Bažnyčia ir rasizmas
Broliškesnės visuomenės link

(Tęsinys. Pradžia Nr. 17)
 

II DALIS

Rasizmo formos šiandien

8. Šiandien rasizmas nėra išnykęs. Tai vienur, tai kitur esama netgi nerimą keliančių naujų jo apraiškų įvairiomis formomis: spontaniškomis, viešai toleruojamomis ar institucionalizuotomis. Jei šiandienos pasaulyje rasinėmis teorijomis grindžiamos segregacijos atvejų pasitaiko retai, to paties negalima pasakyti apie nepakantumo ar agresyvumo reiškinius. Jų aukos yra tam tikros asmenų grupės, kurių fizinė išvaizda, etniniai, kultūriniai ar religiniai požymiai skiriasi nuo vyraujančios grupės ir yra pastarosios interpretuojami kaip įgimto ir lemiamo menkavertiškumo ženklai, sykiu taip pateisinamos jų atžvilgiu vykdomos diskriminacinės praktikos. Jeigu rasė apibrėžiama kaip žmonių grupė pagal nekintamus ir paveldimus fizinius požymius, rasistinę elgseną diktuojančios rasistinės nuostatos su tokiais pat neigiamais padariniais gali būti išplėtotai taikomos visiems žmonėms, kurių etninė kilmė, kalba, religija ar papročiai parodo jų skirtingumą.

9. Aiškiausia rasizmo forma griežčiausia šios sąvokos prasme šiandien yra institucionalizuotas rasizmas, leidžiamas šalies konstitucijos ir įstatymų. Jis pateisinamas ideologija, pagal kurią iš Europos kilę žmonės turi viršenybę afrikiečių, indėnų kilmės ar „spalvotųjų” atžvilgiu, o šią ideologiją kai kurie grindžia klaidingu Biblijos aiškinimu. Tai apartheido, arba „separate divelopment”, režimas. Šis režimas Pietų Afrikos Respublikoje ilgai pasižymėjo radikalia segregacija plačiose viešojo gyvenimo srityse, išskiriant juoduosius, spalvotuosius, indų kilmės ir baltuosius; pastarieji, nors jų buvo mažuma, turėjo valdžią ir laikė save didžiosios teritorijos dalies šeimininkais. Visi Pietų Afrikos gyventojai yra oficialiai priskirti kuriai nors rasei. Nors pastaraisiais metais padaryta žingsnių permainų link, juodoji gyventojų dauguma neprileidžiama prie veiksmingo atstovavimo nacionalinėje vyriausybėje ir teturi tik žodžiais deklaruojamą pilietybę.

Daugelis yra priskirti prie vadinamųjų tėviškių (homelands), kurios neįstengia išsilaikyti ir yra ekonomiškai bei politiškai priklausomos nuo centrinės valdžios. Dauguma šios šalies krikščioniškųjų Bažnyčių pasmerkė segregacionizmo politiką. Tarptautinė bendruomenė (15) ir Šventasis Sostas (16) taip pat padarė tvirtus pareiškimus šiuo požiūriu. Pietų Afrika yra kraštutinis rasinės nelygybės įgyvendinimo atvejis. Tolesnis represinės valstybės egzistavimas, kai gyventojų dauguma yra aukos, tampa vis mažiau toleruojamas. Tokia situacija žadina pavergtųjų rasinius refleksus, ir šios apraiškos būtų lygiai taip pat nepriimtinos, kaip ir tos, nuo kurių jie šiandien kenčia. Taigi privalu įveikti šias nuostatas, kad galima būtų kurti ateitį remiantis tolygiu kiekvieno asmens orumu. Patirtis rodo, kad šiuo požiūriu įmanoma taiki evoliucija. Visa Pietų Afrikos bendruomenė, taip pat ir tarptautinė, turi dėti visas pastangas ugdant konkretų dialogą tarp pagrindinių šiame procese dalyvaujančių grupių. Svarbu įveikti baimę, kuri yra nelankstumo priežastis. Lygiai taip pat svarbu neleisti, kad kiti pasinaudotų vidiniais konfliktais, pakenkdami teisingumui ir taikai (17).

10. Kai kuriuose kraštuose rasiniu požiūriu diskriminuojamos aborigenų tautos. Daugeliu atvejų šios tautos tėra tik pirminių to regiono gyventojų likutis, iškentęs tikrus genocidus, vykdytus dar ne tokioje tolimoje praeityje atėjūnų ir toleruotus kolonijinės valdžios. Neretai šios aborigenų tautos atsiduria nuošalyje, palyginti su viso krašto plėtra.

Dažnai jų situacija yra panaši į segregacionistinių režimų, nors ir ne įstatymų požiūriu, – panaši tuo, kad aborigenai privalo laikytis nuostatų, kurias naujieji krašto okupantai daugeliu atvejų vienašališkai jiems primetė. Pirmiesiems krašto gyventojams privalo būti garantuota teisė į žemę, socialinį ir politinį organizavimąsi, kuris leistų jiems išlaikyti jų kultūrinę tapatybę ir išlikti atviriems kitiems. Žvelgiant į čiabuvių tautas, kurios dažnai kiekybe yra mažos, teisingumas reikalauja vengti dviejų priešingų pavojų: viena vertus, kad jie būtų priskirti rezervatams, tarsi amžiams uždarant juos jų praeityje; kita vertus, kad jie būtų verčiami asimiliuotis, visiškai neatsižvelgiant į jų teisę išlaikyti savo tapatybę. Sprendimai yra iš tikrųjų sudėtingi, o istorijos negalima perrašyti, tačiau galima rasti koegzistencijos formų, kai atsižvelgiama į autochtoninių grupių pažeidžiamumą ir joms suteikiama galimybė išlaikyti savo tapatybę didesnės visumos, kuriai jos priklauso, viduje su visomis deramomis teisėmis. Didesnis ar mažesnis jų integracijos į aplinkinę visuomenę laipsnis turi būti nulemtas remiantis laisvu pasirinkimu (18).

11. Kitose valstybėse dar randama įvairių diskriminacinių įstatymų pėdsakų, daugiau ar mažiau ribojančių pilietines bei religines teises piliečių, priklausančių religinėms mažumoms, kurias paprastai sudaro skirtingos negu piliečių dauguma etninės grupės. Remiantis tokiais religiniais ir etniniais kriterijais, šių mažumų nariai, nors ir svetingai priimami, negali įgyti krašto, kuriame gyvena ir dirba, pilietybės. Būna ir taip, kad atsivertus į krikščionių tikėjimą prarandama pilietybė. Bet kuriuo atveju šie asmenys yra antros rūšies piliečiai, pavyzdžiui, aukštojo mokslo, gyvenamojo būsto, įdarbinimo, o ypač valstybinės bei administracinės tarnybos vietinėse bendruomenėse atžvilgiu. Šiame kontekste reikia paminėti tokias situacijas, kai koks nors ypatingas religinis įstatymas, turintis įtakos kasdieniam gyvenimui, yra primetamas kitoms bendruomenėms toje šalyje, kaip, pavyzdžiui, šariatas kai kuriose musulmonų valstybėse.

12. Reikia paminėti taip pat etnocentrizmą. Tai labai paplitusi nuostata, kai tauta turi natūralų poreikį ginti savo tapatybę, juodindama kitų tapatybę tiek, kad bent simboliškai atsisakoma pripažinti kitų visavertę žmogiškąją kokybę. Toks elgesys, be abejo, atitinka instinktyvų poreikį apsaugoti savo bendruomenės vertybes, tikėjimą bei papročius, kuriems, atrodo, kelia pavojų kitos bendruomenės. Tačiau lengva pamatyti, iki kokių kraštutinumų gali nuvesti tokie jausmai, jeigu jie nėra nuskaistinami ir neatskleidžiamas jų santykinumas tarpusavio atvirumu per objektyvią informaciją ir abipusį apsikeitimą. Skirtumų atmetimas gali privesti prie kultūrinės anihiliacijos formos, kurią sociologai pavadino „etnocidu” ir kuri netoleruoja kitų buvimo, nebent jei šie leidžiasi dominuojančios kultūros asimiliuojami.

