Liturginės-pastoracinės gairės dėl pasninko ir maldos už taiką rengiantis 2002 metų sausio 24 dienos Asyžiaus susitikimui
 

Po baisių teroristinių aktų rugsėjo 11 dieną Jungtinėse Amerikos Valstijose Šventasis Tėvas ne kartą pasmerkė šį smurtą ir išreiškė susirūpinimą dėl Afganistane vykstančios karinės akcijos padarinių. Bažnyčia meldžiasi bei akina visus dėti pastangas, kad meilė nugalėtų neapykantą, taika – karą, tiesa – melą ir atleidimas – kerštą.

Praėjus daugiau negu dviem mėnesiams nuo rugsėjo 11 dienos teroro aktų, padėtis tebėra rimta, įtampa labai didelė, žmonių sąžinė prislėgta. Dėl šios priežasties per 2001 metų lapkričio 18 dienos Viešpaties Angelo maldą Šventasis Tėvas paragino katalikus „artimiausią gruodžio 14-ąją skirti pasninkui, karštai meldžiant Dievą suteikti pasauliui patvarią, teisingumu grįstą taiką” (1), ir pranešė ketinąs „kviesti pasaulio religijų atstovus 2002 metų sausio 24 dieną susirinkti į Asyžių melstis už priešiškumų pabaigą ir tikrosios taikos skatinimą” (2).

Atsiliepiant į šią Šventojo Tėvo pastoracinę iniciatyvą, šiame dokumente pateikiamos kelios mintys dėl krikščioniškojo pasninko (2001 m. gruodžio 14 d.), dėl sausio 23 dienos maldos vigilijos ir sausio 24 dienos maldos piligrimystės, taip pat kelios praktinės rekomendacijos dėl to, ką derėtų padaryti, kad šios dienos būtų kuo vaisingesnės.
 

1. KRIKŠČIONIŠKASIS PASNINKAS

1.1. Krikščioniškojo pasninko esmė

Pasninkui tenka svarbi vieta visose didžiosiose religijose. Senajame Testamente pasninkas laikomas vienu iš Izraelio dvasingumo kertinių akmenų greta maldos, išmaldos ir teisumo (plg. Tob 12, 8). Pasninkas susijęs su tikėjimo nuostata, nuolankumu ir visiška priklausomybe nuo Dievo. Pasninkaujama rengiantis susitikti su Dievu (plg. Iš 34, 28; 1 Kar 19, 8; Dan 9, 3), prieš imantis sunkios užduoties (plg. Ts 20, 26; Est 4, 16), prašant atleidimo nusikaltus (plg. 1 Kar 21, 27), reiškiant sielvartą, sukeltą namų ar tautos nelaimės (plg. 1 Sam 7, 6; 2 Sam 1, 12; Bar 1, 5). Pasninkas, neatsiejamas nuo maldos ir teisumo, pirmiausia orientuotas į širdies atsivertimą, be kurio, pasak pranašų (plg. Iz 58, 2–11; Jer 14, 12; Zch 7, 5–14), jis beprasmis.

Prieš pradėdamas savo viešąją misiją, Jėzus, paakintas Šventosios Dvasios, pasninkavo keturiasdešimt dienų, taip išreikšdamas savo pasitikėjimo kupiną atsidavimą Tėvo išganomajam planui (plg. Mt 4, 1–4). Jis tiksliai nurodė savo mokiniams, kaip pasninkauti, kad pasninko praktika neįgytų iškreiptų puikavimosi ir veidmainystės formų (plg. Mt 6, 16–18).

