jas branginti ir pajustų troškimą įgyvendinti tas vertybes savo asmeniniame gyvenime bei santykių su kitais srityje. Neneigdamas sunkumų, susijusių su lytiniu auklėjimu, bet ir perdėm jų nesureikšmindamas, auklėtojas turėtų pasitikėti auklėjamosiomis pastangomis: tam pagrindo duoda atbalsis, kurį jaunuolio dvasioje sukelia tikrosios vertybės, kai yra pateikiamos su įsitikinimu ir patvirtinamos gyvenimo liudijimu.

89. Lytiniam auklėjimui esant tokiam svarbiam visapusiškai ugdant asmenį, auklėtojai, atsižvelgdami į įvairius lytiškumo aspektus bei jų įtaką visai asmenybei, turėtų ypač stengtis neatsieti žinių nuo atitinkamų vertybių, suteikiančių biologinei, psichologinei bei socialinei informacijai prasmę bei kryptį. Vadinasi, pateikdami moralės normas, jie turėtų parodyti, koks yra jų buvimo pagrindas ir su kokiomis vertybėmis jos susijusios.

DROVUMO IR DRAUGYSTĖS UGDYMAS

90. Drovumas, pamatinė asmenybės sudedamoji dalis, gali būti laikomas – etikos lygmeniu – budria sąmone, ginančia žmogaus orumą ir autentišką meilę. Jis linkęs reaguoti į tam tikrus nusistatymus ir varžyti elgesį, temdantį asmens orumą. Drovumas yra būtina ir veiksminga priemonė instinktams kontroliuoti, padeda skleistis autentiškai meilei bei integruoti lytinį gyvenimą į harmoningą asmens visumą. Drovumas turi didelę pedagoginę reikšmę ir todėl jį privalu branginti. Vaikai ir jaunuoliai per tai išmoks gerbti savo kūną kaip Dievo dovaną, Kristaus narį ir Šventosios Dvasios šventovę, atsispirti juos supančiam blogiui ir turėti tiesų žvilgsnį bei skaidrią vaizduotę, įgalinančius draugiškai susitinkant su žmonėmis ieškoti bei stengtis išreikšti tikrai žmogišką meilę su visais jos dvasiniais komponentais.

91. To siekiant, būtina pateikti konkrečių ir patrauklių dorybės pavyzdžių, ugdyti estetinį jausmą, žadinti gamtoje, mene ir moraliniame gyvenime slypinčio grožio pojūtį, mokyti jaunuolius perimti prasmingų bei dvasinių vertybių sistemą nesavanaudiška tikėjimo ir meilės dvasia.

92. Draugystė yra emocinio brendimo viršūnė ir skiriasi nuo paprasto bičiuliavimosi savo vidiniu matmeniu, bendravimu, įgalinančiu bei skatinančiu tikrąją bendrystę, apibusiu dosnumu bei patvarumu. Draugystės ugdymas gali tapti nepaprastos svarbos veiksniu plėtojant asmenybės individualųjį bei socialinį matmenis.

93. Abiejų lyčių jaunuolius siejantys draugystės ryšiai, jei neperžengia normalios emocinės raiškos ribų, prisideda prie tarpusavio supratimo bei abipusės pagarbos. Tačiau jeigu jie virsta ar linksta virsti genitalinio pobūdžio apraiškomis, tuomet prarandama autentiška brandžios draugystės reikšmė; tai sugadina egzistuojantį ryšį bei ateityje galimos santuokos perspektyvas ir padaro asmenį ne tokį atidų galimam pašaukimui į pašvęstąjį gyvenimą.
 

IV. KAI KURIOS YPATINGOS PROBLEMOS

Vykdydamas savo misiją, auklėtojas gali susidurti su kai kuriomis ypatingomis problemomis, kurias čia aptarsime.

