BAŽNYČIA IR RASIZMAS

Broliškesnės visuomenės link

Šventojo Sosto įnašas rengiant Pasaulinę konferenciją prieš rasizmą, rasinę diskriminaciją, ksenofobiją ir su tuo susijusią netoleranciją

(Durbanas, 2001 m. rugpjūčio 31 – rugsėjo 7 d.)
 

Įžanga

1. 1988-aisiais, vos prieš dešimtį, metų Šventasis Tėvas paprašė anuometinės Popiežiškosios komisijos „Justitia et Pax” paskelbti išsamų dokumentą, pavadintą „Bažnyčia ir rasizmas: Broliškesnės visuomenės link”. Per tą laiką situacija rasizmo, rasinės diskriminacijos, ksenofobijos ir su tuo susijusios netolerancijos požiūriu tebereikalauja tolesnio Šventojo Sosto dėmesio. Šiais klausimais Durbane, Pietų Afrikoje rugpjūčio 31 –rugsėjo 7 d. rengiama pasaulinė konferencija. Todėl šios svarbios konferencijos proga Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba nutarė naujai paskelbti dokumentą „Bažnyčia ir rasizmas: Broliškesnės visuomenės link”, priduriant atnaujintą įžangą.

Rasizmo didėjimas: tarp globalizacijos ir etninių konfliktų

2. Globalizacija, kuri jau vyko 1988-aisiais metais, plėtojasi vis greitesniais tempais; šalys, ekonomikos, kultūros ir gyvensenos tampa vis glaudžiau tarpusavyje susiję ir visuotinesni. Tarpusavio priklausomybės reiškinys akivaizdus kiekvienoje srityje: politinėje, ekonominėje, finansinėje, socialinėje bei kultūrinėje.Dėl mokslo pažangos ir komunikacijos technologijų plėtros planeta smarkiai „susitraukė”. Globalizacijos plėtra reiškiasi daugeliu būdų, pavyzdžiui, kurioje nors šalyje netikėtus politinius, ekonominius ar finansinius įvykius jaučia taip pat kitos šalys, o didžiosios mūsų laikų problemos bei klausimai yra globaliniai savo apimtimi (imigracija, aplinkosauga, maisto ištekliai ir t.t.).

3. Paradoksalu, bet tuo pat metu tampa aštresni nesutarimai, didėja etninė prievarta, Nepaliaujamai ieškant grupinės, etninės ar tautinės tapatybės, svetimšaliai ar kitoniški asmenys būna atmetami, prieš juos kartais net vykdomi barbariški aktai. Pastarieji 10 metų buvo paženklinti etninių ar nacionalistinių karų, kurie kėlė vis didėjantį netikrumą dėl ateities. Šis paradoksas yra gerai žinomas ir iš dalies paaiškinamas tapatybės praradimo baime pasaulyje, kuriame pernelyg greitai įsivyrauja planetinis mastas, o tuo pat metu tebeauga nelygybė. Tačiau iš tikrųjų šis paradoksas turi daugybę priežasčių. Aišku, kad Berlyno sienos griuvimas pažadino daugelį metų slopintą pagiežą bei nacionalizmą, taip pat iš kolonijų laikų paveldėjus sienas pernelyg dažnai nebuvo nepaisoma tautų istorijos bei tapatybės, arba visuomenėms, kuriose skaidosi socialinė struktūra, žiauriai trūksta solidarumo (1).

4. Atsižvelgiant į šias įtampas, situacija rasizmo, rasinės diskriminacijos, ksenofobijos ir su tuo susijusios netolerancijos požiūriu nuo 1988 metų, deja, nepagerėjo; iš tikrųjų ji gal net pablogėjo, nepaliaujamai augant tautų judėjimui, kai kultūrų maišymasis ir daugiatautiškumas tapo „socialiniais faktais”. Todėl Šventasis Sostas nori pabrėžti artėjančios Pasaulinės konferencijos rasizmo klausimais svarbą.

Teisinga džiaugtis dėl Pietų Afrikoje žlugusio apartheido režimo, tačiau pastarųjų metų rasistinės žudynės arba „etniniai valymai”, dažnai vykstantys bendro griovimo kontekste, parodo į kokius kraštutinumus gali vesti žmones neapykanta ir noras valdyti kitus. Yra ir kitų situacijų, aštriai kompromituojančių tolygų kiekvieno asmens orumą. Pavyzdžiui, nors įstatymu būtų iš esmės visur panaikinta vergovė, tačiau ši praktika tebegalioja, ypač Afrikoje, tarp įvairių etninių grupių arba kitur naujomis formomis, kai žiauriai išnaudojami vaikai, prostitutės arba nelegalūs imigrantai.Be to, būtina pasmerkti tebegaliojantį antisemitinių prietarų blogį, kuris buvo praėjusio šimtmečio žydų holokausto priežastis (2). Reikia prisiminti, jog tas šimtmetis prasidėjo ir baigėsi planuotomis žudynėmis, vykdytomis rasės vardan.

Nepaliaujamas Katalikų Bažnyčios raginimas atsiversti širdimi

5. Žudynės, piktumas, pavydas, puikybė ir kvailystė kyla iš žmogaus širdies (plg. Mk 7, 21). Ir šiuo požiūriu Katalikų Bažnyčios, nuolat raginančios asmeniškai atsiversti, indėlis yra labai svarbus ir reikalingas (3). Pirmiausia turime žvelgti į žmogaus širdį; būtent širdis turi būti nuolat skaistinama, kad ją valdytų ne baimė ar dominavimo dvasia, bet atvirumas kitiems, Broliškumas ir solidarumas (4). Tai yra esminis religijų vaidmuo. Krikščioniui tenka ypatinga atsakomybė pateikti mokymą, pabrėžiantį kiekvieno žmogaus orumą ir žmogiškosios giminės vienybę (5). Jei karas ar kitos baisios aplinkybės paverčia kitus priešais, pirmutinis ir radikaliausias krikščionių įsakymas yra mylėti priešą ir atsakyti į blogį geru. Pastarųjų metų pastangos taikyti didesnes ir veiksmingesnes bausmes už rasistinius veiksmus bei pretenzijas, tiek valstybių viduje, tiek tarptautiniu mastu, ypač per tarptautinius tribunolus Ruandos ir buvusios Jugoslavijos byloms, nedavė lauktų rezultatų keičiant požiūrius bei nuostatas. Šios baudžiamosios priemonės yra būtinos ir svarbios siekiant nubausti atsakingus už tam tikrus veiksmus, taip pat kaip kolektyvinis demonstravimas pamatinių vertybių, be kurių visuomenė negali būti ir išgyventi drauge.

Katalikų Bažnyčios atsiprašymai

6. Krikščioniui niekuomet nederėtų turėti rasistinių pretenzijų arba įsitraukti į rasistinį arba diskriminuojantį elgesį, tačiau liūdna, kad taip ne visada būdavo praktikoje ir istorijoje. Šiuo atžvilgiu popiežius Jonas Paulius II norėjo pažymėti 2000 metų Jubiliejų atsiprašymais, padarytais Bažnyčios vardu, kad Bažnyčios atmintis galėtų būti išskaistinta nuo visų „papiktinančių ir priešingų krikščioniškam liudijimui skandalų” (6), įvykusių per pastarąjį tūkstantmetį (7). Pasitaiko, kai padarytas blogis kaip tam tikrų veiksmų padarinys išlieka ilgiau, negu gyvena jį padaręs asmuo, ir gali tapti našta, slegiančia vėlesnių kartų sąžinę ir atmintį. Tuomet būtinas atminties išskaistinimas. „Išskaistinti atmintį reiškia išnaikinti iš asmeninės ir kolektyvinės sąžinės visas nuoskaudos bei prievartos formas, likusias iš praeities paveldo, remiantis nauju ir tiksliu istoriniu teologiniu sprendimu, kuris tampa  atnaujinto moralinio veikimo pagrindu. Taip atsitinka tuomet, kai pasidaro įmanoma pritaikyti praeities istoriniams įvykiams skirtingą kokybės mastą, turintį naują ir skirtingą poveikį dabarčiai, atsižvelgiant į pažangą, vykstant susitaikinimui tiesoje, teisingume ir meilėje tarp žmonių ir ypač tarp Bažnyčių ir skirtingų religinių, kultūrinių ir pilietinių bendrijų, su kuriomis Bažnyčia yra susijusi” (8).

