Ekspertų šeimos ir gyvybės klausimais
1998 m. gruodžio 16 d. pareiškimas
 

Pristatymas

Neseniai šventėme penkiasdešimtąsias Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos metines. Šis žmogaus orumu paremtas, pagarbą tautoms bei kiekvienam jų nariui skatinantis ir ginantis dokumentas, be abejonės, buvo žmonijos laimėjimas. Jis jau buvo aptartas Popiežiškosios šeimos tarybos organizuotuose susitikimuose: Antrajame Europos politikų ir įstatymų leidėjų (1998 m. spalį Vatikane) bei Trečiajame Amerikos politikų ir įstatymų leidėjų (1999 m. rugpjūtį Buenos Airėse).

Žinoma, per šiuos penkiasdešimt metų Deklaracija neapsaugojo nuo daugkartinio kėsinimosi į žmogaus teises bei jų pažeidinėjimo. Tačiau, be jokios abejonės, Deklaracijos principų pripažinimas yra žymi paskata laikytis teisingumo dvasios bei praktikos tiek pačiose tautose, tiek ir santykiuose tarp valstybių, – jei išlaikomas tikras jos „visuotinumas” ir vengiama fragmentiškumo, galinčio iškraipyti jos tikrąją mintį.

Tarp pagrindinių teisių Deklaracija pripažįsta šeimą kaip „natūralią ir pagrindinę visuomenės ląstelę” (plg. 16 str.). Čia pateiksime svarstymus apie šeimos teises Visuotinės deklaracijos kontekste. Tai didelės seminare dalyvavusių įvairių sričių ekspertų grupės darbo rezultatas.

Dėl praktinių sumetimų, taip pat norėdami, kad Deklaracija plistų ir su ja būtų susipažįstama, kartu pridedame Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos ir Šventojo Sosto Šeimos teisių chartijos tekstą (dėl vietos stokos „Bažnyčios žiniose” šių dokumentų nepateikiame – red. past.). Chartijoje išsamiai apžvelgiama ir pasitelkiant proto šviesą apsvarstoma tai, kas jau aptarta Deklaracijoje. Šie dokumentai ne visuomet yra lengvai prieinami.

Mūsų pristatomi svarstymai penkiasdešimtųjų Deklaracijos metinių proga yra priemonė pradėti dialogą ir pasikeisti mokslinėmis idėjomis apie pagrindines asmens ir visuomenės vertybes.

Kardinolas Alfonso Lopez Trujillo
Prezidentas

Msgr. Francisco Gil Hellķn
Sekretorius
 

1. Įžanga

1.1. Sąlyčio taškas

1. Mes, 1998 m. gruodžio 16 d. Popiežiškosios šeimos tarybos sušaukta ekspertų ir kitų šeimos ir gyvybės klausimams atsidėjusių asmenų grupė (1), susitikome trims dienoms aptarti temą „Žmogaus teisės ir šeimos teisės”. Su didele viltimi prisidedame prie 1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų paskelbtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos penkiasdešimtųjų metinių paminėjimo (2).

2. Šiuo dokumentu, kuriame aptariama tik keletas ypač svarbių klausimų ir kurį jums maloniai siūlome kaip tolesnio ir išsamesnio svarstymo pagrindą, norime parodyti Deklaracijos reikšmę ir vertę, o kartu žengti tolyn siekiant tikro jos universalumo bei visapusiško taikymo. Mus vienija tos pačios tiesos elementai, todėl pripažįstame Deklaracijos vertę bei jos nuolatinį įkvepiantį poveikį. Tiesos priėmimas yra būtina bendro žmonių sambūvio sąlyga. Žinoma, mes neignoruojame išlygų, kurias gali sukelti Deklaracija: ji gali būti palanki individualizmui ir subjektyvizmui. Šiuo požiūriu buvo pareikštos įvairios kritikos. Tačiau nors Deklaracija visiškai neužsimena apie Dievą, reikia pabrėžti ryškų jos ir krikščioniškos antropologijos bei etikos suartėjimą (3). Taip pat jaučiamas konceptualus nuostatų artumas ir tais klausimais, kurie pripažįstami kaip natūralūs, nes remiasi bendra žmonijos sąžine. Todėl kalbama ne apie Deklaracijos sukurtas, bet apie jos pripažintas ir kodifikuotas teises. „Visuotinė deklaracija yra aiški: jos skelbiamos teisės ne suteikiamos, bet pripažįstamos” (4). Be to, Deklaracija pripažįsta „prigimtinį orumą ir lygias bei neatimamas teises visiems žmonių giminės nariams” (5), o tai ir yra bendro svarstymo ir veiklos „sąlyčio taškas”.

3. Po karo kančių, jo paliktų gilių žaizdų bei rimtų išpuolių prieš žmonių ir tautų orumą, žmonija susivienijo patvirtinti „žmogaus, kaip asmenybės, vertę” (6), o taip pat jam prideramą pagarbą ir apsaugą. Visų pasaulio kraštų ir kultūrų tautos paskelbė visuotines teises ir visuotines vertybes. Nepaisant tautų skirtingumo, jų atstovai klausėsi dvasios įkvėpimo, proto balso, istorijos pamokų ir širdies polinkių. Visų pasaulio tautų vardu (7) buvo susitarta pakilti virš ideologijų  ir atsisakyti utilitarizmo, kad būtų pripažinti bendrai visų ir atskirai kiekvieno žmogaus prigimtyje glūdintys tikslai. Tokiu būdu Deklaracija įgijo visuotinumo dinamiką, ir tapo atvira daugeliui dar jos nepasirašiusių tautų. Reikia tikėtis, kad netolimoje ateityje prie jos prisidės visos žemės tautos.

4. Gerai žinome, kad „šaltasis karas” trukdė taikyti Deklaraciją, bet mums duotos ir didžiulės galimybės, kurias mūsų epochai atveria vadinamoji „globalizacija”. Globalizacija neapsiriboja vien ekonominiais klausimais, ji apima ir kitas sritis bei dimensijas, bendrai susijusias su žmogaus asmens orumo pripažinimu ir apimančias visą privalomų etinių vertybių struktūrą. Visa tai taps realybe, jei rasime būdą, kaip skatinti žmogaus teisų pripažinimą ir laikymąsi.

5. Savo laiške 1998 m. lapkričio 30 d. Jonas Paulius II išreiškė išskirtinę pagarbą Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai, apibūdindamas ją kaip „vieną vertingiausių ir reikšmingiausių dokumentų teisės istorijoje” (8). Deklaracijoje išvardytos teisės sudaro visumą, kurios pagrindas grindžiamas kiekvieno žmogaus orumo patvirtinimu. Bet kurios teisės apribojimas pažeidžia asmens žmogiškumą. Jonas Paulius II taip pat rašė – o tai yra labai svarbus įspėjimas, – kad selektyvus Deklaracijos principų taikymas kelia pavojų „organiškai Deklaracijos struktūrai, kuri kiekvieną teisę susieja su kitomis teisėmis, pareigomis ir apribojimais, būtinais teisingai socialinei tvarkai palaikyti” (9).

6. Dėl visų šių priežasčių šis dokumentas yra ne tik 1948 m. paskelbtos Deklaracijos „jubiliejinis paminėjimas”, bet ir paraginimas visiems tiems, kurie atiduoda pirmenybę žmogiškajam asmeniui ir šeimai, kaip esminei ir nepakeičiamai ląstelei, galinčiai kurti visuomenę, atitinkančią pasaulį, kurio viliamės. Tokios visuomenės statydinimas yra kilnus ir sudėtingas žmonijos uždavinys.

