„Misericordias Domini in aeternum cantabo” (Ps 89, 2)
 

Brangūs broliai ir seserys!

1. Su dideliu džiaugsmu atšventėme Didįjį išganymo jubiliejų kaip malonės laiką visai Bažnyčiai. Dieviškasis gailestingumas, kurį galėjo patirti kiekvienas tikintysis, akina mus „irtis į gilumą”, su dėkingumu atsimenant praeitį, uoliai išgyvenant dabartį ir su pasitikėjimu atsiveriant ateičiai įsitikinus, kad „Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius” (Žyd 13, 8) (plg. apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte, 1). Toksai vilties kupinas veržimasis į ateitį trečiajame tūkstantmetyje turi būti visos Bažnyčios veikimo pagrindas. Ir tai yra žinia, kurią norėčiau adresuoti kiekvienam tikinčiajam Pasaulinio misijų sekmadienio, šiais metais švenčiamo spalio 21 dieną, proga.

2. Iš tiesų atėjo metas žvelgti į priekį, akis nukreipiant į Jėzaus veidą (plg. Žyd 12, 2). Dvasia mus šaukia „atsigręžti į mūsų laukiančią ateitį” (Novo millennio ineunte, 3), liudyti bei išpažinti Kristų ir „padėkoti Viešpačiui už mums padarytus ‘stebuklus’: ‘Misericordias Domini in aeterno cantabo’ (Ps 89, 2)” (ten pat, 2). Praėjusių metų Pasaulinio misijų sekmadienio proga norėjau priminti, kad misijinis įsipareigojimas kyla iš karšto įsimąstymo į Jėzų. Krikščionis, įsimąstantis į Jėzų Kristų, tartum pagaunamas jo spindesio (plg. Vita consecrata, 14) ir negali neliudyti savo tikėjimo į Kristų, vienatinį žmogaus Išganytoją.

Įsimąstymas į Viešpaties veidą paskatina mokinius gilintis į šių dienų vyrų ir moterų veidus: Viešpats tikrai susitapatina su mažiausiuoju iš savo brolių (plg. Mt 25, 40.45). Įsimąstymas į Jėzų, kuris „buvo pirmasis ir didžiausias evangelizuotojas” (Evangelii nuntiandi, 7), mus paverčia evangelizuotojais ir leidžia mums pažinti jo norą teikti amžinąjį gyvenimą visiems, kuriuos jam atidavęs Tėvas (plg. Jn 17, 2). Jėzus žinojo, jog Tėvo valia turi skelbti Dievo karalystę ir kitiems miestams: „<…> nes tam ir esu siųstas” (Lk 4, 43).

Įsimąstymo į „mažiausiuosius brolius” vaisius yra atradimas, kad kiekvienas žmogus – nors kartais mums slėpiningu būdu – ieško Dievo, nes yra jo sukurtas ir mylimas. Tai atrado jau pirmieji jo mokiniai: „Visi tavęs ieško” (Mk 1, 37). Ir graikai visų vėlesnių kartų prašė: „Norėtume pamatyti Jėzų” (Jn 12, 21). Taip, Kristus yra tikroji šviesa, apšviečianti kiekvieną žmogų, kuris ateina į šį pasaulį (plg. Jn 1, 9): kiekvienas žmogus, genamas vidinės traukos, kurios priežasties jis pats tiksliai nežino, mėgina jį atrasti „tarytum apčiuopomis” (Apd 17, 27). Tai slypi Dievo širdyje, kur pulsuoja troškimas visus išganyti. Dievas padaro mus šito liudytojais ir skelbėjais. Todėl jis pripildo mus, tartum tai būtų naujos Sekminės, savo Dvasios liepsnos, savo meilės ir savo buvimo: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mt 28, 20).

