Kristaus Gimimas / Kalėdų ryto Mišios
Iz 62, 11; Tit 3, 4–7; Lk 2, 15–20
 

Svarbiausio pasaulio istorijos įvykio pirmieji liudytojai yra menki ir nesvarbūs žmonės – piemenys. Pats įvykis – menkai pastebimas ir gana įprastas. Piemenys, atvykę prie prakartėlės, paskelbia džiaugsmingą Dievo žinią, kurią jiems pranešė dangaus pasiuntiniai. Marija klausosi piemenų skelbiamos žinios ir svarsto ją širdyje. Piemenys, giedodami Dievui šlovės giesmę, suvokia įvykio didybę ir svarbą. Jų tikėjimas duoda teisingą kryptį mūsų tikėjimui.

Kritiškai ir racionaliai mąstančiam žmogui nelengva priimti Luko evangelijos skaitinį apie Jėzaus gimimą. Giedančių angelų žinia primena vaikystės pasaulį, todėl ją sunku išgirsti suaugusiojo širdimi. Nelengva rasti bendrą patirties vardiklį ir su piemenimis, kurie daugeliui dabarties žmonių reiškia kažką archaiško ir nutolusio nuo gyvenimo realybės. Evangelijos tekstai, pasakojantys apie Jėzaus gimimą ir vaikystę, ypač akivaizdžiai parodo biblinio vaizdavimo skirtingumą nuo šiuolaikinės pasaulėžvalgos. Aprašę Kalėdų įvykį kaip informacinę žinutę ar protokolą, pastebėtume, kad iš jo liko tik tarpusavyje menkai susijusių faktų ir detalių virtinė. Evangelijos tekste svarbiausias žinios turinys yra ne vaiko gimimas, bet tai, kad Jėzus yra Mesijas. Vien tik fakto, jog gimė Jėzus iš Nazareto, nepakanka. Šis pasakojimas reikalauja tam tikros klausančiojo nuostatos, jis turi būti priimamas kaip labai reikšmingas. Taip pat ir Kalėdų dienos Mišiose skaitomas Jono evangelijos prologas aiškiai sako, kad į pasaulį ateinantis Žodis gali būti priimtas arba atmestas. Pats faktas turi būti paaiškintas. Tikėjimas kyla priimant tai, kas „buvo kalbama apie šį kūdikį”. Reikia pačiam eiti į Betliejų ir įsitikinti tuo, kas yra įvykę. Pagrindinė Evangelijos žinia, jog Jėzuje iš Nazareto Dievas tapo nepaprastai artimas žmogui, ir tai, kad per Jėzų įvyko žmonijos atpirkimas, kyla iš Velykinės Jėzaus mokinių patirties ir skelbimo. Kalėdinio skaitinio piemenys iš Betliejaus chronologiškai atrodo esą pirmieji tikintieji. Tačiau jų tikėjimas taip pat grindžiamas povelykiniu tikėjimu Prisikėlusiuoju. Nors Evangelijos ištraukoje pasakojama apie Jėzų kaip kūdikį, turimas omenyje nepranokstamas kūdikio Kristaus reikšmingumas. Čia randame reikšmingus kristologinius titulus: „Išganytojas”, „Mesijas”, „Viešpats”.

Taigi pasakojimą apie piemenis, išsiruošusius į Betliejų, reikia skaityti ne kaip istorinį reportažą, bet kaip kiekvienam tikinčiajam būdingą patirtį. Piemenų reakcija atspindi bendrą žmogaus kelią į tikėjimą. Žinia, kurią išgirsta piemenys, yra toliau jų per Bažnyčios skelbimą perduodama žmonijai. Kitas klausimas, ar visi žmonės elgiasi panašiai kaip piemenys ir skelbia išgirstą džiaugsmingąją naujieną.