7. Susitelkėme ties dviem neatskiriamomis sritimis – šeima ir gyvybe siejant jas su istorine Deklaracija. Visa dokumento svarba ir vertė glūdi būtent šiose srityse, ypač dabar, kai grėsmingai plinta išpuoliai prieš šeimos tapatybę, kuriai negali būti jokių alternatyvų ar pakaitalų, ir kai stiprėja grėsmė gyvybei, prisidengiant kalbomis apie tariamą teisingumą, kuriuo bandoma nuslėpti šios šventos dovanos tikrovės bei prasmės iškraipymus.

1.2. Šeimos vaidmuo

8. Mes pripažįstame, kad 1948 m. Deklaracija, kurią įkvėpė tvirtai įsišaknijusios antropologinės ir etinės vertybės, besiremiančios įsigaliojusiais įsitikinimais dėl objektyvios moralinės tvarkos, atitiko istoriškai apibrėžtas kultūrines, socialines, ekonomines ir politines aplinkybes, tačiau taip pat išsaugojo savo vertę. Deklaracija tebėra pajėgi užmegzti ir paskatinti efektyvų ir vaisingą dialogą su šiandieniu pasauliu, jo klausimais ir iššūkiais. Būtent ši perspektyva turėtų palengvinti „žmogaus teisių” rėmimą daugelio dabartinės krizės aspektų akivaizdoje.

9. Pagrindinis dalykas remiant žmogaus teises yra „šeimos teisių” pripažinimas. Tai reiškia, kad santuokos apsauga „žmogaus teisių” ir šeimos gyvenimo kontekste yra jos teisinio sureguliavimo tikslas. Šventojo Sosto pristatytoje Šeimos teisių chartijoje šeima laikoma subjektu, apimančiu visus savo narius. Taigi šeima yra visuma, ir jos nevalia skaidyti išskiriant atskirus narius, net ir socialinės substitucijos atvejais, kurie nors dažnai ir būtini, niekada neturėtų tapti šeimos nušalinimo priežastimi. Šeimą ir santuoką turi ginti ir remti ne tik valstybė, bet ir visa visuomenė. Dėl jų abiejų kiekvienas žmogus turi rimtai įsipareigoti, nes būtent nuo šeimos ir santuokos reikia pradėti ieškoti atsakymo į šiandienius iššūkius ir ateities pavojus.

10. Tokie iššūkiai kaip grėsmė išlikimui, „mirties kultūra”, smurtas, saugumo stoka, menka plėtra, nedarbas, migracija, žiniasklaidos iškraipymai ir panašiai gali būti sėkmingai įveikti tik remiantis samprata, kad žmogaus teisės įgyvendinamos per šeimą, perkeičiant visuomenę, kuri savo ruožtu kyla šeimoje ir per šeimą.
 

2. Visuomenė – asmenų bendrija

11. Visi suvokiame, kad yra įmanoma ir netgi būtina užmegzti ir plėtoti žmogaus protu paremtą dialogą apie visuomenę, principus ir etinius reikalavimus, turinčius vadovauti bendram žmonių sambūviui (10). Nematome kito kelio, kuriuo galėtume žengti drauge su netikinčiaisiais remdamiesi bendru pagrindu. Tačiau savo svarstymus norėtume tęsti turėdami viziją, kur tikėjimas ir protas nukreipti į bendrą tikslą. Protas praturtėja, kai jį apšviečia tikėjimas, o pastarasis veda į gelmę, tarnaujančią žmogaus ir tautų orumui (11).

2.1. Broliškumo pamatas

12. Žmoguje visuomet buvo ieškoma to, kas sudaro jo buvimo esmę. Mūsų amžiuje žmogų tyrinėjo daugelis humanitarinių mokslų, tačiau niekada taip primygtinai nebuvo klausiama, kas yra žmogus. Šis paradoksas tebėra neišspręstas: viena vertus, niekada nebuvo tiek daug kalbama apie žmogų, jo orumą, laisvę, kilnumą ir galią, tačiau, kita vertus, jis niekuomet, ypač galingųjų, nebuvo taip pamintas, pasmerktas siaubingoms žudynėms ir pažemintas griebiantis smurto (12). Pasauliniai, brolžudiški (o tokie yra visi karai, nes „kiekvienas žmogus yra mano brolis”) ir genčių karai yra tamsusis istorijos puslapis, tačiau dar niekada nebuvo tiek išpuolių prieš pačius silpniausius ir nekalčiausius, tuos, kurie engiami įvairiausiais būdais (13). Nuo seniausių laikų buvo manoma, kad žmogui būdingas protas. Euripidas yra pasakęs: „intelektas yra kiekviename iš mūsų esantis Dievas” (14). Panašiai ir Platonas (15) bei Aristotelis (16) pažymėjo protą kaip išskirtinę žmogaus savybę. Išplėtodamas gerai žinomą Boecijaus mintį Individua substantia rationis naturae, šv. Tomas Akvinietis pripažino, kad žmogus yra asmuo, pati tobuliausia būtybė visoje gamtoje: perfectissimum in omni natura. Žmogus yra gyva, kūniška ir dvasinė būtybė, jis yra struktūrinė visuma. Jis yra distinctum subsistens in intellectuali natura.

13. Sąvokos asmuo ir orumas yra tarpusavyje susijusios, bet netapačios. Asmuo reiškia tobuliausią būties laipsnį, pasižymintį trimis buvimo, dvasingumo ir visumiškumo savybėmis. Savo ruožtu orumas pirmiausia susijęs su būties kokybe, ta vertybe, kuri gali būti supriešinama su vertybės priešingybe. Kiekvienam asmeniui kaip tokiam būdingas įgimtas orumas, kuris turi būti pripažįstamas ir gerbiamas (17). Tačiau laisvas ir besiskleidžiantis žmogus yra kviečiamas siekti kitokio orumo, ugdydamas savo žmogiškąsias galias. Šia prasme asmuo turi taip pat įgyjamąjį orumą, pasiekiamą žmogiško tobulėjimo kelyje.

14. Kaip Dievo paveikslas, žmogus buvo sukurtas iš meilės. Dievas norėjo suteikti žmogui prigimtį, išsiskiriančią iš visos sukurtosios tvarkos. Žmogus iškyla tarp kitų kūrinių; jis juos pranoksta. Per patį Dievą Kūrėją mes visi asmeniškai dalyvaujame egzistencijoje. Kiekvienas žmogus kaip asmeninė būtybė, apdovanota protu ir laisva valia bei pašaukta amžinai laimei, atspindi dalį dieviškojo didingumo. Tai yra galutinis ir būtinas mūsų broliškumo pamatas.

15. Šeima yra pati nuostabiausia, tinkamiausia ir nepamainoma vieta pripažinti bei ugdyti asmenybę jos kelyje į visapusį orumą. Būtent čia žengiami pirmieji žmogaus vystymosi žingsniai. Čia esame pradedami ne tik motinos įsčiose, bet, kaip sako šv. Tomas Akvinietis, taip pat ir „dvasinėse įsčiose” (18). Šioje šeimos ir vystymosi aplinkoje prasideda žmogaus auklėjimo ir ugdymo procesas. Žmogui, kuris negauna šios pirminės paramos šeimoje, bus daug sunkiau pasiekti žmogiškąją pilnatvę, į kurią jis, kaip asmuo, yra pašauktas.