94. Lytinis auklėjimas turi skatinti jaunuolį suvokti įvairias lytiškumo bei gerbtinų žmogiškųjų vertybių raiškos formas bei dinamikas. Tikra meilė yra gebėjimas atsiverti artimui dosniai jam padedant ir atsiduoti kitam jo labui; ji gerbia asmenybę ir kito laisvę; ji nėra savanaudiška ir neieško sau naudos kitame (53), ji yra pasiaukojanti, o ne trokštanti užvaldyti. Tuo tarpu lytinis instinktas, paliktas sau pačiam, susiaurėja ligi vien genitalijų matmens ir stengiasi užvaldyti kitą, siekdamas nedelsiamo asmeninio pasitenkinimo.

95. Intymūs santykiai leistini tiktai santuokoje, nes tiktai tada tokiuose santykiuose, skirtuose palaikyti, stiprinti bei išreikšti galutinę gyvenimo bendrystę – „vieną kūną” (54), laiduojamas Dievo norimas neišardomas susijungimo ir gyvybės perdavimo matmenų ryšys; tai pasiekiama įgyvendinant meilę, kuri yra „žmogiška”, „visiška”, „ištikima”, „kūrybinga” (55), tai yra santuokinė meilė. Todėl lytiniai santykiai už santuokos ribų yra didelė netvarka, nes jie rezervuoti tikrovei, kurios dar nėra (56); tai kalba, kuri neegzistuoja objektyvioje dviejų asmenų, nesusijungusių į galutinę bendruomenę, pripažįstamą ir garantuojamą pilietinės ir, sutuoktinių katalikų atveju, religinės visuomenės, gyvenimo tikrovėje.

96. Atrodo, jog tarp paauglių ir jaunuolių plinta tam tikros lytinio pobūdžio apraiškos, kurios kaip tokios kreipia į visišką lytinį santykį, nors jis pats ir neįgyvendinamas. Tokios apraiškos yra moralinė netvarka, nes vyksta už santuokinės srities ribų.

97. Lytinis auklėjimas padeda paaugliams atrasti giliąsias meilės vertybes ir suvokti žalą, kurią tokios apraiškos daro jų emociniam brendimui, tai, kad jos stumia į nuasmenintą, vien instinkto skatinamą susitikimą, dažnai dar labiau iškreiptą egoistinių sumetimų bei apskaičiavimų, kuriam nebūdingas tikrai asmeninio santykio ir juolab galutinio pobūdis. Autentiškas auklėjimas kreipia jaunuolius į brandą bei savitvardą, kuri yra sąžiningo pasirinkimo ir asmeninių pastangų vaisius.

98. Lytinio auklėjimo tikslas – skatinti nepaliaujamai stengtis vis geriau kontroliuoti instinktus, kad, atėjus laikui, būtų įmanoma atsiverti tikrai ir pasiaukojančiai meilei. Ypač sudėtinga ir kebli problema, kuri gali pasitaikyti, yra masturbacija ir jos poveikis visapusiškam asmens brendimui. Masturbacija, pasak katalikiškojo mokymo, yra rimta moralinė netvarka (57) ir pirmiausia todėl, kad lytinis gebėjimas naudojamas iš esmės prieštaraujančiu jo paskirčiai būdu, tai yra netarnauja meilei ir gyvybei pagal Dievo planą (58).

99. Įžvalgus auklėtojas ir patarėjas, siekdamas padėti paaugliui įveikti šį įprotį pagrindžiančią nebrandą, turėtų stengtis nustatyti nukrypimo priežastis. Remiantis edukaciniu požiūriu, masturbaciją ir kitas autoerotizmo formas būtina laikyti daug gilesnių problemų, keliančių lytinę įtampą, kurią asmuo siekia išsklaidyti tokiu elgesiu, simptomais. Todėl pedagogines pastangas reikėtų labiau kreipti ne į tiesioginį tokio elgesio gniaužimą, bet į jo priežastis (59).

Laikant masturbaciją objektyviai sunkiu paklydimu, reikia būti atsargiam mėginant pasverti subjektyvią asmens kaltę (60).

