Enciklika UT UNUM SINT apie ekumeninę pareigą

1995 gegužės 25
 

ĮVADAS

1. Ut unum sint! Vatikano II Susirinkimo taip aistringai išreikštas kvietimas krikščionių vienybėn vis smarkiau skamba tikinčiųjų širdyse, ypač artinantis 2000 metams, kurie jiems bus šventasis Jubiliejus, Dievo Sūnaus, atėjusio išgelbėti žmoniją, Įsikūnijimo atminimas.

Tokios daugybės mūsų amžiaus kankinių, įskaitant visiškoje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia nesančių Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių narius, drąsus liudijimas teikia naujos jėgos Susirinkimo raginimui ir primena mums mūsų pareigą šiam raginimui paklusti ir jį įgyvendinti. Šie mūsų broliai ir seserys, kuriuos vienija dosnus savo gyvenimo atidavimas Dievo karalystės labui, akivaizdžiausiai rodo, jog kiekvieną susiskaldymo elementą galima įveikti bei nugalėti visiškai save dovanojant Evangelijos reikalui.

Kristus kviečia visus mokinius vienybėn. Karštai trokštu šį kvietimą šiandien atnaujinti ir ryžtingai vėl pakartoti primindamas tai, ką esu sakęs Romos koliziejuje 1994 metų Didįjį penktadienį po Kryžiaus kelio apmąstymų, parengtų mano garbingojo brolio Bartlamiejaus, Konstantinopolio ekumeninio patriarcho. Tada pareiškiau, jog tie, kurie tiki Kristų ir yra sekimo kankinių pėdomis vienijami, negali likti susiskaldę. Norėdami iš tiesų ir veiksmingai priešintis pasaulio tendencijai padaryti Atpirkimo slėpinį tuščią, jie privalo bendrai išpažinti tą pačią tiesą apie Kryžių (1). Kryžius! Antikrikščioniškasis judėjimas siekia jį nuvertinti ir padaryti nereikšmingą neigdamas, jog jis yra žmogaus naujo gyvenimo šaltinis, ir tvirtindamas, kad Kryžius nepajėgus atverti perspektyvą ar duoti vilčių. Žmogus, sakoma, tėra žemiškoji būtybė, turinti gyventi taip, tartum Dievo nebūtų.

2. Visiems akivaizdus viso to tikintiesiems keliamas iššūkis. Jie negali jo nepriimti. Iš tiesų, kaip jie galėtų atsisakyti Dievo padedami daryti visa, ką įstengia, idant būtų nugriautos susiskaldymo bei nepasitikėjimo sienos, įveiktos kliūtys bei prietarai, trukdantys skelbti išganymo per Jėzaus, kiekvieno žmogaus vienintelio Atpirkėjo, kryžių Evangeliją?

Dėkoju Viešpačiui, kad jis skatino mus žengti sunkiu, tačiau sykiu džiaugsmo kupinu krikščionių vienybės bei bendrystės keliu. Dialogai tarp konfesijų teologijos lygmeniu davė teigiamų ir apčiuopiamų rezultatų; tai drąsina mus eiti pirmyn.

Tačiau greta mokymo skirtumų, kuriuos reikia įveikti, krikščionims nevalia menkinti ir labai senos, iš praeities paveldėtos nesupratingumo, tarpusavio nesusipratimų bei prietarų naštos. Padėtį neretai dar labiau sunkina inertiškumas, abejingumas ir nepakankamas vienas kito pažinimas. Dėl šios priežasties angažavimasis ekumenizmui turi remtis širdžių atsivertimu ir malda, pastūmėsiančių imtis būtino istorinės atminties išgryninimo. Šventosios Dvasios malone Viešpaties mokiniai, gaivinami meilės, drąsos išvysti tiesą ir nuoširdaus troškimo vienas kitam atleisti bei susitaikyti, kviečiami iš naujo drauge apmąstyti savo skausmingą praeitį ir žaizdas, kurios, deja, atsiveria dar ir šiandien. Nuolat gaivia Evangelijos jėga jie kviečiami drauge nuoširdžiai ir visiškai objektyviai pripažinti padarytas klaidas ir jų apgailėtinų susiskaldymų pradžioje pasitaikiusius veiksnius. Tam reikia ramaus, aiškaus, tiesai įsipareigojusio ir Dievo gailestingumo gaivinamo žvilgsnio, pajėgaus išlaisvinti dvasią ir įkvėpti kiekvienam naują troškimą skelbti Evangeliją kiekvienos tautinės grupės ir tautos žmonėms.

3. Vatikano II Susirinkime Katalikų Bažnyčia negrįžtamai įsipareigojo žengti ekumeninės paieškos keliu, įsiklausydama į Viešpaties Dvasią, mokančią žmones įdėmiai skaityti „laiko ženklus”. Tai, ką Bažnyčia patyrė per tuos metus ir išgyvena dar ir dabar, padėjo jai giliau įsisąmoninti savo tapatybę ir misiją istorijoje. Katalikų Bažnyčia pripažįsta ir išpažįsta savo sūnų ir dukterų silpnybes, suvokdama, kad jų nuodėmės yra išdavystės ir kliudo įgyvendinti Išganytojo planą. Ji niekada nesiliauja atgailavusi, nes jaučiasi be perstojo kviečiama atsinaujinti pagal Evangeliją. Tačiau sykiu dar labiau ji pripažįsta ir aukština Viešpaties galią – Viešpaties, kuris, pripildęs ją šventumo dovanos, ją traukia ir daro panašią į savo Kančią bei Prisikėlimą.
Pamokyta daugelio savo istorijos įvykių, Bažnyčia stengiasi atsikratyti bet kurios vien žmogiškos atsparos, kad radikaliai gyventų evangelinių palaiminimų įstatymu. Žinodama, kad tiesai nusilenkiama tiktai pačios tiesos, „švelniai ir drauge galingai veikiančios protą” (2), galia, jinai netrokšta nieko, išskyrus laisvę skelbti Evangeliją. Iš tiesų Bažnyčia vykdo savo valdžią tarnaudama tiesai ir artimo meilei.

Aš pats pasirengęs skatinti kiekvieną tinkamą iniciatyvą, kuria būtų siekiama padaryti visos katalikų bendruomenės liudijimą suprantamą visu jo grynumu ir nuoseklumu, ypač artėjant naujajam tūkstantmečiui, nepaprastam akimirksniui, kurio laukdama ji prašo Viešpaties, kad krikščionių vienybė augtų iki visiško susivienijimo (3). Šio tauraus tikslo siekiama ir šia enciklika. Šiuo iš esmės pastoracinio pobūdžio dokumentu norima paremti visų, dirbančių vienybės labui, pastangas.

