IV advento sekmadienis (A)
Iz 7, 10–14; Rom 1, 1–7; Mt 1, 18–24
 

Achazo valdymo metais (736–716) Aramo ir Izraelio karaliai susivienijo norėdami pasodinti į Jeruzalės sostą sau palankų, tačiau ne iš Dovydo giminės kilusį karalių (Iz 7, 1–6; plg. 2 Kar 16, 5–9). Izaijas ramina Achazą: Dovydo dinastija išliks, jei karalius laikysis tikėjimo ir Jahvės pažadų (Iz 7, 9b). Pranašą lydi jo sūnus vardu „Likutis sugrįš” (Iz 7, 3). Izaijas skelbia vilties ženklą ir stebuklą. Kalbėdamas apie iš mergelės gimsiantį Emanuelį, pranašas turi omenyje ne savo ir ne Achazo sūnų. Jis pasirenka sąvoką almah, reiškiančią drauge jaunystę ir nekaltumą, taip apibūdindamas gimimą iš mergelės. Beje, žodis almah galėjo būti vartojamas ir karaliaus dvaro aplinkoje ir reikšti karališkosios giminės moterį ar karalienę. Septuagintos vertime randame „mergelės” sąvoką. Evangelistas Matas įtvirtina šią tradiciją ir įžvelgia Jėzuje Izaijo pažado išsipildymą (Mt 1, 22–23).

Atsakas į stebuklingą ženklą, atskiriantis netikinčiuosius nuo ištikimojo Izraelio likučio, yra tikėjimas. Achazas, atmesdamas Emanuelio ženklą, stoja netikinčiųjų pusėje. Vienuoliktoje eilutėje Jahvė dar vadinamas Achazo Dievu, o tryliktoje pranašas jau sako: „Mano Dievas”, tuo apimdamas save ir visus tikinčiuosius. Emanuelis yra visų pirma ženklas, ir tikėjimas juo laiduoja ištikimojo likučio išlaisvinimą. Čia glūdi esminė Izaijo pranašystės mintis: ateities tauta bus sudaryta pagal naują tvarką, atsižvelgiant į tikėjimą, o ne į tautines privilegijas (plg. Iz 28, 16–17). Emanuelis, tikėjimo ženklas, galutinai ir tobulai išreikštas Jėzuje Kristuje. Jis pirmasis visiškai aiškiai pasirinko gėrį ir atmetė blogį, pirmasis žmogiškąjį gyvenimą gyveno tobuloje vienybėje su Tėvu. Jėzaus buvimas Eucharistijoje yra naujas tikėjimo ženklas tiems, kurie, priešingai nei Achazas, yra pasirengę pasitikėti Tėvu.

Laišką romiečiams galima palyginti su tikėjimo bazilikos pastatu, o jo įžanga yra tarsi didingas portalas. Paulius pristato gerąją išganymo naujieną, parengtą Senajame Testamente. Pauliaus skelbiama Evangelija kalba apie mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, „kūnu kilusį iš Dovydo giminės”, „per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi”, išaukštintą (Fil 2, 9), pašlovintą (1 Pt 1, 21) ir apdovanotą aukščiausia valdžia (Ef 1, 20–23). Ši christologijos santrauka pilnatve ir aiškumu prilygsta Jono evangelijos prologui ir Laiško efeziečiams įžangai.

Pagal to laiko laiškų rašymo papročius Paulius pirmiausia prisistato. Pirmuosiuose laiškuose Pauliaus prisistatymai gana trumpi (plg. 1 Tes, 2 Tes). Tačiau trečiosios misijų kelionės metu (53–58 m.) galatų ir korintiečių bendruomenėse kilus abejonių jo apaštališkuoju autoritetu, Paulius mato reikalą plačiau prisistatyti bendruomenei, į kurią kreipiasi laišku. Apaštalas, vadindamas save „tarnu”, prisiima garbės vardą, kuris Senajame Testamente būdavo taikomas didiesiems patriarchams (Iš 24, 31; Sk 12, 7; Pr 3, 24; 24, 14). Pasivadindamas Jėzaus Kristaus tarnu, Paulius nurodo norą tęsti Kristaus tarnystę. Ne be pasididžiavimo jis priduria ir antrąjį titulą „apaštalas”, kurio jam nenorėjo pripažinti iš žydų kilę krikščionys (1 Kor 9; 2 Kor 11, 13. 23). Kituose laiškuose Paulius plačiau aiškina, jog vadindamasis apaštalu jis nepaneigia išskirtinio Dvylikos išrinkimo, bet remiasi ypatingu pašaukimu skelbti Evangeliją pagonims (Gal 1, 1; 1 Tes 1, 4–5; Fil 4, 15; 2 Kor 8, 18). Laiške romiečiams dažnai nuskamba dvasinės ir kūniškos kilmės priešstata (Rom 8, 1–13). Ši priešstata nereiškia kūno ir sielos dualizmo ar dieviškumo ir žmogiškumo antitezės. Dvasia reiškia naująjį pasaulį, gyvuojantį Kristaus prisikėlimo galia. Kūno ir dvasios priešstata šioje ištraukoje pasirodo sugretinus „Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo giminės”, su „galingu Dievo Sūnumi”. Pavadinus Jėzų Dovydo Sūnumi pripažįstama jo priklausomybė Izraeliui ir Izraelio pirmenybė išganymo tvarkoje. Pavadinus Jėzų Dievo Sūnumi paskelbiama, jog pagonių tautos nuo šiol turi Viešpatį, atveriantį kelią į išganymą. Paulius atskleidžia, kaip jo apaštalavimas tarp pagonių (Rom 1, 5) įgyvendina Mesijo visuotinumo idėją. Būtų neteisinga skirti Dovydo Sūnų nuo Dievo Sūnaus ta prasme, kaip skiriama Jėzaus žmogystė ir dievystė.