2.2. Šeima: Visuomenės pagrindas

16. Pagarba žmogaus teisėms yra būtina žmonių ugdymosi bendruomenėje sąlyga. Tai vertybės, apimančios patį gyvenimą, sveikatą, žinias, darbą, bendruomenę ir religiją. Pirmiausia „šeima iš tikrųjų yra asmenų bendruomenė, o jų tikras egzistavimo ir gyvenimo drauge būdas yra bendrystė, communio personarum” (19). Šios esminės šeimos vertybės pasiekiamos tik tuomet, kai vyras ir moteris visiškai atiduoda save vienas kitam santuokoje, meilės ir gyvenimo bendrystėje ir per gimdymą bei auklėjimą yra visiškai pasiruošę priimti naujos gyvybės dovaną. Tėvai naujajai gyvybei suteikia namus, kur vaikas gali augti ir ugdytis. Visos visapusiškam asmenybės ugdymuisi natūraliai būtinos teisės geriausiai įgyvendinamos šeimoje. Pačia savo prigimtimi šeima yra teisių subjektas, pamatinis žmonių visuomenės elementas ir būtina jėga visapusiškam asmenybės ugdymuisi. Negalima paneigti šeimos socialinio tarpininkavimo svarbos. Nepaisant visų pokyčių, turėjusių įtaką šeimai istorijos raidoje, ji tebėra tokia pat vertinga.

17. Kadangi visi žmonės yra asmenys, pagrindinę visuomenės instituciją Šventasis Tėvas apibrėžė kaip „communio personarum” (20). „Juk šeima labiau nei bet kuri kita bendruomenė yra toji terpė, kurioje žmogus gali egzistuoti 'dėl savęs paties', nesavanaudiškai save atiduodamas. Dėl to šeima yra niekuo nepakeičiama ir nekeistina socialinė institucija: ji yra 'gyvenimo šventovė'” (21). Taigi plėtoti žmoguje jo egzistencinį planą pirmiausia reiškia pripažinti jo, kaip asmens, tikrovę bei įgimtą orumą. Norint pasiekti šį tikslą, vis svarbiau yra vertinti šeimą ir kiekvieną jos narį.
 

3. Asmuo: jo orumas ir teisės

3.1. Orumas ir lygybė

18. Žmogaus orumo samprata visuomet privalo likti 1948 m. Deklaracijos interpretavimo raktu. Tai minima pirmojoje Preambulės pastraipoje, pripažįstama pirmajame straipsnyje ir atkartojama visoje Deklaracijoje. Visi Deklaracijos teiginiai, joje išvardyti principai ir teisės buvo parašytos ir turi būti interpretuojamos neišleidžiant iš akių žmogaus orumo.

19. Deklaracija surenka istorinio žmonijos paveldo vaisius. Krikščioniškoji žmogaus samprata suteikia šiai tikrovei dar tvirtesnį pagrindą skelbdama, kad žmogus yra vienintelė būtybė, vertinga ne vien rūšiniu požiūriu, bet ir pati savyje. Be to, žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (Pr 1, 27) ir taip įgavęs absoliučią vertę: žmogiškoji būtybė yra norėta ir mylima Dievo dėl jos pačios, kaip tikslas (22). Todėl žmogus nėra instrumentas ar priemonė, ar kažkas, kuo galima manipuliuoti.

20. Pačioje visuotinės Deklaracijos pradžioje laiduojama, jog Deklaracija pripažįsta visiems žmonių giminės nariams būdingą orumą ir lygias bei neatimamas teises (23). Joje taip pat sakoma, kad šis orumas yra iš žmogaus esmės, tai yra iš jo prigimties kylanti tikrovė. Todėl jis atspindi ne tai, ką sukūrė žmogaus valia, kultūrinės ar istorinės aplinkybės, ne viešosios valdžios suteiktą privilegiją, o esminę ir dvasinę žmogaus tikrovę.

21. Deklaracijoje žmogaus orumas siejamas su žmogui suteiktu protu ir sąžine (24), tad ir su jo laisva valia. Tai pabrėžė ir 1963 m. enciklika Pacem in Terris (25). Todėl akivaizdu, kaip liudija ir kiti Deklaracijos straipsniai, kad orumas yra prasminga, o ne bendra, vien tik formali ar tuščia samprata. Kalbama apie orumą ir kiekvieno realaus asmens galimybę realizuoti save ir savo teises ne abstrakčiai, o konkrečiai, kaip moteriai ar vyrui, sutuoktiniui, vaikui ar tėvams.

22. Kita vertus, Deklaracija pripažįsta ir skelbia visų žmonių lygybę (26), todėl draudžia bet kokią diskriminaciją ar asmens teisių apribojimą dėl „rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, turtinės, gimimo ar kokios nors kitokios padėties” (27). Ši lygybė taip pat aiškiai skelbiama pripažįstant visų žmonių teises kiekviename jų vystymosi etape ir kiekvienu jų egzistencijos momentu.

3.2. Kiekvienas žmogus

23. Šį orumą turi kiekvienas žmogus, kaip teigiama Deklaracijoje, kurios kone visi straipsniai pradedami žodžiais „kiekvienas žmogus”, „kiekvienas žmonių giminės narys”, „kiekvienas žmogus be išimties” ir t. t. Deklaracijoje išvardytos teisės ir pareigos nubrėžia teisines ir etines gaires, leidžiančias pažvelgti į daugelį žmogiškų situacijų, egzistavusių tiek rašant Deklaraciją, tiek ir atsiradusių vėliau kartu su technologijos ir ekonomikos plėtros bei politinių institucijų atneštomis socialinėmis permainomis ir naujovėmis.

24. Viskas, kas pasakyta apie žmogaus orumą, teises ir pareigas, skirta vienodai ir vyrams, ir moterims. Bendras vyrų ir moterų orumas bei jų savitarpiškumas yra tikrasis pagrindas, kuriuo ir remiamas visapusis jų orumas. Savitarpiškumas iš tikrųjų reiškia tai, kad tarp vyro ir moters nėra nei statiškos ar nediferencijuotos lygybės, nei griežtos ar visiškai nesuderinamos distinkcijos (28).

3.3. Darbas ir šeima

25. Darbas, kaip teisė ir pareiga (29), išreiškia bei įgyvendina žmogaus orumą, parodo jo gebėjimą viešpatauti pasaulyje, prisideda prie asmenybės ugdymosi (30) bei skatina civilizacijos pažangą. Visa visuomenė, valstybės organai ir jos politika turi kurti sąlygas, kur visi turėtų galimybę dirbti. Negalime pamiršti, kad „darbas sudaro pagrindą šeimos gyvenimui, kuris yra žmogaus įgimta teisė ir pašaukimas. Šios dvi vertybių sritys – viena susijusi su darbu, kita kylanti iš žmogaus gyvenimo šeimyninio pobūdžio – turi būti deramai tarpusavyje sujungtos ir tinkamai viena kitą remti. Galima sakyti, darbas yra sąlyga šeimai kurti, nes jai išlaikyti reikalingas priemones žmogus normaliai įsigyja dirbdamas” (31).

