Nėra taikos be teisingumo, nėra teisingumo be atleidimo
 

1. Šių metų Pasaulinė taikos diena švenčiama dramatiškų rugsėjo 11-osios įvykių fone. Tą dieną padarytas baisus nusikaltimas: per kelias minutes buvo nužudyta tūkstančiai įvairios etninės kilmės nekaltų žmonių. Nuo tada viso pasaulio žmonės vėl ėmė smarkiai justi savo asmeninį pažeidžiamumą ir žvelgti į ateitį su iki tol nepažinta didžiule baime. Tokios dvasinės būklės akivaizdoje Bažnyčia trokšta paliudyti savo viltį, kuri pagrįsta įsitikinimu, kad blogis, mysterium iniquitatis, neturi paskutiniojo žodžio žmogaus gyvenime. Išganymo istorija, pateikiama Šventajame Rašte, ryškiai apšviečia visą pasaulio istoriją, parodydama, jog ją be perstojo lydi Dievo gailestingas bei apvaizdingas rūpinimasis, Dievo, mokančio sujaudinti kiečiausias širdis bei išgauti gerų vaisių net iš sausos ir nederlingos žemės.

Štai viltis, palaikanti Bažnyčią 2002 metų pradžioje: Dievo malone pasaulis, kuriame blogio galia atrodo vėl paėmusi viršų, bus tikrai paverstas pasauliu, kuriame bus patenkinti kilniausi žmogiškosios širdies lūkesčiai, pasauliu, kuriame vyraus tikroji taika.

Taika – teisingumo ir meilės vaisius

2. Kruvini nesenos praeities įvykiai paskatino mane grįžti prie minčių, dažnai trykštančių iš mano širdies gelmių prisimenant savo gyvenimą, ypač jaunytės metus, ženklinusius istorinius įvykius.

Tautų ir individų, tarp jų ir daugelio mano draugų bei pažįstamų, neapsakomos kančios, sukeltos nacionalsocialistinio ir komunistinio totalitarizmo, visuomet jaudino mano dvasią ir akino melstis. Dažnai stabtelėdavau, kad apmąstyčiau klausimą: kaip atkurti taip barbariškai išniekintą moralinę ir socialinę tvarką? Svarstydamas ir remdamasis bibliniu Apreiškimu įsitikinau, jog visiškai atkurti pažeistą tvarką įmanoma tiktai derinant teisingumą su atleidimu. Tikroji taika remiasi teisingumu ir ta meilės forma, kuri yra atleidimas.

3. Tačiau kaip dabartinėmis aplinkybėmis kalbėti apie teisingumą ir sykiu apie atleidimą kaip taikos versmes bei sąlygas? Mano atsakymas toks: apie tai galima ir privalu kalbėti, nepaisant su šia tema susijusių sunkumų, atsirandančių dėl tendencijos laikyti teisingumą ir atleidimą nesuderinamomis sąvokomis. Tačiau atleidimas prieštarauja pykčiui ir kerštui, bet ne teisingumui. Iš tiesų tikroji taika vadinama „teisumo poveikiu” (plg. Iz 32, 17). Pasak Vatikano II Susirinkimo, taika yra „tvarkos, kurią žmonių visuomenei įdiegė dieviškasis Steigėjas ir kurią turi įgyvendinti vis tobulesnio teisingumo trokštantys žmonės, vaisius” (Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 78). Daugiau negu penkiolika šimtmečių Katalikų Bažnyčioje aidi Augustino iš Hipono mokymas, primenantis, jog taika, siektina visiems bendradarbiaujant, yra tranquillitas ordinis, tvarkos ramybė (plg. De civitate Dei, 19, 13).

