33 eilinis sekmadienis (C)
Mal 3, 19–20; 2 Tes 3, 7–12; Lk 21, 5–19
 

Besibaigiant liturginiams metams, Bažnyčia kviečia mus kreipti žvilgsnį į Viešpaties dieną. Biblijoje šį sąvoka reiškia Dievo įsikišimą į savo tautos istoriją. Jau Sinajuje Dievas pasirodė kaip tas, kuris įžengia į laiką. Viešpats vadovauja šiam laikui iki didžiosios Viešpaties dienos, kuri drauge bus ir laikų pabaiga. Prieš žydų išėjimą iš Egipto ši paskutinė diena buvo taikoma tik Izraeliui. Po išėjimo pranašai sako, jog visos pasaulio tautos privalo ruoštis tai dienai. Šią dieną bus teisiami bedieviai ir teisiųjų engėjai. Tačiau Dievo bičiuliams ši diena reiškia pergalę. Ši diena niekuomet nesibaigs: bijantiems jo vardo patekės teisumo saulė, skleidžianti gydančius spindulius. Ši biblinė viltis pagrindžia krikščioniškąją viltį. Krikščionys šią viltį išreiškia pirmąją savaitės dieną pavadindami Viešpaties diena.

Bažnyčia yra bendrija tų, kurie „su meile laukia jo pasirodant” (2 Tim 4, 8). Apaštalas Paulius savo žemiškosios kelionės pabaigoje mažiau kalba apie Kristaus grįžimą. Apaštalas nesiliauja kovojęs su svajotojais ir pasaulio pabaigos pranašautojais. Bažnyčios gyvenimas privalo būti meilingas Kristaus laukimas, tačiau šis budėjimas neleidžia pasišalinti nuo pasaulio pareigų. Priešingai, Bažnyčia budėdama žmonijos naktyje privalo laikyti degantį vilties žiburį (Mt 25, 1–13). Apaštalas Paulius duoda tesalonikiečiams praktinių patarimų. Jis pataria ne pasiduoti tingumui ir dykinėjimui, bet darbuotis ir vykdyti visuomenines pareigas. Tinginiams Paulius skiria kietus žodžius: „kas nenori dirbti, tenevalgo”. Apaštalas Petras įpareigoja krikščionis būti visuomet pasirengusius „įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį” (1 Pt 3, 15).

Evangelijos ištraukos apie paskutinįjį teismą pradeda ir užbaigia liturginius metus. Šiose scenose glaudžiai susipynę keli dalykai: Jeruzalės sugriovimas, pasaulinės katastrofos ir tiesioginiai artėjančios pasaulio pabaigos ženklai. Galime išskirti tris Jėzaus įspėjimus, kurių kryptis yra ta pati.

Pirmasis įvykis, kurį išgyveno patys evangelistai ir jų bendraamžiai, – Jeruzalės sugriovimas. Per visą pasaulio istoriją nebuvo įvykę baisesnio dalyko. „Tuomet bus didelis suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pasaulio pradžios iki dabar ir kokio daugiau nebebus”, – kalbėjo Jėzus (Mt 24, 21). Šį istorijos įvykį teisingai suvokti kliudė vadinamoji „šventyklos ideologija”. Jėzus, kaip kadaise Jeremijas (Jer 7, 8), skelbęs pirmosios šventyklos sunaikinimą, nori parodyti tikrąją jos prasmę.

Šventykla žydams buvo tapusi nelyginant pats Dievas. Apsišaukėliai pranašai aiškindavo žmonėms, jog šventykla negali žūti, nes ji kilusi tiesiogiai iš Dievo. Tokiems taikytinas Jėzaus įspėjimas: „žiūrėkite, kad nebūtumėte suklaidinti <...>. Jūs neikite paskui juos!” Bažnyčios istorijoje nuolat kalbama tai apie optimistinį pavasarį, tai apie žiemos sąstingį. Daugelis nuolat svyruoja tarp baimės ir vilties. Ir štai Kristus kviečia mus suvokti mūsų gyvenamąjį Bažnyčios laiką. Jis sako, kad visais laikais buvo ir bus netikrų pranašų ir mesijų.

Toliau išvardijamos katastrofos. Esama tokių gamtos nelaimių, kurioms žmogus negali pasipriešinti: žemės drebėjimai, audros, uraganai, potvyniai ar sausros, sukeliančios badą, ligas, epidemijas. Gali būti tokių katastrofų, dėl kurių kalti patys žmonės. Tai karai, maištai, žudynės, etniniai valymai, rasinė neapykanta. Šiais atvejais galioja Jėzaus įspėjimas: „Nenusigąskite. Visa tai turi pirmiau įvykti, bet dar negreit galas”. Šiais žodžiais nemenkinama tų katastrofų reikšmė ir įspėjama, jog jos neaplenks ir krikščionių. Tačiau krikščionis, net ir sunkiausiomis situacijomis privalo laikytis įsišaknijęs tikėjime, kad yra Dievas, viešpataujantis visuose pasaulio įvykiuose.

Trečioji Jėzaus minima situacija skiriama tikintiesiems. Jie nepraeina pro istoriją niekam neužkliuvę. Jėzus, be galo mylėjęs žmones, sulaukė iš jų ir begalinės neapykantos. Jis skelbia savo Bažnyčiai tą pačią dalią: „jei persekiojo mane, tai ir jus persekios”. Persekiojimas yra bene slėpiningiausia kančia. Peržvelgę Bibliją įsitikinsime, kad persekiojimas yra neatskiriama tikinčiojo pašaukimo dalis, net būtina misijos įvykdymo sąlyga. Persekiojimai nesiliovė ištisus du Bažnyčios tūkstantmečius. Juose Bažnyčia įžvelgia savo autentiškumo, malonės ženklą ir galiausiai džiaugsmo šaltinį. Jėzus sako, kad persekiojimų kilmė gali būti įvairi, tačiau jis išskiria valstybės vadovų ar valdininkų vykdomą persekiojimą. Kitas persekiojimų šaltinis kyla pačių tikinčiųjų šeimose. Tokiais atvejais galioja Viešpaties įspėjimas: „Būkite ištvermingi”. Ateis laikas, kai Viešpats duos „tokios iškalbos bei išminties, kad negalės nei atsispirti, nei prieštarauti nė vienas jūsų priešininkas”. Persekiojamiesiems skirtas devintasis Kalno palaiminimas.

Kai kurios krikščioniškosios konfesijos bandė nustatyti Kristaus antrojo atėjimo datą. Tokie bandymai kyla iš pažodinio Biblijos interpretavimo. Nuo antrojo amžiaus prieš Kristų iki antrojo krikščioniškosios eros amžiaus judaizmą ženklino stipri apokaliptinė dvasia. Šią dvasią palaikė nuolatiniai persekiojimai, buvo paplitę apokaliptiniai raštai, kuriuose pasaulio istorija vaizduota simboliškai labai glaustai. Pagrindinė šių apokaliptinių raštų mintis yra galutinė Dievo pergalė prieš blogio jėgas. Kai kurie šių raštų autoriai buvo taip nuožmiai persekiojami, jog vylėsi greita pasaulio pabaiga. Tačiau pabaigos artumas laike nebuvo pagrindinis dalykas, tuo labiau norėta pabrėžti tos laukiančiųjų vilties stiprumą.