Šalies politinės sienos retai kada tobulai atitinka tautų ribas. Beveik visos valstybės – tiek senos, tiek neseniai įsikūrusios – patiria problemų dėl įvairių jų teritorijose gyvenančių mažumų. Jei mažumų teisės negerbiamos, galimi susipriešinimai etninių konfliktų aspektu, tai sukeltų rasinių bei gentinių reakcijų. Kolonijinių režimų ar rasinio diskriminavimo situacijų panaikinimas ne visuomet garantavo rasizmo pabaigą nepriklausomomis tapusiose Azijos ir Afrikos valstybėse. Įvairių tradicijų, kalbų ir netgi kultūrų etninės grupės, drauge gyvendamos teritorijose, apribotose kolonijinės valdžios paliktomis dirbtinai nustatytomis valstybių sienomis, dažnai susiduria su tarpusavio priešiškumo kliūtimis, kurias mes galime apibūdinti kaip rasistines. Kartais gentinės priešybės, jeigu ir nekelia pavojaus taikai, tai bent trukdo visuomenei kaip visumai siekti bendrojo gėrio. Šios priešybės taip pat sudaro sunkumų Bažnyčių gyvenime: sunkiau priimami ganytojai, kilę iš kitų etninių grupių. Net jeigu šių kraštų konstitucijos formaliai teigia visų piliečių lygybę vienas kito ir įstatymų atžvilgiu, dažnai kai kurios etninės grupės dominuoja ir neleidžia kitiems iki galo naudotis jiems priklausančiomis teisėmis (19). Kartais dėl to kildavo konfliktų, net būdavo praliejamas kraujas ir tai ilgam įsispausdavo į tautos atmintį. Kartais civilinė valdžia nesidrovėdavo pasinaudoti etninėmis priešybėmis, atitraukdama žmonių dėmesį nuo vidinių problemų, ir tai labai pakenkdavo bendrajam gėriui bei teisingumui, kuriam valdžios pareigūnai buvo pašaukti tarnauti.

Svarbu paminėti kai kurias analogiškas situacijas, kai dėl sudėtingų priežasčių ištisi krašto gyventojų sluoksniai iškeldinami iš šalies, kurioje jie teisėtai gyveno kaip pabėgėliai. Šie žmonės dažnai yra benamiai ir neturi savo krašto. Yra ir tokių tautų, kurios, nors gyvendamos savo krašte, dažnai patiria įvairių pažeminimų (20).

13. Neperdėsime pasakę, kad tam tikroje šalyje ar etninėje grupėje gali egzistuoti socialinio rasizmo formos. Pavyzdžiui, su daugybe vargšų valstiečių gali būti elgiamasi neatsižvelgiant į jų orumą bei teises, jie gali būti išvaromi iš savo žemių, eksploatuojami ir visagalių žemvaldžių laikomi ekonomiškai bei politiškai menkavertėje padėtyje, o šie – naudotis vadžios abejingumu ar net aktyviu bendrininkavimu. Tai naujos vergijos formos, dažnos Trečiajame pasaulyje. Nėra didelio skirtumo tarp tų, kurie laiko kitus menkavertiškesniais dėl rasės, ir tų, kurie elgiasi su savo valstybės piliečiais kaip su žemesniais, išnaudodami juos kaip darbo jėgą. Tokiose situacijose reikia veiksmingai taikyti visuotinius socialinio teisingumo principus. Beje, tai taip pat apsaugotų pernelyg privilegijuotas klases nuo pasidavimo „rasistiniams” jausmams jų bendrapiliečių atžvilgiu, kai remiantis tais jausmais pateisinamas tolesnis neteisingų struktūrų išlaikymas.

14. Dar labiau paplitęs spontaniško rasizmo reiškinys, ypač tuose kraštuose, kur intensyvi imigracija. Tai galima pastebėti tarp tų šalių gyventojų užsieniečių atžvilgiu, ypač jei pastarieji skiriasi etnine kilme ar religija. Tos išankstinės nuostatos, su kuriomis susiduria imigrantai, gali sukelti reakcijų, pirmiausia nacionalizmą, pranokstantį teisėtą didžiavimąsi savo kraštu, ar net paviršinį šovinizmą. Tokios reakcijos gali nuosekliai išsigimti į ksenofobiją ar net rasinę neapykantą. Šios smerktinos nuostatos kyla iš iracionalios baimės, kurią gali sukelti kitų buvimas ar susidūrimas su skirtumais. Tokių nuostatų tikslas, pripažįstamas ar nesuvoktas, yra neigti kitam teisę būti tuo, kuo jis yra, ir bet kuriuo atveju teisę būti „mūsų šalyje”. Žinoma, gali būti problemų siekiant išlaikyti pusiausvyrą tarp tautų, kultūrinės tapatybės ir saugumo. Tačiau šias problemas dera spręsti gerbiant kitus ir pasitikint tuo praturtinimu, kurį atneša žmogiškoji įvairovė. Kai kurios didelės Naujojo Pasaulio šalys kultūrų maišymosi katile tapo gyvybingesnės. Kita vertus, tenka apgailestauti dėl ostrakizmo ir persekiojimų, kuriuos tenka patirti pabėgėliams ir imigrantams. Dėl tos priežasties jie tampa priversti laikytis vienas kito, gyventi tarsi kokiame gete, o tai sulėtina jų integravimąsi į visuomenę, priėmusią juos administraciškai, tačiau neparodžiusią svetingo ir pilnutinio žmogiško priėmimo.

15. Tarp sistemingo rasinio nepasitikėjimo apraiškų itin ryškus antisemitizmas. Mūsų amžiuje antisemitizmas buvo tapęs tragiškiausia rasistinės ideologijos išraiškos forma su žydų „holokausto” (21) siaubu, tačiau, nelaimei, jis nėra visiškai išnykęs. Kai kurios organizacijos, kurių atšakų yra daugelyje šalių, per publikacijas, tarsi neturėdamos ko pasimokyti iš praeities nusikaltimų, išlaiko gyvą antisemitinį rasistinį mitą. Pastaruoju metu pagausėjo teroro aktų, kuriais kėsinamasi į žydus ar jų simbolius, ir tai rodo tokių grupuočių radikalizmą. Antisionizmas – tai nėra tos pačios plotmės dalykas, jis priešinasi Izraelio valstybei ir jos politikai, – dažnai pridengia antisemitizmą, juo minta ir į jį veda. Negana to, kai kurios šalys nederamai persekioja ir riboja laisvą žydų emigraciją.

16. Paplitęs nuogąstavimas, kad gali atsirasti naujų, dar nežinomų rasizmo formų. Kartais jis pareiškiamas dėl galimo „dirbtinio apvaisinimo technikų” panaudojimo per in vitro  apvaisinimą ir genetinės manipuliacijos galimybes. Nors tokie nuogąstavimai dar iš dalies tebėra hipotetiniai, jie vis dėlto verčia atkreipti žmonijos dėmesį į naujas ir nerimą keliančias žmogaus galios kito žmogaus atžvilgiu dimensijas, ir todėl nedelsiant būtini atitinkami etiniai principai. Svarbu, kad kaip įmanoma greičiau įstatymų būtų nustatytos ribos, kurių nevalia peržengti, kad tokios „technikos” nepatektų į rankas neatsakingoms ir piktavalėms jėgoms, kurios galėtų siekti „gaminti” žmones, atrinktus pagal rasinius kriterijus ar kitus požymius. Tai naujai prikeltų mirtiną eugeninio rasizmo mitą, kurio klystkelius pasaulis jau yra patyręs (22). Panašus piktnaudžiavimas būtų pasitelkus abortų ar sterilizacijos kampanijas stengtis sulaikyti, kad negimtų tam tikros socialinės ar etninės kategorijos žmonės. Ten, kur dingsta absoliuti pagarba gyvybei ir jos perdavimui pagal Kūrėjo mintį, reikia baimintis ir to, kad dings moraliniai varžtai, ribojantys žmogaus galią, taip pat ir galia formuoti žmoniją pagal klaidinančius anų burtininkų-eksperimentuotojų įvaizdžius.

Kad galėtume tvirtai atmesti tokius veiksmus ir iš mūsų visuomenių bei mentaliteto išrauti visas rasistinės elgsenos formas, privalome tvirtai būti įsitikinę kiekvieno žmogaus orumo ir visos žmonių šeimos vienybės būtinybe. Moralė atsiranda iš šių įsitikinimų. Įstatymai gali prisidėti, apsaugodami moralės pritaikymo pagrindus, tačiau įstatymų nepakanka pakeisti žmogaus širdį. Atėjo momentas klausytis Bažnyčios skelbiamos žinios, įkūnijančios ir pagrindžiančios tokius įsitikinimus.
 

III DALIS

Visų rasių orumas ir žmonijos vienybė: krikščioniškasis žvilgsnis

17. Krikščioniškasis mokymas apie žmogaus asmenį išplėtotas remiantis bibliniu Apreiškimu bei jo šviesa, taip pat nuolat susiduriant su tautų lūkesčiais bei patirtimi. Kaip minėjome, ši doktrina ilgainiui įkvėpė Bažnyčios nuostatas. Mūsų laikais šį mokymą aiškiai pakartojo ir apibendrino Vatikano II Susirinkimas keliais pamatiniais tekstais. Žemiau cituojamas tekstas yra geras pavyzdys: „Kadangi visi žmonės apdovanoti protinga siela ir sukurti pagal Dievo paveikslą, visų prigimtis ir kilmė ta pati; kadangi visų Kristaus atpirktųjų dieviškasis pašaukimas ir tikslas tas pats, kaskart turi būti pripažįstama esminė visų lygybė. Suprantama, ne visų žmonių fiziniai sugebėjimai vienodi, o protinis bei moralinis pajėgumas taip pat įvairuoja. Tačiau bet kokia esminė asmens teisių nelygybė tiek socialinėje, tiek kultūrinėje plotmėje, grindžiama lytimi, rase, spalva, visuomenine padėtimi, kalba arba religija, turi būti įveikta ir atmesta, kaip prieštaraujanti Dievo planui” (23).