Vadinasi, tikroji taika yra teisingumo vaisius, moralinė dorybė ir teisinis garantas, laiduojantis visišką pagarbą teisėms bei pareigoms ir teisingą naudos bei naštos paskirstymą. Tačiau kadangi žmogiškasis teisingumas visuomet trapus ir netobulas, neapsaugotas nuo asmenų ir grupių ribotybių bei savanaudiškumo, jį būtina papildyti atleidimu, užgydančiu žaizdas ir iš pagrindų atkuriančiu suardytus žmogiškuosius ryšius. Tai pasakytina apie įtampas tiek tarpasmeniniu, tiek platesniu, tarptautiniu, lygmeniu. Atleidimas niekaip neprieštarauja teisingumui, nes jis nepanaikina teisėto reikalavimo atitaisyti pažeistą tvarką. Atleidimas veikiau yra teisingumo pilnatvė, laiduojanti tvarkos ramybę, kuri yra daug daugiau už trapų ir laikiną priešiškumų nutraukimą: tai gelminis žmonių širdyse kraujuojančių žaizdų užgydymas. Tokiam užgydymui esmingai reikia ir vieno, ir kito – teisingumo ir atleidimo.

Štai šiuos du taikos matmenis norėčiau išsamiau panagrinėti šiame laiške. Šiųmetė Pasaulinė taikos diena visai žmonijai ir pirmiausia valstybių vadovams teikia progą apmąstyti teisingumo reikalavimus bei raginimą atleisti, prieš akis turint dideles pasaulį tebekamuojančias problemas, tarp kurių minėtinas ir smurtas, organizuotojo terorizmo pakeltas į naują lygį.

Terorizmo reiškinys

4. Būtent tarptautinis terorizmas šiandien puola teisingumu ir atleidimu grįstą taiką. Pastaruoju laiku, ypač po šaltojo karo, terorizmas virto sudėtingu politinės, techninės ir ekonominės sąveikos tinklu, peržengiančiu nacionalines sienas ir besikėsinančiu apraizgyti visą pasaulį. Kalbama apie organizacijas tikrąja šio žodžio prasme, dažnai aprūpintas milžiniškais finansiniais ištekliais ir plėtojančias plataus masto strategijas, kurių aukos yra nekalti žmonės, apskritai nieko bendra neturintys su teroristų tikslais.

Naudodamosi savo sekėjais kaip ginklais prieš beginklius ir nieko nenujaučiančius žmones, šios teroristinės organizacijos sukrečiančiu būdu parodo jas maitinantį mirties instinktą. Terorizmas gimsta iš neapykantos ir gimdo izoliaciją, nepasitikėjimą, užsisklendimą. Smurtas lydi smurtą, ir atsiranda tragiška spiralė, įtraukianti naujas kartas, taip paveldinčias jau ankstesnes kartas skaldžiusią neapykantą. Terorizmas remiasi panieka žmogaus gyvybei. Dėl šios priežasties jis yra ne tik netoleruotinų nusikaltimų šaltinis, bet ir pats tikrasis nusikaltimas žmonijai, nes naudojasi teroru kaip politine bei ekonomine strategija.

5. Todėl egzistuoja teisė gintis nuo terorizmo. Renkantis tikslus bei priemones šiai teisei įgyvendinti, būtina, kaip ir bet kurios kitos teisės atveju, paisyti moralinių bei teisinių taisyklių. Privalu patikimai nustatyti kaltuosius, nes baudžiamoji atsakomybė visuomet yra asmeninė ir negali būti taikoma tautoms, etninėms grupėms ar religijoms, kurioms priklauso teroristai. Tarptautinis bendradarbiavimas kovojant su teroristine veikla turi taip pat apimti ypatingą įsipareigojimą politiniu, diplomatiniu ir ekonominiu lygmenimis drąsiai ir ryžtingai spręsti pasitaikančias priespaudos bei išstūmimo į nuošalę situacijas, skatinančias regzti teroristinius planus. Juk verbuoti teroristus lengviau socialinėje aplinkoje, kur pažeidinėjamos teisės ir perdėm ilgai buvo toleruojamos neteisybės.

