1997 m. Grace vykusios Antrosios Europos ekumeninės asamblėjos rekomendacijose buvo pasiūlyta sudaryti Europos Bažnyčių bendradarbiavimo gaires. Ši užduotis pavesta jungtiniam CEC ir CCEE komitetui. 1999 m. dokumento projektas buvo išsiuntinėtas Bažnyčioms – CEC narėms ir Europos šalių Vyskupų konferencijoms. Gavus pataisymus 2001m. sausio mėnesį buvo patvirtintas Charta oecumenica tekstas.

Dokumento įžangoje paaiškinta, kad jis neturi dogminio ar magisterinio pobūdžio, nėra įpareigojantis bažnytinės teisės atžvilgiu. Tekste nenagrinėjami ekleziologiniai klausimai, o sąvoka „Bažnyčia” vartojama ta prasme, kaip tai suvokia visi šios iniciatyvos dalyviai.

Tikimasi, kad Europos Bažnyčios ar ekumeninės organizacijos studijuos ir aptarinės šią Chartiją, taip pat imsis konkrečių jos įgyvendinimo žingsnių, atsižvelgdamos į vietinį ar nacionalinį kontekstą. Šis Chartijos priėmimo procesas ne mažiau svarbus už pačią šio dokumento sudarymo procedūrą. Po tam tikro laikotarpio bus galima įvertinti, kaip Chartija priimama bei taikoma. Tai ketinama aptarti 2003 m. atskirai vyksiančiose KEK/CEC generalinėje asamblėjoje ir CCEE plenarinėje sesijoje. Tuomet bus svarstoma, ar reikalinga Chartijos teksto nauja redakcija.
 

CHARTA OECUMENICA

Didėjančio Europos Bažnyčių bendradarbiavimo gairės

„Garbė Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai”

Kaip Europos Bažnyčių Konferencija (KEK/CEC) ir Europos vyskupų konferencijų taryba (CCEE), esame tvirtai pasiryžę saugoti bei ugdyti tarp mūsų užsimezgusią draugystę abiejų Europos ekumeninių asamblėjų (Bazelyje 1989 m. ir Grace 1997 m.) baigiamųjų kreipimųsi dvasia. Dėkojame Trivieniam Dievui už tai, kad jis per savo Šventąją Dvasią kreipia mūsų žingsnius į vis intensyvesnę bendrystę.

Įvairios ekumeninio bendradarbiavimo formos jau pasitvirtino. Būdami ištikimi Kristaus maldai: „Tegu visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs” (Jn 17, 21), neturime sustoti, pasitenkindami dabartine padėtimi. Suvokdami savo kaltę ir būdami pasirengę atsiversti, privalome stengtis įveikti mus tebeskiriančius susiskaldymus, kad galėtume bendrai ir įtikinamai skelbti Evangelijos žinią tautoms.

Drauge klausydami Dievo žodžio Šventajame Rašte ir raginami išpažinti bendrą tikėjimą, taip pat bendrai veikti pagal pažintą tiesą, norime liudyti meilę ir viltį visiems žmonėms.

Europa nuo Atlanto iki Uralo, nuo Šiaurės Kyšulio iki Viduržemio jūros šiandien labiau negu bet kada patiria pliuralistinės kultūros įtaką. Pasitelkę Evangeliją mes norime stoti už žmogaus, kaip Dievo paveikslo, orumą ir kaip Bažnyčios bendrai prisidėti sutaikant tautas ir kultūras.