7. Turint tai prieš akis Jubiliejaus metų proga Šv. Petro bazilikoje Romoje 2000 m. kovo 12 d. švęstos iškilmingos Mišios, per kurias specialiomis maldomis buvo išpažįstamos kaltės ir prašoma atleidimo. Tarp specialių intencijų buvo išpažįstamos kaltės, susijusios su Izraelio tauta, taip pat apgailestauta dėl veiksmų, priešingų meilei, taikai, tautų, kultūrų bei religijų teisėms. Po to, kai buvo išpažintos nuodėmės dėl moterų orumo nepaisymo ir nusižengimo žmonių giminės vienybei, Šventasis Tėvas pats meldėsi šiais žodžiais: „Viešpatie Dieve, mūsų Tėve, Tu sutvėrei žmogų – vyrą ir moterį pagal savo paveikslą ir panašų į save, Tu panorėjai tautų įvairovės žmonijos šeimos vienybėje. Tačiau kartais tavo sūnų ir dukterų lygybė nebuvo pripažįstama, ir krikščionys buvo kalti dėl atmetimo ir išskyrimo nuostatų, pritardami diskriminacijos aktams, paremtiems rasiniais ar etniniais skirtumais. Atleisk mums ir suteik malonę išgydyti žaizdas, tebesančias tavo bendruomenėje dėl nuodėmės, kad mes visi galėtume jaustis esą tavo sūnūs ir dukterys” (9). Paprašydamas Afrikos žmonių atleidimo dėl prekybos vergais (10), popiežius norėjo padaryti „kalčių išpirkimo aktą” ir atsiprašyti Amerikos indėnų bei afrikiečių, kurie buvo išvežti į vergiją (11).

Atleidimas kaip vienintelis kelias į tautinį susitaikymą

8. Atleidimo prašymas pirmiausia taikomas Bažnyčios gyvenimui, tačiau tebėra teisėta „turėti viltį, kad politiniai vadovai ir tautos, ypač tos, kurios buvo įtrauktos į tragiškus konfliktus, pakurstytus neapykantos ir dažnai dar nesenų žaizdų atminimo, vadovausis atleidimo ir susitaikinimo dvasia, kuriai pavyzdį duoda Bažnyčia, ir kiek įmanydamos stengsis aptarti savo skirtybes per atvirą ir nuoširdų dialogą” (12). Pastaraisiais metais Afrikoje, Lotynų Amerikoje, Rytų Europoje arba Azijoje pasibaigus tarptautiniams, tarpetniniams ar pilietiniams karams arba žlugus karinėms ar komunistinėms diktatūroms buvo priimti įstatymai, leidžiantys siekti tiesos ir surasti atsakinguosius. Šiais įstatymais buvo siekiama atkurti nacionalinę taiką tam tikromis sąlygomis taikant amnestijos galimybę. Taip buvo įkurtos „tiesos ir susitaikinimo komisijos” (pvz., Pietų Afrikoje). Tai nejuridinės institucijos, įgaliotos ištirti tuos sumaišties laikotarpius ir nustatyti už tai atsakingus žmones, tačiau neužtraukiant jiems baudžiamųjų sankcijų. Patirtis rodo, kad vien tik tokių institucijų veikimas savaime nelaiduoja sėkmės; sugriautos ir rimtų konfliktų suskaldytos šalys be amnestijos įstatymų privalo įsitraukti į susitaikinimo procesą.

Susitaikinimas kelia šiuos reikalavimus: „Joks taikos procesas negali prasidėti, kol nuoširdaus atleidimo nuostata neįsišaknija žmonių širdyse. Kol šio atleidimo trūksta, žaizdos nepaliauja pūliuot kurstydamos jaunosios kartos nesibaigiančią pagiežą, žadindamos keršto troškimą ir sukeldamos naują niokojimą” (13). Bažnyčia suvokia, kaip sunku ir net „beprotiška” yra atleisti, tačiau neįžvelgia tame silpnumo ar bailumo ženklo. Priešingai, Bažnyčia skelbia atleidimo kelią dėl savo nesvyruojančio pasitikėjimo begaliniu Dievo atlaidumu.

9. Esant šiai esminei prielaidai Bažnyčia siūlo konkrečias susitaikinimo priemones, kurias reikia įgyvendinti visais lygmenimis. Pirmiausia būtina įveikti istorijos slėgį – gausybę praeities nuoskaudų, baimių, įtarinėjimų tarp šeimų, etninių ar gyventojų grupių. „Negalima likti praeities kalėjime: individams ir tautoms reikalingas tam tikras ‘atminties išgydymas’” (14). Tai pareikalaus, kad kiekvienas ypač korektiškai perskaitytų vienas kito istoriją (švietimo, kultūros ir kitais lygmenimis), nepasiduodamas skubotoms ir šališkoms išvadoms, siekdama geriau pažinti ir per tai priimti kitus.

10. Šis susitaikinimas taps įmanomas vien tuomet, kai įvairios religijos, vyriausybės ir tarptautinė bendruomenė nuoširdžiai ir aktyviai stos „taikos kultūros” pusėn, kai nebebus griebiamasi ginklų siekiant išspręsti problemas, kai bus padarytas galas ginklų pramonės plėtimui ir ginklų pardavinėjimui ir t. t. (15). Vietinės Bažnyčios gali atlikti aktyvų vaidmenį, ypač per skelbiamą atleidimo ir susitaikinimo žinią (16), bet netgi dar labiau per savo veiklą vietose. Vyriausybėms, pasaulinėms bei regioninėms organizacijoms tenka užduotis įkurti tvirtas struktūras, „gebančias atlaikyti politikos nepastovumus ir garantuojančias kiekvienam laisvę ir saugumą visomis aplinkybėmis” (17). Todėl reikia skatinti visas tarpininkavimo formas. Taip pat būtina stiprinti jau esančias struktūras. Ypač Jungtinės Tautos, daug nuveikusios taikos išlaikymo ir atkūrimo labui, turėtų naudotis priemonėmis, geriau pritaikytomis naujoms, šiai organizacijai patikėtoms misijoms. Vis dėlto struktūrų ir procesų nepakaks patvariai taikai sukurti, tai įmanoma einant vien atleidimo keliu.

11. Atleidimas kaip dovanai duodamos meilės aktas turi savo reikalavimų: padarytas blogis privalo būti pripažintas ir, kiek įmanoma, ištaisytas (18). Todėl pirmutinis reikalavimas yra pagarba tiesai. Melas, nepatikimumas, korupcija ir ideologinės ar politinės manipuliacijos neleidžia atkurti taikingų socialinių santykių. Čia paaiškėja procedūrų, leidžiančių įtvirtinti tiesą, svarba. Tokios procedūros būtinos, bet jos turi būti atliekamos subtiliai, nes tiesos ieškojimas gali tapti keršto troškimu. Dažnai vyriausybės kaip šių procesų dalį suteikia „amnestiją tiems, kurie viešai pritarė nusikaltimams, padarytiems neramumų metu. Tokias iniciatyvas galima vertinti palankiai kaip pastangą plėtoti gerus santykius tarp grupių, kurios anksčiau buvo viena kitai priešingos” (19). Prie tiesos reikia pridurti dar vieną teisingumo reikalavimą. Nes „atleidimas nei panaikina, nei sumažina teisingumo reikalaujamo atlyginimo poreikį, bet siekia iš naujo integruoti individus bei grupes į visuomenę, o valstybes į tautų bendriją” (20). Toks teisingumas privalo gerbti esminį žmogaus asmens orumą visais laikais.

12. Teisės požiūriu visi asmenys (tiek individai, tiek korporacijos) turi teisę į atitinkamą atlyginimą, jei asmeniškai ir tiesiogiai patyrė skriaudą (medžiaginę ar moralinę). Pareiga atlyginti privalo būti įgyvendinta tinkamu būdu. Žalos atlyginimas turi, kiek įmanoma, panaikinti neteisėto veiksmo padarinius, kad dalykai sustotų į savo vietas taip, kaip jie veikiausiai būtų buvę, jei tas veiksmas nebūtų įvykęs. Jeigu taip padaryti neįmanoma, tuomet žalos atlyginimas turėtų būti vykdomas kompensuojant (atitinkamai atlyginant). Tai labiausiai paplitusi žalos atlyginimo forma, tačiau dažnai būna sunku apskaičiuoti kompensaciją. Jei kompensacijos nepakanka atlyginti už moralinę skriaudą, gali būti atlyginama morališkai, tai yra atsiteisimas. Pavyzdžiui, valstybė, atsakinga už padarytą blogį, gali atsiprašyti ar pareikšti apgailestavimą nukentėjusiai valstybei.