Tačiau reikia aiškiai pabrėžti, jog teroristinių pasikėsinimų niekuomet negalima teisinti pasaulyje egzistuojančiomis neteisybėmis. Būtina atkreipti dėmesį į tai, jog radikalaus tvarkos žlugimo, kurio siekia teroristai, aukomis pirmiausia būtų milijonai vyrų ir moterų, mažiausiai pasirengusių atlaikyti tarptautinio solidarumo suirimą. Galvoje daugiausia turiu ekonomiškai silpnų šalių tautas, ir taip jau vos įstengiančias pragyventi; būtent joms skaudžiausiai atsilieptų visuotinis ūkinis ir politinis chaosas. Terorizmo tikinimai, neva jis veikiąs vargšų vardu, yra akivaizdi netiesa.

Dievo vardu nežudoma!

6. Tas, kuris žudo vykdydamas teroro aktus, niekina žmoniją ir išreiškia neviltį gyvenimo bei ateities atžvilgiu: vadovaujantis tokiu požiūriu, viskas gali atrodyti nekęstina bei griautina. Teroristas mano, kad tiesa, kuria jis tiki, ar patirta kančia yra tokios absoliučios, jog duoda teisę griauti nekaltų žmonių gyvenimą. Terorizmas kartais gimsta iš fanatiškojo fundamentalizmo, kylančio iš įsitikinimo, jog galima visiems primesti savo tiesos sampratą. Tuo tarpu net ir tada, kai tiesa pasiekiama – o tai padaryti visuomet įmanoma tik ribotai ir netobulai, – jos niekuomet nevalia primetinėti. Pagarba kito sąžinei, kurioje atsispindi paties Dievo paveikslas (plg. Pr 1, 26–27), teleidžia siūlyti tiesą kitiems, kuriems tada tenka atsakomybė ją priimti. Stengtis prievarta primesti kitiems tai, kas laikoma tiesa, reiškia pažeisti žmogiškosios būtybės orumą ir galiausiai įžeisti Dievą, kurio paveikslas ji yra. Todėl fanatiškasis fundamentalizmas iš pagrindų prieštarauja tikėjimui į Dievą. Įdėmiau pažvelgus matyti, jog terorizmas kaip priemone naudojasi ne tik žmogumi, bet ir Dievu, kuris galiausiai paverčiamas stabu, padedančiu siekti savų tikslų.

7. Vadinasi, nė vienam kurios nors religijos atsakingajam asmeniui nevalia būti terorizmo atžvilgiu atlaidžiam, o juo labiau jį skelbti. Skelbtis teroristu Dievo vardu, žudyti žmones Dievo vardu reiškia išniekinti religiją. Teroristinis smurtas prieštarauja tikėjimui į Dievą, žmogaus Kūrėją, besirūpinantį žmogumi ir jį mylintį. Pirmiausia tai absoliučiai prieštarauja tikėjimui į Viešpatį Kristų, pamokiusį mokinius, kaip melstis: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams” (Mt 6, 12).

Laikydamiesi Jėzaus mokymo ir sekdami jo pavyzdžiu, krikščionys įsitikinę, kad rodyti gailestingumą reiškia visapusiškai įgyvendinti mūsų gyvenimo tiesą: galime ir privalome būti gailestingi, nes patys patyrėme gailestingumą iš Dievo, kuris yra gailestingoji Meilė (plg. 1 Jn 4, 7–12). Dievas, atpirkęs mus per savo į istoriją atėjusį Sūnų ir per Didžiojo penktadienio dramą parengęs Velykų dienos pergalę, yra gailestingumo ir atleidimo Dievas (plg. Ps 103, 3–4, 10–13). Priekaištaujantiems, kad valgo su nusidėjėliais, Jėzus taip atsako: „Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: Aš noriu gailestingumo, o ne aukos. Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių” (Mt 9, 13). Kristaus mokiniai, pakrikštyti jo mirtyje ir prisikėlime, visuomet privalo būti gailestingumo ir atleidimo žmonės.