26. Reikia pripažinti ypatingą tėvo ir motinos indėlį, kurį jie savo darbu įneša į visuomenę. Daugiau verta pasvarstyti apie tai, ką šeimai, o per ją ir visuomenei duoda motina. Tai patraukė ir kai kurių žymiausių mūsų laikų mąstytojų dėmesį. Šis išskirtinai motiniškas indėlis geriausiai matomas švietimo, sveikatos, auklėjimo, religinio ugdymo srityse bei visose veiklose, kurios skirtos šeimos ir jos narių gerovei. Jonas Paulius II daug kartų pabrėžė šio indėlio svarbą (32). Žinoma, motinos indėlio akcentavimas negali užgožti tėvo vaidmens, nes abu jie vienas kitą papildo.

27. Konkrečiai vyras  ir moteris šeimoje papildo vienas kito darbą ir bendradarbiauja siekdami savo jungtinio gyvenimo pilnumo bei rūpindamiesi savo vaikų auklėjimu ir gerove. Atsimindami, kad motinystė kartu su tėvyste yra žmonijai duotos pačios nuostabiausios kūrybinės dovanos, tai yra gyvybės perdavimo, dalis, visuomeninė santvarka bei valstybės įstatymai turėtų formuoti tokią darbo struktūrą ir nustatyti tokį atlyginimą, kad moterims būtų lengviau įgyvendinti savo motiniškąjį pašaukimą gimdyti ir auklėti vaikus (33).
 

4. Teisė į gyvybę

4.1. Raktas į kitas teises

28. Trečiajame Deklaracijos straipsnyje pripažinta pagrindinė teisė į gyvybę – „kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens neliečiamybę” – yra tiesioginė ir fundamentali kiekvieno žmogaus orumo pripažinimo pasekmė. Šią teisę žmonės turi nuo pat savo egzistencijos pradžios, tai yra ne nuo gimimo, o nuo paties jų pradėjimo momento (34).

29. Pirmuoju savo pradėjimo momentu žmogus iš Dievo gauna savo asmeninę tikrovę. Jis turi orumą, kuris yra prigimtinis, tai reiškia, kad ir asmuo, ir jo orumas yra ontologinės plotmės. Kad ir ką žmogus skelbtų per savo evoliuciją, nuo pat pradėjimo momento jis visam laikui tampa asmeniu, kurio orumas turi būti pripažįstamas kiekvienoje jo egzistencinės kelionės situacijoje.

30. Pirmiausia žmogus turi teisę į gyvybę, bet kurios kitos teisės pagrindą, kaip neatimamą teisę, garantuojamą ir saugojamą kiekvienoje situacijoje ne tik valstybės įstatymų bei politikos, bet ir tikrosios gyvenimo kultūros, „nes nė vienas teisės į gyvybę, atskiro asmens orumo pažeidimas nėra nereikšmingas” (35). Tai esminė teisė pačia griežčiausia šio žodžio prasme, nes be jos kitos teisės prarastų savo pagrįstumą, kadangi neliktų subjekto ir atramos. Būtina atskirti šią pagrindinę teisę kaip tokią nuo jos reikšmės ir kilnumo. Kitos teisės gali įgyti dar didesnę svarbą ir kilnumą tada, kai už jas yra teisinga ir leistina atiduoti savo gyvybę arba ja rizikuoti.

4.2. Apsauga prieš gimdymą ir gimus

31. 1948 m. Deklaracijos 3 straipsnis skelbia, kad „kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę”. Šis principas buvo išplėtotas 1959 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtoje Vaiko teisių deklaracijoje, pagal kurią „vaikui, atsižvelgiant į jo fizinį ir psichinį nebrandumą, reikia ypatingos apsaugos ir priežiūros, taip pat atitinkamos teisinės apsaugos, tiek iki gimimo, tiek ir po jo”. Šis teiginys vėliau buvo įtrauktas į 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtą Vaiko teisių konvenciją.

32. Tai turėtų būti pagrindinis tarptautinės žmogaus teisių apsaugos sistemos (ius cogens (36)) principas, nes, be jokių abejonių, jis yra tarptautinės bendrijos bendrosios savimonės dalis.

33. Taigi tarptautinė teisė patvirtino Romos kanoninės teisinės tradicijos principą, pagal kurį dar negimęs žmogus yra pripažįstamas asmeniu. Negimusio kūdikio teises bei jo asmeniškumą jau pripažino Ulpijanas, Justinijanas, Gracijanas bei kiti senovės teisės mokytojai. Šiuo požiūriu sutinka judėjai, krikščionys bei musulmonai.

34. Kita vertus, kiekvienas bandymas įstatymais remti teisę į abortą ar kitas negimusios gyvybės sunaikinimo formas prieštarauja tam, kas jau priimta tarptautinės teisės nuostatų. Šios nuostatos nuosekliai garantuoja „negimusiajam teisę išvysti pasaulį”, apsaugo „naujagimius, ypač mergaites, nuo pavojaus tapti vaikžudystės aukomis”, garantuoja „neįgaliesiems galimybę ugdyti savo gebėjimus, o ligoniams ir seniems žmonėms – deramą priežiūrą” (37).

4.3. Negimusio kūdikio teisės

35. Vadovaudamiesi šiomis tarptautinės bendrijos patvirtintomis teisinės minties nuorodomis bei jos teisine sistema, skelbiame, kad:

36. Nuo pirmojo žmogaus egzistencijos momento, tai yra nuo kiaušialąstės apvaisinimo, jam suteikiamas prigimtinis, asmeniui deramas orumas bei teisės, atitinkančios jo vystymosi stadiją (38);

37. Nuo pat savo prasidėjimo žmogus yra asmuo, turintis teisę į gyvybę ir asmeninį saugumą;

38. Nuo pat gyvenimo pradžios žmogus turi teisę į jo, kaip asmens, juridinį pripažinimą su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis;

39. Negimęs žmogus yra „vaikas”, kuriam priskiriamos savybės, nurodytos Vaiko teisių konvencijoje;

40. Negimęs kūdikis turi teisę į jo išgyvenimą ir vystymąsi geriausiai garantuojančius įstatymus (39);

41. Bet kuri konkreti gyventojų planavimo politika ar priemonės, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai kelia grėsmę negimusio kūdikio išlikimui ar sveikatai, turi būti laikomos prieštaraujančiomis teisei į gyvybę ir žmogaus orumą;

42. Negimęs kūdikis turi teisę į įstatymus, ginančius jį nuo bet kurio eksperimentavimo su jo asmeniu, taip pat nuo medicininių procedūrų, kurios neturi tiesioginio tikslo išsaugoti ar pataisyti jo sveikatą; žmonių klonavimas ir visos kitos negimusio kūdikio orumą žeidžiančios procedūros turi būti uždraustos: „Gyvybės niekada nevalia pažeminti iki objekto” (40).

4.4. Šeimos ir valstybės pareigos negimusiam kūdikiui

43. Šeima yra pagrindinė vaiko teisių gynimo institucija. Todėl paties vaiko labui jis turi būti pradėtas santuokoje, išskirtinai žmogiško santuokinės vienybės akto metu. „Žmogiškosios gyvybės dovana turi būti įgyvendinta santuokoje per ypatingus ir išskirtinai sutuoktiniams deramus veiksmus, vadovaujantis juose pačiuose ir jų sąjungoje įrašytais įstatymais” (41).

