I advento sekmadienis (A)
Iz 2, 1–5; Rom 13, 11–14; Mt 24, 37– 44
 

Pirmajame skaitinyje skamba mintis apie taiką. Religijos ir tikėjimo santykis su taika kaip niekad aktualus. Tikroji taika neįmanoma be Dievo žodžio pažinimo, tiksliau, to Žodžio, kuris tapo kūnu. Jėzus Kristus yra ta Šventykla, į kurią eina visos tautos.

Kadaise iš Jericho į Jeruzalę keliaudavusiems maldininkams, išvydusiems virš Alyvų kalno jos bokštus, Šventasis miestas galėjo atrodyti tarsi pastatytas tarp dangaus ir žemės. Gal ši vizija įkvėpė nuostabią Izaijo pranašystę apie visuotinę taiką? Izaijas nuolat iškelia Jeruzalę kaip idėją, nepavaldžią kariūnų ar politikų galiai. Pranašas regi simbolinę Jeruzalę nepriklausomą nuo istorinių bei geografinių aplinkybių. Ziono kalno išaukštinimas (plg. Ps 48) pateikiamas kaip priešingybė Babelio bokšto (Pr 11, 1–9)ir kitų kulto „aukštumų” statybai. Vienas Dievas gali suteikti kulto vietoms tikrą šventumą. Pranašas regi Dievo miestą, kuriam nebereikia gynybinių įrengimų ir nuolat iki kraujo kautis su Izraelio priešais. Tai atviras miestas, į kurį žengia visos tautos sutikti ir garbinti visų žmonių Dievą. Jeruzalės iškėlimas – tai paties Jahvės išaukštinimas (Iz 2, 11–17). Žmonės, įgyvendindami brolybę, atsisakys ginklų ir perkals juos į darbo įrankius: „viena tauta nebekels kalavijo prieš kitą, nebebus mokomasi kariauti”. Izaijas pirmasis prabyla apie galutinį išganymą visoms tautoms. Pradžios knygos pažadas (Pr 12, 3; 27, 29) pirmąkart taikomas Zionui. Pranašas nurodo šio nuostabaus taikos plano židinį, kilsiantį iš Jokūbo namų: „Ateikite, gyvenkime Viešpaties šviesoje”. Žodis apie „daugelį” tautų pranašauja, kad už tą „daugelį” po šimtmečių bus išlietas Jahvės Tarno kraujas.

Jeruzalės šventykla vaizduojama ne tiek kaip statiniai, kur aukojamos Senojo Testamento aukos, bet veikiau kaip vieta, kur kiekvienas žmogus gali paklusti Dievo žodžiui. Tikroji Jahvės šventykla yra kažkas kita negu akmenų pastatas, apie tai pranašauja Jeremijas (Jer 7) ir Jėzus (Mt 21).

Šventasis Paulius Laiške romiečiams, tarsi atsiliepdamas į visuotinio išganymo pranašystę, skelbia mums malonės Evangeliją. Tik nuo mūsų priklauso, ar priimsime šią išganymo tikrovę, nes mums garantuojama Dievo geradarybė. Perėjimas iš nuodėmės nakties baigiasi: „diena prisiartino”. Pauliaus vartojamas „tamsos” įvaizdis, kaip ir kitur Šventajame Rašte, turi neigiamą prasmę ir simbolizuoja blogį. „Naktis” šiuo atveju labiau reiškia turintį praeiti laiką, po kurio išauš Kristaus atėjimo „diena”. Krikštu mes priklausome šviesos pasauliui, esame apsiginklavę „Dievo ginklais” (Ef 6, 11–27). Turime mokėti pasinaudoti šiais ginklais, gindamiesi nuo nuodėmės tamsybių, nuolat tykančių pagauti mus į savo spąstus ir bijančių tik vieno dalyko – šviesos. Kristus yra šviesa. Esame raginami apsivilkti Kristumi, atsiduoti svaiginančiam prisikėlimo aiškumui ir leistis persmelkiami jo Dvasios. Vienu žodžiu, privalome tiesiog išgyventi krikštą, kad jis būtų ne tik tolimos praeities įvykis, bet ir kiekvienos dienos šventė. Kiekviena mūsų gyvenimo akimirka yra Dievo amžinybėje. Kiekvienas sprendimas, kai renkamasi tarp tamsybių ir šviesos, yra Žmogaus Sūnaus atėjimo ženklas. Apaštalas Paulius dažnai atkreipia dėmesį į tą laiko tarpsnį tarp Jėzaus įsikūnijimo ir jo šlovingojo apsireiškimo. Šis laikas skirtas žmonėms atsiversti (Apd 3, 19–21; Rom 11, 25; 2 Kor 6, 2). Šis šventojo Pauliaus tekstas Bažnyčios istorijoje žymus tuo, kad jis kaip žaibas nušvietė šventojo Augustino širdį: „kai tik pabaigiau skaityti tą mintį, tartum saugios šviesos kas įliejo man į širdį – visos abejojimo tamsybės išsisklaidė” (Išpažinimai, VIII, 12).