Mato evangelijoje kalbant apie Jėzaus vaikystę labiau akcentuojamas Juozapo vaidmuo, o Luko pasakojime – Marijos. Evangelistas Matas siekia parodyti, kaip Mergelės Sūnus paveldėjo Dovydo giminės pažadus. Juozapo dvejones ir sumanymą tylomis atleisti Mariją pakreipia Viešpaties angelo įsikišimas per sapną. Angelas patvirtino tai, ką Juozapas ir taip žinojo: „jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios”. Luko evangelijoje angelas Gabrielius pirmiausia apreiškia Marijai, kad jos kūdikis bus Dovydo palikuonis (Lk 1, 32), o tik tuomet kalba apie jo prasidėjimą. Juozapo atveju angelas veikia kita tvarka. Jau kūdikiui prasidėjus (Mt 1, 20) angelas apreiškia apie gimsiančiojo kilmę ir misiją (Mt 1, 20–23).

Evangelistas nemini, kad Marija būtų papasakojusi Juozapui apie angelo pasirodymą ir pradėjimą iš Šventosios Dvasios. Šis nutylėjimas nereiškia, jog ji nepasidalijo su savo sužadėtiniu mintimis apie tą naują situaciją, turėsiančią įtakos jų abiejų gyvenimui. Juozapas yra „teisus” (Mt 1, 19) ne ta prasme, kad jis pagal įstatymą galėjo pasinaudoti teise atleisti žmoną. Jo teisumas nėra vien nepakenkimas artimui. Juozapo religinis teisumas neleidžia prisiimti nuopelnų dėl Dievo veikimo ir stebuklingo jo sūnaus pašaukimo. Prireikia specialaus angelo įsikišimo, kuriuo Dievas apreiškia Juozapui, kad jis tebėra reikalingas tolesnei misijai. Juozapas teisus ne tik kaip klusnumo pavyzdys, bet taip pat dėl pagarbos Dievo veikimui. Viešumo ir reklamos mėgėjai nesupranta tylios Juozapo aukos. Juo gėrisi trokštantieji teisumo.

 Gimusiam dieviškajam kūdikiui reikia Juozapo. Jis duoda kūdikiui vardą ir įvesdina jį į Dovydo giminę. Juozapas taip pat rūpinasi Marija, kuri, nepaisant nekaltojo pradėjimo, nebuvo apsaugota nuo visoms moterims tenkančių motinystės rūpesčių. Juozapas yra teisusis ir tikra priešingybė kitam Dovydo palikuoniui, Achazui. Jis priima Emanuelio ženklą, kurį anas atmetė. Iš Šventosios Dvasios pradėtas kūdikis visiems laikams suvienija Juozapą ir Mariją.

Evangelisto Mato tikslas buvo atskleisti ankstyvajai Bažnyčiai Jėzaus kilmę, taip pat atremti kai kurių žydiškosios aplinkos žmonių skleidžiamas versijas apie tariamą Marijos svetimavimą. Tačiau Matas siekė taip pat paaiškinti Jėzaus vardo reikšmę (Dievas gelbėja) ir jo ryšį su pranašyste apie Emanuelį. Evangelijos pradžioje Matas atskleidžia, kas yra kūdikis ir kokia jo misija. Evangelistas perima Izaijo pranašautą išganymo visuotinumą. Jis regi Dievo tautą, apimančią visas pasaulio tautas, kurios įkandin išminčių leidžiasi kelionėn į Dievo namus, Bažnyčią, kad ten atrastų „kūdikį su motina Marija” (Mt 2, 11). Matas yra Bažnyčios evangelistas, o Bažnyčia yra Kristaus namai, atviri visoms tautoms. Juozapas, priimdamas Mariją ir Kūdikį, kartu priima ir visą pasaulį ir įvesdina jį į Dovydo šeimą.

Parengta pagal A. Brunot,
J. Frisque, T. Maertens, K. Schuler