Atleidimo būtinybė

8. Tačiau ką konkrečiai reiškia atleisti? Ir kodėl reikia atleisti? Kalbant apie atleidimą, šių klausimų neįmanoma išvengti. Grįždamas prie minčių, jau išdėstytų 1997 metų Pasaulinės taikos dienos proga („Siūlyk atleidimą, gauk ramybę”), norėčiau priminti, jog atleidimas, iki tapdamas socialiniu faktu, gyvena kiekvieno žmogaus širdyje. Tiktai tiek, kiek įsitvirtina atleidimo etika ir kultūra, galime tikėtis ir „atleidimo politikos”, pasireiškiančios per socialinę elgseną ir teisines institucijas, kur net pats teisingumas gali įgyti žmogiškesnį veidą.

Iš tikrųjų atleidimas yra asmeninis sprendimas, širdies pasirinkimas, priešingas spontaniškam instinktui atsakyti į blogį blogiu. Tokio pasirinkimo kriterijus yra Dievo, priimančio mus nepaisant mūsų nuodėmių, meilė ir iškiliausias pavyzdys – Kristaus, ant kryžiaus meldusio: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą” (Lk 23, 34), atleidimas.

Tad atleidimo versmė ir kriterijus dieviški. Tačiau tai nereiškia, kad jo vertės neįmanoma įžiūrėti ir vadovaujantis sveiku protu pagrįstais žmogiškaisiais samprotavimais. Pirmasis iš jų remiasi vidine patirtimi, išgyvenama kiekvieno žmogaus, kai jis padaro ką nors bloga. Jis suvokia savo trapumą ir trokšta, kad kiti būtų jam atlaidūs. Tad kodėl kitų atžvilgiu nesielgti taip, kaip kiekvienas norėtų, kad būtų elgiamasi jo paties atžvilgiu? Kiekvienas žmogus puoselėja viltį, jog turės galimybę pradėti iš naujo ir neliks visam laikui savo klaidų bei kalčių belaisviu. Jis trokšta iš naujo pažvelgti į ateitį ir atrasti naujų pasitikėjimo bei įsipareigojimo galimybių.

9. Kaip žmogiškasis aktas, atleidimas pirmiausia yra paskiro asmens iniciatyva santykių su kitais, į jį panašiais, erdvėje. Tačiau asmeniui būdingas esminis socialinis matmuo, verčiantis jį austi santykių tinklą, per kurį jis pats save išreiškia ne tik gėrio, bet ir blogio aspektu. Dėl šios priežasties atleidimas pasidaro būtinas ir socialiniu lygmeniu. Šeimos, grupės, valstybės, net tarptautinė bendrija turi atsiverti atleidimui, kad atkurtų nutrauktus saitus, įveiktų nevaisingas abipusio smerkimo situacijas, nugalėtų pagundą išstumti kitus nesuteikiant jiems jokios apeliacijos galimybės. Gebėjimas atleisti yra bet kurios teisingesnės ir solidaresnės ateities visuomenės vizijos pagrindas.

Ir priešingai, atsisakymas atleisti, ypač jei tai užvilkina konfliktus, gali turėti skaudžių padarinių tautų plėtrai. Ištekliai skiriami ginklavimosi varžyboms tęsti, karo išlaidoms ir ekonomikos prievartavimo padariniams kompensuoti. Dėl to stinga būtinų finansinių lėšų plėtrai, taikai ir teisingumui skatinti. Kiek daug skausmo tenka pakelti žmonijai dėl nemokėjimo susitaikyti, kaip smarkiai jos pažangai trukdo nemokėjimas atleisti! Taika yra plėtros sąlyga, tačiau tikroji taika pasiekiama tiktai per atleidimą.