4. Tai aiški Romos vyskupo kaip apaštalo Petro įpėdinio užduotis. Vykdau ją giliai įsitikinęs, jog paklūstu Viešpačiui, ir aiškiai suvokdamas savo žmogiškąjį trapumą. Juk jei pats Kristus patikėjo Petrui šią ypatingą misiją Bažnyčioje ir ragino jį stiprinti brolius, tai jis taip pat leido jam suvokti savo žmogiškąjį silpnumą ir ypatingą atsivertimo būtinybę: „O tu sutvirtėjęs stiprink savo brolius!” (Lk 22, 32). Būtent žmogiškasis Petro silpnumas akivaizdžiai parodo, jog popiežius, vykdydamas šią ypatingą tarnybą Bažnyčioje, visiškai priklauso nuo Viešpaties malonės ir maldos: „Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavo tikėjimas nesusvyruotų” (Lk 22, 32). Petro ir jo įpėdinių atsivertimas remiasi paties Atpirkėjo malda; šioje invokacijoje nuolatos dalyvauja ir Bažnyčia. Mūsų ekumeninėje epochoje, ženklinamoje Vatikano II Susirinkimo, Romos vyskupo misija ypač skirta Kristaus mokinių visiškos bendrystės būtinybei priminti.

Pats Romos vyskupas turi karštai persiimti Kristaus malda už tą atsivertimą, kuris būtinas „Petrui”, kad galėtų tarnauti broliams. Todėl nuoširdžiai prašau prie šios maldos prisidėti Katalikų Bažnyčios tikinčiuosius ir visus krikščionis. Tegu visi su manimi meldžiasi už tokį atsivertimą.

Žinome, kad savo žemiškosios kelionės metu Bažnyčia yra patyrusi ir dar patirs priešiškumą bei persekiojimus. Tačiau ją palaikanti viltis yra nepajudinama, kaip nesugriaunamas ir iš šios vilties kylantis džiaugsmas. Juk tvirta ir amžina uola, ant kurios ji rymo, yra jos Viešpats Jėzus Kristus.
 

I. KATALIKŲ BAŽNYČIOS EKUMENINĖ PAREIGA

Dievo planas ir bendrystė

5. Drauge su visais Kristaus mokiniais Katalikų Bažnyčia grindžia savo ekumeninę pareigą surinkti visus į viena pagal Dievo planą. Iš tiesų „Bažnyčia yra ne savyje užsisklendusi tikrovė, bet nuolatos atvira misijinei ir ekumeninei dinamikai, nes ji pasiųsta į pasaulį skelbti ir liudyti, dabartinti ir skleisti bendrystės slėpinį, sudarantį jos esmę: suvienyti visus ir viską Kristuje, būti visiems ‘neatsiejamas vienybės sakramentas’“ (4).

Jau Senajame Testamente pranašas Ezechielis, turėdamas omenyje tuometinę Dievo tautos padėtį ir naudodamasis kaip paprastais simboliais dviem pagaliais, kuriuos paėmęs suglaudė vieną su kitu ir sujungė savo rankoje, taip išreiškė Dievo valią surinkti iš visur išsklaidytos savo tautos narius: „Aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta. Tuomet tautos žinos, kad aš, Viešpats, pašventinu Izraelį” (plg. 37, 16–28). Jono evangelijoje, atsižvelgiant į ano meto Dievo tautos padėtį, Dievo vaikų vienybės pagrindu laikoma Kristaus mirtis: „Jėzui reikės mirti už tautą, ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus” (11, 51–52). Iš tiesų Jėzus, kaip aiškinama Laiške efeziečiams, nuvertė „viduryje stovinčią pertvarą”, „kryžiumi <…> pats savyje sugriaudamas priešiškumą” (plg. 2, 14–16).

6. Visos išsklaidytos žmonijos vienybė yra Dievo valia. Dėl to jis pasiuntė savo Sūnų, kad jis, mirdamas ir prisikeldamas už mus, dovanotų mums savo meilės Dvasią. Kryžiaus aukos išvakarėse pats Jėzus meldžiasi Tėvui už savo mokinius bei visus, kurie jį tiki, kad jie būtų viena, būtų gyva bendruomenė. Iš čia kyla ne tik pareiga, bet ir atsakomybė Dievui atsižvelgiant į jo planą, atsakomybė, tenkanti žmonėms, per krikštą tampantiems Kristaus Kūnu, kuriame privalu pilnatviškai įgyvendinti susitaikinimą ir bendrystę. Kaip galima likti susiskaldžiusiems, jei krikštu buvome „panardinti” į Viešpaties mirtį, tai yra į patį aktą, kuriuo Dievas per Sūnų sugriovė pertvaras? „Pasidalijimas ir atvirai prieštarauja Kristaus valiai, ir yra papiktinimas pasauliui, ir kenkia šventam uždaviniui skelbti Evangeliją visai kūrinijai” (5).

Ekumeninis kelias – Bažnyčios kelias

7. „Tačiau amžių Viešpats išmintingai ir kantriai vykdo mumyse, nusidėjėliuose, savo malonės planą, pastaruoju metu vis gausiau imdamas skleisti tarpusavyje pasidalijusiuose krikščionyse apgailestavimą ir vienybės troškimą. Ši malonė visur yra paveikusi labai daug žmonių. Šventosios Dvasios malonei veikiant, ir tarp nuo mūsų atsiskyrusiųjų brolių vis labiau plečiasi sąjūdis visų krikščionių vienybei atkurti. Šiame vienybės sąjūdyje, vadinamame ekumeniniu, dalyvauja visi garbinantieji triasmenį Dievą ir išpažįstantieji Jėzų Viešpačiu bei Išganytoju, ir ne tik paskirai, bet ir susibūrę į bendruomenes, kuriose jie išgirdo Evangeliją ir kurias vadina savo ir Dievo Bažnyčia. Kone visi, nors skirtingai, jie trokšta vienos ir regimos Dievo Bažnyčios, kuri būtų tikrai visuotinė ir pasiųsta į visą pasaulį, idant pasaulis atsiverstų į Evangeliją ir taip būtų išganytas Dievo garbei” (6).

8. Ši dekreto Unitatis redintegratio ištarmė skaitytina viso susirinkiminio mokymo kontekste. Vatikano II Susirinkimas išreiškia Bažnyčios sprendimą imtis ekumeninės užduoties krikščionių vienybės labui ir vykdyti tai įsitikinus bei ryžtingai: „Šis Šventasis Susirinkimas ragina visus katalikus įžvelgti laiko ženklus ir uoliai dalyvauti ekumeniniame sąjūdyje” (7).

