27 eilinis sekmadienis (C)
Hab 1, 2–3; 2, 2–4; 2 Tim 1, 6–8. 13–14; Lk 17, 5–10
 

Šio sekmadienio pirmasis ir trečiasis skaitiniai tarsi provokuoja mus. Ką Dievas nori mums pasakyti? Kokias išvadas galiu padaryti tuos skaitinius taikydamas savo gyvenimui? Ar įkvėptasis autorius iš tikrųjų galėjo taip parašyti? Antrajame skaitinyje galima įžvelgti apibendrintą atsakymą į anuos sunkius ir provokuojančius klausimus.

Pranašas Habakukas gyveno laikotarpiu, kai Judo karalystei grėsė nauja stiprėjanti galybė. Žlugus Asirijai 609 m. prieš Kristų naujas priešas – kaldėjai (Hab 1, 6) gąsdina išrinktąją tautą. Pranašo laikais naujai iš Babilono kylantis pavojus atrodė neįveikiamas, žmogiškai žvelgiant nebeliko jokios vilties. Tai buvo vienas sunkiausių periodų Dievo tautai. Pranašas kreipiasi į Dievą provokuojančiais žodžiais: „Kaip ilgai šauksiu, Viešpatie, ir tu manęs neišgirsi?” Vargu ar šiandien išdrįstų taip drąsiai kreiptis į Viešpatį kasdienos rūpesčiuose paskendęs maldingas žmogus. O Šventajame Rašte ne vienoje vietoje randame iš širdies išsiveržusį skausmingą Dievo kaltinimą. Raiškiausias pavyzdys yra Jobo knygoje, kai nusivylęs Jobas skundžiasi, kad Dievas nesielgia teisingai.

Daugelis pranašų smurto ir nelaimių priežastį įžvelgė tautos nuodėmėse. Habakukas išdrįsta kreiptis į istorijos Viešpatį kaip į pasaulio valdytoją. Tiesa, Jeruzalė nusikalto. Tačiau ar pagonių tautoms netenka dar didesnė kaltė? O juk jos visur triumfuoja! Kodėl Dievas taip žiauriai tyli? Ką jis laimės leidęs sutriuškinti savo tautą? Juolab, kad pagonių pergalė tik padidins netvarką ir įstatymo pažeidimus.

Šiame pranašo pasipiktinimo šauksme iš tikrųjų skamba tikėjimo gaida. Dievas atsako į šį šauksmą, tačiau savotiškai ir praėjus tam tikram laikui. Viešpats iki galo patikrina teisiojo ištikimybę: „Teisus žmogus gyvena savo tikėjimu”. Šie žodžiai yra tarsi Habakuko knygos perlas. Apaštalas Paulius pakartoja juos Laiške romiečiams, suteikdamas jiems naują prasmę: vien tikėjimas nuteisina, tai yra atperka žmogų iš nuodėmės, ir suteikia dieviškąjį gyvenimą (Rom 1, 17).

Antrajame laiške Timotiejui įkalintas ir laukiantis mirties nuosprendžio apaštalas Paulius kalba primygtinai ir reiškia susirūpinimą. Bažnyčios padėtis sunki, o Pauliaus laukia iškeliavimas. Apaštalas įkvepia jaunam ir nedrąsiam Timotiejui pasitikėjimo. Keliomis eilutėmis Paulius nubrėžia Šventimų sakramento teologinius pagrindus. Jis nesiūlo ieškoti dvasingumo receptų, padėsiančių įveikti baimę. Apaštalas primena Timotiejui, kad jam viskas buvo suteikta tuomet, kai jis buvo pašventintas tarnystei Bažnyčioje: „Todėl tau primenu reikalą atgaivinti Dievo malonės dovaną, suteiktą mano rankų uždėjimu”. Apsipratimo ar aplaidumo pelenai neužgesins šios pirminės liepsnos karščio. Šventoji Dvasia įžiebė šią ugnį širdyje to, kurį tarnystei pasirinko pats Kristus. Ją gavęs kartą visiems laikams neturi abejoti jos nuolatiniu buvimu bei galybe. Ši dovana suteikiama neabejotinais viešais ir išoriškai regimais ženklais: apaštalo ir vyresniųjų rankų uždėjimu (1 Tim 4, 14). Ši dovana leidžia drąsiai liudyti Jėzų Kristų.