3. Kitas Didžiojo jubiliejaus vaisius yra nuostata, kurios Dievas reikalauja iš kiekvieno krikščionio, būtent žvelgti į priekį su tikėjimu ir meile. Viešpats pagerbia mus mumis pasitikėdamas ir priimdamas į tarnystę, nes mūsų pasigailėjo (plg. 1 Tim 1, 12–13). Šis pašaukimas nėra rezervuotas keliems, jis galioja visiems, kiekvienam pagal jo gyvenimo aplinkybes. Apaštališkajame laiške Novo millennio ineunte apie tai rašiau: „Tokia aistra netruks pažadinti Bažnyčioje naują misijų dvasią, kuri bus ne rezervuota grupei ‘specialistų’, bet apims visus Dievo tautos narius. Tas, kuris tikrai buvo sutikęs Kristų, negali jį laikyti vien sau, jis turi jį skelbti. Reikia naujo apaštališkojo polėkio, kuris būtų išgyvenamas kaip krikščioniškųjų bendruomenių bei grupių kasdienis įsipareigojimas. <…> Kristų reikia su pasitikėjimu siūlyti visiems žmonėms. Būtina kreiptis į suaugusiuosius, šeimas, jaunuolius, vaikus, niekada nedangstant griežčiausių Evangelijos reikalavimų, bet atsižvelgiant į kiekvieno poreikius, susijusius su jautrumu bei kalba, pagal pavyzdį Pauliaus, kuris yra pasakęs: ‘Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau’ (1 Kor 9, 22)” (40).

Kvietimas į misijas tampa ypač neatidėliotinas matant, kiek žmonių Jėzaus dar nepažįsta ar nepripažįsta. Brangūs broliai ir seserys, misija ad gentes šiandien galioja kaip niekada. Širdyje laikau žmonijos vaizdą, kurį susidariau per savo pastoracines keliones. Tai – Kristaus veidas, atsispindintis vargšų ir kenčiančiųjų veiduose; Kristaus veidas, sušvintantis tuose, kurie klaidžioja „tarsi avys be piemens” (Mk 6, 34). Kiekvienas vyras ir kiekviena moteris turi teisę būti išmokyti „daugelio dalykų” (ten pat).

Dėl akivaizdaus žmogiškojo silpnumo ir nepakankamumo net ir apaštalas neapsaugotas nuo žmogiškos pagundos atleisti žmones. Tačiau būtent tokiu metu jis išvysta mylimą Jėzaus veidą ir vėl išgirsta jo žodžius: „Nėra reikalo jiems iš čia eiti. Jūs duokite jiems valgyti” (Mt 14, 16; Mk 6, 37). Taip jis vienu metu patiria žmogiškąjį silpnumą ir Viešpaties malonę. Suvokdami neišvengiamą silpnumą, kurio esame iš pagrindų paženklinti, turime dėkoti Viešpačiui už tai, ką jis mūsų labui padarė ir savo malone dar padarys.

4. Šia proga negalime neprisiminti visų misionierių – kunigų, vienuolių ir pasauliečių, kurie savo gyvenimo pagrindu padarė misiją ad gentes ir ad vitam. Pačiu savo buvimu jie „amžinai” skelbia Viešpaties „gerumo darbus” (Ps 89). Šis „amžinai” neretai reikšdavo savo kraujo praliejimą: kiek daug praėjusiame šimtmetyje buvo „tikėjimo liudytojų”! Dievo karalystė galėjo plisti ir dėl jų didžiadvasiško pasiaukojimo. Juos dėkingai prisimename melsdamiesi. Jų pavyzdys yra paskata ir paspirtis visiems tikintiesiems, kuriems drąsos gali įkvėpti tai, kad jie jaučiasi apsupti „šitokio debesies liudytojų” (Žyd 12, 1), savo gyvenimu ir žodžiu skelbusių ir tebeskelbiančių Evangeliją visose žemės dalyse.

Brangūs broliai ir seserys, negalime nutylėti to, ką esame matę ir girdėję (plg. Apd 4, 20). Esame matę, kaip mūsų silpnumuose išryškėja Šventosios Dvasios veikimas ir Dievo šlovė (plg. 2 Kor 12; 1 Kor 1). Ir šiandien daugybė vyrų ir moterų savo atsidavimu ir pasiaukojimu iškalbingai liudija mums Dievo meilę. Iš jų esame gavę tikėjimą ir per juos esame skatinami patys tapti Slėpinio šaukliais ir liudytojais.

