Viešpaties Apsireiškimas (Trys Karaliai)
Iz 60, 1–6; Ef 3, 2–3a.5–6; Mt 2, 1–12
 

Visi trys šios dienos liturginiai skaitiniai kalba apie Viešpaties valią, pagal kurią jis mums apsireiškė. Šventasis Paulius šitaip apibendrina šio slėpinio žinią: Kristaus valios paslaptis paskelbta per Dvasią (plg. Ef 1, 9). Evangelistas Matas pasakoja apie išminčių iš Rytų apsilankymą Jeruzalėje. Galima įsivaizduoti, kokią sensaciją turėjo sukelti paslaptingi svetimšaliai, klausinėjantys apie žydų karaliaus gimimo vietą, kurią, pasak jų, nurodžiusi užtekėjusi žvaigždė. Žinoma, mums įdomu patikrinti, ką reiškė ta slėpininga žvaigždė, kokiais astronominiais stebėjimais ji buvo aptikta. Vis dėlto nepakanka patenkinti vien proto smalsumą. Svarbu tai, kad anie žmonės iš Rytų šalies labai rimtai reagavo į pastebėtą ženklą. Jis pasirodė jiems pakankamai svarbus, kad jie nedelsdami leistųsi į kelią ir ieškotų žydų karaliaus, kuriam iš anksto parengė didžiulę pagarbą liudijančias dovanas. Nelauktas Rytų išminčių pasirodymas Jeruzalėje sukėlė geroką sumaištį: „Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė”. To laikotarpio žmonės žvaigždžių ženklus aiškindavo kaip galimos katastrofos pranašystę. Erodo sukviesti Rašto aiškintojai ir aukštieji kunigai paliudijo pranašo Michėjo knygoje išpranašautą Mesijo gimimo vietą Betliejuje: „Iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį” (Mch 5, 1). Po susitikimo su karaliumi Erodu išminčiai vėl leidosi į kelionę. Pasirodžiusi žvaigždė „traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis”.

Čia prasideda pasakojimas apie dar vieną Viešpaties apsireiškimą. Pirmasis – išminčiams kelią rodžiusi žvaigždė neperteikė iki galo žinios. Tai, ką išminčiai žinojo, turėjo papildyti Izraelio Raštų žinovai. Institucinė žydų tautos hierarchija, kuriai buvo patikėta saugoti Raštų paveldą, pasitelkė pranašų žodį, aiškindami žvaigždės prasmę. Tik tuomet, kai žvaigždės ženklas buvo papildytas Izraelio tautos Raštų liudijimais, jis tapo pilnutinis. Taigi antrasis būdas, kuriuo Viešpats įžengia į žmonijos istoriją, yra jo tauta, išsirinkta saugoti ir perduoti Žodį. Tolesnė įvykių seka parodo, jog vien išrinktosios tautos buvimo nepakanka, kad žmonės galėtų atvira dvasia priimti nelauktus ženklus. Dalis išrinktosios tautos, o ypač jos vadovai, nors ir pažino Raštus, tampa netgi Kristaus priešininkais. Saugodami ir studijuodami Dievo žodį jie neatpažįsta gyvojo Žodžio. Vis dėlto Rytų išminčiams Izraelio vadovai, nepaisant jų pačių dvasinio aklumo, tapo Dievo apsireiškimo įrankiu. Išminčiams tiesą laiduoja ženklų sutapimas. Vien žvaigždės ženklo nepakako, tačiau ji nuvedė išminčius iki pat Žodžio buveinės, kur žvaigždės žinia buvo patvirtinta ir užbaigta.

Kiekvienam iš mūsų Viešpats taip pat prakalba dvejopai. Kartais jo valią suvokiame per intymų vidinės maldos ryšį arba ypatingus įvykius bei ženklus. Viešpats mums apsireiškia taip pat per Bažnyčios skelbiamą Dievo žodį. Tik Bažnyčia gali perteikti visą Dievo žodyje glūdinčią prasmės pilnatvę. Jeigu tarp šių dvejopu būdu girdimų Viešpaties apsireiškimų pastebime prieštaravimą, vadinasi, tai klaidingai suvokiame ir netinkamai klausomės. Neįmanoma eiti į Kristų nepriklausomai nuo Bažnyčios. Vien proto pažinimas neaprėpia viso Apreiškimo turinio. Dar reikia širdies atvirumo, leidžiančio išgirsti netikėtus ir neįprastus paraginimus. Evangelistas rašo, kad išminčiai iš naujo išvydę žvaigždę „be galo džiaugėsi”. Iš šio ženklo jie pažino kūdikį ir jį pagarbino. Žvaigždė, Dievo žodis ir šio žodžio išaiškinimas nuvedė išminčius pas Betliejaus kūdikį. Evangelistas Matas taip nupasakoja Kristaus apsireiškimo įvykių seką. Evangelijos pasakojimas tęsiamas. Nors Erodas buvo prašęs išminčių sugrįžti ir pranešti apie kūdikio buvimo vietą, šie, sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, pasuko į savo šalį kitu keliu. Erodas nematė žvaigždės ir negalėjo atpažinti Betliejaus kūdikio. Jam nebuvo duota tos vidinės šviesos kaip Rytų išminčiams. Toliau evangelistas paaiškina tikrąsias Erodo užmačias. Jis, norėdamas atsikratyti pretendento į karališkąjį sostą, liepia išžudyti nekaltus kūdikius. Šios dienos skaitinyje pabrėžiamas išminčių klusnumas ir tai, kad Kūdikį saugojo pats Dievas. Čia dar kartą matome dvejopą Viešpaties veikimą. Viešpats veikia tiesiogiai ir tuo pat metu pasinaudodamas žmonių tarpininkavimu. Šie abu veikimo būdai papildo vienas kitą.

Girdėdami pasakojimą apie atvykusius į Jeruzalę išminčius iš Rytų, galime džiaugtis, sustiprinti savo viltį ir sykiu apmąstyti Apsireiškimo priėmimo sąlygas. Pirmajame skaitinyje, pranašo Izaijo ištraukoje, nusakoma žmonijos būsena: „nors žemę štai sutemos gaubia ir tautas tamsybės dengia“. Apaštalas Paulius Laiške efeziečiams kalba apie „paslaptį, kuri ankstesnėms žmonių vaikų kartoms nebuvo paskelbta”. Taigi pirmoji Viešpaties apsireiškimo priėmimo sąlyga – suvokti, kad esame tamsybėse, kad mums reikia sužinoti ir išmokti tai, ko savo jėgomis negalime pasiekti. Tai nepasiekiama vien tik studijuojant Raštus. Išminčiai iš Rytų leidosi apšviečiami žvaigždės šviesos, jie taip pat priėmė Raštų pamokymą. Tai nuostabus žinių troškimo ir gilaus nuolankumo derinys. Kitą pamoką duoda Erodas ir Jeruzalės vadovai. Jų nerimas užtemdė jiems ženklų prasmę.

Bažnyčios skelbiamas Dievo žodis sudaro sąlygas mums patikrinti asmeniškai gaunamus ženklus. Savo ruožtu vidiniai suvokimai ir patyrimai gaivina Dievo žodžio pažinimą.