Taigi mes priimame šią Chartiją kaip bendrą įsipareigojimą vesti dialogą ir bendradarbiauti. Joje aprašomi svarbiausi ekumeniniai uždaviniai ir iš to išvedamos tam tikros gairės bei įsipareigojimai. Visais bažnytinio gyvenimo lygmenimis ji turi ugdyti ekumeninę dialogo ir bendradarbiavimo kultūrą ir tam pateikti įpareigojančius kriterijus. Tačiau ši Chartija nėra magisterinio ar dogminio, taip pat bažnytinės teisės pobūdžio. Jos įpareigojantis aspektas veikiau grindžiamas pačių Europos Bažnyčių ir ekumeninių organizacijų savanoriškų įsipareigojimų. Remdamosi šio baziniu tekstu jos gali formuluoti savo papildymus bei bendras perspektyvas, konkrečiai atitinkančias jų ypatingus reikalavimus ir iš jų kylančius įsipareigojimus.
 

I   TIKIME „VIENĄ ŠVENTĄ, VISUOTINĘ, APAŠTALINĘ BAŽNYČIĄ”

„Uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiais. Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose” (Ef 4, 3–6).

1. Drauge pašaukti į tikėjimo vienybę

Su Jėzaus Kristaus Evangelija, pagal Šventojo Rašto liudijimą ir 381 m. Nikėjos–Konstantinopolio tikėjimo išpažinimo formuluotę, mes tikime Trivienį Dievą: Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Kadangi šiame Credo išpažįstame „vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę Bažnyčią”, mūsų nepaliaujama ekumeninė užduotis – padaryti šią vienybę, kuri visuomet yra Dievo dovana, regima.

Regimai vienybei tebekliudo esminiai tikėjimo skirtumai. Esama skirtingų Bažnyčios ir jos vienybės, sakramentų ir tarnysčių sampratų. Neturime pasitenkinti šia situacija. Jėzus Kristus ant kryžiaus atskleidė mums savo meilę ir susitaikinimo slėpinį; būdami jo sekėjai norime padaryti visa, kas įmanoma, kad įveiktume problemas bei kliūtis, tebeskiriančias Bažnyčias.

Įsipareigojame
– sekti Laiško efeziečiams apaštališkuoju paraginimu ir atkakliai siekti Evangelijoje esančios Kristaus išganomosios žinios bendro supratimo;
– veikti Šventosios Dvasios galia siekiant regimos Jėzaus Kristaus Bažnyčios vienybės viename tikėjime, išreiškiamos krikšto ir eucharistinės bendrystės tarpusavio pripažinimu, taip pat bendru liudijimu ir tarnyste.
 

II     KELYJE Į REGIMĄ EUROPOS BAŽNYČIŲ BENDRYSTĘ

„Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus” (Jn 13, 35).

2. Bendrai skelbti Evangeliją

Svarbiausias Europos Bažnyčių uždavinys yra bendrai skelbti Evangeliją tiek žodžiu, tiek darbu visų žmonių išganymo labui. Krikščionys raginami liudyti savo tikėjimą įvairiopos sumaišties ir krikščioniškųjų vertybių netekimo akivaizdoje, tačiau drauge ir susidurdami su įvairiomis formomis vykstančia prasmingumo paieška. Norint tai liudyti reikia dar aktyviau angažuotis ir dalytis patirtimi vietinių bendruomenių katechezės ir sielovados srityse. Lygiai taip pat svarbu, kad visa Dievo tauta kartu viešai skelbtų Evangeliją, taip pat išreikštų tai socialiai įsipareigodama ir priimdama politinę atsakomybę.

Įsipareigojame
– aptarti savo evangelizacijos planus su kitomis Bažnyčiomis, pasiekti su jomis susitarimų ir taip išvengti kenksmingų varžybų bei naujų susiskaldymų pavojaus;
– pripažinti, kad kiekvienas žmogus gali laisvai sąžinės sprendimu pasirinkti religinę bei bažnytinę priklausomybę. Niekam nevalia morališkai spaudžiant ar materialiai skatinant raginti ką nors pakeisti konfesiją; lygiai taip pat niekam nevalia kliudyti pakeisti konfesiją laisva valia.

