30 eilinis sekmadienis
Sir 35, 12–14. 16–18; 2 Tim 4, 6–8. 16–18; Lk 18, 9–14
 

Išminčius Ben Sira drąsina varginguosius ir nuolankiuosius, kad Viešpats išklauso jų maldą. Šio sekmadienio skaitinyje atpažįstame skaidrią Magnificat giesmės gaidą. Nuolankumu grindžiamas tikėjimas. Žmogus, svarstydamas savo ryšį su Dievu, jaučiasi dvejopai sumišęs. Pirmiausia jis suvokia savo mažumą, menkumą ir niekingumą dieviškosios transcendencijos akivaizdoje. Tačiau tuo pat metu žmogus, patirdamas Dievo artumą, jaučiasi iškeltas į svaiginančias aukštumas. Dievas yra kaip saulė, kurios spinduliai krinta žemėn, o nuolankiojo malda tarsi prasiskverbia pro debesis. Čia galima prisiminti apie Jokūbo regėjime matytas kopėčias, kylančias į dangų. Žmogus, kuris laikosi nuolankumo kaip gyvenimo filosofijos, patiria iš Dievo sklindančią šviesą.

Skaitant apaštalo Pauliaus kalėjime parašytus žodžius sunku nesijaudinti. Netrukus bus įvykdytas teismo nuosprendis, o Paulius lygina save su atletu, iškovojusiu gerą kovą. Štai jau trisdešimt metų, kai po atsivertimo prie Damasko Paulius „vejasi norėdamas pagauti” (plg. Fil 3, 12–14). Jis pats, būdamas Jėzaus Kristaus pagautas, netrukus gaus teisumo vainiką. Ilgas Pauliaus bėgimas taps švenčiausiu liturginiu aktu. Apaštalas pralies savo kraują kaip auką, atspindinčią Viešpaties Jėzaus auką. Pauliui, atsivertimo kelio pradžioje nebuvo smulkiai atskleistas visas jo kelionės maršrutas, tačiau jis tikrai suvokė, jog reikės kentėti dėl Kristaus (plg. Apd 9, 16). Sunku įsivaizduoti tokį ilgą ir varginantį bėgimą po tokio šlovingo starto. Kažin ar savo kelionės pradžioje Paulius numanė, kad jo kelionė baigsis tokiomis pažeminančiomis aplinkybėmis. Jis jaučiasi apleistas ir paliktas daugelio ankstesnių bendražygių: „visi mane paliko”. Pauliaus laukia vienatvė ir nuosprendžio įvykdymo dieną. Vis dėlto jis nėra vienas. Jį lydi Tas, kuris išleido į šią ilgą kelionę. Viešpats yra čia ir jis išlaisvins. Tuomet tampa nebaisios išdavystės ir visokie „pikti kėslai”. Viešpats, „teisingasis Teisėjas”, išgelbės ištikimąjį apaštalą paimdamas į savo Dangaus karalystę.

Palyginimas apie fariziejų ir muitininką turbūt niekuomet nepraras aktualumo. Panašus reginys dažnas ir mūsų bažnyčiose. Fariziejaus ir muitininko nuostatos išoriškai nematomai grumiasi mūsų širdyse.

Evangelijos palyginimo fariziejus priklauso religiniam ir intelektiniam elitui. Jo santykiai su Dievu ir žmonėmis yra nepriekaištingi. Fariziejus žino, kas leidžiama, o kas draudžiama, žino ribas, iki kurių gali eiti nenusižengdamas teisumo taisyklėms. Fariziejus suvokia, jog tam tikrais veiksmais jis kaupia nuopelnus, suteikiančius teisę tikėtis Dievo pripažinimo ir žmonių pagarbos. Jis yra savotiškas dvasinis kapitalistas.

Muitininkas yra kapitalistas finansine prasme, savo profesija. Ši profesija jam užtraukia viešą panieką ir nusidėjėlio reputaciją. Muitininkas žino, jog žmonės jo vengia ir jį niekina. Jis kenčia dėl to ir jaučiasi esąs nusidėjėlis. Jis tegali tikėtis tik Dievo gailestingumo. Muitininkas nesilygina su kitais, o tik nusižemina.

Palyginimas apie fariziejų ir muitininką Jėzaus klausytojų auditorijoje nuskambėjo kaip griaustinis iš giedro dangaus. Tiesą sakant, ką galima prikišti fariziejaus maldai? Jis nuoširdžiai dėkoja Dievui už tai, kad jis vadovauja jo gyvenimui, suteikdamas dorybių, skirtingai negu kitiems žmonėms, apsaugodamas nuo klaidų ir laiduodamas tikrą ateitį. Tikrai pakanka priežasčių dėkoti Dievui! Be to, fariziejaus malda yra grynas dėkojimas, netgi be prašymo. Čia pat vaizduojama muitininko laikysena. Apgailėtiną jo gyvenimo situaciją nulėmė jo paties klaidos. Muitininko malda visiškai varginga, be jokio polėkio ir džiaugsmo. Jis žino, kad neįstengs atlyginti visiems, kuriuos nuskriaudė nedorai naudodamasis savo padėtimi. Kažin ar jis galėtų kaip atgailą grąžinti pasisavintus pinigus?

Palyginimas baigiamas Jėzaus sakiniu, apverčiančiu visą ankstesnę pasakojimo logiką: „Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas”. Jėzus neaiškina šio savo teiginio. Nuovokesnių jo klausytojų širdyse galėjo iškilti šios psalmės eilutės: „Tikra auka Dievui yra sugrudusi Dvasia, – tu, Dieve, nepaniekinsi širdies sugrudusios ir atgailaujančios” (Ps 51, 19). Jėzaus Dievas yra tas pats psalmininko Viešpats, priimantis sugraudintą ir nuolankią širdį.

Baigdamas palyginimą Jėzus dar pasako trumpą frazę: „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas”. Galėtume rasti daug Jėzaus palyginimų bei pamokymų, kur panašiai apverčiamos vertybės. Šie Jėzaus teiginiai atrodo paradoksalūs žvelgiant proto ir blaivaus apskaičiavimo akimis. Norėdami juos priimti, turime priimti tą, kuris pats yra Dievo išmintis. Jėzus pats giliausiai išgyveno šią atvirkštinę Dievo logiką, turėdamas Dievo prigimtį, bet apiplėšdamas pats save (Fil 2, 6–9). Jėzus nesistengė įtikinti savo klausytojų elgtis taip ar kitaip. Jis tiesiog kviečia: sek paskui mane.

Daugybė šventų krikščionių, visa širdimi atsiliepusių į Jėzaus kvietimą, darė tai ne iš šalto apskaičiavimo. Svarstydami vien racionaliais argumentais jie niekuomet nebūtų leidęsi sekti Jėzaus nuolankumo pavyzdžiu. Šie Dievo užsidegėliai pasirinko teisingą kelią.
 

Parengta pagal A. Brunot, H. Maly