44. Ryšys tarp motinos ir pradėto vaiko bei nepakeičiamas tėvo vaidmuo rodo, kaip svarbu, kad kūdikis būtų laukiamas šeimoje, kuri pagal galimybes bei prigimtinį įstatymą garantuotų motinos ir tėvo buvimą. Jie abu, kaip pora, su kiekvienam būdingomis savybėmis, duoda vaikui gyvybę ir jį augina. Taigi vaikas turi teisę būti šeimoje laukiamas, mylimas ir pripažįstamas. Šiuo požiūriu Vaiko teisių konvencija yra labai reikšmingas žingsnis pirmyn, ir ji turi būti taikoma.

45. Negimęs kūdikis turi teisę į savo tėvų pavardę, jų kilmę, kad tokiu būdu būtų apsaugota jo tapatybė (42).

46. Negimęs kūdikis turi teisę į jo psichiniam-fiziniam, dvasiniam, moraliniam ir socialiniam vystymuisi pakankamus gyvenimo standartus net ir tuomet, kai jo tėvų santuokos ryšiai nutrūkę (43).

47. Svarbiausia tėvų pareiga yra auginti ir auklėti savo vaikus garantuojant jų visapusišką vystymąsi bei prideramą socialinę, dvasinę, moralinę, fizinę ir protinę gerovę (44).

48. Pagal subsidiarumo principą, tik tuomet, kai šeima nepajėgi tinkamai apginti negimusio kūdikio interesų, valstybė privalo imtis atitinkamų priemonių jį apginti, tai yra padėti motinai prieš kūdikio gimimą ir jam gimus, cura ventris, įvaikinti vaiką dar prieš gimimą ar skirti globą. Panašiai valstybė gali įsikišti į šeimos gyvenimą iškilus rimtam pavojui vaiko orumui bei jo pagrindinėms teisėms, atsižvelgdama tik į tai, „kas geriausia vaikui”, ir vengdama bet kurios diskriminacijos (45).

49. Dėl ypatingos mergaičių ir jaunų moterų padėties bei galimo jų išnaudojimo būtina sukurti specialias priemones joms apginti.

50. Kaip ir visi neįgalieji, neįgalūs vaikai turi teisę į jiems reikalingą apsaugą ir pagalbą. Todėl valstybė turi padėti šeimai auginti neįgalius vaikus, sudaryti palankias jų integravimosi į visuomenę sąlygas ir suteikti specialių privilegijų, kad jie galėtų naudotis visomis savo pagrindinėmis teisėmis (46).

51. Labai aktualu pagilinti įvaikinimo teisės supratimą, nepamirštant, kad „pirmiausia reikia atsižvelgti į vaiko interesus” (47) ir nepainioti jų su kitais motyvais, kad ir kokie kilnūs jie atrodytų. Būtent dėl vaiko interesų reikia kategoriškai neleisti „de facto sąjungoms”, o ypač tos pačios lyties sąjungoms įsivaikinti, nors tai gali būti skelbiama kaip pastarųjų teisė. Tokiu atveju būtų stipriai rizikuojama visapusišku vaiko vystymusi.
 

5. Solidarumas ir broliškumas

5.1. Dalyvavimas ir laisvė

52. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ragina visus žmones elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliams (48). Šiuo teiginiu dokumentas visiškai atitinka krikščionišką socialinį mokymą bei jo ginamą žmonių solidarumą. Kaip visavertis žmonių giminės narys, kiekvienas vyras ir moteris turi teisę ir atsakomybę dalyvauti socialiniame, politiniame ir kultūriniame gyvenime vietiniu, šalies bei tarptautiniu mastu. Pačia savo prigimtimi asmuo priklauso žmonių giminei. Mes turime tą patį žmogiškumą, o tai, kad esame asmenys, tiesiogiai ir neatšaukiamai sieja mus su likusia žmonių bendrija. Solidarumo ir broliškumo ryšiai leidžia mums kalbėti apie žmonių giminę ir tautų šeimą.

53.   Kad dalyvavimas įgautų tikrąją prasmę, jį reikia sąmoningai praktikuoti ir pasirinkti. Socialinė solidarumo dorybė yra noras drauge ieškoti socialinio teisingumo. Nedera pamiršti, kad „solidarumas kiekvienoje visuomenėje tik tuomet visiškai priimtinas, kai jos nariai laiko vieni kitus asmenimis”. Tai reiškia, kad „įtakingesnieji, kurie valdo didesnę dalį bendrų gėrybių bei tarnybų, privalėtų jaustis atsakingi už silpnesniuosius ir būti pasirengę dalytis su jais tuo, ką turi. Savo ruožtu silpnesnieji dėl to paties solidarumo neturėtų būti pasyvūs arba visuomeninio audinio griovėjai, jie turėtų ginti savo pagrįstas teises ir dirbti ką galėdami dėl visų gerovės” (49). Taigi solidarumas reikalauja priimti savo socialinę prigimtį ir patvirtinti ryšius, kurie mus vienija su visais broliais ir seserimis. Solidarumas sukuria tarpusavio tarnystei palankią aplinką. Jis sukuria socialines sąlygas gerbti ir remti žmogaus teises. Tik solidarumu alsuojančioje atmosferoje galime atpažinti ir priimti visą mūsų socialine prigimtimi besiremiančių teisių ir atitinkamų pareigų įvairovę. Tą patį galime pasakyti apie stiprėjantį tarpusavio priklausomumą, „turintį virsti solidarumu, kuris pagrįstas principu, kad sukurtos gėrybės yra dėl visų” (50).

5.2. Įsipareigojimas patiems silpniausiems

54. Mūsų solidarumas su visa žmonių gimine apima ypatingą įsipareigojimą patiems pažeidžiamiausiems ir nušalintiesiems. Ši žmonių kategorija turėtų susilaukti daugiausia kitų meilės ir paramos. Negalime pasiekti visiškos natūralios žmonių giminės vienybės, jei tautos kenčia nuo skurdo, diskriminacijos, priespaudos ir socialinio susvetimėjimo, vedančio į atsiskyrimą ir nutolimą nuo visos bendruomenės.

55. Tačiau, kad mūsų įsipareigojimas mylėti būtų tikras, jis turi būti savanoriškas. Solidarumas ypatingu būdu ragina mus kurti lygybe pagrįstus ryšius aplink save, savo šalyje ir tarptautiniu mastu. Visi žmonių bendruomenės nariai kaip galima labiau turi būti įtraukti į produktyvius ir kūrybiškus santykius (51).

56. Nuo gyvybės priešininkų labiausiai nukentėjo Trečiojo pasaulio tautos, todėl būtent joms reikia skirti ypatingą dėmesį. Ligos, tokios kaip ŽIV ar maliarija, nederlius, sausra, karas, badas ir korupcija žudo nekaltas aukas daugelyje kraštų. Šios negerovės stabdo visapusišką tautų sklaidą ir produktyvumą bei neleidžia lygiomis galimybėmis prisidėti prie likusios žmonių giminės. Dažnai gamybinė ir ekonominė pažanga palieka šias tautas nuošaly. Solidarumas reikalauja, kad tarptautinė bendrija toliau stengtųsi taikyti globalias strategijas, kurios pajėgtų įveikti ligas ir badą bei remtų tikrą žmogišką plėtrą. Normatyvinė solidarumo dimensija reikalauja, kad mes stengtumės užmegzti santykius su lygybės siekiančiomis ekonomiškai silpnomis šalimis. Tačiau šiame procese besidžiaugiančių pertekliaus privilegija pareiga yra dosniai duoti tiems, kuriems mažiau pasisekė, kad pastarieji vėliau patys galėtų siekti žmogaus orumą atitinkančių gyvenimo standartų.