Šventasis Sostas suvokia, kokius didelius sunkumus gali kelti šis „atlyginimo poreikis”, kai jis tampa kompensacijos reikalavimu. Ne Bažnyčios uždavinys pasiūlyti techninį sprendimą tokiai sudėtingai problemai (21). Tačiau Šventasis Sostas nori  pabrėžti, kad atlyginimo poreikis sustiprina įpareigojimą suteikti realią pagalbą vargingesnėms šalims, o ši pareiga daugiausiai tenka turtingesnėms šalims. Tai nėra vien moralinis įsipareigojimas; tai reikalavimas, kylantis iš kiekvienos tautos teisės į plėtrą. Popiežius Jonas Paulius II pabrėžė: „Tautos ir individai turi naudotis esmine lygybe <...>, kuri yra visiems priklausančios teisės dalyvauti pilnutinės plėtros procese pagrindas” (22).

Esminis auklėjimo vaidmuo kovojant su rasizmu ir diskriminacija

13. Tarptautinė bendruomenė suvokia, kad rasizmo, diskriminacijos ir netolerancijos šaknys glūdi išankstiniuose nusistatymuose ir nežinojime, kurie savo ruožtu yra nuodėmės, tačiau taip pat klaidingo bei netinkamo auklėjimo vaisiai (23). Esmingai svarbu, kad pagrindinė Durbano konferencijos tema būtų auklėjimo, suprantamo kaip „geros, puoselėtinos praktikos” kovojant su tomis blogybėmis, vaidmuo. Šiuo požiūriu Katalikų Bažnyčia prisimena savo aktyvų vaidmenį „iš apačios” auklėjant ir mokant visų konfesijų jaunuolius per daugelį amžių visuose žemynuose. Bažnyčia, būdama ištikima savo vertybėms, auklėja tarnaudama kiekvienam žmogui ir pilnutinės asmenybės labui (24).

Bažnyčios požiūriu „visi žmonės, kad ir kokia būtų jų rasė, padėtis ar amžius, dėl savo asmens orumo turi neliečiamą teisę į auklėjimą, atitinkantį kiekvieno siekiamą tikslą, <...> tiesiantį kelią broliškam bendravimui su kitomis tautomis tikros vienybės ir taikos žemėje skleidimo labui” (25).

14. Medžiaginiu požiūriu Bažnyčia skatina tarptautinį bendradarbiavimą, kuriuo siekiama padėti vargingesnėms tautoms „geriau šviesti jaunimą žvelgiant į ateities perspektyvą” (26). Nes „beraštis yra badu marinama dvasia” (23), o neraštingumas – tai „savotiška kasdienė vergovė pasaulyje, kuriame suponuojamas švietimas”(28). Kitame kontekste popiežius Jonas Paulius II paaiškino, kad pirmutinis kultūros vaidmuo yra ugdyti asmenybę. Sunkios krizės, šiais laikais ištinkančios švietimo sistemą turtingesnėse visuomenėse, rodo, kad „žmogus auklėjamas, pasitelkiant ne vien institucines, organizacines bei medžiagines priemones, kad ir kokios tobulos jos būtų, ir kad ugdymas, kur į pirmą vietą iškeliamas veiksmingumas ir laimėjimai, yra pasmerktas žlugti. Ugdymas yra žmogaus mokymas tapti „vis žmogiškesniu”, „daugiau būti”, negu „daugiau turėti”. Taip žmogus išmoksta „ būti su kitais”, bet dar labiau „būti dėl kitų”. Štai kodėl „auklėjimas yra taip svarbus tarpasmeninių ir socialinių santykių formavimuisi” (29).

15. Bendrajame ugdymo procese siekiant pasipriešinti rasizmui, rasinei diskriminacijai, ksenofobijai ir su tuo susijusiai netolerancijai turi būti specialiai siekiama pateikti – ypač jaunimui – tam tikras didžiąsias vertybes, kaip antai žmonių giminės vienybę, kiekvieno žmogaus orumą, solidarumą, siejantį visus žmonių šeimos narius. Lygiai taip pat svarbu  auklėti, kad būtų gerbiamos žmogaus teisės, ir šiuo požiūriu reikia paminėti Jungtinių Tautų švietimo žmogaus teisių klausimais dekados (1995–2004) iniciatyvą. Teorinis ir praktinis švietimas žmogaus teisių srityje reikalingas ne tik studijuojantiems mokyklose ir universitetuose, ypač jo reikia kai kurioms profesijoms (valstybės valdininkams, teisininkams, teisėjams, teisėtvarkos pareigūnams, taip pat ir mokytojams, socialiniams darbuotojams bei žurnalistams) (30). Tuo nepaneigiamas faktas, kad lavinimas žmogaus teisių srityje – tai lėtas ir sudėtingas procesas, ypač tuomet, kai konkreti šalis yra patyrusi ilgai užsitęsusius konfliktus, dėl kurių viską – administraciją, rinkimų sistemą, policiją, švietimo sistemą ir kt. –tenka atkurti iš naujo.

Jei taikos neįmanoma pasiekti negerbiant žmogaus teisių (31), tai sykiu be auklėjimo žmogaus teisių srityje taika ir pagarba kitiems neįmanoma: „jei nėra ugdomas žmonių, jų vadovų ir ateities vadovų moralinių vertybių suvokimas, bet kuris taikos kūrimas lieka trapus; jis netgi pasmerktas žlugti, kad ir kokie protingi diplomatai ar jėgos būtų pasitelkta. Politikų, ugdytojų, šeimų ir atsakingųjų už žiniasklaidą pareiga prisidėti prie šio ugdymo. Bažnyčia yra nuolat pasirengusi įnešti savo indėlį” (32).

Žiniasklaidos vaidmuo ugdant žmogaus teisių srityje

16. Siekiant puoselėti žmogaus teisių kultūrą,  kiekvieno pareiga yra auklėti siekti taikos; tačiau šioje srityje svarbus vaidmuo tenka žiniasklaidai (33). Suvokdama nuostabią ir pozityvią socialinio komunikavimo priemonių plėtrą, Bažnyčia primena, jog jomis besinaudojančių individų atsakomybė dar padidėjo. Iš tikrųjų čia glūdi rimta rizika, ne tiek dėl techninių priemonių, kiek veikiau dėl komunikavimo turinio. Atsakingieji už informavimą neturi pamiršti savo pareigų visuomenei kaip visumai. Pirmiausia tai taikoma bendrajai gerovei, nes „visuomenė turi teisę gauti tiesa, laisve, teisingumu ir solidarumu pagrįstą informaciją” (34). Todėl skleidžiant informaciją pirmutinė pareiga yra tiesa (35), taigi teisė perteikti tiesą nėra besąlygiška (36). Ši teisė privalo vadovautis meile, nes ji nėra tikslas pati savaime. Turi būti gerbiamas žmonių gyvenimo privatumas ir reputacija taip pat kaip ir bendroji gerovė. Be to, valdžios institucijos privalo garantuoti šią laisvę atsižvelgdamos į pagarbą bendrajai gerovei (37). Jos turėtų ypač budėti, kad visuomenėje per komunikavimo priemones nepasklistų išankstinės nuostatos, ypač rasistinio ir diskriminacinio turinio informacija, kaip kartais atsitinka, pavyzdžiui, per internetą. Šiandienos pasaulyje naujosios informacijos technologijos turi didžiulį poveikį atskirų individų ir tautų gyvenimui. Šis reiškinys atveria dideles galimybes, tačiau drauge yra pavojingas: ”Tai, kad kelios šalys turi kultūrinių ‘industrijų’ monopolį ir siūlo savo produktus vis didesnei publikai kiekviename žemės kampelyje, gali būti galingas kultūrinio savitumo griovimo veiksnys. Šiuose produktuose glūdi ir jais perteikiamos aiškiai neišreikštos vertybių sistemos; todėl jų vartotojams kyla grėsmė prarasti savo tapatybę” (38).

Religijų ir ypač Katalikų Bažnyčios vaidmuo auklėjant žmogaus teisių srityje

17. Bažnyčia pirmiausiai ir labiausiai pabrėžia nepamainomą religijų ir ypač krikščionių tikėjimo vaidmenį auklėjant žmogaus teisių srityje. 1999 m. Tarpreliginėje asamblėjoje popiežius Jonas Paulius II pareiškė: ”Mums iškyla uždavinys <...> puoselėti dialogo kultūrą. Tiek individualiai, tiek drauge mes turime parodyti, kad religinis tikėjimas įkvepia taiką, skatina solidarumą, ugdo teisingumą ir palaiko laisvę” (39). Kita proga jis teigė Vokietijos vyskupams, kad „religinis švietimas <...> gali padėti aiškiai atpažinti <...> naujai iškylančias stabmeldystės formas <...> tokias kaip nacionalizmas ir rasizmas” (40). Katalikų Bažnyčia plėtoja svarbią socialinę doktriną ir moko jos, susitelkdama į žmogaus asmenį ir jo teises kiekvienu gyvenimo periodu ir kiekvienoje situacijoje. Bažnyčios moralės mokymas turi du polius: sielų išganymą ir pagarbą žmogaus orumui. Tais metais, kuriuos Jungtinės Tautos mini kaip „dialogo tarp civilizacijų metus”, dera atsiminti, kad šio dialogo pagrindas – tai visoms kultūroms bendrų vertybių buvimas. Popiežius Jonas Paulius II rašė: „Skirtingos religijos čia irgi gali ir turi prisidėti, įnešdamos lemiamą svarbą turintį indėlį. Daugybės mano susitikimų su kitų religijų atstovais patirtis – ypač įsimintini man buvo susitikimai Asyžiuje 1986 metais ir Šventojo Petro aikštėje 1999 -aisiais – teikia man tikrumo, kad įvairių religijų abipusis atsivėrimas gali daug pasitarnauti žmonijos taikos ir bendrojo gėrio reikalui” (41).

