III advento sekmadienis (A)
Iz 35, 1–6a.10; Jok 5, 7–10; Mt 11, 2–11
 

Izaijo poemoje viskas atrodo kilnu ir didinga. Pranašas rašo tarsi džiaugsmingą simfoniją naujam pasauliui. Pirmiausia čia džiaugiamasi dėl grįžimo iš tremties. Po Dievo tautos kojomis žydi dykuma, žmonės džiūgauja galėdami grįžti į Jeruzalę. Tačiau pranašo mintis ir žvilgsnis pranoksta šį horizontą. Pavaizduotasis grįžimas yra tik viso pasaulio atsivertimo į tikrąjį Dievą, Mesijo karaliavimo žmonijoje įžanga ir simbolis. Išlaisvinimo ir išganymo džiaugsmas perkeičia žemę ir žmones. Tie, kam teko regėti pavasarį pražydusią Judėjos dykumą, gali geriau suprasti pranašo, žvelgiančio nuo Alyvų kalno, jauseną.

Dievas nekantriai trokšta mus mylėti ir nori dalytis su mumis šiuo savo nekantrumu. Tačiau jis nenori šiurkščiai įsikišti ir leidžia palengva prinokti vaisiams bei subręsti derliui. Rytų patarlė sako: „Kai Dievas tvėrė laiką, jis padarė jo pakankamai”.

Apaštalas Jokūbas, anksčiau įspėjęs turtinguosius, dabar kreipiasi į „brolius”. Jis ragina juos kantriai laukti Viešpaties atėjimo, o toliau pataria neprisiekinėti (Jok 5, 12). Jokūbas regi turtingųjų viešpatavimą netrukus žlugsiant: tuomet blogieji bus nubausti, o vargšai apdovanoti laime ir laisve. Praeitis teikia daug kantrybės ir ryžto išbandymuose pavyzdžių, stiprinančių amžininkų tikėjimą (Sir 40–50; Žyd 11; Mt 5, 12; 23, 34 ir kt.). Jokūbas taip pat  ragina semtis stiprybės iš Jobo ištvermės pavyzdžio.

Dievas gerbia gyvybės dėsnius, jis nenori, kad mus kaustytų baimė ir kviečia į savo kantrybės džiaugsmą. Apaštalai, nesulaukdami paruzijos, įžvelgė čia Dievo kantrybės pasirodymą. Šventasis Jokūbas kalba panašiai kaip apaštalas Petras: „Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, bet kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet, kad visi atsiverstų.<...> Mūsų Viešpaties kantrumą laikykite išgelbėjimu” (2 Pt 3, 9. 15). Mums reikia mokytis ir ieškoti įkvėpimo šioje dieviškoje kantrybėje. Kantrybė yra „Dvasios vaisius” (Gal 5, 22).

Kantrybė nereiškia nusivylimo. Tai meilės vaisius, troškimas atrasti kitą ir padėti jam išsilaisvinti nuo viso to, kas sukelia susvetimėjimą, pavyzdžiui, pinigai. Tam reikia laiko. Jokūbas reikalaudamas iš savo brolių vargšų kantrybės, ragina taikyti turtingiesiems meilės matą.

Evangelijos skaitinyje išsiskiria du dalykai: pasiųstųjų Jono mokinių žinia ir Jėzaus pagyrimo žodžiai Jonui. Jono mokiniai klausia, ar Jėzus tikrai yra „tas, kuris turi ateiti”. Šį klausimą reikia suprasti taip, kaip jį suprato pats Jonas. Krikštytojui nekelia abejonių, kad ateisiantis Mesijas pasižymės galia (Mt 3, 11), Mesijo pasirodymą ženklins baisingos Jahvės dieną lydinčios apraiškos. Tačiau pats Jėzus, skelbdamas išganymą ir atlaidumą nusidėjėliams,  tarsi užbraukia tuos lūkesčius. Jėzaus laikais žydai laikėsi dviejų priešingų požiūrių į būsimąjį Mesijo atėjimą. Vieni paskutiniuosius laikus įsivaizdavo kaip Dievo galybės ir atpildo pasireiškimą. Kiti laukė išlaisvinimo ir laimės laikų. Jono mokiniai, susidūrę su kitokiu negu jų mokytojo gyvenimo būdu, išgyveno prieštaringus jausmus, net pasipiktinimą. Taip galima suprasti eilutę „Palaimintas, kas nepasipiktins manimi” (plg. Mt 13, 54–57; 16, 20–23; 26, 31–33; 1 Kor 1, 17; 2, 5). Jėzuje pasirodė kažkas nelaukta, tai, ko neturėjo nė vienas pranašas, – Dievo ir Žmogaus slėpinys. Šio slėpinio negalėjo suvokti ir Jonas Krikštytojas. Tai galime numanyti iš Jėzaus giriamųjų žodžių, skirtų pirmtakui.