57. Vis dėlto tai daryti reikia atsargiai, kad įsikišant į svetimas šalis būtų išlaikyta pagarba vietos kultūrų ir ekonomikų visumai. Labai dažnai prisidengiant solidarumu, užsienio pagalba nusėda korumpuotos valdžios rankose ir nepasiekia tų, kuriems jos labiausia reikia. Be kita ko, įvairios intervencijos formos, naikindamos apsirūpinimo priemones, priveda prie vietinių iškrypimų, kuriančių ne vienodas sąlygas, o priklausomybę. Pagalbos programos solidarumo vardan turėtų būti taip parengtos, kad solidarumo sampratoje atsispindėtų tvirti ekonominiai, kultūriniai ir politiniai principai. Tokiu būdu solidarumas ves į prasmingą tautų vienybę išsaugant žmonių įvairovę.

5.3. Vyrų ir moterų solidarumas

58. Kaip pirmoji natūrali bendruomenė, šeima yra solidarumo pavyzdys. Būtent šeimoje žmogus tolydžio suvokia savo orumą, įgauna atsakomybės jausmą ir išmoksta būti dėmesingas kitiems. Šeimoje solidarumas išeina už sutuoktinių meilės ribų ir apima tėvų ir vaikų, brolių ir seserų bei atskirų kartų santykius.

59. Tikroji solidarumo bendrystė apima ir remiasi lyčių savitarpiškumu. Vyrai ir moterys vienodai dalijasi solidarumo nauda ir našta. Jie papildo vienas kitą: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos” (Pr 1, 27). Kad žmogus galėtų pasakyti, jog jis yra triasmenio Dievo paveikslas, savo egzistenciją jis turi išgyventi dviem, vienas kitą papildančiais aspektais, vyriškuoju ir moteriškuoju. Taigi žmogiškoji egzistencija yra dalyvavimas Dievo egzistencijoje, Dievo, kuris yra meilės bendrystė.

60. Vienodas kilnumas nereiškia nediferencijuotos vienovės. Kūrėjo pakviesti gyventi palaikant bendrystės, savitarpiškumo ir solidarumo santykius, vyrai ir moterys ypatingu būdu prisideda prie šeimos ir visuomenės. Tikra „vienybės kultūra” yra ta, kuri priima ir gerbia tiek vyro, tiek ir moters savitą indėlį.

61. Būdami asmenys, vyrai ir moterys turi tuos pačius esminius matmenis ir vertybes. Tačiau kiekvieno iš jų vertybės skiriasi pagal savo svarumą, interesą ir svarbą, ir šis skirtingumas tampa turtinančiu šaltiniu. Taigi visišką solidarumą galima pasiekti tada, kai moteris ir vyras bendradarbiauja vienas su kitu, išlaikydami savitarpiškumą ir papildydami vienas kitą.
 

6. Šeimos teisės ir papildomumas

6.1. Pilietinė visuomenė, politinė visuomenė

62. Bažnyčia pripažįsta ir remia būtinąją valstybės pareigą ginti ir remti žmogaus teises. Politinės institucijos yra atsakingos už teisingos teisinės bazės sukūrimą, kad visos socialinės bendruomenės galėtų bendradarbiauti siekiant bendros gerovės. Pats papildomumo principas yra bendro gėrio principas. Bendras gėris turi būti suprantamas pačia plačiausia prasme, kaip universalus. Todėl žmogaus teisės, o ypač šeimos teisės, gali būti plėtojamos tik laikantis solidarumo. „Bažnyčios doktrina iškėlė vadinamąjį subsidiarumo principą. Pagal jį 'labiau pažengusi visuomenė neturi kištis į žemesnio lygio visuomenės vidinį gyvenimą ir menkinti jos kompetenciją, o veikiau turi remti ją esant būtinybei ir padėti derinti jos veiklą su kitų visuomeninių grupių veikla siekiant bendros gerovės (52)' (53)”.

63. Visuotinė deklaracija ne tik aiškiai pripažįsta skirtumą tarp visuomenės ir valstybės, bet ir įvertina tą indėlį, kuriuo prie bendros gerovės prisideda daugybė bendruomenių, formuojančių tai, ką Tocqueville’is vadina „pilietine visuomene”, kontrastingai priešpriešindama ją „politinei visuomenei”. Politinės visuomenės egzistavimo esmė yra disponavimas valdžia, net ir taikant prievartą, jeigu to reikia. Todėl šis valdžios naudojimas turi būti griežtai kontroliuojamas konstitucinių taisyklių. Valstybė negali kištis ten, kur užtenka pavienių žmonių, bendruomenių ar įstaigų iniciatyvos.

64. Šis atskyrimas parodo, kad subsidiarumo principas turi tvirtą pagrindą. Politinė visuomenė gali bet kada naudotis savo valdžia, atstovais bei reglamentais, tuo tarpu pilietinė visuomenė gręžiasi į bendrumą, savanoriškus susivienijimus ir natūralias solidarumo formas. Taigi šis atskyrimas išryškina turtingą šeimos, centrinio pilietinės visuomenės branduolio, tikrovę. Be abejo, ekonominis šeimos vaidmuo yra svarbus, tačiau yra ir daugybė kitų. Pirmiausia ji yra gyvenimo natūrali bendruomenė. Be to, paremta santuoka, ji atspindi vienybę, kurios ne visada turi tarpinės grandys.

65. Vienas dalykas, turėjęs neigiamą įtaką pastaraisiais dešimtmečiais, buvo tai, kad šeima patyrė tą patį spaudimą, kurį valstybė darė kitoms tarpinėms grandims, norėdama jas pašalinti arba valdyti pagal savo modelį. Kai valstybė sakosi turinti valdžią reguliuoti šeimos ryšius ir leidžia įstatymus, kurie negerbia šios natūralios bendruomenės, pirmesnės už pačią valstybę (54), kyla pavojus, kad ji pasinaudos šeimomis savo interesams tenkinti ir, užuot jas saugojusi ir gynusi jų teises, silpnins arba sunaikins šeimas, kad galėtų valdyti tautą.

66. Visuotinė deklaracija įspėja mus, kad galimi šie nukrypimai. Ji pripažįsta vyro ir moters teisę „sudaryti santuoką ir sukurti šeimą” (55). Remdamasis Vatikano II Susirinkimo mokymu, popiežius Jonas Paulius II priminė, kad „šeima yra pirmoji gyvybinė visuomenės ląstelė” (56). Deklaracija pabrėžia, jog šiai „natūraliai ir pagrindinei” (57) ląstelei reikia ne tik valstybės, bet ir visuomenės apsaugos. Todėl, šalia kitų bendruomenių, Deklaracija skatina šeimų sklaidą, pabrėždama šios natūralios institucijos unikalumą.

6.2. Šeima, pirmoji mokytoja

67. Deklaracija taip pat pripažįsta teisę į nuosavybę tiek vienam, tiek ir kartu su kitais (58). Ji pripažįsta teisę į religijos laisvę, apimančią taip pat laisvę burtis su kitais kartu praktikuojant tikėjimą ar jo mokant (59). Pagaliau Deklaracija pabrėžia, kad tėvai turi teisę parinkti savo vaikų mokymą (60).