Šią doktriną dažnai kartojo popiežiai ir vyskupai. Pavyzdžiui, Paulius VI, kalbėdamas diplomatų korpusui, teigė: „Tiems, kurie tiki Dievą, visi žmonės, net ir mažiausiai privilegijuoti, yra vaikai visatos Tėvo, sukūrusio juos pagal savo paveikslą ir vadovaujančio jų likimams rūpestinga meile. Dievo tėvystė reiškia brolystę tarp žmonių. Tai yra krikščioniškojo universalizmo branduolys, taip pat bendras dalykas su kitomis didžiosiomis religijomis ir aukščiausios visų laikų žmogiškosios išminties, puoselėjančios žmogiškąjį orumą, postulatas” (24).

Savo ruožtu Jonas Paulius II pakartotinai tvirtino: „Tai, kad žmogus sukurtas ‘pagal Dievo paveikslą’, suteikia kiekvienam asmeniui iškilų orumą; tai taip pat reikalauja pamatinės visų žmonių lygybės. Bažnyčiai ši pačioje žmogaus būtybėje įsišaknijusi lygybė pelno ypatingą brolybės dimensiją per Dievo Sūnaus Įsikūnijimą. <...> Jėzaus Kristaus įvykdytame Atpirkime Bažnyčia regi žmogaus asmens teisių ir pareigų naują pamatą. Todėl bet kuri diskriminacija rasiniu pagrindu <...> yra visiškai nepriimtina” (25).

18. Visų asmenų tolygaus orumo principas turi tvirtą pagrindą mokslo ir filosofijos, moralės ir apskritai religijų plotmėje. Krikščioniškasis tikėjimas gerbia šią intuiciją, šį patvirtinimą ir džiaugiasi juo. Tai parodo reikšmingą įvairių disciplinų konvergenciją, ir patvirtina daugumos geros valios žmonių įsitikinimus bei leidžia sudaryti žmogaus teises ginančias ir rasinės diskriminacijos formas panaikinančias visuotines deklaracijas, konvencijas bei tarptautines sutartis. Šia prasme Paulius VI kalbėjo apie „visų laikų aukščiausios žmogiškosios išminties aksiomą”.

Vis dėlto šios prieitys nėra visos tos pačios plotmės ir reikia atsižvelgti į atitinkamus jų lygmenis.

Savo ruožtu mokslai padeda išsklaidyti daugybę neteisingų įrodymų, pasitelkiamų siekiant pateisinti rasistinę elgseną arba atidėti būtinus pakeitimus. 1951 m. birželio 8 d. grupės iškilių mokslininkų parengtoje UNESCO deklaracijoje teigiama: „Ekspertai visuotinai pripažįsta, jog visi mūsų laikais gyvenantys žmonės priklauso tai pačiai homo sapiens rūšiai ir kilo iš vieno ir to paties kamieno” (26). Tačiau mokslų nepakanka antirasistiniams įsitikinimams pagrįsti. Patys mokslų metodai neleidžia tarti galutinio žodžio apie žmogaus asmenį ir jo likimą, taip pat nustatyti sąžinę įpareigojančias visuotines moralines taisykles.

Filosofija, etika ir didžiosios religijos žmonių kilme, prigimtimi ir likimu domisi tokiu lygmeniu, kuris pranoksta vien mokslinio tyrimo priemonėmis pasiekiamą lygį. Jos siekia pagrįsti besąlyginę pagarbą visokiai žmogiškajai gyvybei remdamosi tvirtesniu pagrindu, negu epochos papročių ar bendrosios nuomonės stebėjimas, kuris lieka visuomet trapus ir neapibrėžtas. Todėl geriausiais atvejais jos gali taikyti universalizmą, kurį krikščioniškoji doktrina tvirtai pagrindžia iš Dievo gautu Apreiškimu.

19. Pagal biblinį Apreiškimą Dievas sukūrė žmogų – vyrą ir moterį – pagal savo paveikslą ir panašumą (27). Šis  žmogaus ir Kūrėjo ryšys pagrindžia žmogaus orumą ir pamatines neatimamas teises, kurias laiduoja pats Dievas. Akivaizdu, kad šias asmens teises atitinka pareigos kitiems. Nei individas, nei visuomenė, valstybė ar bet kuri žmogiškoji institucija negali asmens ar asmenų grupės sumenkinti iki objekto statuso.

Tikėjimas, kad žmonija kilusi iš Dievo, pranoksta, vienija ir teikia prasmę visiems daliniams stebėjimams, kuriuos mokslas gali sukaupti apie evoliucijos procesą ir visuomenių raidą. Tai pats radikaliausias visų žmonių tolygaus orumo Dieve patvirtinimas. Remdamasis šia samprata asmuo išvengia visų žmogiškųjų valdžių bei ideologinės propagandos manipuliacijų, kuriomis siekiama pateisinti silpniausiųjų pavergimą. Tikėjimas į vieną Dievą, sukūrusį visą žmoniją pagal savo paveikslą ir panašumą ir atpirkusį ją, visiškai ir galutinai paneigia visas rasistines ideologijas. Iš to kyla šios išvados:

„Negalime šauktis Dievo, visų Tėvo, jei atsisakome broliškai elgtis su kuriais nors žmonėmis, sukurtais pagal Dievo paveikslą” (28).

20. Apreiškimas taip pat pabrėžia visos žmonių šeimos vienybę: visi Dieve sukurti žmonės turi tą pačią kilmę. Nepaisant  istorijoje vykusio jų išsisklaidymo ar skirtumų akcentavimo, visiems žmonėms skirta sudaryti vieną šeimą pagal „pradžioje” Dievo nustatytą planą. Dabartinė ir būsimoji žmonijos vienybė tipologiškai patvirtinama pirmajame žmoguje. Adomas, kilęs nuo žodžio adama, reiškiančio žemę, yra daugiskaitinis daiktavardis. Pati žmonių rūšis yra „Dievo paveikslas”. Pirmoji moteris Eva buvo „visų gyvųjų motina” (29), ir iš pirmosios poros „kilo žmonija” (30), taigi kiekvienas priklauso „Adomo šeimai” (31). Šventasis Paulius sakė atėniečiams: „iš vienos šaknies jis išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje”, taigi kiekvienas gali sakyti drauge su poetu, jog yra kilęs iš tos pačios Dievo „giminės” (32).

Žydų tautos išrinkimas neprieštarauja šiam universalizmui. Dieviškoji pedagogika panorėjo, kad būtų išsaugotas ir išplėtotas tikėjimas vieninteliu Amžinuoju, kuris yra vienintelis ir yra pamatas iš tikėjimo kylančiai atsakomybei. Nors Izraelio žmonės suvokė savo ypatingą ryšį su Dievu, jie taip pat teigė, kad visa žmonių giminė yra sudariusi sandorą su Dievu (33) ir kad netgi toje sandoroje, kuri sudaryta su Izraelio tauta, į išganymą yra pakviestos visos tautos. „Visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą”, – sakė Dievas Abraomui (34).

21. Naujasis Testamentas patvirtina šį visų žmonių orumo apreiškimą, jų pamatinę vienybę ir broliškumo pareigą, nes visi yra lygiai išgelbėti ir suburti draugėn Kristaus.

Įsikūnijimo slėpinys parodo, kaip Dievas vertina žmogiškąją prigimtį, nes savo Sūnuje jis panorėjo suvienyti savo prigimtį, jos nesumaišydamas ir neatskirdamas. Tam tikru būdu Kristus susivienijo su kiekvienu žmogumi (35). Kristus unikaliu būdu yra „neregimojo Dievo atvaizdas” (36). Jis vienintelis tobulai parodo Dievą nusižeminusį – savo noru priėmusį žmogiškąjį būvį (37). Štai kodėl jis yra „Naujasis Adomas”, naujosios žmonijos prototipas, „pirmgimis iš daugelio brolių” (38), kuriame vėl atkurtas nuodėmės iškreiptas dieviškasis panašumas. Amžinasis Dievo Žodis, tapdamas kūnu tarp mūsų, „nusižemino priimdamas mūsų žmogystę” (39), kad mes galėtume dalyvauti jo dievystėje. Dievo Kristuje liudytas išganymo darbas yra visuotinis. Jis nebėra skirtas tik išrinktajai tautai. Į jį įtraukta visa „Adomo giminė”, kuri, anot šv. Irenėjaus, yra iš naujo „suvienyta Kristuje kaip galvoje” (40). Su Kristumi visi yra pašaukti per tikėjimą įžengti į galutinę sandorą su Dievu (41), nepriklausomai nuo apipjaustymo, Mozės įstatymo ir rasės.