Pozityvioji diskriminacija kaip priemonė priešintis rasizmui ir diskriminavimo formoms

18. Svarstant apie „geras, skatintinas praktikas”, o ypač apie vadinamąją „pozityviąją diskriminaciją” arba „teigiamuosius skirtingumus”, yra gerai žinoma, kad 1965 m. gruodžio 21 d. Tarptautinė konvencija dėl visų rasinio diskriminavimo formų panaikinimo 1 straipsnyje § 4 numato galimybę taikyti specialias priemones „vien dėl to, kad būtų galima garantuoti tolygią pažangą tam tikroms etninėms ar rasinėms grupėms ar individams, kuriems gali būti reikalinga apsauga, garantuojanti toms grupėms ar individams lygias žmogaus teisių galimybes arba praktinį jų taikymą..” (42). Šio „pritariamojo veikimo” pagrindu įvairiose šalyse išleisti įstatymai, pagal kuriuos numatyta speciali apsauga vietinėms tautoms bei mažumoms. Šiomis specialiai apgalvotomis priemonėmis siekiama veiksmingai garantuoti visų lygybę, pavyzdžiui, palengvinant tam tikroms gyventojų kategorijoms gauti banko kreditus. Esama įvairių sistemų, pagal kurias taikomos šios priemonės: daugelis daugiau ar mažiau įpareigojančių nutarimų pritariamajam veikimui, kvotų sistema nustatant vienos ar kitos žmonių grupės procentą (valstybinėje tarnyboje, mokyklose, universitetuose, rinkimuose) ir t. t.

19. Tokios politikos pasirinkimas lieka kontraversiškas. Yra rizikos, kad tokios priemonės veikiau kristalizuos skirtybes, negu skatins socialinį sutelktumą, kad, pavyzdžiui, įdarbinimo ar politinio gyvenimo srityje individai bus išsirenkami pagal priklausomybę etninei grupei, o ne pagal kompetenciją, ir galiausiai tai sukompromituos pasirinkimo laisvę. Tokios voliuntaristinės politikos šalininkai atsako, jog nepakanka pripažinti lygybę – ją dar reikia sukurti. Iš tikro negalima neigti, kad istorinių, socialinių ir kultūrinių precedentų svoris kartais reikalauja valstybės pozityvių veiksmų.

Katalikų Bažnyčia visuomet linkus nuoširdžiai ginti istorijoje įsišaknijusio konkretaus asmens tikrovę (43), Bažnyčia ragina veiksmingai gerbti žmogaus teises. Tokia politika yra teisėta tiek, kiek joje atsižvelgiama į 1965 m. Konvencijos 1 straipsnio §4 apdairią išlygą, kurioje numatoma, jog šios pozityviosios diskriminacijos priemonės turi būti laikinos, jog jos neturėtų paveikti taip, kad skirtingoms grupėms išliktų skirtingos teisės ir kad  jos negaliotų, pasiekus tuos tikslus, dėl kurių buvo priimtos.

Išaugęs tautų mobilumas reikalauja didesnio negu anksčiau atvirumo kitiems

20. Kaip buvo minėta, tautų judėjimas pastaraisiais metais padidėjo dėl įvairių priežasčių, dažnai dramatiškų (karai, priverstinis iškeldinimas, stichinės nelaimės ir kt.). Daugėjant užsieniečių kai kurie žmonės jaučia nerimą ir reikalauja, pavyzdžiui, „nulinės imigracijos” įstatymo arba įsitraukia į dar smurtingesnes elgsenos formas (44). Katalikų Bažnyčia, suvokdama šias problemas (45), visuomet skyrė ypatingą dėmesį pabėgėliams, migrantams ir žmonėms, išvykusiems iš tėvynės. Pavyzdžiui, popiežius kasmet skiria specialų laišką migrantams ir pabėgėliams. Kiekviena proga jis siekia padrąsinti visus, ypač krikščionis, kad jie būtų didžiadvasiški ir svetingi, ypač per pozityvias akcijas, pavyzdžiui padėdami susivienyti atskirtoms šeimoms; popiežius taip pat ragina pripažinti, jog imigrantai atsineša drauge su savimi savo kultūros, istorijos bei tradicijų turtus (46). Vietinės Bažnyčios, ypač per vyskupų konferencijas, nedvejodamos įsitraukė į viešus debatus, pasmerkdamos rasizmą ir skatindamos atvirumą imigrantams (47).

Naujos ir dramatiškos diskriminacijos formos

21. Nuo 1988 m. dar pagilėjo dvi didžiulės globalinės perskyros. Pirmoji – vis tragiškesnį pobūdį įgaunantis vargo ir socialinės diskriminacijos reiškinys (48), o antroji, atsiradusi visai neseniai ir dar nesulaukusi tokio plataus pasmerkimo, susijusi su negimusiais kūdikiais (49) kaip eksperimentavimo ir technologinių manipuliacijų subjektu (tai dirbtinio apvaisinimo technikos, „perteklinių embrionų” panaudojimas, vadinamasis terapinis klonavimas ir t. t.). Čia kyla naujos rasizmo formos pavojus, nes šių technikų plėtra gali vesti į „žemesnės kategorijos žmogiškųjų būtybių”, skirtų iš esmės kitų naudai, sukūrimą. Tai būtų nauja ir baisi vergovės forma. Labai gaila, tačiau negalima paneigti, jog eugenikos pagunda slapta tebeglūdi, ypač jei ji išnaudojama turint galingus komercinius interesus. Šioje srityje privalo ypač budėti vyriausybės ir mokslo bendruomenė.

Pabaiga

22. Popiežius Jonas Paulius II 1995 m. lankydamasis Pietų Afrikoje sakė, kad solidarumas yra „vienintelė išeitis iš rasinių prietarų ir etninio priešiškumo sukelto visiško moralinio bankroto” (50). Solidarumas ugdytinas tarp valstybių, bet taip pat kiekvienoje visuomenėje, kur socialinės sandaros dehumanizacija ir dezintegracija neabejotinai paaštrina rasistines ksenofobiškas nuostatas bei elgseną. Šio negatyvaus proceso padariniai yra silpniausiųjų atmetimas, nesvarbu, kas jie – svetimšaliai, neįgalieji, benamiai. Solidarumas privalo būti grindžiamas žmonijos šeimos vienybe, nes visi žmonės sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašūs į jį, turi tą pačią kilmę ir yra pašaukti į tą patį likimą (51). Šiuo pagrindu lieka nepakeičiamas religijos indėlis, kuriuo prisideda kiekvienas tikintysis, laisvai išpažindamas savo tikėjimą ir kasdien gyvendamas pagal jį. Sąžinės laisvė ir religijos laisvė lieka kiekvienos kitos žmogiškosios ir pilietinės, individualios ir bendruomeninės laisvės prielaida ir pagrindas.