3. Tarpusavyje artėti

Evangelijos dvasia privalome bendrai atnaujinti krikščioniškųjų Bažnyčių istoriją, kurią suformavo daugelis gerų patirčių, tačiau taip pat jai įtakos turėjo susiskaldymai, priešiškumai ir net kariniai konfliktai. Žmogiškoji kaltė, meilės stoka ir dažnas piktnaudžiavimas tikėjimu siekiant politinių interesų padarė rimtą žalą krikščioniškojo liudijimo tikėtinumui.

Todėl krikščionims ekumenizmas prasideda nuo širdžių atnaujinimo ir pasirengimo atgailauti bei atsiversti. Ekumeninis judėjimas jau prisidėjo ugdant susitaikinimą.

Svarbu pripažinti skirtingų krikščioniškųjų tradicijų dvasines dovanas, mokytis vieniems iš kitų, kad galėtume būti jomis apdovanoti. Tolesnei ekumeninio judėjimo plėtrai ypač būtina integruoti jaunimo patirtis bei lūkesčius ir pagal galimybę skatinti jų bendradarbiavimą.

Įsipareigojame
– įveikti pasitenkinimą savimi ir pašalinti išankstines nuostatas, siekti tarpusavio susitikimų ir būti pasirengusiems padėti kitiems;
– puoselėti ekumeninį atvirumą ir bendradarbiavimą krikščioniškojo auklėjimo, teologinio lavinimo, nuolatinių studijų bei mokslinių tyrinėjimų srityse.

4. Bendrai veikti

Ekumenizmas įgyvendinamas įvairiomis bendro veikimo formomis. Daugelis krikščionių iš įvairių Bažnyčių gyvena ir bendrai veikia būdami susieti draugyste, kaimynyste ar šeima. Konfesiniu atžvilgiu mišrioms sutuoktinių poroms ypač reikia paramos kasdienybėje išgyvenant ekumenizmą.

Siūlome įsteigti ir išlaikyti dvišaliam ir daugiašaliam ekumeniniam bendradarbiavimui reikalingas struktūras vietiniu, regioniniu, nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu. Europos lygmeniu reikia stiprinti bendradarbiavimą tarp Europos Bažnyčių konferencijos ir Europos vyskupų konferencijų tarybos ir toliau organizuoti Europos ekumenines asamblėjas.

Kilus tarp Bažnyčių konfliktams, reikia stengtis tarpininkauti ir siekti taikos arba ją remti.

Įsipareigojame
– bendrai veikti visais bažnytinio gyvenimo lygmenimis, kur yra tam sąlygos ir neprieštarauja tikėjimo priežastis ar aukštesni tikslai;
– ginti mažumų teises ir padėti mūsų kraštuose šalinti nesusipratimus bei išankstines nuostatas tarp daugumos ir mažumų Bažnyčių.

5. Drauge melstis

Ekumeninis judėjimas gyvuoja iš to, kad mes klausomės Dievo žodžio ir leidžiame Šventajai Dvasiai darbuotis mumyse ir per mus. Šios malonės galia šiandien įvairios iniciatyvos siekia pamaldomis ir malda gilinti dvasinę bendrystę tarp Bažnyčių ir melstis dėl regimos Kristaus Bažnyčios vienybės. Ypač skausmingas daugelio krikščioniškųjų Bažnyčių susiskaldymo ženklas yra eucharistinės bendrystės stoka.

Kai kuriose Bažnyčiose vis dar rezervuotai žvelgiama į bendras ekumenines maldas. Tačiau mūsų krikščioniškąjį dvasingumą formuoja daugelis ekumeninių pamaldų, bendros giesmės ir maldos, ypač „Tėve mūsų”.

Įsipareigojame
– melstis vieniems už kitus ir dėl krikščioniškosios vienybės;
– pažinti ir išmokti vertinti kitų Bažnyčių pamaldas ir kitas dvasinio gyvenimo formas;
– eiti eucharistinės bendrystės tikslo link.