Skelbiant katalikiškuosius ekumenizmo principus, dekrete Unitatis redintegratio pirmiausia laikomasi konstitucijos Lumen gentium skyriuje apie Dievo tautą išdėstyto mokymo apie Bažnyčią (8). Sykiu atsižvelgiama į Susirinkimo religijos laisvės deklaracijos Dignitatis humanae ištarmes (9).

Katalikų Bažnyčia kupina vilties priima ekumeninį įpareigojimą kaip tikėjimo apšviestos ir meilės vadovaujamos krikščioniškosios sąžinės imperatyvą. Čia irgi galima pritaikyti šv. Paulius žodžius pirmiesiems Romos krikščionims: „Dievo meilė išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios” (Rom 5, 5), todėl „viltis neapgauna” (Rom 5, 5). Tai krikščionių vienybės viltis, kurios dieviškoji versmė yra Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios Trejybės vienybė.

9. Pats Jėzus savo kančios valandą meldėsi, kad visi būtų viena (plg. Jn 17, 21). Ši vienybė, kurią Viešpats dovanojo savo Bažnyčiai ir kuria jis norėjo visus aprėpti, yra ne koks nors priedėlis, bet sudaro pačią jo veiklos šerdį. Ir ji taip pat nėra šalutinis jo mokinių bendruomenės atributas, bet, priešingai, priklauso pačiai šios bendruomenės prigimčiai. Dievas nori Bažnyčios, nes nori vienybės, per kurią pasireiškia visa jo agape gelmė.

Juk šita Šventosios Dvasios dovanotoji vienybė nėra vien asmenų sambūris, kaip vienas prie kito pridėtų individų suma. Tai vienybė, pagrįsta tikėjimo išpažinimo, sakramentų ir hierarchinės bendrystės ryšiais (10). Tikintieji yra viena, nes per Dvasią yra bendrystėje su Sūnumi ir būdami jame – jo bendrystėje su Tėvu: „O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi” (1 Jn 1, 3). Todėl Katalikų Bažnyčiai krikščionių bendrystė yra ne kas kita, kaip malonės jiems išraiška, malonės, per kurią Dievas juos padaro savo paties bendrystės – jo amžinojo gyvenimo – dalyviais. Tad Kristaus žodžiai: „Tegul visi bus viena” yra malda Tėvui, kad jis iki galo įgyvendintų savo planą ir visiems atskleistų, „kaip turi išsipildyti slėpinys, nuo amžių uždengtas Dieve – visų dalykų Kūrėjyje” (Ef 3, 9). Tikėti Kristų, vadinasi, norėti vienybės; norėti vienybės, vadinasi, norėti Bažnyčios; norėti Bažnyčios, vadinasi, norėti malonės bendrystės, nuo amžinybės atitinkančios Dievo planą. Tad štai kokia Kristaus maldos „Ut unum sint” reikšmė.

10. Dabartinėmis aplinkybėmis, paženklintomis krikščionių pasidalijimo ir visiškos bendrystės pasitikėjimo kupinos paieškos, tikintieji katalikai jaučiasi smarkiai raginami Bažnyčios Viešpaties. Vatikano II Susirinkimas sustiprino jų pastangas skaidria ir visoms bažnytinėms vertybėms, esamoms tarp kitų krikščionių, atvira ekleziologine vizija. Vadovaudamiesi tikėjimo dvasia, tikintieji katalikai imasi ekumeninės problematikos.

Susirinkimas teigia, kad Kristaus Bažnyčia yra „Katalikų Bažnyčia, valdoma Petro įpėdinio ir bendrystėje su juo esančių vyskupų”, ir pripažįsta, jog „už jos regimos sandaros ribų esama gausių šventumo ir tiesos elementų, kurie, būdami Kristaus Bažnyčiai priklausančios dovanos, yra akstinas visuotinei katalikiškai vienybei” (11).

„Tad nors mes tikime, kad tos atsiskyrusiosios Bažnyčios ir bendruomenės patiria trūkumų, išganymo slėpinyje jos anaiptol nėra beprasmės ir bereikšmės. Kristaus Dvasia neatsisako naudotis jomis kaip išganymo priemonėmis, kurių galia kyla iš pačios malonės ir tiesos pilnatvės, patikėtos Katalikų Bažnyčiai” (12).

11. Taip Katalikų Bažnyčia patvirtina, kad per du tūkstančius savo istorijos metų ji išliko vienybėje su visomis gėrybėmis, kuriomis Dievas nori apdovanoti savo Bažnyčią, nepaisant neretai didelių ją krėtusių krizių, kai kurių jos tarnautojų neištikimybės ir kasdien jos narių daromų klaidų. Katalikų Bažnyčia žino, kad dėl Dvasios jai teikiamo palaikymo kai kurių jos vaikų silpnybės, vidutiniškumas, nuodėmės ir kartais išdavystės negali sugriauti to, kuo Dievas ją apdovanojo pagal savo malonės planą. Negana to, „pragaro vartai jos nenugalės” (Mt 16, 18). Tačiau Katalikų Bažnyčia neužmiršta, kad daugelis jos narių aptemdo Dievo planą. Kalbant apie krikščionių vienybės stygių, dekrete dėl ekumenizmo neignoruojama abiejų pusių kaltė (13) ir pripažįstama, jog atsakomybės negalima priskirti vien „kitiems”. Vis dėlto Dievo malonė lemia, kad neįmanoma sugriauti nei to, kas sudaro Kristaus Bažnyčios struktūrą, nei su kitomis Bažnyčiomis bei bažnytinėmis bendruomenėmis tebeegzistuojančios bendrystės.

Iš tiesų pašventinimo bei tiesos elementai, kurių kitose krikščionių bendruomenėse yra nevienodai, sudaro jų ir Katalikų Bažnyčios bendrystės, nors ir netobulos, objektyvų pagrindą.

Vienintelė Kristaus Bažnyčia veikliai yra kitose krikščionių bendruomenėse tokiu mastu, kokiu tie elementai jose glūdi. Būtent dėl šios priežasties Vatikano II Susirinkimas kalba apie tam tikrą, kad ir netobulą, bendrystę. Konstitucijoje Lumen gentium pabrėžiama, jog Katalikų Bažnyčia žino esanti daugeliu atžvilgių susieta (14) su tomis bendruomenėmis tam tikros autentiškos vienybės Šventojoje Dvasioje.