Ši sandora yra įvykdyta ir užantspauduota Kristaus, atpirkusio nuodėmingą žmoniją auka. Per Kristaus kryžių buvo panaikintas religinis padalijimas – vėliau tapęs taip pat etniniu padalijimu – tarp jau įvykdyto pažado tautos ir likusios žmonijos. Pagonys, kurie iki to laiko buvo „svetimi Izraelio bendruomenei, tolimi pažado sutartims, <...> tapo artimi dėlei Kristaus kraujo” (42). Jis „iš abiejų padarė viena, sugriovęs viduryje stovinčią pertvarą, savo kūnu panaikinęs priešybę” (43). Kristus norėjo, kad iš žydų ir pagonių „jame būtų sukurtas vienas naujas žmogus”. Šis naujasis žmogus yra jo atpirktos žmonijos kolektyvinis vardas, apimantis visą sudedamųjų įvairovę, sutaikintas su Dievu vieninteliame Kūne, kuris yra Bažnyčia, per Kryžių, sunaikinusį priešiškumą (44). Taigi dabar „nebėra nei graiko, nei žydo, nei apipjaustyto, nei neapipjaustyto, nei barbaro, nei skito, nei vergo, nei laisvojo, bet visa ir visuose – Kristus” (45). Todėl tikintysis nepriklausomai nuo savo ankstesnio būvio, yra apsivilkęs naujuoju žmogumi, kuris nuolat atnaujinamas pagal savo Kūrėjo paveikslą. Kristus suburia į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus (46).

Kristaus žinia apima ne tik dvasinę brolystę. Ji suponuoja ir nulemia labai svarbų konkretų elgesį kasdieniame gyvenime. Pats Kristus davė pavyzdį. Ribota Palestinos, kur prabėgo beveik visas jo žemiškasis gyvenimas, aplinka nesuteikė jam daug progų sutikti kitos rasės žmonių. Tačiau jis priimdavo visų kategorijų žmones, su kuriais susidurdavo. Kristus nebijojo kalbėtis su samariečiais (47), nurodyti juos kaip pavyzdį (48), nors jie buvo žydų niekinami ir laikomi eretikais. Kristus vienu ar kitu būdu padarė išganymo dalyviais buvusius visuomenės pakraštyje: ligonius, nusidėjėlius, vyrus ir moteris, prostitutes, muitininkus, pagonis, tokius kaip sirofenikietė (49). Nuošalyje buvo palikti tik tie, kurie patys save išskyrė, nes jiems pakako savęs pačių – tokie buvo kai kurie fariziejai. Jėzus mus iškilmingai įspėjo: mes būsime teisiami pagal mūsų nuostatą svetimšalio ar mažiausiojo iš mūsų brolių atžvilgiu; netgi to nežinodami mes sutinkame juose patį Kristų (50).

Kristaus prisikėlimas ir Šventosios Dvasios dovana per Sekmines paskelbė apie šią naują žmoniją. Tos naujos žmonijos nariu tampama per tikėjimą ir krikštą, klausantis Evangelijos skelbimo ir laisvai ją priimant. Ši Geroji Naujiena yra skirta visoms rasėms. „Padarykite mano mokiniais visų tautų žmones” (51).

22. Todėl Bažnyčios pašaukimas yra pasaulyje būti „atpirktųjų tauta”, sutaikinta su Dievu ir tarpusavyje, sudarančia „vieną kūną ir vieną dvasią Kristuje” (52) ir šitaip liudijančia visų akivaizdoje pagarbą ir meilę. Jeruzalėje per Sekmines buvo simboliškai atstovaujama „visoms tautoms po dangumi” (53), tai buvo pergalė prieš Babelio išsklaidymą ir jo priešybė (54). Petras, pakviestas į pagonio Kornelijaus namus, sakė: „Dievas man apreiškė, jog negalima jokio žmogaus laikyti prastu ar nešvariu. <...> Dievas nėra šališkas” (55). Bažnyčia turi aukščiausią pašaukimą įgyvendinti – pirmiausia pati savyje – žmonijos vienybę, pranokstančią bet kokius etninius, kultūrinius, nacionalinius, socialinius ar kitokius susiskaldymus, kad parodytų, jog tie susiskaldymai yra pasenę ir jau pašalinti Kristaus kryžiumi. Taip darydama Bažnyčia prisideda prie broliško visų tautų sugyvenimo ugdymo. Vatikano II Susirinkimas teisingai apibūdino, kad Bažnyčia yra „tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis” (56), kadangi „Kristus ir Bažnyčia <...> peržengia bet kokius rasės arba tautos ypatumus” (57). Bažnyčioje neturėtų būti „nelygybės dėl kilmės ar tautybės, visuomeninės padėties ar lyties”(58). Sąvoka „katalikų” reiškia „visuotinė”, ir tai yra vienas iš Bažnyčios požymių. Bažnyčiai plintant šis katalikiškumas tampa raiškesnis. Bažnyčia suburia visų pasaulio tautų ir įvairiausių kultūrų tikinčius Kristų, jiems vadovauja ganytojai, kilę iš jų tautų, visi bendrai dalydamiesi tuo pačiu tikėjimu ir ta pačia meile.

Pakartotinės klaidos dėl žmonių nejautrumo ar dėl Bažnyčios narių nuodėmių jokiu būdu negali susilpninti to pašaukimo ir misijos, kurią vykdyti Bažnyčią įgaliojo Dievas. Jos veikiau patvirtina, kad tai nėra žmogiškas sumanymas, bet žmogiškas jėgas pranokstantis planas. Bet kuriuo atveju svarbu, kad krikščionys labiau suvoktų, kad jie yra pašaukti būti ženklu pasaulyje. Jeigu jie savo elgsenoje atsikratytų rasinės, etninės, nacionalinės bei kultūrinės diskriminacijos apraiškų, pasaulis geriau atpažintų susitaikinimo Evangelijos naujumą. Bažnyčioje krikščionys turi iš anksto pasitikti eschatologinę ir galutinę Dievo karalystės bendriją.

23. Ankščiau išdėstytam krikščioniškajam mokymui būdingos svarbios moralinės išvados, kurias galima apibendrinti trimis raktinėmis sąvokomis: pagarba skirtybėms, broliškumas, solidarumas.

Žmonės ir žmonių bendruomenės yra lygios pagal orumą, tačiau tai nereiškia, kad tuo momentu visi turi lygias fizines galimybes, kultūrinius gabumus, intelektines ar moralines pajėgas, taip pat yra toje pačioje raidos stadijoje. Lygybė nereiškia uniformiškumo. Svarbu pripažinti vieniems kitų kultūrinio turtingumo bei moralinių savybių įvairovę ir tarpusavio papildomumą. Traktavimo lygybė reiškia, kad pripažįstami skirtingumai, kurių reikia pačioms mažumoms, kad galėtų vystytis pagal savo ypatumus, gerbdamos kitus ir visuomenės bei pasaulio bendruomenės labui. Jokia žmonių grupė negali girtis turinti prigimtinę viršenybę kitų atžvilgiu (59), taip pat negali vykdyti jokios diskriminacijos, paveikiančios pamatines asmens teises.

Nepakanka vien tarpusavio pagarbos, reikia įgyvendinti brolystę. Ši brolystė kuriama tik per meilę, kuri yra pačios krikščioniškosios žinios šerdis: „Kiekvienas žmogus yra mano brolis” (60). Artimo meilė nėra vien tik paprastas palankumo ar gailesčio jausmas. Meilė siekia, kad kiekvienas galėtų veiksmingai naudotis deramomis ir teisėtomis gyvenimo sąlygomis, nuo kurių priklauso individo išgyvenimas, laisvė ir vystymosi galimybės. Meilė leidžia kitame, vyre ar moteryje, įžvelgti save Kristuje pagal dieviškąjį pamokymą: „Mylėk artimą kaip pats save”.

Nepakanka pripažinti brolybę. Reikia žengti toliau, – veiksmingo solidarumo tarp visų, ypač tarp turtingųjų ir vargšų, link. Popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikoje Sollicitudo rei socialis (1987 m. gruodžio 30 d.) pabrėžiama tarpusavio priklausomybė, „išgyvenama kaip sistema, nustatanti santykius šiandienos pasaulyje <...>, ir priimama kaip moralinė kategorija. Kai šitaip suvokiame tarpusavio priklausomybę, su tuo susijęs atsakas kaip moralinė ir socialinė nuostata, kaip ‘dorybė’ yra solidarumas” (61). Čia kalbama apie taiką tarp žmonių ir tautų: „Opus solidaritatis pax, taika yra solidarumo vaisius” (62).
 

IV DALIS

Krikščionių indėlis drauge su kitais ugdant rasių broliškumą ir solidarumą

24. Rasistinė nuostata, neigianti visų žmogiškosios šeimos narių lygų orumą ir piktžodžiaujanti Kūrėjui, gali būti išrauta tik pasiekus jos šaknis ten, kur ji susiformavo: žmogaus širdyje. Iš širdies kyla teisus ar neteisus elgesys (63), tai priklauso nuo to, ar žmogus yra atviras Dievo valiai – tiek pagal prigimtinę tvarką, tiek Gyvojo Žodžio šviesoje, – ar užsidaro egoizme, padiktuotame baimės arba dominavimo instinkto. Reikia nuskaistinti patį mūsų žvilgsnį į kitus. Puoselėti rasistines mintis ir rasistines nuostatas, vadinasi, nusidėti ypatingai Kristaus žiniai, skelbiančiai, jog „artimas” yra ne tik mano genties, mano aplinkos, mano religijos ar mano tautos, bet ir kiekvienas mano kelyje sutiktas žmogus.

