Parengta pagal
Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos medžiagą.
 

Daug amžių Europos kultūrą ženklino krikščionybė. Kita vertus, skirtingos nacionalinės kultūros darė poveikį Bažnyčioms. Bažnyčių skilimą į Vakarų ir Rytų Europos bizantiškąją krikščionybę pirmojo tūkstantmečio pabaigoje ir į Romos katalikų Bažnyčią ir protestantų Bažnyčias XVI amžiuje lėmė ne tik teologiniai, bet ir etiniai bei kultūriniai veiksniai. Įvairiuose žemyno regionuose susidarė labai skirtinga bažnytinė padėtis. Vienoje šalyje absoliučią daugumą sudarančios Bažnyčios kitoje yra mažuma.

Nuo XVI amžiaus, vykdant misijas, šie susiskaldymai buvo eksportuojami į kitus žemynus. Šiuolaikinio ekumeninio sąjūdžio nuopelnas tas, kad visos Europos Bažnyčios suvokė pareigą tokią istoriją keisti ir siekti pilnatviškesnės bendrystės.

Užuot paprasčiausiai koegzistavusios ar viena su kita kovojusios, kai tikėjimo skirtumai versdavo suabejoti net tuo, kas turima bendra, Bažnyčios šiandien akcentuoja trivienio Dievo Kristuje duotąją bendrystę ir būtent tokioje šviesoje stengiasi pažvelgti į senuosius teologinius skirtumus bei juos įvertinti.

1. Ekumeninės patirtys

Rytų ir Vakarų Bažnyčių bendrystę pagilino gausūs ne tik Romos katalikų Bažnyčios ir ortodoksų Bažnyčių, bet ir reformuotųjų Bažnyčių bei Rytų ortodoksų Bažnyčių susitikimai ir dialogai.

Ekumeniniu požiūriu itin reikšmingas ortodoksų Bažnyčių ir ikichalkedoninių Bažnyčių pareiškimas dėl kristologinių skirtumų (1993).

Ortodoksų ir evangelikų Bažnyčios 1959 metais įsteigė Europos Bažnyčių konferenciją (CEC), siekiančią skatinti bendrą liudijimą ir tarnavimą Europos visuomenėje. Būtent Europoje po vienuolikos metų buvo įsteigta Pasaulinė Bažnyčių taryba.

Per pastaruosius keletą metų iš pagrindų pakito katalikų ir protestantų santykiai. Per Augsburgo Išpažinimo – nuo 1530 metų reikšmingiausio liuteronų tikėjimo išpažinimo – jubiliejų buvo parengtas bendras dokumentas „Visų galva – vienas Kristus”. Beveik visur Europoje imta rengti ekumenines pamaldas, įvairiais lygiais bendradarbiauti. Pirmeiviškas vaidmuo teko Vidurio Europos šalims, kurioms būdinga didelė konfesinė įvairovė. Ypač minėtinas 1999 metais Romos katalikų Bažnyčios ir Pasaulinės liuteronų federacijos pasirašytas „Bendras pareiškimas dėl nuteisinimo doktrinos”.

Ekumeniniame sąjūdyje savo vienybės ieško ir vis daugiau randa į skirtingas Bažnyčias suskilęs protestantizmas. 1973 metais pasirašyta Leuenbergo sutartimi liuteronų, reformuotosios ir suvienytosios Bažnyčios viena kitą pripažino ir deklaravo „sakyklos ir altoriaus/stalo bendrystę”. Vėliau prie Leuenbergo bažnytinės bendrystės prisijungė metodistų Bažnyčios. Anglikonų Bažnyčia sudarė abipusio pripažinimo sutartis su Vokietijos evangelikų Bažnyčia (Meissen, 1988), Skandinavijos ir Baltijos liuteronų Bažnyčiomis (Porvoo, 1994) ir Prancūzijos protestantų Bažnyčiomis (Reuilly, 1999).

Ekumeninės struktūros

Šiuos Bažnyčių istorijos požiūriu reikšmingus ekumeninius suartėjimus dabar turi priimti bei išgyventi visa Dievo tauta. Kad taip atsitiktų, Europos bažnytinės institucijos turi labiau drauge darbuotis ekumeniniu lygmeniu (diakonija ir socialinis darbas, tarnavimas taikai, moterims, vyrams, jaunuoliams ir t. t.). Europos Bažnyčių apmąstymams peno teikia nuo misijų eros egzistuojantys artimi ryšiai su Bažnyčiomis už Europos ribų. Ekumenizmą skatina Bažnyčių, taip pat parapijų, partnerystė.

