32 eilinis sekmadienis (C)
2 Mak 7, 1–2, 9–14; 2 Tes 2, 16–3, 5; Lk 20, 27–38
 

Senojo Testamento laikais izraelitai ilgą laiką neturėjo suvokimo apie pomirtinį gyvenimą. Jie tikėjo, jog mirusieji eina į šeolą. Gyvenimas šioje požemių karalystėje įsivaizduotas kaip prieblandos ir šešėlių pasaulis. Tuo metu izraelitams dar nebuvo atskleista tiesa apie pomirtinio gyvenimo pilnatvę. Kai kurie mąstytojai, tokie kaip Koheletas ir Jobas, taip pat psalmininkai bei mistikai stengėsi pažvelgti į pomirtinį gyvenimą pro amžinybės skraistę. Izraelis turėjo viltį, kad Dievas, panorėjęs gyvenimo pilnatvės, įstengs tai įgyvendinti: „Aš jį pagydysiu ir vesiu, – paguosiu jį gausiai” (Iz 57, 18). „Tu esi gyvenimo šaltinis, tavo šviesoje matome šviesą” (Ps 36, 10).

Antrajame šimtmetyje prieš Kristų pastebimas vilties dėl pomirtinio gyvenimo proveržis. Danielio knygoje skaitome: „Daugelis miegančiųjų žemės dulkėse atsibus – kai kurie amžinajam gyvenimui, kiti gėdai ir amžinajai negarbei” (Dan 12, 2). Neatsitiktinai šis amžinojo gyvenimo apreiškimas buvo duotas teisiųjų persekiojimo laikais. Antroji Makabiejų knyga buvo parašyta kaip tų pačių persekiojimų teologinis apmąstymas. Šio sekmadienio skaitinys yra dalis pasakojimo apie žydų motiną ir jos septynis sūnus, kurie buvo pasmerkti mirti dėl tikėjimo. Jų lūpose skamba toks tvirtas tikėjimas kūno prikėlimu, jog tam nebereikia jokių papildomų komentarų. Ar buvo įmanoma, kad kovoję už savo tikėjimą žydai, daugiausia jauni, būtų negrįžtamai suniokoti karo sūkurio ir mirę visiems laikams? Ar gali gyvybės Dievas taip žiauriai susidoroti su tais, kurie buvo klusnūs jo įsakymams? Dviejose Makabiejų knygose aprašyta pasipriešinimo kankinystė kruvinoje, bet drauge ir šlovingoje epochoje. Aiškiausiai prisikėlimo viltį liudija septynių sūnų, nužudytų motinos akivaizdoje, žodžiai: „pasaulio Karalius mus prikels naujam amžinam gyvenimui. Mes mirštame už jo įstatymus”.

Neveltui įsitikinimas pomirtinio gyvenimo egzistavimu išreiškiamas tikėjimu prisikėlimu. Izraelitai visuomet žvelgė į žmogaus asmenį kaip visumą. Mūsų dabar vartojamos sąvokos „kūnas”, „siela” ar „dvasia” apibūdina ne atskiras asmenybės „dalis”, bet veikiau įvairiais būdais išreiškia asmens visumos aspektus.

Apaštalo Pauliaus laiškuose daug kartų raginama melstis. Antrajame laiške tesalonikiečiams apaštalas, pasitelkęs mėgiamus sporto rungtynių įvaizdžius, ragina: „melskitės už mus, kad Viešpaties žodis skintųsi kelią ir būtų gerbiamas kaip ir pas jus”. Lenktynės nevyksta be pastangų ir be nuovargio. Sportinis įvaizdis perteikia spartų ir pergalingą Evangelijos plitimą pagonių pasaulyje. Šios lenktynės yra garbingos, nes „rungtyniaujama” Velykų šviesoje. Kad šis spartus plitimas neišblėstų, ar net būtų spartesnis, Paulius prašo maldų. Reikia melstis dėl Bažnyčios misijos. „Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo” (Rom 9, 16). Kliūtys yra lenktynių dalis. Tačiau norint įveikti kliūtis, reikia prašyti Dievo jėgos. Visa Bažnyčia dalyvauja evangelizacijoje, visų maldos gali pasitarnauti misijai.

Mirusiųjų prisikėlimas tapo žydų tikėjimo tradicija, tačiau kai kurie, pavyzdžiui, sadukiejai šio tikėjimo nesilaikė. Sadukiejų formuluojamas klausimas rodo, jog mirusiųjų prisikėlimas tebėra jiems sudėtinga teologinė problema. Akivaizdu, kad Jėzus laikėsi tos tikėjimo tradicijos, kur buvo tikima mirusiųjų prisikėlimu. Pagrindinis Jėzaus argumentas yra šis: „Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jame gyvena”. Gyvasis Dievas padaro kūnų prisikėlimą įmanomą ir netgi būtiną. Jis trokšta gyvybės, ne mirties. Sadukiejams didžiausias pranašas buvo Mozė. Jėzus jiems primena pasakojimą apie degantį krūmą (Iš 3, 6). Jėzus pasitelkia Mozės žodžius, kur jis Viešpatį vadina „Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu”.

Sadukiejai sudarė kunigų kastą. Kai kuriais aspektais jie labiau už fariziejus bendradarbiaudavo su romėnais ir lengvai priimdavo helenizmo papročius. Kita vertus, kai kuriais klausimais jie buvo konservatyvesni. Jie nepripažino kūno prisikėlimo, kadangi ši tradicija buvo palyginti nesena. Norėdami sukirsti Jėzų sadukiejai pateikia jam tikrą „teologinį kazusą”. Tai viena iš temų, atveriančių kelią subtilioms, tačiau bevaisėms diskusijoms. Sadukiejų klausimas, „kurio gi žmona ji bus, kai mirusieji  prisikels” nuskamba kone groteskiškai. Tačiau patys krikščionys kartais panašiai žemiškai įsivaizduoja gyvenimą anapus. Vieni viliasi ten sulaukti žemiškųjų malonumų. Kiti įsivaizduoja, kad amžinybė ateis tiesiog laike, ateityje. Treti iš viso neigia amžinojo gyvenimo tikrovę.

Jėzus, atsakydamas sadukiejams, nepaaiškina, kaip bus pereinama į amžinybę. Jis tiesiog atmeta grubų ir kraštutinį sadukiejų įvaizdį. Į dangų nepateks „kūnas ir kraujas”. Tik pašlovintas kūnas gali patekti į amžinąją laimę. Tai patirs Jėzaus mokiniai, bendraudami su prisikėlusiu Viešpačiu iki jam žengiant į dangų. Vis dėlto Jėzus nurodo, kad būsimasis gyvenimas yra gyvenimas Dievo akivaizdoje, panašiai kaip angelų: jų egzistencija yra nuolatinis Dievo garbinimas jo artumoje. Būsimasis gyvenimas įtvirtina tikrą Dievo vaikų būseną. Tik tas, kas šiame pasaulyje gyvena Dvasia, gali patikėti tuo dvasios pasauliu.

Patikėti prisikėlimu neįmanoma tam, kas čia įžvelgia vien tradicijos ar mokymo problemą. Jėzus aiškiai prabilo apie prisikėlimą tik tuomet, kai žengė kryžiaus keliu. Norint patikėti prisikėlimu, reikia rizikuoti atiduoti gyvybę dėl Jėzaus.