Kardinolas Francois Xavier Nguyen van Thuan
Pirmininkas

Vyskupas Giampaolo Crepaldi
Sekretorius

(1) Plg. Popiežiškosios teisingumo ir taikos komisijos dokumento „Bažnyčia ir rasizmas: Broliškesnės visuomenės link” II dalį. Šis dokumentas toliau cituojamas santrumpa BR.
(2) Plg. BR, II dalis, 15.
(3) Plg. BR, IV dalis, 24.
(4) Plg. ten pat.
(5) Plg. III dalis.
 (6) JONAS PAULIUS II. Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente, 33.
(7) Plg. TARPTAUTINĖ TEOLOGINĖ KOMISIJA. Atmintis ir susitaikinimas: Bažnyčia ir praeities klaidos. Rasinės diskriminacijos panaikinimo komitetas (toliau žymimas santrumpa CERD) savo naujausiose išvadose, perduotose Šventajam Sostui, pažymi: „Komitetas sveikina Jo Šventenybės iškilmingą atsiprašymą dėl Bažnyčios praeities veiksmų bei apsileidimų, kurie galėjo paskatinti ir / arba palaikyti diskriminaciją atskirų žmonių grupių pasaulyje atžvilgiu” (Rasinės diskriminacijos panaikinimo komiteto išvados: Šventasis Sostas, 2001 m. gegužės 1 d. CERD /C/304/Add. 89, 2001 m. gegužės 1 d., 4).
(8) Plg. TARPTAUTINĖ TEOLOGINĖ KOMISIJA. Atmintis ir susitaikinimas: Bažnyčia ir praeities klaidos.
(9) L’Osservatore Romano, English edition, 2000 m. kovo 22 d., 4.
(10) Plg. Kalba intelektualams ir universiteto studentams, Jaundė (Yaoundé (1985 m. rugpjūčio 13 d.), 7: Insegnamenti VIII, 2 (1985), 370; taip pat BR, I dalis, 4. Popiežius Jonas Paulius II vėl grįžo prie šios temos savo vizito Senegale metu, lankydamasis „Vergų namuose” Goreé saloje 1992 m. vasario 22 d.: plg. Insegnamenti XV, 1 (1992), 390.
(11) Kalba afroamerikiečiams, Santo Domingo (1992 m. spalio 13 d.), 2: Insegnamenti XV, 2 (1992), 358. Kalba bendrosios audiencijos metu (1992 m. spalio 21 d.), 3: Insegnamenti XV, 2 (1992), 399.
(12) JONAS PAULIUS II. Kalba Tarptautinio  simpoziumo dėl inkvizicijos dalyviams (1998 m. spalio 31 d.), 5.
(13) JONAS PAULIUS II. Laiškas Pasaulinės taikos dienos proga (1997 m.), 1.
(14) Ten pat, 3.
(15) Plg. ten pat, 4. žr. taip pat Šventojo Tėvo laišką Salvadoro vyskupams, L’Osservatore Romano, English edition, 1982 m. rugsėjo 6 d., 7.
(16) Žr. ypač Ruandos katalikų vyskupų 1992 m. laišką gavėnios proga; Ruandos vyskupų pastoracinius laiškus 1993 advento ir 1993 gavėnios progomis; Ruandos vyskupų Kalėdų ir Naujųjų metų kreipimusis 1994 m. ir 1995 m.; žr. taip pat dokumentus, paskelbtus Šventojo Sosto ataskaitoje CERD komitetui, CERD /C/338/Add. 11 (2000 m. gegužės 26 d., p. 79–86).
(17) JONAS PAULIUS II. Laiškas Pasaulinės taikos dienos proga (1997 m.), 4.
(18) Plg. ten pat, 5.
(19) Ten pat.
(20) Ten pat.
(21) Šiame kontekste galime paminėti Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumo (SECAM) 12-osios plenarinės asamblėjos 2000 m. spalio 7 d. pranešimą: „Turtingosios tautos ne tik turėtų panaikinti skolas, bet taip pat turėtų sutikti kompensuoti už savo skolą ir Afrikai padarytas blogybes” (nr. 18).
(22) JONAS PAULIUS II. Enciklika Sollicitudo rei socialis, 33.
(23) Plg. BR, IV dalis, 28.
(24) Pvz., žr. popiežiaus Jono Pauliaus II kalbą Gabono prezidentui, LiBRevilis (1982 vasario 17 d.), 5: Insegnamenti, V, 1 (1982), 569; taip pat žr. Šventojo Sosto ataskaitą CERD komitetui, p. 36–66. Šioje ataskaitoje išsamiai aptariama švietimo sritis ir pateikiama Bažnyčios vaidmens šioje srityje konkrečių pavyzdžių, ypač Bosnijoje ir Hercegovinoje, Izraelyje ir Palestiniečių autonomijos teritorijose. CERD savo išvadose pozityviai įvertina šią Bažnyčios veiklą: „Komitetas reiškia dėkingumą už Katalikų Bažnyčios vaidmenį plėtojant švietimą, ypač neturtingose šalyse. Toliau Komitetas nurodo kaip sveikintiną dalyką tai, kad katalikų mokyklos yra atviros įvairių religijų išpažinėjų vaikams, taip pat kad jose skatinamas tolerancijos, taikos ir per švietimą skatinamos integracijos ugdymas. Komitetas su pasitenkinimu pažymi, jog daugelyje šalių, kur gyventojų daugumą sudaro nekrikščionys, katalikų mokyklos yra vieta, kur įvairių tikybų, kultūrų, socialinių klasių ar etninės kilmės vaikai bei jaunuoliai susitinka tarpusavyje” ( 8).
(25) VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Krikščioniškojo auklėjimo deklaracija Gravissimum educationis, 1
(26) JONAS PAULIUS II. Kalba diplomatiniam korpusui (1986 m. sausio 11 d.), 8: Insegnamenti, IX, 1 (1986), 69–70).
(27) PAULIUS VI. Enciklika Populorum progressio (1967 m. kovo 26 d.), 35.
(28) JONAS PAULIUS II. Laiškas Pasaulinės taikos dienos proga (1981 m.), 3; žr. taip pat jo kalbą Brazilijos vyskupams iš šiaurės rytų regiono jų vizito ad limina proga (1985 rugsėjo 30 d.), 4: Insegnamenti, VIII, 2 (1985), 815–816.
(29) JONAS PAULIUS II. Kalba UNESCO (1980 m. birželio 2 d.), 11: Insegnamenti, III, 1 (1980), 1644.
(30) Žr. ypač Vienos deklaraciją ir Veiklos programą (1993 m. birželio 25 d.), I § 33, II, 68–69).
(31) Plg. JONAS PAULIUS II. Laiškas Pasaulinės taikos dienos proga (1999 m.).
(32) JONAS PAULIUS II. Kalba diplomatiniam korpusui (1985 m. sausio 12 d.), 7: Insegnamenti, VIII, 1 (1985), 66.
(33) Plg. JONAS PAULIUS II. Laiškas Pasaulinės taikos dienos proga (2000 m.), 12.
(34) Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2494.
(35) Plg. POPIEŽIŠKOJI VISUOMENĖS KOMUNIKAVIMO PRIEMONIŲ KOMISIJA. Pastoracinė instrukcija Communio et progressio, 34: AAS 63 (1971), 606.
(36) Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2488.
(37) Šiuo požiūriu plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dekretas dėl visuomenės komunikavimo priemonių Inter mirifica, 3–12.
(38) JONAS PAULIUS II. Laiškas Pasaulinės taikos dienos proga (2001 m.), 11.
(39) Kalba uždarymo ceremonijoje, Vatikanas (1999 m. spalio 28 d.): L’Osservatore Romano, English edition, 1999 m. lapkričio 3 d., 1–2. Dėl tarpreliginio dialogo žr. Šventojo Sosto pranešimą CERD, 77 ir t.
(40) Kalba Vokietijos vyskupų grupei jų vizito ad limina proga (1992 m. gruodžio 4 d.), 7: Insegnamenti XV, 2 (1992), 812, cituojame pranešime CERD komitetui, nr. 23.
(41) JONAS PAULIUS II. Laiškas Pasaulinės taikos dienos proga (2001 m.); žr. taip pat Laiškas Pasaulinės taikos dienos proga (1992 m.): „Tikintieji susivieniję taikos kūrimui”.
(42) Šventasis Sostas ratifikavo šią konvenciją 1969 m.: žr. BR, IV dalis 30; žr. taip pat Šventojo Sosto pranešimą CERD, 4 k: „Tarptautinės konvencijos dėl visų rasinės diskriminacijos formų panaikinimo atžvilgiu Šventasis Sostas su malonumu pakartotinai pabrėžia savo paramą Konvencijai, kadangi Katalikų Bažnyčia laiko savo pareiga skelbti tolygų visų žmonių, Dievo sukurtų pagal jo paveikslą, orumą”.
(43) JONAS PAULIUS II. Enciklika Redemptor hominis (1979 m. kovo 4 d.), 13.
(44) Plg. BR, II dalis, 14.
(45) Plg. BR, IV dalis, 24.
(46) Žr. tarp kitų dokumentų Šventojo Tėvo laišką Pasaulinės migrantų dienos proga 1992 m. „Svetingai priimti svetimšalį, su tokiu džiaugsmu, kaip atpažinus jame Kristaus veidą”, Insegnamenti, XV, 2 (1992), 80–84. CERD savo išvadose pažymi: „Komitetas su pasitenkinimu pažymi, jog Katalikų Bažnyčios įsakymai ir mokymai ugdo toleranciją, draugišką koegzistenciją ir daugiarasinę integraciją, taip pat ir kad popiežius Jonas Paulius II daugelyje savo kalbų atvirai pasmerkė visas rasizmo, rasinės diskriminacijos ir ksenofobijos formas, pasireiškiančias rasinėmis įtampomis bei konfliktais visame pasaulyje” (4); žr. taip pat Popiežiškosios migrantų bei keleivių sielovados tarybos veiklą, ypač Šventojo Sosto pranešimą komitetui CERD, 82 ir t., žr. 16 pastabą. CERD išvadose sakoma: „Komitetas reiškia dėkingumą už Popiežiškosios migrantų ir keleivių sielovados tarybos indėlį, padarytą, be kita ko, deklaracijomis ir veiklos programomis, ugdančiomis nediskriminacijos nuostatas pabėgėlių ir migrantų atžvilgiu įvairiose pasaulio dalyse. Turėdamas tai mintyje, komitetas pabrėžia pastangas, kurių ėmėsi valstybė, ugdydama čigonų (romų) teises” (7).
(47) Pavyzdžiui, Prancūzijos Episkopato migracijos komisijos kreipimasis į imigrantus Prancūzijoje, paskelbtas tuo metu, kai visu įkarščiu vyravo tendencija siekti „nulinės imigracijos” politikos Nous avons besoin de vous (1993 m. gegužės 20 d.: Documentation catholique 2074 (1993), 569; Japonijos vyskupų kreipimasis „Siekiant Dievo karalystės, pranokstančios tautybės skirtumus”, kuriame aptariama didėjanti imigracija į Japoniją, ypač iš vargingų šalių, ir krikščionys raginami jų atžvilgiu puoselėti pozityvias nuostatas; žr. taip pat JAV Nacionalinės Katalikų vyskupų konferencijos paskelbtus dokumentus, kaip antai „Kas yra mano broliai ir seserys?”, „Katalikų ugdomasis vadovas, kaip suprasti ir svetingai priimti imigrantus ir pabėgėlius”, Vašingtonas, 1996, – tai Katalikų pradinių ir vidurinių mokyklų ugdomoji programa; žr. taip pat dokumentą „Priimti svetimšalį: vienybė įvairovėje”, Vašingtonas, 2001.
(48) Plg. BR, II dalis, 13.
(49) Plg. BR, II dalis, 16.
(50) Homilija Germistono stadione, Johanesburgas, 1995 m. rugsėjo 17 d.: Insegnamenti XVIII, 2 (1995) 581.
(51) Plg. BR, III dalis, 19–20.
 