Rasistines nuostatas galima išrauti ne išorinėmis priemonėmis, įstatymais ar moksliniais įrodymais. Iš tikrųjų nepakanka įstatymų, draudžiančių įvairių tipų rasinę diskriminaciją ar baudžiančių už ją: šiuos įstatymus galima lengvai apeiti, jeigu bendruomenė, kuriai jie yra skirti, iki galo jų nepriima. Bendruomenė, siekdama įveikti diskriminaciją, privalo padaryti savastimi tas vertybes, kurios įkvepia teisingus įstatymus, ir kasdien gyventi įsitikinimu apie lygų visų orumą.

25. Širdis nepasikeis nesustiprinus dvasinių įsitikinimų dėl kitų rasių bei etninių grupių pagarbos. Bažnyčia savo ruožtu prisideda formuodama sąžines, aiškiai pateikdama visą krikščioniškąją doktriną šiuo klausimu. Bažnyčia ypač prašo ganytojų, pamokslininkų, mokytojų ir katechetų paaiškinti tikrą Rašto ir Tradicijos mokymą apie visų žmonių kilmę Dieve, jų bendrą galutinį likimą Dievo karalystėje, broliškosios meilės priesako vertę ir visišką rasistinio ekskliuzyvizmo ir visuotinio visų pašaukimo į tą patį išganymą Jėzuje Kristuje nesuderinamumą. Reikia tvirtai pasmerkti tokį reiškinį, kai Biblija pasitelkiama, siekiant a posteriori pateisinti bet kokią rasistinę nuostatą. Bažnyčia niekuomet nesankcionavo tokio deformuoto Rašto aiškinimo.

Bažnyčios įtikinamasis darbas taip pat vykdomas per krikščionių gyvenimo liudijimą: pagarbą svetimšaliams, dialogą, dalijimąsi, tarpusavio pagalbą ir bendradarbiavimą su kitomis etninėmis grupėmis. Pasauliui reikia pamatyti krikščionyse gyvąjį palyginimą, kad jis būtų įtikintas krikščioniškosios žinios. Žinoma, patys krikščionys turi nuolankiai priimti tai, kad Bažnyčios nariai ne visuomet nuosekliai gyveno pagal šį mokymą slenkant amžiams. Nepaisydami to, jie privalo toliau skelbti tai, kas teisinga, siekdami „vykdyti” tiesą (64).

26. Vien doktrinos ir pavyzdžių nepakanka. Reikia ginti rasizmo aukas visur, kad ir kur jos būtų. Diskriminacijos aktai tarp žmonių ir tautų dėl rasistinių ar kitokių –religinių ar ideologinių – priežasčių, vedantys į panieką ar nušalinimą, privalo būti pasmerkti, nedvejojant iškelti į šviesą ir tvirtai atmesti, siekiant ugdyti bešališką elgesį, įstatymines nuostatas ir socialines struktūras. Vis daugiau žmonių tampa jautresni šiai neteisybei ir priešinasi visoms rasizmo formoms. Jie gali taip elgtis dėl religinių įsitikinimų ar humanitarinių priežasčių. Tai juos įkvepia kartais pasipriešinti kai kurių režimų represijoms ar bent jau atskalūniškos viešosios nuomonės spaudimui, užsitraukiant panieką ar įkalinimą. Deramai ištyrę reikalą krikščionys nedvejoja imtis atsakomybės ginant brolių ir seserų orumą, visuomet pirmenybę teikdami neprievartinėms priemonėms (65).

27. Smerkdama rasizmą Bažnyčia siekia išlaikyti evangelinę nuostatą visų atžvilgiu. Tai yra jos ypatinga dovana. Nors Bažnyčia nebijo aiškiai ištirti rasizmo blogybes, parodydama nepritarimą joms ir tiems, kurie yra dėl jų atsakingi, – drauge ji siekia suprasti, kaip tie žmonės galėjo iki to prieiti. Bažnyčia norėtų padėti jiems rasti priimtiną kelią, vedantį iš aklavietės, kurioje jie yra. Panašiai kaip Dievas nesidžiaugia nusidėjėlio mirtimi (66), Bažnyčia siekia padėti, jei jie sutinka atitaisyti padarytą neteisybę. Bažnyčia taip pat rūpinasi, kad aukos nesigriebtų smurtingos kovos, taip atkrisdamos į rasizmą, panašų į jų atmestąjį. Bažnyčia trokšta būti susitaikinimo vieta ir nenori kaitinti priešingumų. Ji kviečia visus veikti taip, kad neapykanta būtų pašalinta. Bažnyčia skelbia meilę. Ji kantriai parengia mąstysenos pokyčiams, be kurių struktūriniai pakeitimai būtų bergždi.

28. Formuojant nerasistinę sąmonę esminis vaidmuo tenka mokykloms. Bažnyčios magisteriumas visuomet iškeldavo švietimo, pabrėžiančio tai, kas bendra visiems, svarbą. Svarbu parodyti, kad kiti, būtent dėl savo skirtingumo, gali praturtinti mūsų patirtį. Visai normalu yra tai, kad istorijos studijos puoselėja pagarbą savo šaliai, tačiau apgailėtina, kad jos gali vesti į aklą šovinizmą, kai kitos tautos laikomos žemesnėmis ir jų pasiekimai nustumiami į antrą planą. Kaip parodė kai kurių kraštų patirtis, gali prireikti peržiūrėti kai kuriuos scholastinius tekstus, kuriuose falsifikuojama istorija, nutylimos istorinės rasizmo negerovės arba pateisinami rasizmą grindžiantys principai. Sykiu visuomenė turi būti ugdoma pilietiškai, siekiant išrauti diskriminacines tendencijas kitoms etninėms grupėms priklausančių asmenų atžvilgiu. Mokyklos vis labiau suteikia galimybę imigrantų vaikams integruotis su vietos gyventojų vaikais. Reikia viltis, kad tai padės abiem grupėms geriau pažinti viena kitą ir parengs darnesniam sugyvenimui.

Be to, daugelis jaunuolių šiandien atrodo mažiau sąlygojami rasistinių nuostatų. Tai teikia puoselėtiną viltį ateičiai. Kita vertus, apgailėtina matyti jaunuolius, susibūrusius į gaujas ir siekiančius smurtauti prieš tam tikras rasines grupes, taip pat paverčiančius sportinius renginius šovinistinėmis demonstracijomis, pasibaigiančiomis vandalizmu ar žudynėmis. Išskyrus tuos atvejus, kai rasistinės nuostatos būna specialiai kryptingai ugdomos, jos paprastai kyla iš nežinojimo apie kitus, o tai atveria vartus vaizduotei ir gimdo baimę. Šiandien netrūksta progų pratinti jaunimą gerbti ir vertinti skirtybes: tarptautiniai pasikeitimai, kelionės, kalbų kursai, miestų partnerystė, atostogų stovyklos, tarptautinės mokyklos, sporto ir kultūros veikla.

29. Argumentavimas ir auklėjimas privalo būti derinamas su valia išreikšti pagarbą kitoms etninėms grupėms įstatymais ir perkelti tai į struktūras ir regioninių bei nacionalinių institucijų veiklą.

Rasizmas išnyks iš įstatymų tik tuomet, kai jis mirs žmonių širdyse. Tačiau įstatymų sferoje taip pat būtina tiesioginė veikla. Ten, kur dar tebegalioja diskriminaciniai įstatymai, piliečiai, suvokiantys tos ideologijos iškreiptumą, privalo imtis atsakomybės, kad per demokratinius procesus įstatymai būtų suderinti su moralės dėsniais. Valstybėje įstatymas privalo būti tolygiai taikomas visiems piliečiams, nedarant tarp jų skirtumo. Vyraujanti grupė, nesvarbu, ar ji sudaro daugumą ar mažumą, negali savo nuožiūra elgtis su pamatinėmis kitų grupių teisėmis. Svarbu, kad valstybės teritorijoje gyvenančioms etninėms, kalbinėms ar religinėms grupėms būtų pripažintos tos pačios neatimamos teisės kaip ir kitiems piliečiams, taip pat teisė gyventi drauge išlaikant joms būdingus kultūrinius ar religinius bruožus. Joms turi būti palikta pasirinkimo laisvė integruojantis į aplinkos kultūrą (67).

Kitų piliečių, pavyzdžiui, imigrantų, pabėgėlių ar laikinai dirbančių užsieniečių, statusas dažnai būna dar nesaugesnis. Vis labiau būtina neatidėliojant pripažinti ir garantuoti jų pamatines žmogiškąsias teises. Būtent tie žmonės dažniausiai tampa rasistinių nuostatų aukomis. Įstatymas privalo numatyti, kad būtų patikrintas kiekvienas jų atžvilgiu atliktas agresyvumo aktas ar elgesys – darbdavių, pareigūnų ar privačių individų, besikėsinančių pajungti šiuos labiau pažeidžiamus asmenis bet kuriai eksploatacijos formai, tiek ekonominei, tiek kitokiai.