Beveik visose Europos šalyse egzistuoja nacionalinės Bažnyčios tarybos, į kurias vis labiau įsitraukia Romos katalikų Bažnyčia. Ekumeninį sąjūdį gaivinančių patirčių dažnai pasitaiko vietinio ekumenizmo lygmeniu, pirmiausia gausiuose konfesiškai mišriuose centruose.

Tačiau ekumeninio sąjūdžio plėtotė susiduria su akivaizdžiomis kliūtimis. Daug krikščionių ir Bažnyčių dažnai gyvena mažai tedėdami pastangų. „Ekumenizmas – gerai, tačiau dar geriau, kai būname vieni”. Ši pastaba, išgirsta po ekumeninių pamaldų, rodo, kad ekumeninis atvirumas bei dvasingumas reikalingi kaip niekada.

2. Nauji iššūkiai Bažnyčioms

Europos laukia milžiniškos užduotys, verčiančios dar uoliau siekti Bažnyčių susitaikinimo.

Europos politinė krizė nuo 1989 metų atvėrė naują Rytų ir Vakarų Bažnyčių santykių etapą. Tai, kad Bažnyčių istorija anksčiau rutuliojosi visiškai skirtingomis vagomis, tapo didelio tarpusavio nepažinimo, nesupratingumo, abipusio įtarumo priežastimi.

Europos Bažnyčios suvokia savo naują atsakomybę didžiųjų mūsų laiko problemų akivaizdoje. Tai tokios problemos kaip: bendruomeninis gyvenimas, aprėpiantis įvairias kultūras, žmones bei religijas, ir ypač susitikimas su islamu; gyvenimo prasmė; susitikimas su naujomis grupėmis ar religiniais sąjūdžiais, atsirandančiais už Bažnyčių ribų; keitimasis dovanomis su pasaulio religijomis; žmogaus teisių klausimai, genų inžinerijos, pavyzdžiui, klonavimo, galimybės, naujos dilemos, susijusios su šeimos prigimtimi, aplinka ir t. t.

Europos Sąjungos formavimasis reikalauja Bažnyčių budrumo, ypač etikos ir kultūros klausimais. Bažnyčios privalo laiduoti, kad Europa vienytųsi priešais akis turėdama teisingų mainų su kitais žemynais perspektyvą.

Šių didžiulių iššūkių Europos Bažnyčios gali imtis tiktai bendromis jėgomis.

CEC ir CCEE bendradarbiavimas

Europos Bažnyčių konferencija (CEC) vienija 126 anglikonų, protestantų, ortodoksų ir senkatalikių Bažnyčias. Europos vyskupų konferencijų taryba (CCEE) yra subūrusi 34 žemyno vyskupų konferencijas. CEC ir CCEE kiekviena atstovauja maždaug pusei Europos krikščionių.

Abiejų organizacijų bendradarbiavimas yra tikra ekumeninė Europos realybė. Prasidėjęs 1971 metais, jis davė nemažai vaisių – Chantilly, Riva del Garda/Trente, Erfurto, Santiago da Compostela, Asyžiaus susitikimus ir tokius aukščiausio lygio susitikimus kaip du Europos ekumeniniai susirinkimai.

1989 metais Bazelyje (Šveicarija) vykusiame Europos ekumeniniame susirinkime pirmą kartą susibūrę visi mūsų žemyno krikščionys gvildeno temą „Taika ir teisingumas visai kūrinijai”.

1997 metais Austrijos mieste Grace per 10 tūkst. visų Europos Bažnyčių delegatų ir maždaug 200 Bažnyčių bei vyskupų konferencijų aptarinėjo temą: „Susitaikinimas – Dievo dovana ir naujo gyvenimo versmė”.

Bendrasis komitetas „Islamas Europoje” įsteigė susitikimų su islamu tinklą. Dėmesys skiriamas tokioms temoms kaip abipusiškumas, mišrios santuokos, religijos ir valstybės santykiai, malda religijose ir tarp religijų.