Sekdami bibline tradicija, Bažnyčios tėvai irgi labai brangino pasninką. Jų požiūriu, pasninkas rengia tikintįjį kitokiam maistui – Dievo žodžiui (plg. Mt 4, 4) ir Tėvo valios vykdymui (plg. Jn 4, 34). Pasninkas artimai susijęs su malda, stiprina dorybę, žadina gailestingumą, meldžia dieviškosios pagalbos ir veda į širdies atsivertimą. Būtent pastaruosius du aspektus turime akcentuoti, priimdami popiežiaus Jono Pauliaus II kvietimą pasninkauti gruodžio 14 dieną. Juk be Viešpaties pagalbos nebus įmanoma rasti išeities iš pasauliui iškilusios dramatiškos situacijos ir be širdžių atsivertimo vargu ar pavyks su šaknimis išrauti terorizmą.

Pasninkavimo praktika atsigręžusi į praeitį, dabartį ir ateitį: į praeitį kaip nuodėmės Dievui ir broliams, nuodėmės, kuria susitepęs kiekvienas, pripažinimas; į dabartį, kad išmoktume atverti akis į kitus ir mus supančią tikrovę; į ateitį, kad įimtume į savo širdį dieviškąją tikrovę ir, veikiami Dievo gailestingumo dovanos, atnaujintume bendrystę su visais žmonėmis bei visa kūrinija, atsakingai imdamiesi kiekvienam iš mūsų istorijoje skirtų užduočių.

1.2. Pastoraciniai siūlymai

1.2.1. Vyskupui ar tam, kuris jam lygiavertis kanonų teisės požiūriu, tenka šios užduotys:

– perteikti dalinės Bažnyčios, kuriai jis vadovauja, nariams Šventojo Tėvo prašymą dėl „pasninko dienos” bei paaiškinti jos prasmę, padedant įvairiems bendradarbiams liturgijos, ekumenizmo, karitatyvinio darbo, teisingumo ir taikos srityse;

– įvertinti, ar jo dalinėje Bažnyčioje Šventojo Tėvo kvietimą, kurį jis iš gilios pagarbos adresavo tiktai katalikams, derėtų adresuoti ir kitų krikščioniškųjų konfesijų nariams ir kitų religijų tikintiesiems; reikia neužmiršti, kad gruodžio 14-oji sutampa su Ramadano, islamo sekėjų pasninko, mėnesio pabaiga;

– laiduoti, kad pasninkaujama būtų taip, kaip norėjo Jėzus, pirmiausia prašant taikos dovanos ir širdžių atsivertimo;

– skatinti tikinčiuosius gruodžio 14-ąją ar kurią nors vėlesnę dieną rimtai ištirti sąžinę krikščionių įsipareigojimo taikai aspektu. Krikščionys kartu su apaštalu Pauliumi visuomet tvirtai tikėjo, kad Kristus yra „mūsų sutaikinimas” (Ef 2, 14); Kristaus vardas tikrai yra sutaikinimas, tačiau tiesa ir tai, kad tie, kurie vadinosi jo vardu, istorijos raidoje ne visuomet liudijo galutinę žmogaus paskirtį – bendrystę, kurios centras yra Avinėlio sostas: jų susiskaldymai kelia papiktinimą ir tiesiog liudija priešinga.

1.2.2. „Pasninko dieną” reikia suprasti ne tik vadovaujantis kanonų teisės kodekse pateiktomis teisinėmis normomis (CIC, 1249–1253; CCEO, 882–883), bet ir platesne prasme, neįpareigojančiai aprėpiančia visus tikinčiuosius: vaikus, noriai ko nors atsisakančius savo neturtingų bendraamžių labui; jaunuolius, ypač jautrius teisingumo ir taikos reikalui; visus suaugusiuosius, išskyrus ligonius, bet įskaitant pagyvenusius žmones.

Vietinės tradicijos pakiš mintį, kaip geriausia pasninkauti: pasirinkti tiktai vieną valgį ar „duoną ir vandenį”, ar nevalgyti iki saulėlydžio.

1.2.3. Vyskupas taip pat turi nustatyti paprastą ir efektyvų būdą, kad tai, kas bus sutaupyta pasninkaujant, atitektų vargšams, „pirmiausia tiems, kurie dabar kenčia nuo terorizmo ir karo padarinių” (4).
 