Žinoma, viešajai valdžiai tenka atsakomybė, paisant bendrojo gėrio, nustatyti pabėgėlių ir imigrantų skaičių, kurį jų šalis gali priimti, atsižvelgdama į įdarbinimo galimybes, plėtros perspektyvas, tačiau taip pat į neatidėliotinus kitų tautų poreikius. Valstybė privalo taip pat stebėti, kad nebūtų stipriai pažeista socialinė pusiausvyra, kurią lydėtų sociologinis atstūmimo reiškinys, panašiai susidarius didžiulei kitos kultūros žmonių koncentracijai vietinė juos priimanti bendruomenė tai ima suvokti kaip tiesioginę grėsmę savo tapatybei ir papročiams. Mokantis priimti skirtybes, negalima visko tikėtis iš karto, reikia atsižvelgti į naujų bendro sugyvenimo būdų ir netgi tarpusavio praturtinimo galimybes. Jei priimtas į šalį užsienietis laikosi viešosios tvarkos taisyklių, jis turi teisę būti įstatymų globojamas per visą buvimo šalyje laiką.

Darbo įstatymai neturėtų leisti, kad šalyje radę darbą, bet neturintys jos pilietybės darbininkai, atlikdami tą patį darbą, kaip ir tos šalies piliečiai, patirtų diskriminaciją, atlyginimo, socialinio draudimo ar senatvės draudimo atžvilgiu. Būtent darbo santykiuose turėtų didėti skirtingos etninės bei kultūrinės kilmės asmenų tarpusavio pažinimas ir priėmimas, čia turėtų būti ugdomas žmogiškasis solidarumas, įstengiantis įveikti išankstines nuostatas.

30. Tarptautinėje plotmėje svarbu toliau plėtoti juridines priemones siekiant įveikti rasizmą, o visų pirma padaryti tas priemones visiškai veiksmingas. Po nacizmo kraštutinumų Jungtinės Tautos visiškai atsidėjo pagarbos asmenims bei tautoms puoselėjimui (68). 1965 m. gruodžio 21 d. 20-oji generalinė Jungtinių Tautų asamblėja priėmė svarbią Tarptautinę konvenciją dėl visų rasinės diskriminacijos formų panaikinimo. Be kitų dalykų joje teigiama, kad „jokiu atveju nėra pateisinimo rasinei diskriminacijai nei teoriškai, nei praktiškai” (Preambulė, § 6). Joje taip pat numatomos įstatyminės ir juridinės priemonės, leidžiančios įgyvendinti tuos nutarimus. Ši konvencija įsigaliojo 1969 m. sausio 4 d., o Šventasis Sostas ją formaliai ratifikavo tų pačių metų gegužės 1 d.

1973 m. lapkričio 2 d. Jungtinės Tautos nutarė paskelbti „Kovos su rasizmu ir rasine diskriminacija dekadą”. Popiežius Paulius VI tuoj pat išreiškė savo „gyvą susidomėjimą” ir „gilų pasitenkinimą dėl šios naujos iniciatyvos:

„Ši kilni žmogiška iniciatyva dar kartą parodo darnų Šventojo Sosto ir Jungtinių Tautų sutarimą – nors ir skirtingais lygmenimis ir skirtingomis piemonėmis” (69).

Jungtinių Tautų Ekonominėje ir socialinėje taryboje (ECOSOC) nuo 1946 m. veikė Žmogaus teisių komisija, ir savo ruožtu buvo įkurta Diskriminacijos prevencijos ir mažumų globos pakomisė.

Šventasis Sostas toliau prisidėjo pasiūlydamas delegacijas dalyvauti keliose svarbiose Dekados manifestacijose, taip pat kituose tarpvyriausybiniuose susitikimuose (70). Nuo tada buvo paskelbta antroji Dekada (1983–1993).

31. Į šias Šventojo Sosto, kaip tikro tarptautinės bendruomenės nario, pastangas nereikia žvelgti izoliuotai nuo daugybės įvairių krikščioniškųjų bendruomenių pastangų visame pasaulyje, taip pat nuo asmeninio krikščionių angažavimosi civilinėse institucijose.

Šiame kontekste reikia specialiai paminėti daugelio pasaulio episkopatų indėlį. Pavyzdžiui, būtų galima pateikti dviejų šalių vyskupų pastangas – šiais atvejais rasizmo problemos buvo išgyvenamos ypač aštriai, nors ir skirtingu būdu.

Pirmasis pavyzdys yra iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kur rasinė diskriminacija išliko kelių valstijų įstatymuose ilgai po pilietinio karo (1861–1865). Tik 1964 m. Pilietinių teisių įstatymas padarė galą visoms legalioms diskriminacijos formoms. Tai buvo labai svarbus žingsnis, brandintas ilgą laiką ir lydimas daugelio neprievartinio pobūdžio iniciatyvų. Katalikų Bažnyčia prisidėjo prie šio proceso, ypač per išplėtotą švietimo sistemą, taip pat per Episkopato pareiškimus (71).

Nepaisant besitęsiančių pastangų dar daug reikia padaryti, kad būtų visiškai išnaikintos rasistinės nuostatos bei elgesys net toje nacijoje, kuri pasaulyje gali būti laikoma viena daugiarasiškiausių. Tai liudija 1987 m. kovo 26 d. JAV Katalikų konferencijos administracinės tarybos pareiškimas, kuriame nurodoma, kad Amerikos visuomenėje tebėra rasizmo ženklų, ir pasmerkiama tokių rasistinių organizacijų kaip „Ku Klux Klan” veikla.

Kitas pavyzdys yra Pietų Afrikos Bažnyčia, kurios situacija visiškai kita. Gerai žinomas Pietų Afrikos vyskupų angažavimasis kovojant už rasinę lygybę ir prieš apartheidą, dažnai buvo glaudžiai bendradarbiaujama su kitomis krikščionių Bažnyčiomis. Čia derėtų paminėti šiuos nesenus Vyskupų konferencijos dokumentus: 1986 m. gegužės 1 d. pastoracinį laišką reikšmingu pavadinimu „Krikščioniškoji viltis dabarties krizėje” (72) ir 1986 m. rugpjūčio mėn. „Kreipimąsi į valstybės vadovą” (73).

Situacija Pietų Afrikoje sukėlė solidarumo su kenčiančiais dėl apartheido manifestacijas, taip pat paskatino remti bažnytines iniciatyvas (74). Šios iniciatyvos dažnai vykdomos ekumeniškai. Savo ruožtu popiežius Jonas Paulius II ne kartą išreiškė savo susirūpinimą Pietų Afrikos vyskupams (75).

1988 m. rugsėjo 10 d. popiežius lankydamasis Pietų Afrikoje, Hararėje, kreipėsi  į visus regiono vyskupus sakydamas: „Apartheido, kaip socialinės, ekonominės ir politinės diskriminacijos sistemos, problema įpareigoja jūsų, kaip mokytojų ir dvasinių kaimenės vadovų, misiją būtinomis ir ryžtingomis pastangomis siekti pasipriešinti neteisybėms ir reikalauti, kad ši politika būtų pakeista atitinkančia teisingumą ir meilę. Aš raginu jus ir toliau drąsiai ir tvirtai laikytis principų, kuriais būtų grindžiamas taikingas bei teisingas atsakas į teisėtus jūsų piliečių lūkesčius.

Aš esu susipažinęs su nuostatomis, kurias jau kuris laikas išreiškia Pietų Afrikos vyskupų konferencija, pradedant nuo pirmojo bendro dokumento, paskelbto 1952 m. Šventasis Sostas ir aš asmeniškai atkreipiau dėmesį į apartheido neteisybes daugeliu progų, o neseniai kalbėdamas su ekumenine grupe Pietų Afrikos krikščionių lyderių, besilankančių Romoje, jiems priminiau, kad ‘kadangi susitaikinimas yra pati Evangelijos šerdis, krikščionys negali priimti rasinės diskriminacijos struktūrų, pažeidžiančių žmogaus teises. Tačiau jie taip pat turi suvokti, kad struktūrų pakeitimas yra susijęs su širdžių pasikeitimu. Krikščionių siekiami pakeitimai yra įsišakniję meilės galybėje, tos dieviškosios Meilės, iš kurios kyla bet kuri krikščioniškoji veikla ir perkeitimas’“ (Kalba jungtinei ekumeninei delegacijai iš Pietų Afrikos, 1988 m. gegužės 27 d.) (76).

32. Galiausiai, jeigu rasizmas trikdo taiką visuomenėse, jis taip pat nuodija tarptautinę taiką. Ten, kur nėra teisingumo šiuo labai svarbiu klausimu, lengvai kyla smurtas ir karai, o santykiai su kaimyninėmis tautomis būna sutrikdyti.