CEC komisija „Bažnyčia ir visuomenė” ir Europos Sąjungos katalikų episkopatų komisija (COMECE) Briuselyje rengia savo sesijas ir lydi Europos politinių institucijų darbą.

2001 metų Velykų savaitę šimtas Bažnyčių bei ekumeninių sąjūdžių vadovų ir delegatų Strasbūre (Prancūzija) susitiko su 100 jaunuolių. Abiejų kartų atstovai bendrai nustatė gaires trečiojo tūkstantmečio pradžiai.

Europos Bažnyčios daug metų buvo įsitraukusios į nemažai jėgų pareikalavusį reikšmingą projektą – Ekumeninės chartijos Europai rengimą. Tai padės Bažnyčioms apibrėžti tikslus, kurių jos norėtų siekti, ir nustatyti bendros kelionės taisykles.

Ateities perspektyvos

Graco ekumeninis susirinkimas nurodė iššūkius, su kuriais Bažnyčioms gali tekti susidurti kelyje į regimą vienybę. Tai:
– ekumeninio dvasingumo ir kultūros, vedančių prie Evangelijos šerdies, būtinybė;
– toks šios ekumeninės kultūros išplėtimas, kad būtų aprėpti visi tikintieji;
– naujos ekumeninės erdvės, svetingos ypatingoms konfesinėms šeimoms, taip pat naujoms Bažnyčioms iš Rytų ir Vakarų Europos, pasaulio Šiaurės ir Pietų, atvėrimas. Šioje erdvėje neturi būti istorinio, kultūrinio, psichologinio ir teisinio pobūdžio kliūčių, kad plėtotųsi autentiškas teologinis dialogas;
– dialogo gilinimas, kad dialogo ir tiesos samprata viena kitai neprieštarautų;
– gyvo ekumenizmo, besireiškiančio meilės, susitikimų ir nuolankaus tarnavimo aktais, plėtojimas, idant kiekvienas galėtų dalytis visų dovanomis.
 

KAI KURIOS SVARBIOS MALDOS UŽ KRIKŠČIONIŲ VIENYBĘ SAVAITĖS ISTORIJOS DATOS

apie 1740 Škotijoje atsiranda su Šiaurės Amerika ryšių turintis sekmininis sąjūdis, kurio žinia, akinusi atnaujinti tikėjimą, apėmė ir maldas už Bažnyčias bei su jomis.
1820 Jamesas Haldane Stewartas paskelbia visiems krikščionims bendras gaires dėl Dvasios išliejimo (“Hints for the General Union of Christians for the Outpouring of the Spirit”).
1840 Ignatius Spenceris, atsivertęs į Romos katalikybę, pasiūlo „Vienybės maldos sąjungą”.
1867 Pirmoji anglikonų vyskupų Lambetho konferencija savo sprendimų preambulėje akcentuoja maldą už vienybę.
1894 Popiežius Leonas XIII pritaria maldos už vienybę aštuondieniui Sekminių kontekste.
1908 Paulas Wattsonas inicijuoja „Bažnyčios vienybės aštuondienį”.
1926 Tikėjimo ir santvarkos (Faith and Order) sąjūdis ima publikuoti „Maldos už krikščionių vienybę aštuondienio patarimus”.
1935 Abatas Paulis Couturier Prancūzijoje propaguoja „Maldos už krikščionių vienybę visuotinę savaitę, besiremiančią malda už vienybę, kurios nori Kristus jo norimomis priemonėmis”.
1958 Centras Unité Chrétienne (Lionas, Prancūzija) ir Pasaulinės Bažnyčių tarybos Tikėjimo ir santvarkos (Faith and Order) komisija ima bendrai rengti temą maldos savaitei.
1964 Vatikano II Susirinkimo Dekretas dėl ekumenizmo pabrėžia, kad malda yra ekumeninio sąjūdžio siela, ir paskatina švęsti maldos savaitę.
1966 Pasaulinės Bažnyčių tarybos komisija Faith and Order ir Krikščionių vienybės skatinimo sekretoriatas (dabar Popiežiškoji krikščionių vienybės skatinimo taryba) ima bendrai rengti oficialų maldos savaitės tekstą.
1994 Tekstas, parengtas bendradarbiaujant su Jaunųjų krikščionių sąjungos visuotiniu aljansu (YMCA) ir Moterų krikščionių sąjungos visuotiniu aljansu (YWCA)