2. PILIGRIMYSTĖ IR MALDA

2.1. Piligrimystės ir maldos prasmė

Hebrajų Raštuose atsiversti pirmiausia reiškia visa širdimi atsigręžti į Viešpatį ir vėl imti vaikščioti jo takais. Todėl, vadovaujantis tradicija ir Šventojo Tėvo kvietimu, 2001 metų gruodžio 14 dienos pasninką-atsivertimą turi lydėti piligrimystė ir malda.

Bažnyčia su piligrimyste sieja daug krikščioniškųjų vertybių. Šventojo Tėvo pasiūlyme ir dvasiškai rengiantis Asyžiaus susitikimui piligrimystė tampa varginančio kelio, kurį kiekvienas Kristaus mokinys pašauktas nueiti, kad pasiektų atsivertimą, ženklu; ji yra proga širdies tylumoje dar kartą pereiti istorijos gatvėmis; prisiminti, kad einame Viešpaties link „ne kojomis, bet meile, ir Dievas yra juo arčiau mūsų širdies, juo tyresnė ši meilė, kuri mus pas jį veda <…>. Tad ne kojomis, bet gerais įpročiais galima eiti pas Jį, visur esantįjį” (5); vėl atrasti, kad visi vyrai ir moterys, sukurti pagal Dievo paveikslą, kartu su mumis eina vieno vienintelio tikslo – Karalystės link.

Malda yra svarbiausias momentas, norint nuskaistinančio pasninko ir tylios piligrimystės mumyse sukurtą „tuštumą” užpildyti įsiklausymu į Dievą. Pastangos statydinti taiką turi kilti iš kiekvieno širdies: širdyje Dievas veikia ir teisia, gydo ir gelbėja. Turime neužmiršti: taika negalima be maldos, nes per maldą suvokiame, kad „taika, ypač dabartinėmis pasaulio aplinkybėmis, toli pranoksta visas žmogiškąsias pastangas ir dėl to jos versmės bei įgyvendinimo reikia ieškoti tikrovėje, kuri yra virš mūsų” (6).

2.2. Pastoraciniai siūlymai

2.2.1. Dėl piligrimystės dalinės Bažnyčios ganytojas privalo:

– padedamas vyskupijos institucijų, išaiškinti piligrimystės vertę ir reikšmę rengiantis įvairių religijų susitikimui, vyksiančiam, Šventajam Tėvui vadovaujant, 2002 metų sausio 24 dieną Asyžiuje;

– nurodyti kelias vietas, į kurias tikintieji nuo 2001 metų gruodžio 14 dienos iki 2002 metų sausio 24 dienos galėtų vykti kaip piligrimai melsti Viešpatį taikos dovanos ir širdžių atsivertimo;

– ten, kur įmanoma ir tinkama, vyskupijos lygmeniu organizuoti paties vyskupo vadovaujamą piligriminę kelionę.

2.2.2. Dėl sausio 23 dienos vigilijos vyskupas privalo:

– informuoti vyskupiją apie pačios vigilijos kaip tiesioginio dvasinio rengimosi Asyžiaus susitikimui prasmę;

– dalinės Bažnyčios lygmeniu organizuoti vigiliją, kuriai pats vadovautų ir pakviesti į ją kitų krikščioniškųjų konfesijų narius, taip pat, jei rūpestingai pasvėrus pasirodys tinkama, kitų religijų sekėjus, vengiant bet kurio sinkretizmo pavojaus;

– pasirūpinti, kad vigilija, švenčiama kaip galima labiau vakare, remtųsi tema, pasiūlyta Maldos už krikščionių vienybę savaitei („Tu esi gyvenimo šaltinis”); vigiliją turi sudaryti Žodžio liturgija, kurios metu bibliniai ir bažnytiniai skaitiniai, psalmės ir maldos, tylos momentai ir giesmės keičia vieni kitus pagal liturginėms apeigoms būdingą tvarką;

– stengtis, kad panaši vigilija būtų surengta, jei įmanoma, kiekvienoje vyskupijos parapijoje ir pašvęstojo gyvenimo bendruomenėje;

– paskatinti tikinčiuosius malda ir per žiniasklaidą sekti Asyžiaus susitikimo eigą, dvasiškai vienijantis su Šventuoju Tėvu.
 