5. Misijos yra „visiems skirtos ir rūpestingiausiai kiekvieno laisvės paisant siūlomos dovanos – Dievo, kuris yra Meilė ir ‘taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų’ (Jn 3, 16), apreiškimo dovanos – džiugus skelbimas. <…> Todėl Bažnyčia negali nusišalinti nuo aktyvios misijų veiklos tarp pasaulio tautų, ir pirmutinė missio ad gentes užduotis tebėra naujiena, jog būtent Kristus, ‘kelias, tiesa ir gyvenimas’ (Jn 14, 6), yra žmonių šaltinis” (Novo millennio ineunte, 56). Šis kvietimas adresuotas visiems, tai neatidėliotinas raginimas, reikalaujantis nedelsiant didžiadvasiškai atsiliepti. Turime leistis į kelią! Turime pajudėti nedelsdami, kaip Jėzaus motina Marija, kaip piemenys, pabudinti Viešpaties angelo, kaip Magdalena, išvydusi prisikėlusį Viešpatį. „Naujojo amžiaus pradžioje turėtume sparčiau žingsniuoti pasaulio keliais. <…> Kiekvieną sekmadienį prisikėlęs Kristus leidžia mums susitikti su juo tartum Vakarienės menėje, kur ‘pirmąją savaitės dieną’ (plg. Jn 20, 19) jis atsistojo savųjų viduryje, kad įkvėptų jiems gaivinančią Dvasios dovaną bei pastūmėtų juos į didįjį evangelizacijos nuotykį” (ten pat, 58).

6. Brangūs broliai ir seserys! Misijos reikalauja maldos ir konkretaus įsipareigojimo. Kapiliariškas Evangelijos skleidimas reikalauja daugelio dalykų.

Šiais metais septyniasdešimt penktąjį kartą švęsime Pasaulinį misijų sekmadienį, kurį paskelbė popiežius Pijus XI, atsiliepdamas į Popiežiškosios tikėjimo skleidimo draugijos prašymą „paskelbti maldos už misijas ir misijų propagavimo dieną, kuri vienu metu būtų švenčiama visose katalikiškojo pasaulio vyskupijose, parapijose bei įstaigose <…> ir skatintų aukoti misijų labui” (Pasaulinio misijų sekmadienio įvedimas, 1926 04 14: AAS 19 [1927], p. 23 ir toliau). Nuo tada Pasaulinis misijų sekmadienis yra proga priminti Dievo tautai nuolatinį misijinio priesako galiojamumą, nes „misijų veikla yra visų krikščionių, visų vyskupijų ir parapijų, visų bažnytinių institucijų ir organizacijų užduotis” (plg. enciklika Redemptoris missio, 2). Tai taip pat tinkamas metas pabrėžti, kad „misijoms reikia ne tik paramos, bet ir dalijimosi misijiniu skelbimu bei gailestingąja meile vargšams. Viskas, ką esame gavę iš Dievo, – gyvybė ir materialinės gėrybės nėra mūsų nuosavybė” (ten pat, 81). Bažnyčios gyvenime ši diena svarbi, „nes mokina duoti: per Eucharistijos šventimą, tai yra kaip atnašą Dievui, ir visoms pasaulio misijoms” (ten pat). Šiųmetis jubiliejus taip pat gali būti tinkama proga atkreipti dėmesį į būtinybę labiau bendromis pastangomis skatinti misijų dvasią ir surinkti misionieriams reikalingų materialinių lėšų.

7. Savo homilijoje per Didžiojo jubiliejaus užbaigimą 2001 m. sausio dieną pasaukiau: „Reikia su sekminišku polėkiu bei nauju entuziazmu ‘vėl leistis į kelią remiantis Kristumi’. Leistis į kelią juo remiantis pirmiausia kasdieniu šventumo siekimu per maldą ir jo žodžio klausymąsi. Leistis į kelią juo remiantis dieviškosios meilės liudijimu” (8).

Todėl, remdamasi Kristumi, leiskis į kelią, tu, kurios buvo pasigailėta;
remdamasi Kristumi, leiskis į kelią, tu, kuri atleidai ir gavai atleidimą;
remdamasi Kristumi, leiskis į kelią, tu, kuri patyrei skausmą ir kančią;
remdamasi Kristumi, leiskis į kelią, tu, kuri esi gundoma drungnumo:
malonės metai neturi pabaigos.
Remdamasi Kristumi, leiskis į kelią, naujojo tūkstantmečio Bažnyčia.
Ženk ir giedok! (plg. 2001 metų Viešpaties Apsireiškimo šventės šventųjų Mišių užbaigimo apeigos).

Marija, Bažnyčios Motina ir evangelizacijos Žvaigždė, telydi mus šiame kelyje taip, kaip ji buvo su mokiniais Sekminių dieną. Į ją kreipiamės kupini pasitikėjimo, kad Viešpats jai užtariant suteiktų mums ištvermės vykdyti misijų pareigą, tenkančią visai Bažnyčiai.

Kupinas tokių minčių, visus jus laiminu.

Vatikanas, 2001 m. birželio 3 d., Sekminių šventė

Jonas Paulius II