12. Toje pačioje konstitucijoje išsamiai išdėstyti „pašventinimo ir tiesos elementai”, kurie įvairiais būdais glūdi ir veikia už regimų Katalikų Bažnyčios ribų: „Mat daugelis gerbia Šventąjį Raštą kaip tikėjimo ir gyvenimo normą, rodo tikrą religinį uolumą, mylėdami tiki visagalį Dievą Tėvą ir Kristų, Dievo Sūnų, Išganytoją, yra paženklinti krikštu, kuris juos jungia su Kristumi, ir net pripažįsta bei priima ir kitus sakramentus savo Bažnyčiose ar bažnytinėse bendruomenėse. Daugelis jų džiaugiasi ir vyskupyste, švenčia šventąją Eucharistiją bei puoselėja pamaldumą Dievą pagimdžiusiajai Mergelei. Prie to dar pridėtina maldų ir kitų dvasinių gėrybių bendrystė, netgi savotiška tikra sąjunga Šventojoje Dvasioje, nes jos pašvenčiamoji galia savo dovanomis bei malonėmis veikia ir juos, kai kuriuos sustiprindama net tada, kai jie žudomi. Šitaip Dvasia visus Kristaus mokinius skatina trokšti ir veikti, Kristaus nustatytu būdu siekiant visų taikaus susijungimo į vieną kaimenę, vadovaujamą vieno ganytojo” (15).

Kalbant apie ortodoksų Bažnyčias, Susirinkimo dekrete dėl ekumenizmo pareikšta, kad „Eucharistijos šventimu šiose dalinėse Bažnyčiose statoma ir auga Dievo Bažnyčia” (16). Visa tai pripažinti reikalauja tiesa.

13. Tame pačiame dokumente blaiviai formuluojamos tokios padėties implikacijos mokymui. Kalbant apie šias bendruomenes, pareiškiama: „Visi per krikštą išteisinti tikėjimu, yra įjungti į Kristų, todėl jie teisėtai vadinasi krikščionimis, o Katalikų sūnūs pagrįstai pripažįsta juos savo broliais Viešpatyje” (17).

Atkreipiant dėmesį į daugelį teigiamų elementų, esamų kitose Bažnyčiose bei bažnytinėse bendruomenėse, dekrete priduriama: „Visa tai, kas kyla iš Kristaus ir į jį veda, teisėtai priklauso vienatinei Kristaus Bažnyčiai. Mūsų atsiskyrusieji broliai taip pat atlieka nemaža šventų krikščionių tikėjimo apeigų. Nėra abejonės, kad jos įvairiais būdais, priklausomai nuo skirtingo kiekvienos Bažnyčios ar bendruomenės pobūdžio, tikrai gali kurti malonės gyvenimą ir turi būti laikomos tinkamomis priemonėmis pasiekti išganymo bendrystę” (18).

Tai ekumenizmui itin svarbūs tekstai. Už katalikų bendruomenės ribų nėra bažnytinės tuštumos. Daug labai vertingų elementų, kurie Katalikų Bažnyčioje yra Bažnyčią sudarančių išganymo priemonių bei malonės dovanų pilnatvės dalis, galima rasti ir kitose krikščionių bendruomenėse.

14. Visiems šiems elementams būdinga kreipti į vienybę, kur jie reikštųsi pilnatviškai. Čia nekalbama apie visų turtų, išbarstytų įvairiose krikščionių bendruomenėse, mechanišką surinkimą į viena, siekiant Bažnyčios, kurios Dievas trokštų ateityje. Laikydamasi didžiosios Tradicijos, paliudytos Rytų ir Vakarų tėvų, Katalikų Bažnyčia tiki, kad Sekminių įvykyje Dievas jau parodė Bažnyčią kaip eschatologinę tikrovę, rengtą „nuo teisiojo Abelio laikų” (19). Ji jau yra duota. Dėl šios priežasties mes gyvename paskutiniaisiais laikais. Šios jau duotos Bažnyčios elementai pilnatviškai egzistuoja Katalikų Bažnyčioje ir be tokios pilnatvės kitose bendruomenėse (20), kur tam tikri krikščioniškojo slėpinio elementai kartais net paveikiau iškyla aikštėn. Ekumenizmo tikslas yra stengtis, kad dalinė krikščionių bendrystė išaugtų į visišką bendrystę tiesoje ir meilėje.

Atsinaujinimas ir atsivertimas

15. Pereidamas nuo krikščioniškosios sąžinės principų bei pareigų prie ekumeninės kelionės vienybės link įgyvendinimo, Vatikano II Susirinkimas pirmiausia pabrėžia vidinio atsivertimo būtinybę. Mesijinis skelbimas „atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė” ir iškart po to raginimas „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija” (Mk 1, 15), kuriuo Jėzus pradeda savo misiją, žymi esminį elementą, būdingą kiekvienai naujai pradžiai: pamatinę evangelizacijos kiekvienu Bažnyčios išganymo kelionės tarpsniu būtinybę. Tai ypač pasakytina apie procesą, pradėtą Vatikano II Susirinkimo, kuris į atsinaujinimo matmenį įterpė ekumeninę užduotį suvienyti vienas nuo kito atsiskyrusius krikščionis. „Nėra tikro ekumenizmo be vidinio atsivertimo” (21).

Susirinkimas kviečia atsiversti ir asmeniškai, ir bendruomeniškai. Bet kurios krikščionių bendruomenės vienybės troškimas neatsiejamas nuo jos ištikimybės Evangelijai. Savo krikščioniškąjį pašaukimą įgyvendinančių asmenų atveju Susirinkimas kalba apie vidinį atsivertimą, dvasios atsinaujinimą (22).

Tad kiekvienam privalu radikaliau atsiversti į Evangeliją ir, niekad neišleidžiant iš akių Dievo plano, pakeisti savo žvilgsnį. Per ekumenizmą „įstabių Dievo darbų” (mirabilia Dei) apmąstymas praturtėja naujomis erdvėmis, kuriose trivienis Dievas žadina malonės veikimą: suvokimu, kad Dvasia veikia kitose krikščionių bendruomenėse, šventumo pavyzdžių atradimu, šventųjų bendrystės didžiulių turtų patirtimi, sąlyčiu su nenumanytais krikščioniškosios užduoties aspektais. Atitinkamai padidėja atgailos poreikis, sąmoningiau pradedamas suvokti tam tikras brolišką meilę žeidžiantis atmetimas, tam tikras atsisakymas atleisti, tam tikras išdidumas, su Evangelija nesuderinamas užsispyrimas smerkti „kitą pusę”, iš nesveiko išpuikimo kylanti panieka. Tad visą krikščionių gyvenimą ženklina ekumeninis rūpestis, ir jie kviečiami leistis būti jo tartum formuojami.