3. ADVENTAS IR KALĖDOS – TAIKOS METAS

Didelė Šventojo Tėvo nurodyto laikotarpio – 2001 m. gruodžio 14 d. – 2002 m. sausio 24 d. – dalis sutampa su advento ir Kalėdų laiku, kai Kristus pakartotinai aukštinamas kaip „Taikos Kunigaikštis” ir „Teisingumo ir Taikos Karalius”.

Todėl nebus sunku, nekeičiant liturginio ciklo eigos, atsižvelgti į Šventojo Tėvo pageidavimus ir išryškinti taikos, visuotinės taikos, taikos kaip teisingumo vaisiaus temą. Visose krikščionių bažnyčiose pasaulyje Kalėdų naktį aidi Angelų giesmė: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms” (Lk 2, 14). Ne be pagrindo popiežius Paulius VI priėmė sprendimą sausio 1-ąją, aštuntąją Kalėdų dieną, švęsti ir kaip Pasaulinę taikos dieną; atsižvelgiant į dramatiškas šiandienes aplinkybes ir Šventojo Tėvo žinios „Nėra taikos be teisingumo, nėra teisingumo be atleidimo” aktualumą, šį potvarkį 2002 metų sausio 1 dieną būtina ypač rūpestingai vykdyti.

Sausio 1-ąją švenčiama Švenčiausiosios Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, Motinos to, kuris yra „mūsų sutaikinimas” (Ef 2, 14), iškilmė; krikščionių tauta pagrįstai šaukiasi jos kaip „Taikos Karalienės”. Šventasis Tėvas patikėjo jai „šias iniciatyvas <…>, prašydamas jos palaikyti mūsų ir visos žmonijos pastangas siekiant taikos” (7).
 

Vatikanas, 2001 m. gruodžio 1 d.

(1) Jonas Paulius II. Kalba prieš Viešpaties Angelo maldą (2001 m. lapkričio 18 d.), 2: L’Osservatore Romano (2001 11 19–20), p. 1.
(2) Ten pat.
(3) Jau daug šimtmečių Pelenų trečiadienį, kuriuo prasideda gavėnia, Romos liturgijoje skelbiamas Evangelijos skaitinys Mt 6, 1–6. 16–18, kur pateikiamas Jėzaus mokymas apie gailestingumą, maldą ir pasninkavimą. Šie trys elementai vienas nuo kito neatsiejami. „Šie trys – malda, pasninkas ir gailestingumas – yra viena ir vienas kitą gaivina. Pasninkas yra maldos siela, ir gailestingumas – pasninko gyvybė. Niekam nevalia jų atskirti, nes jie atskirai vienas nuo kito negali egzistuoti” (Šv. Petras Auksažodis. Sermo 43: PL 52, 320).
(4) Kalba prieš Viešpaties Angelo maldą, 2: L’Osservatore Romano (2001 11 19–20), p. 1. „Duodame kaip išmaldą tai, ką sutaupome pasninkaudami ir susilaikydami nuo įprastinių valgių” (Šv. Augustinas. Discorso 209, 2: NBA XXX/1, p. 162).
(5) Šv. Augustinas. Lettera 155, 4, 13: NBA XXII, p. 574.
(6) Jonas Paulius II. Kalba užbaigiant Pasaulinę maldos už taiką dieną (1986 10 27): Insegnamenti di Giovanni Paolo II, IX/2, p. 1267.
(7) Jonas Paulius II. Kalba prieš Viešpaties Angelo maldą (2001 m. lapkričio 18 d.), 3: L’Osservatore Romano (2001 11 19–20), p. 1.