6. Tęsti dialogą

Mūsų tarpusavio priklausomybė, pagrįsta Kristumi, yra esmingai svarbi mūsų skirtingų teologinių bei etinių nuostatų akivaizdoje. Skirtumai doktrinos, etikos ir bažnytinės teisės klausimais, užuot buvę priimti kaip dovanota ir praturtinanti įvairovė, vedė iki Bažnyčių atsiskyrimo; čia dažnai lemiamą vaidmenį atlikdavo ypatingos istorinės aplinkybės ir skirtingos kultūrinės tradicijos. Norint sustiprinti ekumeninę bendrystę, būtinai reikia nesiliauti siekti konsensuso tikėjime. Be tikėjimo vienybės, nėra visiškos bažnytinės bendrystės. Nėra jokios alternatyvos dialogui.

Įsipareigojame
– sąmoningai ir intensyviai tęsti dialogą tarp mūsų Bažnyčių įvairiais bažnytiniais lygmenimis, taip pat nagrinėti, ką oficialioji bažnytinė vadovybė gali ir privalo pareikšti dėl dialogo rezultatų;
– esant priešingumams, ypač jei dėl tikėjimo ar etikos klausimų gresia skilimas, ieškoti dialogo galimybių ir bendrai svarstyti šiuos klausimus Evangelijos šviesoje.
 

III   MŪSŲ BENDRA ATSAKOMYBĖ EUROPOJE

„Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais” (Mt 5, 9).

7. Drauge kurti Europą

Per šimtmečius Europoje vyravo krikščioniškasis religijos ir kultūros pobūdis. Drauge krikščionims nepavyko sustabdyti daug kančių ir niokojimų vykusių Europoje ir už jos ribų. Mes išpažįstame savo atsakomybę už tai ir prašome Dievo ir žmonių atleidimo.

Mūsų tikėjimas padeda mums mokytis iš praeities ir padaryti savo krikščioniškąjį tikėjimą ir meilę artimui moralės ir etikos, švietimo ir kultūros, politikos ir ekonomikos vilties šaltiniu Europoje ir visame pasaulyje.

Bažnyčios palaiko Europos žemyno vienijimąsi. Be bendrų vertybių negalima pasiekti patvarios vienybės. Esame įsitikinę, jog krikščionybės dvasinis paveldas įkvepia jėgų daryti Europą turtingesnę. Remdamiesi mūsų krikščioniškojo tikėjimo pagrindu, mes darbuojamės dėl humaniškos ir socialiai sąmoningos Europos, kur vyrauja žmogaus teisės ir taikos, teisingumo, laisvės, tolerancijos, bendro dalyvavimo bei solidarumo pamatinės vertybės. Mes taip pat pabrėžiame pagarbą gyvybei, santuokos ir šeimos vertę, prioritetinį įsipareigojimą vargšų labui, pasirengimą atleisti ir visuose dalykuose gailestingumą.

Kaip tarptautinės bendruomenės privalome pasipriešinti pavojui, kad Europa neišsiskaidytų į integruotus Vakarus ir dezintegruotus Rytus. Privalome taip pat atsižvelgti į Šiaurės – Pietų skirtumą Europoje. Drauge turime vengti eurocentrizmo ir stiprinti Europos atsakomybę už visą žmoniją, ypač už vargšus visame pasaulyje.

Įsipareigojame
– siekti tarpusavio supratimo dėl mūsų socialinės atsakomybės turinio bei tikslų ir kiek įmanoma bendrai atstovauti Bažnyčių rūpesčiams bei vizijoms pasaulietinių Europos institucijų akivaizdoje;
– ginti pamatines vertybes nuo visų puolimų;
– pasipriešinti bet kokiam bandymui piktnaudžiauti religija ir Bažnyčia turint etninius ir nacionalistinius tikslus.

8. Sutaikinti tautas ir kultūras

Mes žvelgiame į regioninių, nacionalinių, kultūrinių ir religinių tradicijų įvairovę kaip į Europos turtą. Gausybės konfliktų akivaizdoje Bažnyčioms tenka uždavinys drauge tarnauti taip pat tautų bei kultūrų sutaikinimui. Žinome, kad taika tarp Bažnyčių yra tam svarbi prielaida.