100. Kad padėtų paaugliui pasijusti priimtam į meilės bendrystę bei išplėštam iš užsidarymo savyje, auklėtojas „turėtų nedramatizuoti masturbacijos fakto ir nemenkinti savo pagarbos bei palankumo auklėjamajam” (61). Jis privalo auklėjamajam padėti socialiai integruotis, atsiverti bei imti domėtis kitais, kad šis galėtų išsilaisvinti iš šios autoerotizmo formos ir žengti brandžiam emociniam gyvenimui būdingos pasiaukojančios meilės linkme; sykiu auklėtojas turėtų akinti auklėjamąjį naudotis tokiomis rekomenduotinomis krikščioniškojo asketizmo priemonėmis kaip malda bei sakramentai ir įsitraukti į teisingumo bei artimo meilės darbus.

101. Homoseksualumas, trukdantis asmeniui pasiekti lytinę brandą tiek individo požiūriu, tiek tarpasmeninių santykių srityje, yra problema, kurios auklėjamasis ir auklėtojas, jai iškilus, turi imtis visiškai objektyviai.

„Pastoracinėje veikloje tokių žmonių atžvilgiu reikia būti supratingiems ir stiprinti jų viltį, jog jų asmeniniai sunkumai ir socialinis neprisitaikymas įveikiami. Jų kaltumą reikia vertinti protingai; tačiau nevalia taikyti jokio pastoracinio metodo, kuriuo jie būtų morališkai pateisinami, laikant tokius aktus atitinkančius šių asmenų sąrangą.

Remiantis objektyvia moraline tvarka, homoseksualiniai santykiai yra aktai, esantys už esminės ir būtinos normos ribų” (62).

102. Šeima ir auklėtojas pirmiausia privalo nustatyti, kas stumia homoseksualumo link: išsiaiškinti, ar tai fiziologiniai ar psichologiniai veiksniai; ar tai klaidingo auklėjimo ar normalaus lytinio vystymosi stygiaus rezultatas; ar tai kyla iš įgyto įpročio, blogo pavyzdžio (63) ar dėl ko kito. Ieškodami šios netvarkos priežasčių, šeima ir auklėtojas turėtų atsižvelgti į bažnytinio Magisteriumo pateiktus sprendimo kriterijus ir įvairių mokslo disciplinų siūlomas žinias. Juk būtina pasverti įvairaus pobūdžio elementus: jausmo stygių, nebrandumą, įkyrias paskatas, suviliojimą, socialinę izoliaciją, rengimosi papročių nuosmukį, reginių bei publikacijų nepadorumą. Giliau glūdi žmogui įgimtas trapumas, kuris yra pirmapradės nuodėmės padarinys; tai gali lemti Dievo ir žmogaus pajautos praradimą bei turėti atgarsių lytiškumo srityje (64).

103. Suradę ir supratę priežastis, šeima ir auklėtojas veiksmingai prisidės prie visapusiško augimo proceso, rodydami supratingumą, kurdami vilties aplinką, skatindami asmenį išsilaisvinti bei mokytis savitvardos, ugdydami autentišką moralinį troškimą atsiversti į Dievo ir artimo meilę, siūlydami – prireikus – kreiptis medicininės-psichologinės pagalbos į asmenis, išmanančius ir gerbiančius Bažnyčios mokymą.

104. Visa leidžianti visuomenė, nesiūlanti galiojančių vertybių, kuriomis būtų galima grįsti gyvenimą, skatina susvetiminantį bėgimą nuo tikrovės; tam jaunuoliai ypač neatsparūs. Jų idealizmui susidūrus su gyvenimo šiurkštumu, atsiranda įtampa, galinti dėl valios stygiaus pastūmėti ieškoti griaunančio narkotikų poveikio.

Ši problema tampa vis rimtesnė ir auklėtojui meta dramatiškus iššūkius. Kai kurios psichotropinės medžiagos padidina imlumą lytiniam malonumui ir apskritai menkina gebėjimą tvardytis bei, vadinasi, gintis. Ilgėlesnis piktnaudžiavimas narkotikais ardo fizinę bei psichinę sveikatą. Narkotikai, netinkamai suprantama autonomija ir lytinė netvarka dažnai vieni nuo kitų neatsiejami. Psichologinės aplinkybės ir žmogiškoji izoliacija, apleistumo bei maišto aplinka sukuria sąlygas, kuriomis lengva nuslysti į piktnaudžiavimus lytiškumu.