16. Susirinkimo mokyme atsinaujinimas, atsivertimas ir reforma aiškiai tarpusavyje susieti. Susirinkimas teigia, kad „keliaujančioji Bažnyčia Kristaus šaukiama imtis šio nuolatinio atsinaujinimo, kuris jai, kaip žmogiškai ir žemiškai institucijai, visuomet reikalingas. Tad jeigu, atsižvelgiant į dalykų padėtį ir meto aplinkybes, <…> kai ko laikomasi nebe taip tiksliai, tebūnie tai tinkamu laiku teisingai ir reikiamai atnaujinta” (23). Nė viena krikščionių bendruomenė negali išvengti šio kvietimo.

Įsitraukdamos į atvirą dialogą, bendruomenės padeda sau bendrai pažvelgti į save apaštališkosios Tradicijos šviesoje. Tai akina jas klausti, ar jos tikrai deramai išreiškia viską, ką Šventoji Dvasia perteikė per apaštalus (24). Jei kalbėtume apie Katalikų Bažnyčią, tai į šiuos reikalavimus bei perspektyvas esu atkreipęs dėmesį ne kartą, pavyzdžiui, Rusios krikšto tūkstantmečio proga (25) arba minint šventųjų Kirilo ir Metodijaus evangelizacinį darbą prieš tūkstantį šimtą metų (26). Visai neseniai Popiežiškosios krikščionių vienybės skatinimo tarybos, man aprobavus, išleistame Ekumenizmo principų ir normų įgyvendinimo vadove šie reikalavimai buvo pritaikyti pastoracijos sričiai (27).

17. O dėl kitų krikščionių, tai komisijos Fides et Constitutio pagrindiniuose dokumentuose (28) ir gausių dvišalių dialogo komisijų pareiškimuose krikščionių bendruomenėms jau pasiūlytos naudingos priemonės suvokti, ko reikia ekumeniniam sąjūdžiui ir atsivertimui, kuris turėtų jį sužadinti. Šie dokumentai svarbūs dvejopu požiūriu: jie parodo jau pasiektą žymią pažangą ir kartu įkvepia viltį, nes yra patikimas tęstinų bei gilintinų tyrinėjimų pagrindas.

Bendrystė, didėjanti įgyvendinant nuolatinę reformą apaštališkosios Tradicijos šviesoje, dabartinėmis krikščioniškosios tautos aplinkybėmis neabejotinai yra vienas būdingiausių bei svarbiausių ekumenizmo bruožų. Kita vertus, tai drauge esminis jo ateities laidas. Katalikų Bažnyčios tikintieji negali nepastebėti, kad Vatikano II Susirinkimo ekumeninis polėkis yra vienas iš tuometinių Bažnyčios pastangų ištirti save Evangelijos ir didžiosios Tradicijos šviesoje rezultatų. Tai gerai suprato mano pirmtakas popiežius Jonas XXIII, kuris, sušaukdamas Susirinkimą, atsisakė atsieti aggiornamento nuo ekumeninio atsivėrimo (29). Baigiantis Susirinkimui, popiežius Paulius VI patvirtino ekumeninį Susirinkimo pašaukimą, atnaujindamas meilės dialogą su Bažnyčiomis, bendrystės ryšiais susisaisčiusiomis su Konstantinopolio patriarchu, ir drauge su juo padarydamas konkretų ir itin reikšmingą gestą, kuriuo praeities ekskomunikos buvo „atiduotos užmarščiai” – „pašalintos iš Bažnyčių atminties ir erdvės”. Derėtų neužmiršti, kad specialios institucijos ekumenizmo reikalams įsteigimas sutampa su Vatikano II Susirinkimo rengimo pradžia (30) ir kad per šią instituciją kitų krikščioniškųjų bendruomenių nuomonės bei vertinimai įsiterpė į didžiuosius debatus dėl Apreiškimo, dėl Bažnyčios, dėl ekumenizmo esmės ir religijos laisvės.

18. Tęsiant per Susirinkimo atidarymą išreikštą popiežiaus Jono XXIII mintį (31), Dekrete dėl ekumenizmo doktrinos skelbimo būdas laikomas vienu iš nuolatinės reformos elementų (32). Čia nekalbama apie tikėjimo paveldo modifikavimą, dogmų reikšmės keitimą, esminių žodžių iš jų pašalinimą, tiesos pritaikymą epochos polinkiams, tam tikrų straipsnių iš Credo išbraukimą klaidingai teisinantis, jog jie šiandien nebesuprantami. Dievo norimą vienybę galima įgyvendinti tiktai visiems pritariant visam apreikštojo tikėjimo turiniui. Tikėjimo srityje kompromisas yra prieštaravimas Dievui, kuris yra Tiesa. Kas Kristaus, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas” (Jn 14, 6), Kūne galėtų kaip teisėtą traktuoti susitaikymą, pasiektą tiesos sąskaita? Susirinkimo paskelbtoje religijos laisvės deklaracijoje Dignitatis humanae tiesos, „ypač tiesos apie Dievą ir jo Bažnyčią” (33), paieška ir pritarimas jos reikalavimams priskiriami žmogaus orumui. Todėl tiesą išduodantis „buvimas kartu” prieštarautų savo bendrystę siūlančiam Dievui ir kiekvienoje žmogaus širdyje giliai slypinčiam tiesos poreikiui.

19. Vis dėlto doktriną reikia pateikti taip, kad ji būtų suprantama tiems, kuriems ją Dievas adresavo. Enciklikoje Slavorum apostoli priminiau, kad dėl šios priežasties Kirilas ir Metodijus stengėsi Biblijos idėjas ir graikų teologijos sąvokas perteikti labai skirtingame mąstymo bei istorinės patirties kontekste. Jie norėjo, kad vienas Dievo žodis „taptų prieinamas išraiškos formomis, būdingomis kiekvienai atskirai civilizacijai” (34). Jie suvokė negalį „primetinėti tautoms, kurioms skelbti jiems buvo skirta, nei neginčytino graikų kalbos ir bizantinės kultūros pranašumo, nei pažangesnės visuomenės, kurioje jie buvo užaugę, papročių ir gyvenimo būdo” (35). Taip jie įgyvendino „tobulą bendrystę meilėje”, bendrystę, „kuri apsaugo Bažnyčią nuo bet kurios etninio partikuliarizmo ir išskirtinumo ar rasinių prietarų formos ir nuo bet kokios nacionalistinės arogancijos” (36). Vadovaudamasis ta pačia dvasia, kreipiausi ir į Australijos senuosius gyventojus: „Negalite būti į dvi dalis padalyta tauta <…>. Jėzus kviečia jus priimti jo žodžius ir vertybes savo pačių kultūroje” (37). Kadangi tikėjimo dovana savo prigimtimi skirta visai žmonijai, ją reikia perteikti visose kultūrose. Juk elementas, lemiantis bendrystę tiesoje, yra tiesos reikšmė. Reikšti tiesą galima įvairiomis formomis. Ir pasirodo, jog, norint šiandieniams žmonėms perteikti Evangelijos naujieną jos nekintama reikšme, būtina atnaujinti raiškos formas (38).