68. Verta paminėti, jog prie auklėjamosios šeimų misijos natūraliai prisideda mokymo įstaigos. Tėvai „savąja auklėjimo užduotimi dalijasi su kitais asmenimis ir kitomis institucijomis, Bažnyčia ir valstybe, bet tai visada privalo būti daroma teisingai laikantis subsidiarumo principo” (61). Nedera pamiršti, kad „ir kiti asmenys, dalyvaują auklėjimo procese, gali veikti vien tik tėvų vardu, jiems pritariant, ir net tam tikru mastu dėl to, kad yra tėvų įpareigoti” (62).

69. Kaip rodo daugelis psichologinių pedagoginių tyrimų, tolesnį vaiko asmenybės ugdymąsi lemia pirmieji jo gyvenimo metai. Todėl tai, kad tėvai gali patikėti vaikus mokymo įstaigoms pagal savo pasirinkimą, turi įtakos ne tik patiems vaikams, bet ir visuomenei.

70. Vis dėlto kaip rodo daugelio, net ir „ekonomiškai stipriomis” laikomų šalių pavyzdys, veiksmingas šeimos naikinimo būdas yra atimti iš jos auklėjamąją funkciją, apgaulingai motyvuojant, kad taip visiems vaikams suteikiamos lygios galimybės. Tokiu būdu „vaikų teisės” priešpriešinamos šeimos teisėms. Valstybė dažnai kišasi į šeimos sritis, prisidengdama demokratija, turinčia gerbti subsidiarumo principą. Mums tenka susidurti su visa apimančia, nepagrįsta politine jėga. Valstybė ar kitos institucijos prisiima teisę kalbėti vaikų vardu ir išstumia juos iš šeimos aplinkos. Kaip liudija daugybė liūdnų praeities ir dabarties įvykių, diktatūrai palankiausia turėti vaikus be šeimų. Visos pastangos kažkuo pakeisti šeimą žlugo.

6.3. Ginti šeimos suverenitetą

71. Šiandien šeimai reikia viešosios valdžios apsaugos. Anksčiau patyrusi valstybės priespaudą, dabar šeima kenčia nuo privačių grupių, nevyriausybinių organizacijų, transnacionalinių institucijų bei viešųjų tarptautinių organizacijų. Valstybės pareiga apginti šeimos suverenitetą, nes ji yra pagrindinis socialinės struktūros branduolys.

72. Be kita ko, ginti šeimos suverenitetą – tai prisidėti ir prie tautų suvereniteto. Šiandien, prisidengiant maltusizmo, hedonizmo ir utilitarizmo įkvėptomis ideologijomis, šeima tapo agresijos, keliančios grėsmę pačiai jos egzistencijai, auka. Žiniasklaida propaguodama visišką vienijančios ir prokreacinės santuokinio susijungimo reikšmės atskyrimą (63), subanalina ikisantuokinę ir nesantuokinę patirtį, taip susilpnindama šeimos instituciją. Įvairiose šalyse tuokiasi vyresnio amžiaus žmonės ir vyresnės moterys susilaukia savo pirmojo vaiko. Skyrybų santykis pasiekė gąsdinantį lygį (64). Dėl iširusių ir „iš naujo sudarytų” santuokų, sukeliančių vaikams daug skausmo, randasi skurdas ir marginalizacija. Egzistuoja prieštara tarp pripažinto pirminio ir svarbiausio šeimos vaidmens (labai reikšmingo pagal daugelį tyrimų) bei neigimo ir priešiškumo, su kuriuo susiduria šeimos institucija, taip pat šeimų nykimo kai kuriuose regionuose bei tautose.

73. Blogiausia, kad kai kurios viešos tarptautinės organizacijos palaiko vadinamuosius „naujus šeimos modelius”, įskaitant šeimynines sąjungas, sudarytas iš pavieniui auginančių vaikus gimdytojų ir net homoseksualias sąjungas. Kai kurios tarptautinės JT agentūros, remiamos įtakingų grupių, stengiasi įpareigoti suverenias valstybes priimti „naujas žmogaus teises”, tokias kaip „teisę į reprodukciją”, kuri atvertų duris abortams, sterilizacijai, lengvoms skyryboms, požiūrį į lyčių skirtumą supaprastinančiam jaunimo „gyvenimo būdui” bei susilpnintų teisėtą tėvų autoritetą auklėjant savo vaikus (65).

74. Kadangi pabrėžtas liberalus individualizmas yra aukštinamas kartu su subjektyvistine etika, kuri skatina nevaržomą malonumų ieškojimą, šeimose vėl atgyja naujos marksistinio socializmo išraiškos. Viena iš 1995 m. Pekino konferencijoje pasirodžiusių tendencijų siekia į tautų kultūrą įnešti „lyties kaip 'gender' ideologiją”. Beje, ši ideologija pabrėžia, kad pati didžiausia priespauda yra ta, kurią vyras panaudoja moters atžvilgiu, ir kad ją įteisina monogaminė santuoka (66). Taigi šios ideologijos šalininkai daro išvadą, kad norint nutraukti šią priespaudą reikia atsisakyti monogamija grindžiamos šeimos. Sakoma, kad heteroseksualia sąjunga besiremianti santuoka ir šeima yra tam tikru istorijos momentu atsiradęs veiksnys, kuris turėtų išnykti, kad moteris galėtų išsilaisvinti ir užimtų tinkamą vietą gamybinėje visuomenėje.

75. Žinome, kad Šventasis Tėvas, o juo sekdama ir Popiežiškoji šeimos taryba, daug kartų kalbėjo apie šias ideologijas, kurios ne tik kėsinasi į gyvenimą ir šeimą, bet destruktyviai veikia ir pačias tautas. Kilniadvasiškai šeimose priimama ir perduodama gyvybės pastoracija trečiojo tūkstantmečio išvakarėse iškyla kaip svarbiausias reikalavimas Jubiliejiniais metais: „Todėl kiekviena šeima turi savaip prisidėti prie Didžiojo Jubiliejaus pasirengimo. Argi ne per šeimą – Nazareto šeimą – Dievo Sūnus panorėjo įžengti į žmonijos istoriją?” (67).
 

7. Išvados

76. Įvairios asmenų ir bendruomenių teisės stiprina laisvės kultūrą, kurioje žmonės gali prisidėti prie bendro gėrio. Pati Visuotinė žmogaus teisių deklaracija įvairiais būdais patvirtina, kad asmeninė iniciatyva, privačios asociacijos ir politinis aktyvumas dėl bendro gėrio tobulina žmogų. Deklaracija, pavyzdžiui, pripažįsta teisę į intelektinę nuosavybę (68), tai reiškia, kad išradimai, žinių skleidimas ir jų panaudojimas negali būti paprasčiausiai ar net išimtinai priskiriami valstybei. Pasak Jono Pauliaus II, „pagrindinis žmogaus turtas yra žemė ir pats žmogus” (69). Visuotinė deklaracija protingai pripažįsta, kad asociacijų laisvės (70), į kurią įeina teisė steigti profesines sąjungas (71), esmė yra tai, jog valstybė negali versti priklausyti kokiai nors asociacijai (72). Visos šios teisės, kuriomis naudojasi asmenys bei privačios asociacijos, yra gyvybiškai būtinos pilietinės visuomenės sklaidai. Jos saugo nuo totalitarizmo.