105. Perauklėjimas, reikalaujantis nuodugnaus asmens vidinio bei išorinio persikeitimo, yra sunkus bei ilgas, nes turi padėti atkurti asmenybę bei santykius su žmonių pasauliu bei vertybėmis. Prevencinė veikla veiksmingesnė. Ji įgalina išvengti gilaus emocinio nuosmukio. Būtent meilė bei rūpinimasis ugdo vertybes, orumą, pagarbą gyvybei, kūnui, lyčiai, sveikatai. Pilietinė ir krikščioniškoji visuomenė turi mokėti laiku paremti likimo valiai paliktus, vienišus, svyruojančius jaunuolius, padėdama jiems įsitraukti į studijas ir darbą; ji taip pat turi stengtis pasiūlyti jiems laisvalaikio leidimo formų, parūpindama sveikų susitikimo, pramogų bei aktyvios veiklos vietų bei kartkartėmis suteikdama progų draugystės bei solidarumo ryšiams užmegzti.

Ypač didelę auklėjamąją vertę turi sportas, kai tarnauja žmogui ne tik kaip kūno disciplina, bet ir kaip sveiko atsipalaidavimo būdas, padedantis jaunuoliams išmokti atsižadėti savo egoizmo bei susitikti su kitais. Tiktai autentiška laisvė, pasiekta auklėjimo pastangomis, apsaugo nuo iliuzinės narkotikų bei sekso laisvės.
 

PABAIGA

106. Šie apmąstymai rodo, kaip svarbu dabartinėmis socialinėmis bei kultūrinėmis sąlygomis teikti vaikams, paaugliams bei jaunuoliams pozityvų ir laipsnišką emocinį-lytinį auklėjimą, vadovaujantis Vatikano II Susirinkimo gairėmis. Tyla nėra tinkama elgesio norma šioje srityje, ypač turint galvoje įsiteikiančią kalbą vartojančius „slaptuosius įtikinėtojus”. Jų įtaka šiandien nepaneigiama: todėl tėvams tenka pareiga ne tik stengtis atitaisyti žalą, padarytą tokio netinkamo bei kenksmingo poveikio, bet ir laiku užbėgti tam už akių, pozityviai bei įtikinamai auklėjant savo vaikus.

107. Pagrindinių vaiko ir paauglio teisių į harmoningą bei pilnatvišką vystymąsi gynimas dera su Dievo vaikų kilnumu ir pirmiausia yra tėvų pareiga. Asmens brendimui būtinas meilės ir pasitikėjimo, būdingų šeimos aplinkai, laiduojamas auklėjamasis procesas.

108. Vykdydama savo misiją, Bažnyčia turi pareigą ir teisę rūpintis pakrikštytųjų moraliniu auklėjimu.

Mokyklos visos auklėjamosios pastangos, ypač tokioje jautrioje srityje, turi būti suderintos su šeima.

Tai reiškia, kad auklėtojai ir kiti asmenys, tiesiogiai ar netiesiogiai įsitraukę į auklėjimo veiklą, privalo aiškiai suvokti savo pastangų tikslą ir būti pasirengę imtis šio dalyko jautriai ir giedro pasitikėjimo aplinkoje.

109. Norint, kad informavimas bei emocinis-lytinis auklėjimas būtų veiksmingi, tai reikia atlikti laiku ir apdairiai, tinkama forma ir pageidautina individualiai. Tokio auklėjimo sėkmė daug priklausys nuo žmogiškosios bei krikščioniškosios vizijos, kuria remdamasis auklėtojas perteikia gyvenimo ir meilės vertybes.

110. Auklėtojas krikščionis, ar tai būtų tėvas ar motina, mokytojas, kunigas ar koks nors kitas už tai atsakantis asmuo, gali jausti, ypač šiandien, pagundą kitiems perleisti šią užduotį, reikalaujančią tokio jautrumo, įžvalgumo, kantrumo ir drąsumo, taip pat dosnaus atsidavimo auklėjamajam. Todėl, prieš užbaigiant, būtina dar kartą patvirtinti, kad šis auklėjimo aspektas krikščioniui pirmiausia yra pasitikėjimu malone pagrįstas tikėjimo darbas: kiekvienas lytinio auklėjimo aspektas remiasi tikėjimu ir iš jo bei malonės semiasi reikiamos jėgos. Šventasis Paulius Laiške galatams susivaldymą ir romumą įrikiuoja tarp vaisių, kuriuos tikinčiajam dovanoja Šventoji Dvasia ir tiktai Ji. Dievas duoda šviesos ir suteikia pakankamai jėgos (65).

111. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija kreipiasi į vyskupų konferencijas, prašydama jų skatinti tėvų, krikščioniškųjų bendruomenių ir auklėtojų vienybę siekiant bendrų pastangų srityje, kuri tokia svarbi jaunuolių ateičiai ir visuomenės gerovei. Kongregacija kviečia imtis šios auklėjimo užduoties remiantis abipusiu pasitikėjimu, kuo labiausiai gerbiant atitinkamas teises bei kompetencijas, vadovaujantis pilnatviško krikščioniškojo ugdymo samprata.
 

Roma, 1983 metų lapkričio 1-oji, Visų Šventųjų šventė

Kardinolas WILLIAM BAUM
Prefektas

Antonio M. Javierre
Sekretorius,
Titulinis Metos arkivyskupas

(1) Vatikano II Susirinkimas. Deklaracija Gravissimum educationis, 1.
(2) Ten pat.
(3) Tikėjimo mokslo kongregacija. Pareiškimas dėl kai kurių seksualinės etikos klausimų Persona humana (1975 m. gruodžio 29 d.): AAS 68 (1976), p. 77, Nr. 1.
(4) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio (1981 m. lapkričio 22 d.): AAS 74 (1982), p. 128, Nr. 37; plg. žemiau, 16.
(5) Pijus XI savo enciklikoje Divini illius Magistri (1929 m. gruodžio 31 d.) paskelbė esant klaidingą tuometinį lytinį auklėjimą, per anksti bei be skirtumo pateikiantį natūralistinę informaciją (AAS 22 [1930], p. 49–86). Remiantis tokia perspektyva, skaitytinas Šventojo Oficiumo 1931 m. kovo 31 dienos dekretas (AAS 23 [1931], p. 118–119). Tačiau Pijus XI neišleido iš akių pozityvaus ir individualaus lytinio auklėjimo, už kurį būtų atsakingi „iš Dievo gavusieji auklėjimo užduotį bei luomo malonę“, galimybės (AAS 22 [1930], p. 71). Šią Pijaus XI nurodytąją pozityvią lytinio auklėjimo vertę toliau pamažu plėtojo vėlesni popiežiai. Pijus XII, kreipdamasis į 5-ąjį tarptautinį psichiatrijos ir klinikinės psichologijos kongresą (1953 m. balandžio 13 d.; AAS 45 [1953], p. 278–286) ir į Italijos organizacijos „Azione Cattolica“ moteris (1941 m. spalio 26; AAS 33 [1941], p. 450–458) aiškiai išdėstė, koks lytinis auklėjimas turėtų būti šeimoje (taip pat plg. Pijus XII karmelitams: AAS 43 [1951], p. 734–738; prancūzų tėvams: AAS 43 [1951], p. 730–734). Pijaus XII mokymas parengė kelią Susirinkimo deklaracijai Gravissimum educationis.
(6) Plg. Gravissimum educationis, 1.
(7) Ten pat.
(8) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Gaudium et spes, 49.
(9) Plg. Gravissimum educationis, 5.
(10) Ten pat, 3; plg. Gaudium et spes, 52.
(11) Familiaris consortio, 37.
(12) Ten pat.
(13) Ten pat.
(14) Ten pat.
(15) Ten pat.
(16) Gaudium et spes, 11.
(17) Jonas Paulius II. 1979 m. lapkričio 14 dienos bendroji audiencija: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, II–2 (1979), p. 1156, Nr. 4.
(18) Jonas Paulius II. 1980 m. sausio 9 dienos bendroji audiencija: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, III–I (1980), p. 90, Nr. 4.
(19) Jonas Paulius II. 1980 m. vasario 20 dienos bendroji audiencija: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, III–I (1980), p. 430, Nr. 4.
(20) Jonas Paulius II. 1980 m. sausio 9 dienos bendroji audiencija: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, III–I (1980), p. 90, Nr. 4.
