Šventoji Šeima (A)
Sir 3, 2–6. 12–14; Kol 3, 12–21; Mt 2, 13–15. 19–23
 

Visa Biblija yra tarsi Dievo šeimos istorija. Dievas atskleidžia savo slėpinius ir santykius su žmonėmis per šeimos ryšius. Sėkminga šeima yra galutinio ir iškilmingo visos žmonijos susibūrimo Dieve pranašystė. Skaitinys iš Siracido knygos mums primena, jog tikra šeimyninio gyvenimo sėkmė tėra įmanoma tik nepaliaujamai kovojant su egoizmu. Tiek šeimos tėvui, tiek motinai, tiek vaikams kasdien tenka siekti pergalės, dovanojant save kitiems. Šis laisvas apsisprendimas dovanoti save yra paženklintas savarankiškumu ir tuo pat metu solidarumu.

Šventojo Pauliaus laiško kolosiečių bendruomenei ištrauka labai tinka liturgijai šeimos tema. Juk Vatikano II Susirinkimas pavadino krikščioniškąją šeimą „namų Bažnyčia” (Lumen gentium, 11). Šis pavadinimas primena mums ankstyvosios krikščionybės metus. Apaštalas Paulius įvairiose vietose giria sutuoktinių poras, savo namuose priimančias vietinę bendriją: Akvilą ir Priską Korinte (1 Kor 16, 19) bei Romoje (Rom 16, 5), Filemoną bei Apfiją Kolosuose (Fm 1), „Nimfą bei jos namuose susirenkančią bendruomenę” Laodikėjoje (Kol 4, 15). Šeimų svetingumas sudarė sąlygas burtis pirmosioms vietinėms Bažnyčioms, beje, išlaikiusioms Kristaus Bažnyčios visuotinumo pobūdį. Krikščioniškosios šeimos šventumas spinduliuoja šviesą ir meilę. Šeima yra stiprybės šaltinis konfliktų, išbandymų bei nusivylimo dienomis; galiausiai šeima – tai begalinės kantrybės, atlaidumo ir švelnumo šaltinis. „Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis”.

Lukas savo Evangelijoje tarsi subtiliai tapo Jėzaus Motinos Marijos ikoną, o evangelistas Matas santūriais štrichais vaizduoja šeimos tėvo pareigas atliekantį Juozapą. Šis vyras pasižymi drąsa ir ryžtu, jo teisumas ir tikėjimas leidžia atlikti ypatingą Dievo užduotį globoti „kūdikį ir motiną”. Juozapas nieko nedaro, prieš tai neištyręs Dievo valios. Sykį pažinęs Dievo valią, jis veikia nedvejodamas ir nebijodamas gresiančių pavojų. Juozapo ryžtingumas atsiskleidžia šeimai išvykstant į Egiptą, gelbėjantis nuo Erodo žudynių, po tirono mirties grįžtant į Izraelį ir įsikuriant Nazarete. Šventoji šeima išgyveno milijonų pasaulio pabėgėlių dalią.