„Taigi šis atsinaujinimas turi aiškią ekumeninę reikšmę” (39). Ir čia kalbama ne tik apie tikėjimo raiškos būdo, bet ir paties tikėjimo gyvenimo atnaujinimą. Galima paklausti: kas turėtų imtis šio atnaujinimo? Susirinkimas į tai aiškiai atsako: „Vienybės atkūrimas yra visos Bažnyčios, tiek tikinčiųjų, tiek ganytojų rūpestis, ir kiekvienas pagal išgales turėtų jo siekti tai kasdieniu krikščionišku gyvenimu, tai teologiniais ir istoriniais tyrinėjimais” (40).

20. Visa tai ekumeninei veiklai itin svarbu bei iš pagrindų reikšminga. Iš to nedviprasmiškai paaiškėja, kad ekumenizmas, krikščionių vienybės sąjūdis, nėra vien koks nors „priedėlis”, priduriamas prie Bažnyčios tradicinės veiklos. Priešingai, jis organiškai susijęs su jos gyvenimu bei veikla ir dėl to turi visa tai persunkti ir būti tartum vaisius medžio, kuris sveikai ir derliai auga ligi visiško išsiskleidimo.

Tokia Bažnyčios vienybe tikėjo ir tokios visų krikščionių vienybės tikėjosi popiežius Jonas XXIII. Kalbėdamas apie kitus krikščionis, didžiąją krikščionių šeimą, jis atkreipė dėmesį: „To, kas mus vienija, yra daugiau už tai, kas skiria”. Vatikano II Susirinkimas savo ruožtu ragina: „Teatmena visi Kristaus tikintieji, kad juo tyriau jie stengsis gyventi pagal Evangeliją, juo sėkmingiau ugdys krikščionių vienybę ir net gyvens ja. Mat juo glaudžiau jie susivienys bendrystėje su Tėvu, Žodžiu ir Dvasia, juo nuoširdžiau ir lengviau įstengs didinti tarpusavio broliškumą” (41).

Pirmenybė maldai

21. „Širdies atsivertimą ir gyvenimo šventumą, lydimą privačių ir viešų maldų už krikščionių vienybę, reikia laikyti tarsi viso ekumeninio sąjūdžio siela ir pagrįstai galima vadinti dvasiniu ekumenizmu” (42).

Žengiama keliu, vedančiu į širdies atsivertimą, į meilę Dievui ir kartu broliams – visiems broliams, taip pat ir tiems, kurie nėra visiškoje bendrystėje su mumis. Iš meilės kyla vienybės troškimas ir tiems, kurie jos reikalingumą nuolatos ignoravo. Meilė yra žmonių ir bendruomenių bendrystės architektė. Mylėdami vienas kitą trokštame mūsų bendrystę gilinti, tobulinti. Meilė kreipiasi į Dievą kaip į tobulą bendrystės šaltinį – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybę, – kad iš jo pasisemtų jėgų stiprinti žmonių ir bendruomenių bendrystę arba atkurti ją tarp dar pasidalijusių krikščionių. Meilė yra gili srovė, gaivinanti procesą vienybės link ir teikianti jam jėgos.

Tokia meilė tobuliausiai išreiškiama bendra malda. Kai broliai, tarp kurių nėra tobulos bendrystės, susirenka bendrai maldai, Vatikano II Susirinkimas jų maldą vadina viso ekumeninio sąjūdžio siela. Tai „labai sėkminga priemonė išmelsti vienybės malonei”, „parodo tikruosius ryšius, dar ir šiandien tebejungiančius katalikus su atsiskyrusiaisiais broliais” (43). Net ir tada, kai formaliai meldžiamasi ne už krikščionių vienybę, bet kitomis intencijomis, pavyzdžiui, už taiką, malda, kaip tokia, tampa vienybės išraiška ir patvirtinimas. Bendra krikščionių malda pats Kristus kviečiamas aplankyti jo besišaukiančiųjų bendruomenę: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų” (Mt 18, 20).

22. Krikščionims kartu meldžiantis vienybės tikslas tartum priartėja. Tiesiantis į tą vienybės šaltinį, kuris yra Jėzus Kristus, ilga krikščionių istorija, paženklinta daugybės pasidalijimų, tarsi vėl susijungia. Jis „yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius” (Žyd 13, 8). Kristus tikrai yra maldos bendrystėje; jis meldžiasi „mumyse”, „su mumis” ir „už mus”. Jis vadovauja mūsų maldai Dvasioje Guodėjoje, kurią jis savo Bažnyčiai jau suteikė bei dovanojo Vakarienės menėje Jeruzalėje, įsteigdamas ją kaip pirmapradiškai vieningą.

Ekumeniniame kelyje vienybės link pirmenybė tikrai teiktina bendrai maldai, apie Kristų besiburiančiųjų maldos vienybei. Jei krikščionims pavyks, nepaisant savo susiskaldymų, vis labiau bendra malda susivienyti apie Kristų, tai jie vis geriau suvoks, kad tai, kas juos skiria, yra maža, palyginti su tuo, kas vienija. Vis dažniau ir reguliariau maldoje susitikinėdami priešais Kristų, jie įgis drąsos imtis visos skausmingos žmogiškosios susiskaldymų tikrovės ir vėl bus kartu Bažnyčios bendruomenėje, kurią Kristus, nepaisydamas visų žmogiškųjų silpnybių bei ribotybių, nepaliaujamai statydina Šventojoje Dvasioje.