(21) „Perskrodęs pirmapradės vienatvės gelmes, žmogus pakyla ligi abipusio savęs dovanojimo matmens; šio savęs dovanojimo – ir dėl to taip pat jo kaip asmens egzistencijos – išraiška yra žmogiškasis kūnas, traktuojamas pagal visą pradinę savo vyriškumo ir moteriškumo tiesą. Kūnas, išreiškiantis vyriškumą ‘dėl’ moteriškumo ir, priešingai, moteriškumą ‘dėl’ vyriškumo, išryškina asmenų abipusiškumą ir bendrystę. Jis išreiškia tai per savęs dovanojimą kaip esminį asmens egzistencijos bruožą“ (ten pat).
(22) Plg. Jonas Paulius II. 1980 m. kovo 26 dienos bendroji audiencija: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, III–I (1980), p. 737–741.
(23) Plg. Gaudium et spes, 49.
(24) Ten pat, 12.
(25) Ten pat, kur kalbama apie Pr 1, 27 socialinę prasmę.
(26) Ten pat, 47–52.
(27) Jonas Paulius II. 1980 m. vasario 20 dienos bendroji audiencija: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, III–I (1980), p. 429, Nr. 2.
(28) Gaudium et spes, (22).
(29) Plg. Ef 4, 13.
(30) Plg. Mt 19, 3–12.
(31) Plg. 1 Kor 7, 32–34.
(32) Ten pat, 13, 4–8; plg. Familiaris consortio, 16.
(33) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Lumen gentium, 39.
(34) Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Orientamenti educativi per la formazione al celibato sacerdotale (1974 m. balandžio 11 d.), 22.
(35) Plg. 1 Kor 6, 15, 19–20.
(36) Plg. Rom 7, 18–23.
(37) Gaudium et spes, 52; plg. Familiaris consortio, 37.
(38) Plg. Familiaris consortio, 37.
(39) Plg. Gravissimum educationis, 3–4; plg. Pijus XI. Divini illius Magistri. p. 53 ir toliau, 56 ir toliau.
(40) Plg. Familiaris consortio, 11.
(41) Familiaris consortio, 16.
(42) Plg. Paulius VI. Enciklika Humanae vitae (1968 m. liepos 25 d.): AAS 60 (1968), p. 493 ir toliau, Nr. 17 ir toliau.
(43) Gaudium et spes, 48.
(44) Plg. Humanae vitae, 10.
(45) Familiaris consortio, 33. Dėl šiandien paplitusios kontracepcinės propagandos plg. Humanae vitae, 14–17.
(46) Plg. Gaudium et spes, 26; plg. Humanae vitae, 23.
(47) Jonas Paulius II. Žinia visuomenės komunikavimo priemonių 13-osios pasaulinės dienos proga (1979 m. gegužės 23 d.): AAS 71 (1979–II), p. 930.
(48) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Inter mirifica, 10; plg. Popiežiškoji visuomenės komunikavimo priemonių komisija. Pastoracinė instrukcija Communio et progressio: AAS 63 (1971), p. 619, Nr. 68.
(49) Plg. Jonas Paulius II. Žinia visuomenės komunikavimo priemonių 13-osios pasaulinės dienos proga (1979 m. gegužės 23 d.): AAS 71 (1979–II), p. 930–933.
(50) Inter mirifica, 12.
(51) Familiaris consortio, 32.
(52) Plg. aukščiau, 6.
(53) Plg. 1 Kor 13, 5.
(54) Mt 19, 5.
(55) Humanae vitae, 9.
(56) Plg. Persona humana, 7.
(57) Ten pat, 9.
(58) Ten pat.
(59) Ten pat.
(60) Ten pat.
(61) Orientamenti educativi per la formazione al celibato sacerdotale, 63.
(62) Persona humana, 8.
(63) Plg. ten pat.
(64) Plg. Rom 1, 26–28; taip pat plg. Persona humana, 9.
(65) Plg. Gal 5, 22–24.