Visų tautų lygaus orumo principo nuoseklus taikymas santykiuose tarp valstybių turėtų neleisti vienoms tautoms elgtis su kitomis pagal išankstines rasistines nuostatas. Esant įtampoms tarp valstybių gali būti smerkiami tam tikri politiniai priešingų šalių sprendimai, taip pat neteisingas elgesys tuo ar kitu atveju, galbūt neišlaikytas pažadas, tačiau visa tauta negali būti pasmerkta, o tai yra dažnai lyderių kaltė. Per tokias pirmines iracionalias reakcijas rasistinės nuostatos gali iškilti į paviršių ir užnuodyti santykius tarp tautų ilgam laikui.

Tarptautinė bendruomenė savo dispozicijoje neturi priemonių priversti valstybes, kurios per savo įstatymų sistemą tebepraktikuoja rasinę diskriminaciją savo tautų atžvilgiu, to nedaryti. Vis dėlto tarptautinė teisė leidžia vykdyti atitinkamą išorinį spaudimą jų atžvilgiu ir pagal organišką ir derybomis aptartą planą pamažu vesti prie rasistinių įstatymų panaikinimo ir žmogaus teises atitinkančių įstatymų patvirtinimo. Tačiau tarptautinė bendruomenė turi būti labai atidi tose subtiliose situacijose, kad jos veiksmai neįstumtų šalies į dar dramatiškesnius vidinius konfliktus.

Šalys, kuriose egzistuoja rimtos rasinės įtampos, turi suvokti, jog taika, nesiremianti visų visuomenės narių sutarimu, yra nestabili. Istorija rodo, kad delsimas pripažinti žmogaus teises beveik visuomet baigiasi nekontroliuojamo smurto proveržiais. Kad įsigaliotų įstatymu pagrįsta tvarka, antagonistinės grupės turi vadovautis aukščiausiomis ir transcendentinėmis vertybėmis, kurios yra visų žmogiškųjų bendruomenių ir visų santykių tarp tautų pagrindas.
 

Pabaiga

33. Pastanga įveikti rasizmą, atrodo, tapo imperatyvu, plačiai įsitvirtinusiu žmonių sąžinėse. 1965 m. Jungtinių Tautų konvencija stipriai išreiškė šį įsitikinimą: „Bet kuri doktrina apie viršenybę, pagrįsta rasių skirtingumu, yra moksliškai klaidinga, morališkai smerktina ir socialiai neteisinga bei pavojinga” (77). Bažnyčios doktrina teigia ne mažiau primygtinai: „Visos rasistinės teorijos yra priešingos krikščionių tikėjimui ir meilei. Vis dėlto, nepaisant kontrasto dėl didėjančio žmogiškojo orumo suvokimo, rasizmas tebeegzistuoja ir iš naujo pasirodo įvairiomis formomis. Tai yra žaizda žmonijos šone, kuri slėpiningai išlieka atvira. Todėl kiekvienas turi tvirtai ir kantriai stengtis išgydyti ją.

Tačiau yra įvairių rasizmo laipsnių ir formų ir nereikia visų jų suplakti į vieną. Rasizmas kaip toks yra taikomas norint paniekinti rasę, apibūdinamą etnine kilme, kūno spalva ar kalba. Šiandien apartheidas yra žymiausia ir sistemingiausia to forma: čia absoliučiai būtinos ir neatidėliotinos permainos. Tačiau yra daug kitų nušalinimo ir atmetimo formų, kurių priežastis nėra rasė, bet padariniai panašūs. Reikia tvirtai priešintis visoms diskriminacijos formoms. Būtų veidmainiška rodyti pirštu tik į vieną šalį: atmetimas rasiniu pagrindu egzistuoja visuose žemynuose. Daugelis praktikuoja praktinę diskriminaciją, nors ji smerkiama įstatymų.

Pagarba kiekvienam asmeniui ir kiekvienai rasei yra pagarba pamatinėms teisėms, orumui ir esminei lygybei. Tai anaiptol nereiškia kultūrinių skirtumų pašalinimo. Svarbu auklėti pozityviai vertinti tautų įvairovę ir tarpusavio papildomumą. Teisingai suprantamas pliuralizmas išsprendžia uždaro rasizmo problemą.

Rasizmas ir rasistiniai veiksmai privalo būti pasmerkti. Galima taikyti įstatymines disciplinas ar administracines priemones, netgi atitinkamą išorinį spaudimą. Šalys ir tarptautinės organizacijos disponuoja įvairiomis iniciatyvomis. Atsakomybė tenka taip pat ir piliečiams, tačiau tai neturi nueiti taip toli, kad viena neteisinga situacija smurtu būtų keičiama kita neteisybe. Reikia visuomet ieškoti konstruktyvių sprendimų. Katalikų Bažnyčia drąsina visas šias pastangas. Šventajam Sostui tenka atitinkamas vaidmuo pagal jo ypatingą misiją. Visi katalikai yra kviečiami konkrečiai darbuotis petys petin drauge su kitais krikščionimis ir visais žmonėmis, panašiai gerbiančiais žmogų. Pirmiausia ir labiausia Bažnyčia nori pakeisti rasistines nuostatas, taip pat ir esančias pačios Bažnyčios bendruomenėse. Pirmiausia Bažnyčia apeliuoja į moralinį ir religinį žmonių suvokimą. Ji nustato reikalavimus, tačiau broliškai įtikinėdama, tai jos vienintelis ginklas. Ji prašo Dievą pakeisti širdis. Bažnyčia siūlo susitaikinimo vietą. Bažnyčia norėtų, kad būtų ugdomos svetingumo, pasikeitimo ir tarpusavio pagalbos iniciatyvos žmonių, priklausančių kitoms etninėms grupėms, atžvilgiu. Bažnyčios misija yra suteikti sielą šiam didžiuliam žmogiškosios brolystės užmojui. Nepaisant Bažnyčios narių nuodėmingo ribotumo, vakar ir šiandien ji suvokia esanti Kristaus meilės liudytoja, žmonijos vienybės ženklas ir įrankis. Bažnyčios kiekvienam siūloma žinia, kuria ji pati stengiasi gyventi, yra: „Kiekvienas žmogus yra mano brolis arba sesuo”.

1988 m. lapkričio 3 d.

Liturginis šv. Martyno iš Porres minėjimas
(Šis šventasis gimė Limoje, jo tėvas ispanas, o motina juodoji vergė)

Kardinolas Roger Etchegaray
Popiežiškosios komisijos Iustitia et pax pirmininkas

Vyskupas Jorge Marķa Mejķa
Popiežiškosios komisijos Iustitia et pax vicepirmininkas