23. Galiausiai maldos bendrystė skatina naujomis akimis pažvelgti į Bažnyčią ir krikščionybę. Nevalia užmiršti, kad Viešpats meldė Tėvą savo mokinių vienybės, idant jie liudytų jo misiją, ir pasaulis įtikėtų, jog jis siųstas Tėvo (plg. Jn 17, 21). Galima sakyti, kad ekumeninis sąjūdis tam tikra prasme kilo iš neigiamos patirties tų, kurie, skelbdami vieną Evangeliją, kiekvienas remdavosi savo Bažnyčia ar bažnytine bendruomene; šio nenuoseklumo negalėjo nepastebėti išganymo naujienos klausytojai ir dėl to laikė tai kliūtimi priimti Evangeliją. Ši rimta kliūtis, deja, dar neįveikta. Tiesa, kad tarp mūsų dar nėra visiškos bendrystės. Tačiau, nepaisant mūsų pasidalijimų, esame kelyje į visišką vienybę, tokią vienybę, kokia buvo būdinga apaštališkajai Bažnyčiai jos ištakose ir kokios sąžiningai siekiame; tai liudija mūsų bendra, tikėjimo įkvėpta malda. Šiai maldai susirenkame Kristaus, kuris yra Vienas, vardu. Jis yra mūsų vienybė.

„Ekumeninė” malda tarnauja krikščioniškajai misijai ir jos įtikinamumui. Todėl jos ypač neturėtų trūkti Bažnyčios gyvenime ir kiekvienoje veikloje, kuria siekiama skatinti krikščionių vienybę. Yra taip, tartum turėtume nuolatos grįžti į Didžiojo ketvirtadienio Vakarienės menę, net jei mūsų bendras buvimas toje vietoje ir nebūtų tobulas, kol nebus įveiktos kliūtys, stovinčios skersai kelio visiškai bažnytinei bendrystei, ir visi krikščionys galės susirinkti bendrai švęsti Eucharistiją (44).

24. Džiugu konstatuoti, kad daugelis ekumeninių sąjūdžių beveik visada praktikuoja maldą, kuri netgi būna jų kulminacija. Maldos už krikščionių vienybę savaitė, švenčiama sausio mėnesį arba kai kuriose šalyse Sekminių laiku, tapo paplitusia ir tvirta tradicija. Tačiau ir be jos per metus yra daug progų, skatinančių krikščionis susirinkti bendrai maldai. Čia norėčiau priminti popiežiaus piligriminių kelionių į Bažnyčias šių dienų oikumene įvairiuose žemynuose bei šalyse ypatingą patirtį. Vatikano II Susirinkimas – tai gerai suvokiu – pastūmėjo popiežių imtis savo apaštališkosios tarnybos vykdymo šiuo ypatingu aspektu. Negana to, Susirinkimas padarė taip, kad popiežiui, atliekančiam savo kaip Romos vyskupo vaidmenį bendruomenės labui, tokios piligriminės kelionės taptų aiškia būtinybe (45). Per beveik kiekvieną mano vizitą būdavo ekumeninis susitikimas ir Kristuje bei jo Bažnyčioje vienybės trokštančių brolių ir seserų bendra malda. Su ypatingu vidiniu jauduliu prisimenu bendrą maldą su anglikonų bendruomenės primu Canterbury katedroje 1982 metų gegužės 29 dieną, kai tame nuostabiame pastate įžvelgiau „iškalbingą ir ilgų mūsų bendrojo paveldo metų, ir vėlesnių susiskaldymų liūdnų metų liudijimą” (46). Negaliu užmiršti nė savo apsilankymų skandinavų ir Šiaurės šalyse (1989 m. birželio 1–10 d.), Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Afrikoje, taip pat Bažnyčių ekumeninėje taryboje (1984 m. birželio 12 d.), kurios tikslas yra raginti nares Bažnyčias bei bažnytines bendruomenes „siekti regimosios vienybės viename vieninteliame tikėjime ir vienoje vienintelėje eucharistinėje bendrystėje, pasireiškiančioje bendru garbinimu bei bendru gyvenimu Kristuje” (47). Ir kaip galėčiau neprisiminti savo dalyvavimo eucharistinėje liturgijoje Šv. Jurgio bažnyčioje ekumeniniame Patriarchate (1979 m. lapkričio 30 d.) ir iškilmingose pamaldose Šv. Petro bazilikoje mano garbingojo brolio patriarcho Demetrijaus I apsilankymo Romoje (1987 m. gruodžio 6 d.) proga? Ta proga prie Išpažinimo altoriaus drauge kalbėjome Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimą pagal originalų tekstą graikų kalba. Kiekvieno iš šių maldos susitikimų ypatingų bruožų neįmanoma nusakyti keliais žodžiais. Atsižvelgiant į tai, kad kiekvienas iš šių susitikimų praeities įvykis buvo sąlygotas skirtingai, visi jie savaip ir nepakartojamai reikšmingi; visi įsirėžė į Bažnyčios, Guodėjo akinamos siekti visų Kristaus tikinčiųjų vienybės, atmintį.

25. Tačiau piligrimu tapo ne tiktai popiežius. Per pastaruosius metus Romoje mane aplankė daug aukštų kitų Bažnyčių bei bažnytinių bendruomenių atstovų, ir su jais meldžiausi viešai ir privačiai. Apie ekumeninio patriarcho Demetrijaus I apsilankymą jau minėjau. Dabar norėčiau priminti maldos susitikimą, kai šv. Brigitos kanonizacijos 600 metų sukakties proga čia, Šv. Petro bazilikoje, drauge su liuteronų arkivyskupais, Švedijos ir Suomijos primais, šventėme mišparus (1991 m. spalio 5 d.). Tai tiktai vienas pavyzdys, nes pareigos melstis už vienybę suvokimas jau yra tapęs neatsiejama Bažnyčios gyvenimo dalimi. Nėra svarbaus, reikšmingo įvykio, kuriam nebūtų naudingas abiejų pusių dalyvavimas ir krikščionių malda. Negaliu čia išvardyti visų tokių susitikimų, nors kiekvieną iš jų vertėtų paminėti. Viešpats tikrai paėmė mus už rankos ir veda. Tokiais mainais bei tokiomis maldomis prirašytas jau ne vienas mūsų „vienybės Knygos” puslapis, „Knygos”, kurią turime nuolatos atsiversti ir iš naujo skaityti, kad iš jos gautume įkvėpimo ir vilties.

26. Malda, besimeldžianti bendruomenė leidžia mums vis iš naujo atrasti Evangelijos žodžių tiesą: „Turite vienintelį Tėvą” (Mt 23, 9), tą Tėvą, Abba, kurio šaukiasi pats Kristus, viengimis jo Sūnus, turintis vieną prigimtį su juo. Ir taip pat: „Turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai” (Mt 23, 8). „Ekumeninė” malda atveria šį pamatinį brolystės Kristuje matmenį, Kristuje, kuris mirė, kad surinktų išbarstytus Dievo vaikus, idant mes, per Sūnų tapę sūnumis (plg. Ef 1, 5), tobuliau atspindėtume slėpiningą Dievo tėvystės tikrovę ir sykiu tiesą apie kiekvieno ir visų žmogiškumą.