 

BAŽNYČIA IR RASIZMAS (*)

BROLIŠKESNĖS VISUOMENĖS LINK
 

1 Įžanga

Rasistinės nuostatos ar rasistinė elgsena tebetrikdo asmenų, žmonių grupių ir tautų santykius. Tai sukelia vis didėjančią viešosios nuomonės piktinimosi bangą. Morali sąžinė jokiu būdu negali priimti šių apraiškų. Bažnyčia yra ypač jautri diskriminacijos nuostatai. Bažnyčios iš biblinio Apreiškimo gautoje žinioje tvirtai teigiamas kiekvieno asmens, sukurto pagal Dievo atvaizdą, orumas, žmonijos vienybė Kūrėjo plane, susitaikinimo veiksmas, atliktas atpirkėjo Kristaus, kuris sugriovė pasaulius skyrusią sieną (1), kad visi žmonės būtų suvienyti jame.

Dėl šios priežasties Šventasis Tėvas kreipėsi į Popiežiškąją komisiją „Iustitia et Pax”, kad ji padėtų apšviesti ir pabudinti sąžines šiuo labai rūpimu klausimu: būtent dėl etninių ir rasinių grupių tarpusavio pagarbos ir jų broliško sugyvenimo. Kaip prielaida tokiai užduočiai reikalinga skvarbi analizė, apimanti tiek praeities, tiek dabarties sudėtingas situacijas, taip pat moralinių trūkumų ir pozityvių iniciatyvų bešališkas įvertinimas, remiantis pamatiniu etiniu principu ir žvelgiant krikščioniškosios žinios šviesoje. Kristus demaskavo blogį net rizikuodamas savo gyvybe. Jis darė tai ne tam, kad pasmerktų, bet kad išgelbėtų. Panašiai ir Šventasis Sostas jaučia pareigą pranašiškai demaskuoti apgailėtinas situacijas. Tai darydamas Šventasis Sostas stengiasi būti atsargus ir nepasmerkti bei nenustumti į užribį atskirų asmenų. Jis veikiau siekia padėti jiems rasti išeitį iš tokių situacijų per konkrečias ir nuoseklias pastangas. Šventasis Sostas realistiškai trokšta sustiprinti atsinaujinimo viltį, kuri visuomet galima, ir pasiūlyti tinkamas pastoracines gaires krikščionims ir visiems geros valios žmonėms, siekiantiems tų pačių tikslų. Šiuo dokumentu pirmiausia siekiama ištirti rasizmo griežtąja prasme reiškinį. Tačiau šia proga jame taip pat aptariamos kai kurios kitos konfliktiškos apraiškos, netolerancija ir išankstinės nuostatos, kadangi jos yra giminingos rasizmui ir turi rasistinių elementų. Taigi šis dokumentas, turėdamas savo pagrindinį taikinį, pastebi sąsajas, egzistuojančias tarp kai kurių konfliktų ir rasistinių nuostatų.
 

I DALIS

Rasistinis elgesys istorijoje

2. Rasistinių ideologijų ir elgsenos būta nuo seno: jų šaknys, kaip matome bibliniuose pasakojimuose apie Kainą ir Abelį ar apie Babelio bokštą, glūdi nuodėmės tikrovėje nuo pat žmonijos pradžios.

Istoriškai rasistinės nuostatos griežtąja šios sąvokos prasme, t. y. suvokimas apie biologiškai sąlygotą savo rasės ar etninės grupės viršenybę kitų atžvilgiu, visų pirma išsiplėtojo iš kolonizacijos ir vergovės praktikos naujųjų istorijos amžių aušroje. Metę žvilgsnį į ankstesnes didžiąsias civilizacijas tiek Vakaruose, tiek Rytuose, Šiaurėje ar Pietuose rastume neteisingos ar diskriminacinės elgsenos momentų. Tačiau kiekvienu tuo atveju negalima kalbėti apie rasizmą kaip tokį.

Pavyzdžiui graikų ir romėnų senovėje, atrodo, nežinota rasinių mitų. Jeigu graikai ir buvo įsitikinę savo civilizacijos kultūrine viršenybe, jie nelaikė vadinamųjų barbarų žemesniais dėl įgimtų biologinių priežasčių. Be abejo, vergovės sąlygomis daugelis žmonių buvo apgailėtinoje situacijoje. Jie laikyti „daiktais”, priklausančiais šeimininkui. Tačiau pradžioje tokie žmonės daugiausia priklausė nukariautosioms grupėms, ir jų niekas neniekino dėl jų rasės.

Žydų tauta, kaip liudija Senojo Testamento knygos, žinojo Dievo jiems rodomos meilės, apreikštos dovanai, sudarytos kaip Sandora, didumą. Šia prasme žydų tauta, būdama Dievo pasirinkimo ir pažado objektas, stovėjo nuošaly nuo kitų, tačiau skirtingumo kriterijus buvo istorijoje plėtotas Dievo išganymo planas. Izraelis buvo suvokiamas kaip Viešpaties brangiausia nuosavybė tarp visų tautų (2). Pradžioje kitų tautų vieta išganymo istorijoje nebuvo aiškiai suvokiama ir kartais jos būdavo netgi niekinamos pranašų pamoksluose, kadangi laikėsi stabmeldystės. Tačiau tos tautos nebuvo niekinimo ar dieviškojo prakeikimo objektas dėl savo etninio skirtingumo. Skirtingumo kriterijus buvęs religinis, ir jau buvo galima numatyti tam tikrą universalizmą.

Pagal Kristaus žinią, kurioje Senosios Sandoros tautai buvo pavesta parengti žmoniją, išganymas skiriamas visai žmonių giminei, kiekvienam kūriniui ir visoms tautoms (3). Pirmieji krikščionys mielai priimdavo tai, kad juos laikė, anot Tertulijono, „trečiąja rase” (4). Žinoma, tai buvo suvokiama ne rasine, bet veikiau dvasine prasme. Pirmieji krikščionys laikė save nauja tauta, kurioje, žvelgiant religijos požiūriu, dvi rasės, t. y. žydai ir pagonys, susitiko sutaikintos Kristaus. Krikščionybės viduramžiais taip pat skirtumai tarp tautų daryti, remiantis religijos kriterijais, išskiriant krikščionis, žydus ir „kitatikius”. Dėl šios priežasties „krikščionybės” viduje žydai buvo laikomi atkakliai atsisakančiais tikėti Kristų ir dažnai tapdavo rimtų pažeminimų, kaltinimų bei proskripcijų objektu.