Mūsų bendros pastangos nukreiptos į politinių bei socialinių klausimų įvertinimą ir sprendimą Evangelijos dvasia. Vertindami kiekvieno žmogaus asmenį bei orumą kaip Dievo paveikslą, mes giname absoliučiai lygų visų žmonių orumą.

Kaip Bažnyčios, norime bendrai palaikyti Europos demokratizavimo procesą. Įsipareigojame darbuotis taikos struktūroms, pagrįstoms neprievartiniu konfliktų sprendimu. Smerkiame kiekvieną smurto, nukreipto prieš žmones, ypač prieš moteris ir vaikus, formą.

Susitaikinimas apima ir socialinio teisingumo tarp visų tautų ugdymą, ypač siekiant įveikti plyšį, kuris skiria turtinguosius nuo vargšų, taip pat nedarbą. Norime bendrai prisidėti, kad migrantai, pabėgėliai ir ieškantieji prieglobsčio Europoje būtų priimti laikantis žmogiškojo orumo reikalavimų.

Įsipareigojame
– pasipriešinti bet kuriai nacionalizmo formai, vedančiai į kitų tautų bei nacionalinių mažumų priespaudą, ir siekti neprievartinių sprendimo būdų;
– visose gyvenimo srityse stiprinti moterų padėtį bei lygias teises, taip pat  ugdyti teisingą moterų ir vyrų bendrystę Bažnyčioje ir visuomenėje.

9. Saugoti kūriniją

Tikėdami Dievo Kūrėjo meile mes dėkojame už kūrinijos dovaną, gamtos vertę ir grožį. Tačiau su pasibaisėjimu matome, kad gamtos ištekliai išnaudojami neatsižvelgiant į jų pačių vertę, ribotumą, bei būsimųjų kartų gerovę.

Norime bendrai prisidėti kuriant patvarias gyvenimo sąlygas kūrinijos visumai. Būdami atsakingi Dievui, privalome veiksmingai apibrėžti ir toliau plėtoti kriterijus, padedančius atskirti tuos dalykus, kuriuos žmonės nors ir įstengia padaryti mokslo bei technologijos priemonėmis, tačiau etikos požiūriu to daryti neturėtų. Bet kuriuo atveju kiekvieno žmogaus nepakartojamas orumas privalo turėti pirmenybę prieš tai, ką įmanoma padaryti techninėmis priemonėmis.

Siūlome Europos Bažnyčiose paskelbti ekumeninę maldos už kūrinijos apsaugą dieną.

Įsipareigojame
– stengtis ugdyti tokį gyvenimo būdą, kai nepriklausomai nuo ekonominio spaudimo bei vartotojiškumo vyravimo būtų vertinama atsakinga ir patvari gyvenimo kokybė;
– remti bažnytines aplinkosaugos organizacijas ir ekumenines grupes, puoselėjančias atsakomybę už kūrinijos apsaugą.

10. Stiprinti bendrystę su judaizmu

Esame susiję unikalia bendryste su Izraelio tauta, su kuria Dievas sudarė amžinąją sandorą. Tikėjimu žinome, jog mūsų seserys ir broliai žydai yra „numylėtiniai dėlei savųjų protėvių. Juk Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami” (Rom 11, 28–29). Jie turi „įvaikystę, garbę, sandoras, įstatymų leidybą, Dievo garbinimą ir pažadus; jiems priklauso protėviai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus” (Rom 9, 4–5).

Smerkiame visas antisemitizmo apraiškas, neapykantos proveržius bei persekiojimus ir dėl jų apgailestaujame. Dėl krikščionių antijudaistinių nuostatų prašome Dievo atleidimo, taip pat susitaikinimo su mūsų seserimis bei broliais žydais.