Atleidimas – karališkasis kelias

10. Siūlymas atleisti nėra nei lengvai suprantamas, nei lengvai priimamas; tai tam tikrais aspektais paradoksali žinia. Atleidimas visuomet reiškia trumpalaikį regimą nuostolį, bet laiduoja ilgalaikį tikrą pelną. Smurtas, visiškai priešingai, duoda trumpalaikį pelną, tačiau tolesnėje ateityje lemia tikrą ir nuolatinį nuostolį. Atleidimas gali atrodyti kaip silpnumas; bet iš tiesų tam, kad jį suteiktum bei priimtum, reikia didelės dvasinės jėgos ir moralinės drąsos. Užuot žeminęs asmenį, atleidimas veda jį prie gilesnio bei turtingesnio žmogiškumo, gebančio perteikti bent vieną Kūrėjo spindesio spindulį.

Tarnyba, kurią atlieku Evangelijos labui, leidžia man gyvai pajusti pareigą bei sykiu suteikia jėgų primygtinai akcentuoti būtinybę atleisti. Tai vėl darau šiandien, vildamasis paskatinti ramiems ir brandiems apmąstymams, kaip visuotinai atnaujinti žmonių širdis ir žemės tautų tarpusavio santykius.

11. Svarstant atleidimo temą, negalima nutylėti kai kurių tragiškų konfliktų, jau ilgą laiką kurstančių gilią ir destruktyvią neapykantą, lydimą daugybės asmeninių bei kolektyvinių tragedijų. Galvoje pirmiausia turiu tai, kas vyksta Šventojoje žemėje, palaimintoje ir šventoje Dievo susitikimo su žmonėmis vietoje, Jėzaus, Taikos Kunigaikščio, gyvenimo, mirties ir prisikėlimo vietoje.

Sudėtinga tarptautinė situacija akina dar kartą primygtinai pabrėžti būtinybę neatidėliotinai spręsti arabų ir izraeliečių konfliktą, trunkantį jau daugiau kaip penkiasdešimt metų kaitaliojantis daugiau ir mažiau karštoms fazėms. Nuolatiniai teroro ar karo aktai, dar labiau apsunkinantys visų padėtį bei aptemdantys perspektyvas, galiausiai turėtų užleisti vietą ryžtingoms deryboms. Jei ir kai nugalės noras siekti teisingumo ir susitaikymo, bus, teisingai pasvėrus, deramai atsižvelgta į kiekvienos šalies teises ir reikalavimus. Dar kartą primygtinai akinu šias mylimas tautas darbuotis, kad prasidėtų nauja abipusės pagarbos bei konstruktyvios santarvės era.

Religijų tarpusavio supratimas ir bendradarbiavimas

12. Šiuose dideliuose darbuose ypatinga atsakomybė tenka religijų vadovams. Krikščioniškosios konfesijos ir žmonijos didžiosios religijos turi bendromis jėgomis stengtis šalinti socialines bei kultūrines terorizmo priežastis, mokyti žmogaus didybės ir orumo, skleisti didesnį žmonių giminės vienybės suvokimą. Čia kalbama apie apibrėžtą ekumeninio ir tarpreliginio dialogo bei bendradarbiavimo sritį, labai reikalingą tarnystę, kuria religijos gali prisidėti prie taikos.

Ypač esu įsitikinęs, jog iniciatyvą turėtų parodyti žydų, krikščionių ir musulmonų religiniai vadovai, viešai pasmerkdami terorizmą ir atimdami iš dalyvaujančiųjų teroristinėje veikloje bet kurį religinio ar moralinio teisėtumo pagrindą.

13. Bendrai liudydami moralinę tiesą, kurios šviesoje sąmoningas nekalto žmogaus nužudymas visuomet ir visur be išimties yra didelė nuodėmė, pasaulio religijų vadovai padės formuotis moralės požiūriu teisingai viešajai nuomonei. Tai tarptautinės bendruomenės, gebančios, vadovaujantis teisingumu ir laisve, siekti ramybės tvarkos, statydinimo būtina sąlyga.