(15) 1973 m. lapkričio 30 d. Jungtinės Tautos priėmė „Tarptautinę konvenciją dėl apartheido nusikaltimo pažabojimo ir bausmės už jį”. Dėl apartheido padarinių įdarbinimo srityje žr. ILO, VII regioninė konferencija, Zimbabvė, 1988 lapkričio 29 – gruodžio 7 d.
(16) Paulius VI. Kalba specialiame JT komitete dėl apartheido, 1974 m. gegužės 22 d.: AAS LXVI (1974), 342–346; Jonas Paulius II. Kalba tame pačiame komitete, 1984 m. liepos 7 d.:, Insegnamenti VII(1984), 2, p. 35–39. Kalba civilinės valdžios atstovams ir diplomatiniam korpusui Jaundėje (Yaoundé), 1985 m. rugpjūčio 12 d., 13: Insegnamenti VIII(1985), 2, p. 344.
(17) Jonas Paulius II. Kalba diplomatiniam korpusui 1986 m. sausio 11 d., 4: Insegnamenti IX (1986), 1, p. 63.
(18) Plg. penkias Jono Pauliaus II kalbas:
– Ekvadoro indėnams, Lacatunga, 1985 m. sausio 31 d. : Insegnamenti VIII(1985), 1, p. 296–304;
– Peru indėnams, Cuzco, 1985 m. vasario 3 d.: ten pat, p. 327–380;
– Australijos aborigenams, Alice Springs, 1986 m. lapkričio 29 d.: Insegnamenti IX (1986), 2, p. 1756–1763;
– Šiaurės Amerikos indėnams, Phoenix, 1987 m. rugsėjo 14 d.: Insegnamenti X (1987), 3, p. 512–517;
– Kanados indėnams, Fort Simpson, 1987 m. rugsėjo 20 d.: Insegnamenti X (1987), 3, p. 687–691;
– Plg. taip pat Jono Pauliaus laišką Pasaulinės taikos dienos proga (1989) „Kuriant taiką gerbti mažumas”.
(19) Dėl Afrikos žr. Paulius VI. Laiškas Afrikos katalikų hierarchijai Africae terrarum, 1967 m. spalio 20 d.: AAS LIX (1967) 1073–1097; Kalba Ugandos parlamente, 1969 m. rugpjūčio 1 d.: AAS LXI (1969) 584–585: Kalba diplomatų korpusui, 1978 m. sausio 14 d.: AAS LXX (1978) 172–173; Jonas Paulius II. Kalba civilinės valdžios atstovams ir diplomatiniam korpusui Jaundėje (Yaoundé), 1985 m. rugpjūčio 12 d., 13: Insegnamenti VIII(1985), 2, p. 343–344.
(20) Popiežius Jonas Paulius II dažnai primindavo, kad palestiniečių tauta turį teisę į šalį, kaip ir žydų tauta.
(21) Plg. Jonas Paulius II. Kalba Romos sinagogos aplankymo proga 1986 m. balandžio 13 d., 3: Insegnamenti IX (1986), 1, p. 1026.
(22) Tikėjimo mokslo kongregacija. Instrukcija dėl pagarbos gimstančiai gyvybei ir gimdymo orumo Donum vitae, 1987 m. vasario 22 d., III(EV 10/1241): „Eugenika ir žmonių tarpusavio diskriminavimo formos gali būti įteisintos: tai būtų prievartos aktas ir pasikėsinimas į žmogaus asmens lygybę, orumą ir pamatines teises”.
(23) Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Gaudium et spes, 29; plg. ten pat, 60 (dėl teisės į kultūrą); plg. Deklaracija Nostra aetate, 5; Dekretas Ad gentes, 15; Gravissimum educationis, 1 (dėl teisės į švietimą).
(24) Kalba diplomatų korpusui (1978 m. sausio 14 d.): AAS 70 (1978), 172; daugelyje ankstesnių tekstų buvo ta pati kryptis, būtent enciklika Populorum progressio, 47 ir 63: EV 2/1092; Paulius VI. Kreipimasis į Afrikos tautas, perskaitytas Ugandos parlamente (1969 m. rugpjūčio 1 d.): AAS 61 (1969), 580–586; apaštališkasis laiškas Octogesima adveniens, 16: EV 4/735; laiškas „Kiekvienas žmogus yra mano brolis” Pasaulinės taikos dienos proga (1971).
(25) Jonas Paulius II. Kalba Specialiajame Jungtinių Tautų komitete apartheido klausimais: Insegnamenti, VII (1984), 2, 36.
(26) Le racisme devant la science, UNESCO, Paris 1973, 1, p. 369.
(27) Plg. Pr 1, 26–27; 5, 1–2; 9, 6: draudžiama pralieti žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą, kraują.
(28) Vatikano II Susirinkimas. Deklaracija Nostra aetate, 5; Jonas Paulius II. Kalba musulmonų jaunuoliams, Casablanca, 1985 m. rugpjūčio 19 d.: „Šis paklusnumas Dievui ir ši meilė žmogui turi vesti į pagarbą žmogaus teisėms, kurios išreiškia Dievo valią ir Dievo sukurtos pagal žmogiškosios prigimties poreikius”: Insegnamenti, VIII (1985), 2, 501.
(29) Pr 3, 20.
(30) Tob 8, 6.
(31) Plg. Pr 5, 1.
(32) Plg. Apd 17, 26.28.29.
(33) Plg. Pr 9, 11 ir t.
(34) Plg. Pr 12, 3; Apd 3, 25.
(35) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Gaudium et spes, 22.
(36) Kol 1, 15; plg. 2 Kor 4, 4.
(37) Plg. Fil 2, 6–7.
(38) Rom 8, 29.
(39) Romos mišiolas, Offertorium.
(40) Plg. Adversus haereses, III, 22, 3: „Viešpats suvienijo savyje visas tautas, išsklaidytas nuo Adomo laikų, visas kalbas ir žmonių kartas, įskaitant ir patį Adomą”. Irenėjus rėmėsi šv. Pauliumi (Ef 1, 10; Kol 1, 20).
(41) Plg. Rom 1, 16–17.
(42) Plg. Ef 2, 11–13.
(43) Ef 2, 14.
(44) Plg. Ef 2, 15–16.
(45) Kol 3, 11; plg. Gal 3, 28.
(46) Plg. Jn 11, 52.
(47) Plg. Jn 4, 4–42.
(48) Plg. Lk 10, 33.
(49) Plg. Mk 7, 44.
(50) Mt 25, 38.40.
(51) Mt 28, 19.
(52) Eucharistijos malda III.
(53) Plg. Apd 2, 5.
(54) Plg. Jn 11, 1–9.
(55) Apd 10, 28. 24.
(56) Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Lumen gentium, 1.
(57) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Ad gentes, 8.
(58) Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Lumen gentium, 32.
(59) Plg. Jonas XXIII. Enciklika Pacem interris (1963 m. balandžio 11 d.), kurioje įkandin Pijaus XI demaskuojamas skandalas dėl ideologijų, atkakliai besilaikiusių nuostatos, atseit „kai kurie žmonės arba tautos yra iš prigimties viršesni už kitus”.
(60) Pasaulinės taikos dienos tema 1971 m.
(61) Enciklika Sollicitudo rei socialis, 38.
(62) Ten pat, 39.
(63) Plg. Mk 7, 21–23.
(64) Plg. Jn 3, 21.
(65) Tikėjimo mokslo kongregacija. Instrukcija dėl krikščionių laisvės ir išsilaisvinimo Libertatis conscientia (1986 m. kovo 22 d.), 78–79: „Didelio neteisingumo situacijos reikalauja drąsos imtis toli siekiančių reformų ir suvaržyti nepateisinamas privilegijas. Tačiau tie, kurie diskredituoja reformų kelią ir renkasi revoliucijos mitą, ne tik puoselėja iliuziją, esą pakanka vien pašalinti blogą situaciją, kad būtų sukurta žmogiškesnė visuomenė; tokie žmonės taip pat skatina totalitarinių režimų įsigalėjimą. Kova su neteisybe yra bereikšmė, jeigu nesiekiama įkurti naujos socialinės ir politinės tvarkos, atitinkančios teisingumo reikalavimus. Teisingumas turi ženklinti kiekvieną šios naujos tvarkos įtvirtinimo etapą. Egzistuoja priemonių moralumas. <...> Dėl nuolatinės smurto technologijų plėtotės ir vis rimtesnių pavojų, susijusių su prievartos taikymu, tai, kas šiandien vadinama „pasyviąja rezistencija”, parodo labiau moralės principus atitinkantį ir ne menkesnes sėkmės perspektyvas turintį kelią”.
(66) Plg. Ez 18, 32.
(67) Plg. Jonas Paulius II. Laiškas Pasaulinės taikos dienos proga (1989) „Kuriant taiką, gerbti mažumas”.
(68) Ypač Jungtinių Tautų chartija (1945 m. birželio 26 d.), 1, § 3; Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (1948 m. gruodžio 10 d.), 1, 2, 16, 26, II; Jungtinių Tautų deklaracija dėl visų rasinės diskriminacijos formų panaikinimo (1963 m. lapkričio 20 d.).
(69) Kalba Jungtinėse Tautose minint Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 25-ąsias metines (1973 m. gruodžio 10 d.): AAS LXV (1973), 673–677. 1978 m. minėtosios Dekados proga Popiežiškoji komisija Iustitia et pax paskelbė kun. Rogerio Heckelio parengtą darbo dokumentą „Kova su rasizmu: Bažnyčios indėlis”, kuriame pateikiama šio klausimo apžvalga.
(70) Ypač minėtina:
 – Tarptautinė konferencija dėl Namibijos ir žmogaus teisių (Dakaras, 1976 m. sausio 5–8 d.);
– Pasaulinė konferencija dėl veiksmų prieš apartheidą (Lagosas, 1977 m. rugpjūčio 22–26 d.);
– Vyriausybių atstovų, įgaliotų parengti rasės ir rasistinių nuostatų deklaracijos projektą, susitikimas (UNESCO, Paryžius, 1978 m. kovo 13–21 d.);
– Pasaulinė konferencija kovojant su rasizmu ir rasine diskriminacija (Ženeva, 1978 m. rugpjūčio 14–25 d.);
– II Pasaulinė konferencija kovojant su rasizmu ir rasine diskriminacija (Ženeva, 1983 m. rugpjūčio 1–12 d.);
(71) Plg. svarbiausią pastarosios Dekados dokumentą, paskelbtą 1979 m. „Broliai ir seserys mums: pastoracinis laiškas dėl rasizmo mūsų dienomis”.
(72) Plg. Origins, 16(1986), 1, p. 11.
(73) Plg. L’Osservatore romano (1986 m. lapkričio 3–4 d.), p. 6.
(74) Ypač paminėtinas 1986 m. kovo 8 d. kardinolo Rogerio Etchegaray laiškas anuometiniam Vyskupų konferencijos pirmininkui arkivyskupui Denisui Hurley. Šiuo laišku siekta padrąsinti vyskupų pastangas ir numatyti galimus konfliktų įveikimo žingsnius.; plg. L’Osservatore romano (1986 m. balandžio  19 d.), p. 5.
(75) Ypač ad limina vizitų proga; pastarasis vyko 1987 m. lapkričio mėn.; plg. Jono Pauliaus II kalbą L’Osservatore romano (1987 m. lapkričio 28 d.), p. 4.
(76) L’Osservatore romano (1988 m. rugsėjo 12 d.), p. 5.
(77) Tarptautinė konvencija dėl visų rasinės diskriminacijos formų panaikinimo, priimta 1965 m. gruodžio 21 d., įsigaliojo 1969 m. sausio 4 d., Preambulė, paragrafas 6.