Prakartėlių scenose piemenys dažniausiai vaizduojami kaip geraširdžiai ir vaikiškai pamaldūs jaunuoliai, nors piemens tarnyba anuomet reikalavo vyriškos atsakomybės ir ištvermės. Ši istorinė meninio vaizdavimo tradicija taip pat parodo, jog krikščionys dažnai linkę įžvelgti Kalėdų įvykyje idilišką paveikslą, mažai tesusijusį, pavyzdžiui, su Velykų ryto scena. Jei žvelgsime į piemenų sceną ne izoliuotai, bet atsižvelgdami į visą Luko evangelijos kontekstą, pamatysime šio Evangelijos pradžios įvykio atitikmenį Evangelijos pabaigoje. Kalėdų nakties scena turi daug bendra su Velykų ryto scena. Šios scenos paaiškina viena kitą. Tuomet galime geriau suvokti ir savo ryšį su Evangelijoje pavaizduotais piemenimis. Piemenys pasakojime mums tampa nebe egzotišku papuošalu, bet išreiškia kiekvienam tikinčiajam būdingą patirtį. Kiekvienam krikščioniui tenka atlikti panašų vaidmenį.

Velykų rytą Luko evangelija pasakoja apie moteris, grįžusias nuo Jėzaus kapo ir papasakojusias apaštalams tai, ką jos matė ir girdėjo. Jų pasakojimas anaiptol netrykšta džiaugsmu ar susižavėjimu. Moterys, nors būdamos sukrėstos ir išmuštos iš vėžių dėl nesuprantamos Viešpaties Jėzaus mirties, vis dėlto išlaiko realistišką požiūrį. Apaštalai, moterų pasakojimą palaiko tuščiomis, neįtikėtinomis fantazijomis. Nepakanka vien išgirsti žinią, reikia ją priimti ir drauge išreikšti savo nuostatą jos atžvilgiu. Reikia įsitikinti žinios tikrumu. Evangelija pasakoja, kad Petras taip ir padaro. Jis nuskuba prie kapo ir ten įsitikina moterų pasakojimo tikrumu.

Piemenys taip pat randa Betliejuje patvirtinimą to, ką jiems paskelbė angelai. Vienu atveju žinią atneša moterys, kitu – piemenys. Tiek neišsilavinę piemenys, tiek mažai teisių anuometinėje visuomenėje turėjusios moterys negali suteikti skelbiamai žiniai autoritetingumo. Tačiau būtent per juos ateina geroji naujiena. Piemenys girdi: „Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas”. Moterys girdi: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė!” Piemenys randa kūdikį vystykluose, moterys – tuščias drobules. Įdomu palyginti net ir kaip išgirdusieji žinią skuba ja įsitikinti. Apie piemenis sakoma, kad jie „nusiskubino”, o Petras net bėgte nubėgo patikrinti kapo.

Daugumai kalėdinių pamaldų lankytojų sunku tapatinti save su piemenimis kaip uždara įtikėjusiųjų grupe. Daugelio situacija panaši į Apaštalų darbuose aprašytą karaliaus Agripos būseną. Apaštalas Paulius, kalinamas Cezarėjoje, kreipiasi į karalių Agripą užtarimo. Karalius jau turėjo būti susidūręs su krikščionybės skelbėjais. Jis buvo girdėjęs žinią, tačiau nepadarė lemiamo žingsnio. Į įtaigią Pauliaus kalbą klausytojai reagavo skirtingai. Valdytojas Festas atsiliepė: „Pauliau, tu iš galvos kraustaisi! Iš didelio rašto išėjai iš krašto!” Agripa beveik pritaria Pauliui: „Ko gero įtikinsi mane krikščionimi tapti...” (Apd 26, 24–28). Tokia mąstysena labai panaši į daugelio žmonių, išaugusių krikščioniškoje aplinkoje, girdėjusių ar netgi labai gerai žinančių skelbiamą žinią, tačiau neišreiškiančių savo santykio su ja. Karalius Agripa turėjo apsispręsti ir imtis veiksmų, tačiau jis liko vietoje, o piemenys rizikuodami leidosi į kelią. Kiekvienas privalome eiti tikėjimo keliu patys, ir niekas negali šiame kelyje pavaduoti. Piemenys nenueis kelio už mus, tačiau jie gali suteikti mums drąsos ir ryžto.