3. Nuostatos pasikeitė atradus Naująjį Pasaulį. Pirmąją didžiulę europiečių kolonizacijos bangą lydėjo masiški ikikolumbinių civilizacijų griovimai ir brutalus tų tautų pavergimas. Didieji XV ir XVI amžiaus jūrų keliautojai buvo laisvi nuo rasistinių prietarų, tačiau kareiviai ir pirkliai anaiptol nepasižymėjo ta pačia pagarba kitiems. Jie užmušinėjo siekdami pasisavinti žemę, pavergdavo pirmiausia indėnus, po to juodaodžius, kad pasinaudotų jų darbu.

Tuo pačiu metu jie pradėjo plėtoti rasistinę teoriją, norėdami pateisinti savo veiksmus.

Popiežiai reagavo nedelsdami. 1537 m. birželio 2 d. popiežius Paulius III bule Sublimis Deus pasmerkė tuos, kurie manė, jog „su Vest-Indijos ir kitų pietinių žemynų gyventojais gali būti elgiamasi kaip su neprotingais gyvuliais ir jie gali būti naudojami vien mūsų naudai ir tarnybai mums”. Popiežius iškilmingai teigė, kad „trokšdami ištaisyti padarytą blogį mes nutariame ir skelbiame, kad iš vadinamųjų indėnų, taip pat kitų tautų, kurias ateityje pažins krikščionybė, neturi būti atimta laisvė ir jų nuosavybė – nepaisant priešingų nuomonių – net ir tuo atveju, jei jie nėra krikščionys, ir kad, priešingai, jiems turi būti palikta galimybė naudotis laisve ir savo nuosavybe” (5). Šventojo Sosto direktyvos buvo labai aiškios, tačiau deja, netrukus jų taikymas susidūrė su sunkumais. Vėliau popiežius Urbonas VIII žengė dar toliau – net ekskomunikavo tuos, kurie turėjo indėnų vergų.

Savo ruožtu teologai ir misionieriai ėmėsi ginti čiabuvių teises. Indėnų pusėn ryžtingai stojo kareivis, vėliau tapęs kunigu, paskiau dominikonu vienuoliu ir vyskupu, Bartolomé de Las Casas, jo pavyzdžiu netrukus pasekė daugelis kitų misionierių. Tai vedė prie to, kad Ispanijos ir Portugalijos valdžia atmetė indėnų žmogiškojo menkavertiškumo teoriją ir išleido juos globojančius įstatymus, kurie tam tikra prasme pasitarnavo ir vėliau po šimtmečio iš Afrikos atvežtiems juodiesiems vergams. B. de Las Casas darbai yra vienas pirmųjų indėlių į visuotinę žmogaus teisių doktriną, pagrįstą žmogaus asmens orumu, nepriklausomai nuo religinės ar etninės priklausomybės. Panašiai didieji ispanų teologai ir juristai Francisco de Vitoria ir Francisco Suarezas, tautų teisių pirmtakai, išplėtojo tą pačią doktriną apie visų asmenų ir visų tautų pamatinę lygybę. Tačiau Naujojo Pasaulio dvasininkijos glaudi priklausomybė nuo patronato sistemos nulėmė tai, kad Bažnyčia ne visuomet galėjo imtis reikalingų pastoracinių sprendimų.

4. Kalbant apie rasinę panieką reikia paminėti ir juodųjų vergų prekybą, kai jie šimtais tūkstančių buvo perkami ir gabenami iš Afrikos į Ameriką, nors šiuo atveju pirmutinis motyvas – pigi darbo jėga. Juos gaudydavo ir gabendavo tokiomis sąlygomis, kad daugelis jų mirdavo dar prieš išvykdami ar atvykdami į Naująjį Pasaulį. Ten jie tarnaudavo, faktiškai būdami vergais. Ši prekyba prasidėjo 1562 m., o iš to kilusi vergovė tęsėsi beveik tris šimtmečius. Čia dar kartą popiežiai ir teologai drauge su daugeliu humanistų ėmė kovoti su šia praktika. Leonas XIII griežtai pasmerkė vergovę 1888 m. gegužės 5 d. enciklikoje In plurimis, kurioje jis sveikino Braziliją už vergovės panaikinimą. Dabartinio mūsų dokumento paskelbimas sutampa su tos atmintinos Chartijos šimtmečiu. Popiežius Jonas Paulius II 1985 m. rugpjūčio 13 d. kalbėdamas Afrikos intelektualams Jaundėje (Yaoundé) nedvejodamas apgailestavo, kad krikščioniškosioms tautoms priklausę asmenys prisidėjo prie juodųjų vergų prekybos.

5. Apaštalų Sostas, nuolat rūpindamasis didesne pagarba vietinėms tautoms, pakartotinai ir primygtinai siekė, kad būtų dėmesingai atskiriamas  evangelizacijos darbas nuo kolonijinio imperializmo, nes grėsė pavojus painioti šiuos du dalykus. Šia dvasia 1622 m. buvo įsteigta Šventoji kongregacija de Propaganda Fide. 1659 m. ši kongregacija paskelbė instrukciją „Apaštališkiesiems vikarams, vykstantiems į kinų karalystes Tankiną ir Kochinchiną”, kurioje buvo išaiškinta Bažnyčios nuostata tų tautų, kurioms atsirado galimybė skelbti Evangeliją, atžvilgiu (6).

Ten, kur misionieriai buvo labiau priklausomi nuo politinės valdžios, jiems buvo sunkiau įveikti kolonistų užmojus dominuoti. Kartais misionieriai netgi paskatindavo tuos užmojus neteisingai aiškindami Bibliją (7).

6. Aštuonioliktajame amžiuje buvo nukaldinta tikra rasistinė ideologija, priešinga Bažnyčios mokymui. Ji prieštaravo taip pat kai kurių humanistinių filosofų, propagavusių juodųjų vergų orumą ir laisvę tuo metu, kai juodieji buvo begėdiškos ir plačiai paplitusios prekybos objektas, nuostatoms. Šioje rasistinėje ideologijoje vyravo įsitikinimas, kad pateisinti jos išankstines nuostatas galima remiantis mokslu. Be fizinių požymių ir odos spalvos skirtumų, ši ideologija siekė nustatyti esminį biologiniu paveldėjimu pagrįstą skirtingumą, kad patvirtintų, jog pavergtosios tautos priklausė iš esmės žemesnėms „rasėms” pagal protines, moralines bei socialines savybes. Aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje sąvoka „rasė” pirmą kartą buvo pavartota biologiškai klasifikuojant žmogiškąsias būtybes. Vėlesniame amžiuje galime aptikti net civilizacijų istorijos interpretaciją biologine prasme kaip stiprių ir silpnų rasių varžybas, kur silpnosios esą genetiškai žemesnės. Didžiųjų civilizacijų nuosmukis buvo aiškinamas jų „išsigimimu”, tai yra rasių maišymusi, susilpninusiu kraujo grynumą (8).

7. Tokios tezės rado žymų atgarsį Vokietijoje. Gerai žinoma, kad totalitarinė nacionalsocialistų partija rasistine ideologija pagrindė savo pamišėlišką programą,  kuria siekė fiziškai išnaikinti tuos, kurie, jos manymu, priklausė „žemesnėms rasėms”. Ši partija tapo atsakinga dėl vieno didžiausių genocidų istorijoje. Šis žudikiškas šėlsmas pirmiausia ir labiausia negirdėtais mastais užgriuvo žydų tautą, taip pat kitas tautas, tokias kaip romus ir čigonus, taip pat tam tikrų kategorijų žmones: neįgaliuosius ir psichikos ligonius. Nuo rasizmo į eugeniką tebuvo likęs vienas žingsnis, ir jis buvo greitai žengtas.