Evangelijos skaitiniai taip pat provokuojantys, tačiau kitokiu aspektu. Nejaugi Kristus nori, kad mes įsakinėtume medžiams, liepdami jiems pasisodinti jūroje? Ką jis nori mums pasakyti šiuo keistokai skambančiu palyginimu? Palyginimas apie tarnus taip pat provokuojantis. Jėzus sako, kad turime tarnauti jam nelaukdami atlygio ar padėkos už kiekvieną įprastą pasitarnavimą: „Padarėme, ką turėjome padaryti”. Šis palyginimas ypatingas todėl, kad pats tarnavimas Kristui nėra savaime suprantamas dalykas. Pasaulio žmonių dėmesį visuomet patraukdavo Kristaus sekėjų „nenormalumas”. Tai, kad krikščionys priima kryžių savanoriškai tarnaudami kitiems nėra vien tik plika pareiga.

Atsakymą į šiuos klausimus suteikia tikėjimas. Jei tikėjimu visiškai atsiduodama Viešpačiui, visa kita toliau eina tarsi „natūraliai”. Tai, kas ypatinga, tampa įprasta, o tai, kas įprasta ir kasdieniška, įgyja ypatingą prasmę. Neveltui skaitinyje drauge pateikti palyginimai apie tikėjimo veiksmingumą ir apie tarnus. Ši įžvalga tinka ir pirmajam skaitiniui. Žmogus, gyvenantis tikėjimu, tampa toks artimas Dievui, kad kaip šeimos narys drįsta jam net išsakyti širdies skundą.

Evangelistas Matas kitame kontekste pateikia panašų variantą, tikėjimu įsakoma kalnui persikelti į jūrą (Mt 21, 21). Šiais neįprastais palyginimais Mokytojas leidžia suvokti tikėjimo veiksmingumą bei svarbą pranokstant kiekybinius įvaizdžius. Tikėjimas nematuojamas kiekiu. Mažiausias tikėjimo grūdelis leidžia dalyvauti Dievo kūrybos galybėje. Su mažu tikėjimo grūdeliu Dievas gali pertvarkyti pasaulį. Viešpats nuolat tai įrodo šventųjų pavyzdžiais. Juk šventieji yra ne kas kita kaip mažos garstyčios sėklos, „mažiausios iš visų sėklų” (Mt 13, 32).

Evangelija padeda suvokti tikrąją Dievo visagalybės prasmę. Žmogaus puikybė iškelia savo „aš” į pirmą vietą, nustumdama Dievą šalin. Mums nuolat gresia fariziejiška mąstysena derėtis su Dievu kaip su sau lygiu, reikalaujant teisingo užmokesčio už sugaištas darbo valandas, dėkingumo už mūsų teikiamą jam pagarbą. Tačiau iš tikrųjų Dievas mums nieko neskolingas. Mes jam skolingi už viską. Tikras Jėzaus mokinys suvokia nuolat esąs Dievo akivaizdoje, tačiau dėl to nesijaučia sugniuždytas. Jis laimingas, galėdamas atlikti tai, ko iš jo laukia Dievas.

Mums rėžia ausį posakis „esame nenaudingi tarnai”. Pretenduojame būti „šio to verti tarnai”. Vis dėlto pabandykime suvokti tikrąją Mokytojo mintį. Šiame palyginime šeimininkas yra Dievas, todėl raktas į jį glūdi tikėjime. Tikėjimas ragina mus siekti tobulo tarnavimo. Jėzus atvėrė beribio reiklumo pavyzdį: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas (Mt 5, 48). Tikėjimo logika moko mus siekti tobulumo. Tikėjimas atskleidžia mums beribes užduotis. Tikėjimas padeda mums suvokti savo negebėjimą tarnauti Dievui. Manome viską atlikę bei viską atidavę, o štai prieš akis išnyra, kiek dar reikia padaryti ir atiduoti. Nuostabu tai, kad nuolankus tarnas darosi laimingesnis matydamas, kiek daug dar gali patarnauti Dievui. Jis supranta, kad nėra nepakeičiamas, tačiau yra pasirengęs tarnauti net ir būdamas nenaudingas.