2 eilinis sekmadienis (A)
Iz 49, 3. 5–6; 1 Kor 1, 1–3; Jn 1, 29–34
 

Šio sekmadienio liturginiuose skaitiniuose mums prabyla pranašas Izaijas, apaštalas Paulius ir Jonas Krikštytojas. Jie visi skirtingomis epochomis ir aplinkybėmis savaip kalba apie Jėzų. Jonas Krikštytojas du kartus prisipažįsta: „Aš jo nepažinojau” (Jn 1, 31.33). Paulius paaiškina, kad jis yra „Dievo valia pašauktas Kristaus Jėzaus apaštalas”. Per Izaiją atėjo apreiškimas apie Viešpaties tarną. Visi šie skirtingi liudijimai įmanomi tik tiesiogiai įsikišant gyvajam Dievui.

Pirmasis skaitinys yra iš Viešpaties tarno giesmių. Vienas šio Viešpaties tarno bruožas išlieka pastovus: jis egzistuoja kitiems. Jis yra Tarnas. Ketvirtojoje giesmėje (Iz 52, 13–53, 12) aprašoma, kaip šis Tarnas kenčia ir miršta dėl kitų nuodėmių. Ankstyvoji Bažnyčia šiame paveiksle įžvelgė Jėzų. Šio sekmadienio skaitinyje Tarnas ne tik suburia Izraelio likučius pasibaigus Babilono tremčiai. Jis taip pat vadinamas tautų šviesa, taip išganymas įgauna pasaulinį mastą. Ketvirtojoje Viešpaties tarno giesmėje aprašomas vedamas pjauti ėriukas (Iz 53, 7). Evangelijos skaitinyje Jonas Krikštytojas paliudija: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę”. Izraelio vardas reiškia „teparodo Dievas savo jėgą”. Šis vardas buvo suteiktas Jokūbui, visą naktį kovojusiam su angelu (Pr 32, 23–30). Po Babilono tremties šis vardas teko likučiui, susibūrusiam Jeruzalėje. Iš izraelitų likučio Dovydo giminės gimęs Dievo Sūnus Jėzus buvo atmestas savo tautos, tačiau jam vieninteliam visiškai tinka pranašo žodžiai: „Tu esi mano tarnas, <...> Izraeli, per tave savo šlovę apreikšiu!” Nuo Jėzaus prasideda naujasis Izraelis, iš pradžių apėmęs iš žydų kilusius krikščionis, vėliau Viduržemio jūros pagonis. Šventasis Paulius vadina visuotinę Bažnyčią „Dievo Izraeliu” (Gal 6, 16).

Keletą sekmadienių iš eilės girdėsite apaštalo Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams ištraukas. Šiandien skaitoma įžanga į šį laišką. Paulius adresuoja jį Dievo bendrijai Korinte. Achajos sostinė Korintas anuomet turėjo daugiau kaip pusę milijono gyventojų, iš kurių trys ketvirtadaliai buvo vergai. Šiame Viduržemio jūros uoste maišėsi įvairių rasių, tautų ir religijų žmonės. Šis miestas Romos imperijoje tapo prabangos, linksmybių, taip pat prostitucijos simboliu. Ir štai Korinte atsiranda „Dievo bažnyčia” – krikščionių bendruomenė, turinti ryšį su visuotine Bažnyčia. Naujai įtikėjusieji šventieji „šaukiasi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo”.

Jono evangelijoje Jėzaus krikštui suteikiama dar gilesnė prasmė negu sinoptinėse evangelijose. Jėzus krikštu pašvenčiamas atperkamajai misijai. Nekaltasis, Teisusis be nuodėmės miršta už kitų nuodėmes: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę”. Šiuose žodžiuose telpa visos pasaulio nuodėmės. Atperkamoji galia apima visą laiką ir erdvę. Jėzus pasirinkęs savo mirties valandos laiką, kai šventykloje Velykų vakarienei buvo pjaunami avinėliai (Jn 18, 28; 19, 31–37), norėjo pabrėžti, kad jis yra tasai Avinėlis, kuris išlaisvina žmones ir atveria naująją sandorą (Lk 22, 20). Ankstyvoji Bažnyčia, išreikšdama prisikėlimo pergalę, vadina Jėzų Velykų Avinėliu, įveikusiu mirtį, nuodėmę ir blogį. Petras savo laiške kalba apie atpirkimą „brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės” (1 Pt 1, 19). Apreiškimo knygoje aprašomas avinėlio vestuvių pokylis: „Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį” (Apr 19, 9).

Jonas Krikštytojas du kartus pareiškia nepažįstąs Jėzaus. Juk jie buvo giminaičiai. Ką tai turėtų reikšti? Pažinti Jėzų – tai atpažinti jį kaip Mesiją. Jono evangelijoje veiksmažodžiai „pažinti”, „matyti” ir „tikėti” vartojami sinonimiškai. Čia pat Jonas Krikštytojas du kartus pareiškia: „aš mačiau”. Jonas Krikštytojas matė Dievo dvasią, nusileidžiančią ant Jėzaus iš Nazareto (Plg. Iz 11, 2; 42, 1; 61, 1). Visi keturi evangelistai aprašo Dvasios nužengimą, tačiau tik evangelistas Jonas pažymi, kad „ji pasiliko virš jo”. Jėzus gauna ir teikia Dvasią be saiko (Jn 3, 34). Viešpats duoda ženklą Jonui Krikštytojui: „Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, tas ir bus”. Taigi Jonas gali būti tikras: „Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus”. Jonas Krikštytojas kalba apie ateisiantį po jo. Jėzus yra kiek jaunesnis už Joną ir kol kas beveik niekam nežinomas. Tuo tarpu Jonas skelbdamas sutraukia didžiules minias. Pirmtakui skirta „mažėti”, o Jėzui – „augti”. Šis pasikeitimas vyksta ne dėl didesnio dorybių laipsnio ar stebukladario šlovės. Jėzus, nors gimęs vėliau už Joną, „yra už jį pirmesnis”. Jonas tai suvokia ypatingo apreiškimo dėka. Jonas Krikštytojas nusako Jėzaus misiją dvejopai: „jis naikina pasaulio nuodėmę” ir „krikštija Šventąja Dvasia”. Evangelistui Jonui ypač svarbu pabrėžti Jono Krikštytojo užduotį liudyti. Evangelistas įterpia Jono Krikštytojo liudijimą į Evangelijos prologą, sutelkiantį teiginius apie įsikūnijusį Žodį. Vėliau evangelistas Jonas dar kartą pasitelkia Jono liudijimą (Jn 3, 22–30). Evangelistas neprimena Krikštytojo dvejonių, kai šis būdamas kalėjime siuntė mokinius pasiklausti Jėzaus, ar jis tikrai yra paliudytasis Mesijas. Tai nėra atsitiktinis dalykas. Evangelistas Jonas taip nusako savo Evangelijos tikslą: ji surašyta, „kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą” (Jn 20, 31). Įsikūnijęs Žodis yra slėpinys, jis turi būti atskleistas ir paliudytas. Pačiam Krikštytojui reikėjo apreiškimo, įgaliojančio liudyti. Krikščioniškajam tikėjimui įsikūnijusiu Žodžiu ir šiandien tebėra reikalingas liudijimas.