77. Praktiškai pripažįstant šeimos institucijos teises žmogaus teisių plėtros kontekste reikia atsižvelgti į 1948 m. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos originalų tekstą, jos tikslą ir dvasią. Deklaracija pripažįsta, kad esminis šeimos pagrindas yra natūrali santuokos institucija, kaip abipusiškas vyro ir moters atsidavimas meilėje, reiškiantis tvirtą, vaikų gimdymui ir auklėjimui atvirą sąjungą. Mes kreipiamės į visus žmones ir tautas ragindami rimtai atsižvelgti į visuotinės Deklaracijos normas ir neapriboti jų teikiamos naudingos ir veiksmingos apsaugos.

78. „Žmonijos ateitis ateina per šeimą!” (73). Todėl žmonijos ateitis priklauso nuo to, ar tautos pripažįsta pagrindinę ir nepamainomą šeimos reikšmę, ar atvirkščiai, įvairiomis neigimo, priešiškumo, puldinėjimo formomis trukdo jos misijai.

(1) Pateikiame didelį įvairius klausimus nagrinėjusių komisijų indėlį. Dėl šio darbo pobūdžio gali pasitaikyti pasikartojimų, bet jie tik pagilina įžvalgas. Prie mūsų pastangų prisidėjo ir keletas Aktono instituto ekspertų.
(2) Popiežiškoji taryba paminėjo šią sukaktį iš anksto, 1998 m. spalio 22–24 d. surengusi Antrąjį Europos politikų ir įstatymų leidėjų susitikimą, kurio tema buvo „Žmogaus teisės ir šeimos teisės”. Šio susitikimo išvados buvo išspausdintos L’Osservatore Romano (1998 m. lapkričio 18 d., p. 7). Kalbų tekstai šio jubiliejaus proga jau išspausdinti italų kalba (Popiežiškoji šeimos taryba, Diritti dell’uomo: Famiglia e Politica, LEV 1999), rengiami leidimai ispanų ir prancūzų kalbomis. Taip pat planuojame surengti Trečiąjį Amerikos politikų ir įstatymų leidėjų susitikimą Buenos Airėse, Argentinoje, 1999 m. rugpjūčio 3–5 d., tema „Šeima ir gyvenimas praėjus 50 metų po Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos”.
(3) Plg. Jonas XXIII. Enciklika Pacem in terris, 1963 m. balandžio 11 d., 144.
(4) Plg. Jonas Paulius II. Laiškas Pasaulinės taikos dienos proga (1999 m.), 1998 m. gruodžio 8 d., 3.
(5) Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Preambulė.
(6) Plg. Jungtinių Tautų Chartija, Įžanga.
(7) Net esant ir palyginus mažam pasirašiusių valstybių skaičiui.
(8) Jonas Paulius II. Laiškas Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 53-osios sesijos prezidentui J. E. Didier Opertti Badenui, 1998 m. lapkričio 30 d.
(9) Ten pat.
(10) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Veritatis splendor, 1993 m. rugpjūčio 6 d., 99.
(11) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio, 1998 m. rugsėjo 29 d., Įvadas, 102.
(12) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Evangelium vitae, 18.
(13) Plg. ten pat, 12.
(14) Fragmentas 1018-Nauck.
(15) Plg. Primer Arcibiades, 133c.
(16) Plg. Eudemo etika, 1248 iki 2830.
(17) Plg. šv. Tomas Akvinietis, ST, I, q. 29, a. 3; I, q. 29, a. 3, ad 2.
(18) ST, II-II. 10, 12.
(19) Jonas Paulius II. Laiškas šeimoms Gratissimam sane, 1994 m. vasario 2d., 7.
(20) Plg. ten pat, 6, 7; Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Mulieris dignitatem, 1988 m. rugpjūčio 15 d., 23.
(21) Gratissimam sane, 11.
(22) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 24.
(23) Plg. Laiškas Pasaulinės taikos dienos proga (1999 m.), 3.
(24) Plg. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 1 str.
(25) Plg. Pacem in terris, 9.
(26) Plg. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 1 str.
(27) Ten pat, 2 str.
(28) Plg. Jonas Paulius II. Laiškas moterims, 1995 m. birželio 29 d., 8.
(29) Plg. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 23 str.; plg. t.p. Gaudium et spes, 26.
(30) Plg. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 22 str.
(31) Jonas Paulius II. Enciklika Laborem exercens, 1981 m. rugsėjo 14 d., 10.
(32) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio, 23, 25; Laborem exercens, 19; Laiškas XXVIII Pasaulinės taikos dienos proga, 1994 m. gruodžio 8 d., 1995, 5, etc.
(33) Plg. Šventasis Sostas, Šeimos teisių chartija, 1983 m. lapkričio 24 d., 9 ir 10 str.
(34) Plg. ten pat, 4 str.
(35) Laiškas Pasaulinės taikos dienos proga (1999 m.), 4.
(36) Plg. Vienos deklaracija ir veiksmų planas.
(37) Laiškas Pasaulinės taikos dienos (1999 m. sausio mėn. 1 d.) proga, 4.
(38) Plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Instrukcija dėl pagarbos negimstančiai gyvybei ir prokreacijos orumo Donum vitae, 1987 m. vasario 22 d., I, 1.
(39) Plg. Vaiko teisių konvencija, 6 str.
(40) Laiškas Pasaulinės taikos dienos proga (1999 m.), 4; plg. Donum vitae, I, 6.
(41) Donum vitae, Įvadas, 5.
(42) Plg. Vaiko teisių konvencija, 8 str.
(43) Plg. ten pat, 27 str.
(44) Plg. ten pat, 17 ir 18 str.
(45) Plg. ten pat, 20 str.
(46) Plg. ten pat, 23 str.
(47) Ten pat, 21 str.
(48) Plg. Visuotinė Žmogaus teisių deklaracija, 1 str.
(49) Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis, 39.
(50) Ten pat, 39.
(51) Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 42.
(52) Ten pat, 48.
(53) Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1883.
(54) Aristotelis yra pastebėjęs, kad šeima yra pirmesnė ir aukštesnė už valstybę (plg. Nikomacho etika, VIII sk., Nr. 15–20). Šventasis Tėvas įvedė šeimos „suvereniteto” sąvoką (plg. Gratissimam sane, 17).
(55) Plg. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 16 str. 1 dalis.
(56) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas apie pasauliečių apaštalavimą Apostolicam actuositatem, 11, cituojamas apaštališkajame paraginime Familiaris consortio, 42.
(57) Plg. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 16 str.
(58) Plg. ten pat, 17 str. 1 dalis.
(59) Plg. ten pat, 26 str. 3 dalis.
(60) Plg. ten pat, 26 str. 3 dalis.
(61) Gratissimam sane, 16.
(62) Ten pat.
(63) Plg. Paulius VI. Enciklika Humanae Vitae, 11.
(64) Kai kuriose šalyse šis santykis siekia trečdalį.
(65) Daugelis savęs klausia, pvz., dėl UNFPA (Jungtinių Tautų gyventojų veiklos fondo) kampanijų ar tokių organizacijų kaip UNICEF kai kurių intervencijų „teisės” šeimos teisių klausimais.
(66) Pagal šią ideologiją vyrų ir moterų vaidmuo visuomenėje yra tik istorijos ir kultūros pasekmė. Žmonės gali pasirinkti seksualinę orientaciją nepaisydami savo biologinės lyties.
(67) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente, 28.
(68) Plg. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 27 str. 2 dalis.
(69) Centesimus annus, 32.
(70) Plg. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 20 str. 1 dalis.
(71) Plg. ten pat, 23 str. 4 dalis.
(72) Plg. ten pat, 20 str. 2 dalis.
(73) Familiaris consortio, 86.