Bažnyčia nedelsdama parodė savo balsą (9). Popiežius Pijus XI aiškiai pasmerkė nacių doktrinas savo enciklikoje Mit brennender Sorge teigdamas: „Kas rasę, tautą ar valstybę <...> ar kokią kitą pamatinę žmogiškosios bendrijos elementą, <...> siektų išimti iš jų vertybių skalės <...> ir sudievinti stabmeldišku kultu, tas apverstų ir falsifikuotų Dievo sukurtą ir nustatytą dalykų tvarką” (10). 1938 m. balandžio 13 d. popiežiaus pavedimu Šventoji seminarijų ir universitetų kongregacija kreipėsi laišku į visus fakultetų rektorius bei dekanus, ragindama visus teologijos profesorius naudojantis kiekvienai mokslinei disciplinai būdingais metodais atremti pseudomokslinius teiginius, kuriais nacizmas pateisindavo savo rasistines ideologijas (11). Jau 1937 m. Pijus XI pradėjo rengti kitą didelę encikliką apie visos žmonių giminės vienybę – šis dokumentas turėjo pasmerkti rasizmą ir antisemitizmą. Mirtis sukliudė popiežiui jį paskelbti. Jo įpėdinis popiežius Pijus XII paėmė iš to dokumento kai kuriuos elementus savo pirmajai enciklikai Summi Pontificatus (12), o ypač savo 1942 m. Kalėdų laiškui, kuriame jis nurodė, jog į klaidingų juridinio pozityvizmo postulatų sąrašą reikia „įtraukti ir teoriją, kuri tam tikrai tautai, rasei ar klasei reikalauja priskirti ‘juridinį instinktą’, aukščiausią imperatyvą ir beapeliacinę normą”. Popiežius paskelbė jaudinantį raginimą kurti naują ir geresnę socialinę tvarką: „Žmonijai tenka įsipareigojimas šimtams tūkstančių žmonių, kurie būdami visiškai nekalti, vien todėl, kad priklauso tam tikrai rasei ar tautybei, yra pasmerkti mirčiai ar laipsniškam sunaikinimui” (13). Pačioje Vokietijoje Katalikų Bažnyčia tam drąsiai pasipriešino. Tai popiežius Jonas Paulius II priminė 1987 m. balandžio 30 d., antrą kartą lankydamasis šioje šalyje (14).

Sutelkę dėmesį į nacių rasizmo dramą neturėtume pamiršti kitų masinių gyventojų naikinimų, pavyzdžiui, tuoj po Pirmojo pasaulinio karo armėnų ir artimesnio mūsų laikams dėl ideologinių motyvų vykdyto dalies Kampučijos tautos naikinimo.

Tokių nusikaltimų atminimas neturi būti išdildytas. Jaunimas ir dar ateisiančios kartos privalo žinoti, iki kokių kraštutinumų gali nueiti asmenys ir visuomenė, jei atsiduodama paniekos ir neapykantos galiai.

Afrikoje ir Azijoje yra visuomenių, kurios tebėra aiškiai pasidalijusios į kastas, taip pat yra sunkiai įveikiamų socialinių susisluoksniavimų. Vergijos reiškinys, kadaise daugiau ar mažiau visuotinai paplitęs tiek laiko, tiek erdvės požiūriu, nelaimei, nėra visiškai išnykęs. Tokie negatyvūs ženklai – galima būtų paminėti ir daugelį kitų – ne visuomet kyla iš griežtąja prasme rasistinių filosofinių koncepcijų, bet veikiau atskleidžia gana paplitusią ir susirūpinti verčiančią tendenciją pasinaudoti kitais savo tikslams ir sykiu laikyti juos esant mažesnės vertės ir tarsi žemesnio statuso žmonėmis.

(Tęsinys kitame numeryje)

(*) Čia nesistengiama išsamiai atpasakoti nei rasizmo istorijos, nei Bažnyčios nuostatos rasizmo atžvilgiu. Veikiau išskiriami keli svarbiausi šios istorijos momentai, pabrėžiant Magisteriumo mokymo nuoseklumą rasizmo reiškinio atžvilgiu. Tai jokiu būdu nereiškia, kad bandoma praslysti pro kai kurių Bažnyčios vadovų, taip pat kitų Bažnyčios narių silpnumą ar kartais bendrininkavimą šiame reiškinyje.
(1) Plg. Ef 2, 14.
(2) Plg. Iš 19, 5
(3) Plg. Mk 16, 15; Mt 28, 19.
(4) Ad Nat. 1, 8: PL 1, 601.
(5) Colección de documentos inéditos relativos al descubrimiento, conquista y organización de las antiguas posesiones espanolas de América y Oceania, vol. 7, Madrid, 1867, 414; žr. taip pat 1537 m. gegužės 29 d. Brevė Pastorale officium Toledo arkivyskupui, ten pat, 414; H. Denzinger - A. Schoenmetzer, Enchridion symbolorum, Barcelona, 1973.
(6) „Nedarykite jokio spaudimo ir nepateikite jokių argumentų, siekdami įtikinti tuos žmones pakeisti savo apeigas, papročius bei įpročius, nebent jie būtų aiškiai priešingi religijai ir moralei. Kas galėtų būti absurdiškesnio už tai, jei bandytume į Kiniją perkelti Prancūziją, Ispaniją, Italiją ar kitą Europos šalį. Pristatykite jiems ne mūsų šalis, bet mūsų tikėjimą. <...> Nebandykite pakeisti tų tautų papročių Europos papročiais ir kuo atsargiausiai prisitaikykite prie jų”. Collectanea S. Congregationis de Propaganda Fide seu Decreta, Instructiones, Prescripta pro apostolicis missionibus (1622–1866), vol. I, Roma, 1907, 135; Codicis Iuris Canonici Fontes (ed. Cardinal J. Serédi), Vaticano, 1935, vol. VII, 4463, p. 20.
(7) Pavyzdžiui, gerai žinoma, kaip kai kurie fundamentalistai aiškino Nojaus prakeikimą Hamui, užtraukusiam jo anūkui Kanaanui pasmerkimą būti savo brolių vergu (plg. Pr 9, 24–27). Tie aiškintojai nesuprato šventojo teksto, nurodančio tam tikrą istorinę situaciją, blogus santykius tarp kanaaniečių ir Izraelio tautos, prasmės ir tikslo. Fundamentalistai norėjo įžvelgti Hame ar Kanaane jų pavergtų Afrikos tautų protėvius. Remdamiesi šia mintimi jie manė, kad Afrikos tautos Dievo paženklintos neišdildomu mažavertiškumu ir dėl to joms amžinai lemta tarnauti baltiesiems.
(8) Plg. tarp kitų J. A. Gobineau veikalus, Essai sur l’inégalité des races humaines, 4 vol., Paris, 1853–55. Gobineau sėmėsi įkvėpimo iš Darvino ir pritaikė savo tezes apie natūralią rūšių atranką visuomenėms ir civilizacijoms.
(9) 1928 m. kovo 25 d. Šventojo oficiumo dekretas pasmerkė antisemitizmą: AAS XX (1928), 103–104.
(10) AAS XXIX (1937), 149.
(11) Plg. Documentation catholique, 1938, 579–580. 1938 m. liepos 28 d. kalbėdamas Propaganda Fide kolegijos nariams Pijus XI vėl pabrėžė: „Katalikų reiškia visuotinis, ne rasinis, ne nacionalistinis separatistine šių abiejų požymių prasme. <...> Mes nenorime nieko išskirti žmonijos šeimoje. <...> Sąvoka ‘žmonija’ tiksliai atskleidžia, kas yra žmogiškoji rasė.<...> Reikia konstatuoti, jog žmonės yra, pirmiausia ir labiausia, viena didžiulė ir vienintelė rūšis, didžiulė ir vienintelė gyvų būtybių šeima. <...> Tėra tik viena žmogiškoji, visuotinė ‘katalikiškoji’ rasė <...>, o su ja ir joje įvairios variacijos. <...> Toks yra Bažnyčios atsakymas”: L’Osservatore Romano, 1938 m. liepos  30 d. , plg. Documentation catholique 1938, 1058–1061.
(12) Plg. enciklika Summi Pontificatus, 1939 m. spalio 28 d.: AAS XXXI (1939), 481–509.
(13) 1942 m. Radijo kalėdinis pranešimas, 20 ir 70: AAS XXXV (1943), 14.
(14) Kelno arkivyskupijos centre Maternushaus susirinkusiems Vyskupų konferencijos nariams popiežius Jonas Paulius II nurodė liudijimus, pateiktus kardinolo grafo Klemenso Augusto von Galleno, karmelitės Editos Stein, jėzuito Ruperto Mayerio ir „daugybės kitų drąsių liudytojų, kurie nežmoniškos tironijos akivaizdoje stovėjo ant religinio tikėjimo ar humanizmo pagrindo. <...> Jie visi drauge atstovauja kitai Vokietijai, atsisakiusiai nusilenkti brutaliai jėgai ir arogancijai; Vokietijai, kuri po galutinio žlugimo galėjo pasitarnauti kaip sveikas branduolys ir stiprybės šaltinis vėliau sekusiam nuostabiam moraliniam ir medžiaginiam atstatymui” (L’Osservatore Romano, 1987 m. gegužės 2 d.), p. 5.