Neatidėliotinai būtina pamoksluose ir mokyme, mūsų Bažnyčių doktrinoje ir gyvenime ugdyti suvokimą apie gilų krikščioniškojo tikėjimo ryšio su judaizmu suvokimą ir remti krikščionių ir žydų bendradarbiavimą.

Įsipareigojame
– pasipriešinti visoms antisemitizmo bei antijudaizmo formoms Bažnyčioje ir visuomenėje;
– visais lygiais siekti dialogo su mūsų seserimis bei broliais žydais ir daryti jį vis intensyvesnį.

11. Puoselėti santykius su islamu

Musulmonai šimtmečiais gyvena Europoje. Kai kuriuose Europos kraštuose jie sudaro stiprias mažumas. Musulmonų ir krikščionių santykiai buvo ir tebėra daugeliu atvejų geri ir kaimyniški, tačiau taip pat netrūksta rezervuotumo ir išankstinių neigiamų nuostatų. Pastarosios kyla iš skausmingų istorijos ir nesenos praeities patyrimų.

Norėtume suintensyvinti krikščionių ir musulmonų susitikimus bei jų tarpusavio dialogą visais lygmenimis. Ypač rekomenduojame tarpusavyje kalbėtis apie tikėjimą į vieną Dievą ir aiškintis žmogaus teisių supratimą.

Įsipareigojame
– pagarbiai elgtis su musulmonais;
– bendradarbiauti su musulmonais siekiant bendrų tikslų.

12. Susitikti su kitomis religijomis bei pasaulėžiūromis

Religinių bei pasaulėžiūrinių įsitikinimų ir gyvensenų pliuralizmas tapo Europos kultūros žyme. Plinta rytietiškosios religijos ir naujos religinės bendruomenės, patraukdamos daugelio krikščionių dėmesį. Taip pat atsiranda vis daugiau žmonių, kurie atmeta krikščioniškąjį tikėjimą, tampa jam abejingi arba laikosi kitokių pasaulėžiūrų.

Norime rimtai priimti kritinius kitų mums užduodamus klausimus ir stengtis drauge garbingai diskutuoti su jais. Čia derėtų skirti, su kokiomis bendruomenėmis reiktų siekti dialogo bei susitikimų, o dėl kurių krikščioniškuoju požiūriu reikėtų įspėti.

Įsipareigojame
– pripažinti asmenų ir bendrijų religijos bei sąžinės laisvę ir ginti jų teisę praktikuoti savo tikėjimą individualiai ir bendruomeniškai, privačiai ir viešai laikantis galiojančių teisės normų;
– būti atviriems dialogui su visais geros valios žmonėmis, siekti su jais bendrų reikalų ir liudyti jiems krikščioniškąjį tikėjimą.
 

Jėzus Kristus, vienos Bažnyčios Viešpats, yra mūsų didžiausia susitaikinimo bei taikos viltis.

Jo vardu siekiame tęsti mūsų bendrą kelią Europoje. Meldžiame Dievo jo Šventosios Dvasios pagalbos.

„Vilties Dievas jus, gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties” (Rom 15, 13).
 

Kaip Europos Bažnyčių konferencijos ir Europos vyskupų konferencijų tarybos pirmininkai, rekomenduojame šią Charta Oecumenica kaip bazinį dokumentą visoms Europos bažnyčioms bei vyskupų konferencijoms priimti ir pritaikyti atsižvelgiant į vietinį kontekstą. Tai rekomenduodami mes pasirašome Charta Oecumenica Europos ekumeninio susitikimo, vykstančio pirmąjį sekmadienį po bendrai švęstų 2001 m. Velykų, proga.
 

Strasbūras, 2001 m. balandžio 22 d.
 

Metropolitas Jérémie
Europos Bažnyčių konferencijos pirmininkas

Kardinolas Miloslav Vlk
Europos vyskupų konferencijų tarybos pirmininkas