Tokios religijų pastangos negali nenukreipti atleidimo tako, vedančio į tarpusavio supratimą, pagarbą ir pasitikėjimą, link. Tarnystę, kuria religijos gali prisidėti prie taikos reikalo ir kovos su terorizmu, pagristai sudaro atleidimo pedagogika, nes atleidžiantis ir atleidimo prašantis žmogus suvokia egzistuojant už jį didesnę Tiesą ir kad ją priimdamas jis gali pranokti pats save.

Malda už taiką

14. Būtent dėl šios priežasties malda už taiką nėra tik elementas, tartum priedėlis, lydintis pastangas, kuriomis siekiama taikos. Priešingai, ji yra pastangų statydinti tvarka, teisingumu ir laisve pagrįstos taikos šerdis. Melstis už taiką, vadinasi, atverti žmogaus širdį atnaujinančios Dievo jėgos įsiveržimui. Gaivinančia savo malonės dėka Dievas gali atverti angas taikai ten, kur, atrodo, nėra nieko, išskyrus kliūtis bei užsisklendimus; ilgi žmonių giminės susiskaldymo bei kovų tarpsniai nekliudo jam sustiprinti ir padidinti jos solidarumą. Melstis už taiką reiškia melstis už teisingumą, už tinkamą tautų vidinę ir jų tarpusavio santykių tvarką. Tai taip pat reiškia melstis už laisvę, ypač religijos laisvę, kuri yra kiekvieno asmens kaip žmogaus ir piliečio pagrindinė teisė. Melstis už taiką, vadinasi, melsti Dievą atleidimo ir sykiu drąsos, reikalingos kiekvienam, norinčiam savo ruožtu atleisti už patirtas nuoskaudas.

Dėl šių priežasčių pasaulio religijų atstovus pakviečiau sausio 24 dieną susirinkti į šventojo Pranciškaus miestą Asyžių melstis už taiką. Taip norime parodyti, kad autentiškas religinis jausmas yra neišsemiama tautų tarpusavio pagarbos ir santarvės versmė: tai – svarbiausias vaistas nuo smurto bei konfliktų. Būtent tai ketiname skelbti Asyžiuje įspūdingais, pačiam Pranciškui priskiriamais žodžiais melsdami visagalį Dievą padaryti mus taikos įrankiais.

15. Nėra taikos be teisingumo, nėra teisingumo be atleidimo: šitai noriu šioje žinioje paskelbti tikintiesiems ir netikintiesiems, geros valios vyrams ir moterims, kuriems rūpi žmonių giminės gerovė ir jos ateitis.

Nėra taikos be teisingumo, nėra teisingumo be atleidimo: šitai noriu priminti visiems, kurių rankose žmonių bendruomenių likimas, kad jie, priimdami rimtus ir sunkius sprendimus, vadovautųsi tikrosios žmogaus gerovės šviesa, neišleisdami iš akių bendrojo gėrio.

Nėra taikos be teisingumo, nėra teisingumo be atleidimo: nepaliaujamai šitai kartosiu visiems, kurie dėl vienos ar kitos priežasties kupini neapykantos, keršto troškimo ir noro griauti.

Šią Pasaulinę taikos dieną iš kiekvieno tikinčiojo širdies tekyla dar karštesnė malda už visas terorizmo aukas, už jų šios tragedijos paliestas šeimas, už terorizmo bei karo kamuojamas ir krečiamas tautas! Anapus mūsų maldos šviesos spindulio nepaliktini ir tie, kurie tokiais negailestingais veiksmais labai įžeidžia Dievą ir žmogų: tebūna jiems leista atsitokėti ir suvokti, kokį blogį jie daro, idant pajustų paskatą atsisakyti prievartos ir ieškotų atleidimo. Tegu žmonių giminė šiais audringais laikais atranda tikrą ir ilgalaikę taiką, taiką, kuri gali atsirasti tiktai iš teisingumo susitikimo su gailestingumu!

Vatikanas, 2001 metų gruodžio 8 diena
Jonas Paulius II