Mato evangelijoje Jėzaus vaikystė aprašyta keliomis tarpusavyje glaudžiai susijusiomis scenomis. Po išminčių apsilankymo (Mt 2, 1–12) Šventajai šeimai tenka bėgti į Egiptą (2, 13–15); po to aprašytas Erodo vykdytas kūdikių išžudymas (2, 16–18); grįžusi į „Izraelio žemę” šeima apsigyvena Nazarete (2, 19–23). Kiekvieną minėtą sceną palydi citata iš Senojo Testamento. Į liturginį skaitinį neįtrauktas pasakojimas apie kūdikių išžudymą. Nors jis taip pat pagrindžiamas citata iš Senojo Testamento, tačiau pranašystės turinys rodo, jog tai nebuvo Dievo norėtas įvykis. Kitose trijose Evangelijos skaitinio scenose Senojo Testamento citatos parodo tiesioginį Dievo vedimą. Evangelisto pateikiamos citatos padeda suprasti aprašomas scenas ir įrodo, jog Senojo Testamento lūkesčiai atitinka dieviškąjį išganymo planą. Mato evangelijai būdingas dažnas priminimas apie „Raštų išsipildymą”. Antrajame Evangelijos skyriuje šių nuorodų ypač gausu. Tai suteikia šiai Evangelijos atkarpai ypač sodrų teologinį ir mokomąjį pobūdį. Evangelistui svarbiausia ne istorinių įvykių seka, bet šių įvykių išganomoji prasmė. Antrajame Mato evangelijos skyriuje net keturis kartus pakartotas junginys „kūdikis su motina”. Evangelistas, minėdamas kūdikį pirmiau negu motiną, nori pabrėžti Sūnaus pirmenybę. Čia akcentuojamas giminystės ryšys: Marijos garbingumas glūdi jos motinystėje. Priešingai, Juozapas Evangelijoje minimas tik vardu. Šventajai šeimai pabėgus į Egiptą, Jėzaus gyvenimo istorijoje pasikartoja Izraelio tremties patirtis. Kita vertus, evangelistas aprašydamas pabėgimą į Egiptą galėjo atremti tuo metu paplitusius spėliojimus, esą Jėzus iš Egipto žynių išmoko stebuklų darymo meno. Tokias nuomones galėjo išsklaidyti faktas, kad Jėzus, būdamas mažas vaikas, negalėjo Egipte išmokti stebuklų. Čia galima įžvelgti paralelę su Moze: panašiai kaip Mozę persekiojo faraonas, Jėzaus persekiotojas buvo Erodas. Tačiau jis turi įtakos tik išorinei įvykių raidai. Juozapas klusniai vykdo angelo užduotį, tačiau evangelistas Matas nesileidžia smalsaudamas į detales. Užuot aiškinęs „kaip”, evangelistas sutelkia dėmesį į patį dieviškojo plano vykdymą. Grįžtančiai iš Egipto Šventajai Šeimai taip pat vadovauja tiesioginė Apvaizdos ranka. Jų grįžimo tikslas įvardijamas kaip „Izraelio žemė”. Juozapas su kūdikiu ir motina grįžta ne į Betliejų Judėjoje, bet į Nazaretą Galilėjoje. Kad tai įvykdytų Juozapui reikalingas dar vienas tiesioginis dieviškosios valios nurodymas. Tačiau nurodymą apsigyventi Nazarete Juozapas gauna tik atvykęs „į Izraelio žemę”. Šiuose etapuose taip pat galima įžvelgti sąsają su Mozės išėjimo istorija.

Evangelistas Matas siekia aprašyti ne Jėzaus gimimo bei vaikystės biografiją, o padaryti įžangą į savo Evangeliją prologu, kuriame tarsi uvertiūroje nuskamba svarbiausi kristologiniai jo Evangelijos teiginiai.

Mato evangelijos skaitinys parodo, jog Jėzaus istorija nuo pat pradžios paženklinta kančios. Mesijo gyvenimą nuo pat vaikystės lydi kryžius: jis atmetamas, persekiojamas, niekinamas. Matas jau savo Evangelijos prologe brėžia tragišką perspektyvą, nes evangelistas žino Jėzaus žemiškojo gyvenimo pabaigą. Iki pat šių dienų išliko priešybė: ten kur Jėzus, šalia yra ir Erodas. Tikinčiųjų bendrija kiekvienu konkrečiu momentu turi apmąstyti, kas ir kur yra tas Erodas. Tai turi būti nuolatinis raginimas budėti ir nepasiduoti netikrai Kalėdų idilijai. Kūdikio gyvybės išsaugojimas anaiptol nereiškia, jog viskas baigsis saldžiai laiminga pabaiga, kaip muilo operoje. Kūdikis saugojamas ne nuo kryžiaus, bet kryžiui.

Daugelį trikdo Evangelijos pasakojime aprašomi tiesioginiai Dievo įsikišimai per angelus ir sapnus. Lengviau patikėti fatališka mintimi, kad žmogaus gyvenimą ir pasaulio istoriją reguliuoja mechanizmai ir anoniminės jėgos, kurioms niekas negali pasipriešinti. Atrodo, kad mokslo ir technologijos laimėjimai užgožia bet kokią Dievo veikimo galimybę. Mato papasakotoje Jėzaus vaikystės istorijoje Dievas taip pat veikia ne tuščioje vietoje ir ne visuomet palankioje aplinkoje. Vis dėlto Dievas vykdo savo užmojį, įsiterpdamas į žmonių gyvenimo planą ir netgi veikdamas priešingai žmonių planams. Kartais kyla noras žmogiškai „pakoreguoti” Dievo planus. Kodėl Erodas negalėjo mirti keletą metų anksčiau? Tuomet nebūtų žiauriai išžudyti kūdikiai. Dievas nepašalina Šventajai šeimai iš kelio kliūčių. Tikinčiai šeimai lengviau gyventi ne todėl, kad ji apsaugota nuo nelaimių, bet todėl, kad tikintieji atpažįsta gyvenimo vingiuose Dievo įkvėpimus bei vedimą. Šeima nėra atgyvenusi socialinė institucija. Tai, kad Dievo Sūnus augo šeimoje, rodo, kad šeima yra natūraliausia ir privilegijuota aplinka, kurioje tampama žmogumi.