Minios žmonių išpažindavo jo akivaizdoje nuodėmes ir priimdavo krikštą. Galima manyti, kad daugelis iš jų ateidavo norėdami ne tiek pasiklausyti Jono skelbiamos žinios, kiek veikiau pamatyti šį retą žmogų. Ne veltui Jėzus klausia: „Ko išėjote į dykumą pažiūrėti?” Taip pat ir religiniams vadovams rūpėjo sužinoti, kas yra tasai Krikštytojas. Jie klausė: „Kas tu esi? <...> Ką sakai apie save?” (Jn 1, 19. 22) Buvo ir tiesioginių Jono mokinių būrys. Jie palaikė ryšį su kalėjime uždarytu pranašu ( Mt 11, 2.7). Jono mokiniai pasirodo ir po jo nukirsdinimo (Mt 14, 12). Gerokai vėliau Efeze apaštalas Paulius taip pat sutinka Jono sekėjus, priėmusius jo krikštą (Apd 19, 2–5).

Jonas turėjo daryti savo amžininkams nepaprastai stiprų įspūdį. Jėzus trimis retoriniais klausimais taip pat išreiškia susižavėjimą pranašu. Jonas nėra vėjo linguojama nendrė, jam neturi įtakos šio pasaulio galingieji. Priešingai, jis yra tvirtas lyg ąžuolas ir nepalenkiamai eina tiesos keliu. Net karalius Erodas nepriverčia jo daryti kompromisų. Antrasis Jėzaus klausimas: „Ko išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus?” nurodo asketišką pranašo išvaizdą. Jo apranga atitinka gyvenimo būdą ir mitybą. Tai didžiulė priešingybė prabangiam gyvenimui karaliaus rūmuose. Trečiasis Jėzaus klausimas išreiškia Jono santykį su Dievu: „Tai ko gi išėjote? Ar pamatyti pranašo?” Žinoma, šis vyras yra tikrai Dievo pasiųstas pranašas. Tačiau jis nėra eilinis senųjų pranašų gretose. Jam pavesta ne tik perduoti Dievo žinią, bet ir tiesiogiai paruošti kelią ateisiančiam Mesijui. Apie jokį pranašą nebuvo pasakyta: „Štai aš siunčiu pirm tavęs savo pasiuntinį ir jis nuties tau kelią. Tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją”. Sunkiau suprasti tuoj po šio einantį sakinį: „Bet ir mažiausias dangaus karalystėje didesnis už jį”. Šį mažumą galima suprasti ir laiko prasme. Juk Jonas buvo apdovanotas malonėmis dar motinos įsčiose (Lk 1, 44). Po jo ateis tikrai didesnis – pats Jėzus. Kita vertus, Jėzaus pastaba leidžia suvokti tikrąją Evangelijos didybę. Jonas yra didžiausias Senajame Testamente, tačiau jis tebėra ribojamas pernelyg žmogiško, apimančio tik žydų tautą pranašystės suvokimo. Dievo karalystėje jis yra mažiausias, nes neįžvelgia Jėzuje nelaukto Dievo-Žmogaus slėpinio. Jėzus, pagirdamas Joną kaip dvasingąjį beturtį, pats yra neturtėlis, būdamas iki kryžiaus mirties paklusnus Tėvui kaip amžinasis Sūnus. Po Kristaus visiems žmonėms tampa atviras Dievo vaikų neturtas.