Adventu prasideda A skaitinių ciklas, kuriame daugiausia Evangelijos ištraukų pateikiama iš Evangelijos pagal Matą. Matas nėra toks talentingas literatas kaip Lukas. Jis nesigriebia vaizdingų detalių ir įmantrybių, tačiau prabyla svariais, lengvai įsimenamais teiginiais. Iš visų trijų sinoptikų Matas skiria daugiausia dėmesio pasaulio pabaigos temai. Šios Evangelijos rašymo laikais ankstyvojoje krikščionybėje tolydžio silpnėjo greitos paruzijos lūkesčiai. Susitaikyta su mintimi, kad Viešpaties grįžimo gali tekti palaukti ilgesnį laiką. Evangelistas Matas pabrėžia budrumo ir vidinio pasirengimo nuostatą, išlaikant atvirumą Viešpačiui ir laukiant jo atėjimo. Apokaliptiniame vaizde Žmogaus Sūnaus atėjimas susiejamas su Jeruzalės sugriovimu. Skaitinyje kalbama apie neregėto masto gamtos katastrofas, ženklinsiančias pasaulio pabaigą: „Saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris iš dangaus ir dangaus galybės bus sukrėstos”. Šiame fone vaizduojama paruzija: žemės tautos „pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį dangaus debesyse su didžia dangaus galybe ir šlove”. Po to vyks didysis pasaulio teismas: „Jis pasiųs savo angelus, kurie <...> surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių”. Šiam teismui pavaizduoti tinka toliau Mato aprašyta paskutiniojo teismo scena, kur pagal artimo meilės kriterijų atskiriami gerieji ir blogieji (Mt 25, 31–46).

Evangelistas Matas būsimųjų įvykių ženklus perteikia trimis palyginimais: sprogstančio figmedžio, tvano ir į namus įsilaužusio vagies. Evangelistas moko, kaip pasirengti ir kaip elgtis norint patekti tarp Viešpaties išrinktųjų. Šiame skaitinyje pateikiama tarsi glausta šių pamokymų santrauka. Pirma, pasaulio pabaiga tikrai ateis. Tai yra taip tikra, kaip saulės patekėjimas ar pavasario atėjimas po žiemos: „Pasimokykite iš palyginimo su figmedžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara”. Panašiai pasaulio pabaigą galima lyginti su rudeniu: „Tarytum baisaus vėjo purtomas figmedis mestų dar neprinokusius vaisius” (Apr 6, 12).

Antras dalykas, pasaulio pabaiga ateis visiškai netikėtai. Bus panašiai kaip Nojaus dienomis: „Žmonės nieko nenumanydami valgė, gėrė, vedė ir tekėjo <...>, kai užėjo tvanas ir visus nusinešė”. Trečia, nuo žmonių akių paslėpta tai, kaip atrenkami žmonių likimai. Iš dirbančių viename lauke ar malančių vienomis girnomis vieni paimami, o kiti paliekami. Šventųjų „likutis” sudarys naują tautą, panašiai kaip Nojaus šeimyna davė pradžią atnaujintai žmonijai. Ketvirta, net ir Bažnyčioje pernelyg lengvai pamirštama nuolatinės parengties nuostata. Įspėjimas, kad Viešpats ateis tarsi vagis naktį, tinka ir visai bendruomenei. Advento paraginimas budėti reiškia įspėjimą nepražiopsoti Jėzaus atėjimo ir drauge kvietimą pasirengti jam. Budriesiems Kristus bus lauktas svečias (Apr 3, 20–21).