„Ekumeninė” malda, brolių ir seserų malda visa tai išreiškia. Būtent dėl to, kad yra vieni nuo kitų atsiskyrę, jie su dar didesne viltimi susitinka Kristuje, patikėdami jam savo vienybės ir bendrystės ateitį. Čia vėl būtų galima puikiai pritaikyti Susirinkimo mokymą: „Viešpats Jėzus, melsdamas Tėvą ‘Tegul visi bus viena <…>, kaip mes esame viena’(Jn 17, 21–22) ir atverdamas žmogaus protui neprieinamus akiračius, nurodo, jog esama tam tikro panašumo tarp Dievo asmenų vienybės ir tiesoje bei meilėje suvienytų Dievo vaikų vienybės” (48).

Širdies atsivertimas, kuris yra pagrindinė bet kurio tikro tiesos ieškojimo sąlyga, kyla iš maldos ir per ją įgyvendinamas ligi galo: „Juk vienybės troškimai kyla ir bręsta iš dvasios atsinaujinimo, savęs išsižadėjimo ir dosnios meilės. Todėl reikia melsti dieviškąją Dvasią nuoširdaus savęs išsižadėjimo, nuolankumo ir romumo tarnaujant bei didžio broliškumo kitiems malonės” (49).

27. Pareiga melstis už vienybę tenka ne tik tiems, kurie gyvena krikščionių susiskaldymo paženklintoje aplinkoje. Artimam ir asmeniškam dialogui, kokį kiekvienas iš mūsų melsdamasis turėtų užmegzti su Viešpačiu, negali trūkti rūpinimosi vienybe. Tiktai taip ji visiškai taps mūsų gyvenimo bei pareigų, kurių imamės Bažnyčioje, tikrovės dalimi. Norėdamas tokią būtinybę patvirtinti, Katalikų Bažnyčios tikintiesiems pateikiau sektiną sesers trapistės Vienybės Marijos Gabrielės, kurią paskelbiau palaimintąja 1983 metų sausio 25 dieną, pavyzdį (50). Sesuo Marija Gabrielė, pašaukta gyventi atsiskyrus nuo pasaulio, visą savo gyvenimą paskyrė apmąstymams bei maldai, akcentuojant Jono evangelijos 17-ąjį skirsnį, ir paaukojo krikščionių vienybei. Štai kiekvienos maldos šerdis – visiškai ir be išlygų atiduoti savo gyvenimą Tėvui per Sūnų Šventojoje Dvasioje. Sesers Marijos Gabrielės pavyzdys moko mus ir leidžia mums suvokti, jog nėra kokių nors ypatingų momentų, aplinkybių ar vietų melstis už vienybę. Kristaus malda Tėvui yra pavyzdys visiems visada ir visur.

Ekumeninis dialogas

28. Malda yra ekumeninio atsinaujinimo ir vienybės troškimo „siela”, o viskas, kas Susirinkimo vadinama „dialogu”, remiasi malda ir yra jos palaikoma. Šis apibrėžimas tikrai ne be sąsajų su šiandieniu personalistiniu mąstymu. Nusiteikimas „dialogui” šaknijasi asmens prigimtyje ir orume. Filosofijos požiūriu tokia nuostata siejasi su Susirinkimo reiškiama krikščioniškąja tiesa apie žmogų: jis iš tiesų yra „vienintelis žemėje kūrinys, kurio Dievas norėjo dėl jo paties”; todėl žmogus gali „save visiškai atrasti tiktai nuoširdžiai save atiduodamas” (51). Dialogas yra būtina kelio į žmogaus – individo ir kiekvienos žmonių bendruomenės – savęs įgyvendinimą atkarpa. Nors sąvoka „dialogas” pirmiausia, atrodo, akcentuojamas pažinimo momentas (dia-logos), kiekvienam dialogui būdingas globalinis, egzistencinis matmuo. Jis įtraukia visą žmogiškąjį subjektą; dialogas tarp bendruomenių ypatingu būdu susaisto kiekvienos iš jų subjektyvumą.

Šią popiežiaus Pauliaus VI enciklikoje Ecclesiam suam (52) taip giliai išreikštą tiesą apie dialogą Susirinkimas tęsia savo mokymu bei ekumenine praktika. Dialogas nėra vien minčių mainai. Tam tikra prasme tai visada dovanų mainai (53).

29. Dėl šios priežasties Susirinkimo dekrete dėl ekumenizmo pirmiausia akcentuojamos „visos pastangos pašalinti žodžius, sprendimus ir veiksmus, kurie, vertinant atsiskyrusiųjų brolių būklę, neatitinka teisybės ir tiesos, todėl apsunkina tarpusavio santykius” (54). Šiame dokumente klausimas traktuojamas Katalikų Bažnyčios požiūriu, kartu nurodant kriterijus, kuriuos ji turėtų taikyti kitų krikščionių atžvilgiu. Vis dėlto visoje šioje srityje būtinas abipusiškumas. Šių kriterijų laikymasis yra visų šalių, norinčių vesti dialogą, pareiga ir išankstinė sąlyga jam pradėti. Iš antagonizmo ir konflikto pozicijos būtina pereiti į poziciją, kurioje šalys viena kitą pripažintų partnerėmis. Pradedant dialogą, kiekvienai šaliai privalu manyti pokalbio partnerį turint norą susitaikyti ir pasiekti vienybę tiesoje. Norint visa tai įgyvendinti, turi išnykti abipusio priešiškumo apraiškos. Tik tada dialogas padės įveikti susiskaldymą ir priartinti vienybę.

30. Su dideliu dėkingumu tiesos Dvasiai galima teigti, kad Vatikano II Susirinkimas buvo palaimingas laikas, kurio metu įgyvendintos Katalikų Bažnyčios dalyvavimo ekumeniniame dialoge pagrindinės sąlygos. Kita vertus, gausūs stebėtojai iš įvairių Bažnyčių bei bažnytinių bendruomenių, jų gilus įtraukimas į Susirinkimo įvykį ir daugybė Susirinkimo įgalintų susitikimų bei bendrų maldų padėjo parengti sąlygas bendram dialogui pradėti. Kitų krikščioniškųjų Bažnyčių ir bendruomenių atstovai per Susirinkimą galėjo patirti, jog viso pasaulio katalikų vyskupai ir ypač Apaštalų Sostas yra pasirengę dialogui.

Vietinės dialogo struktūros

31. Ekumeninio dialogo pareiga, tapusi labiau aiški nuo Susirinkimo, tenka ne tik Apaštalų Sostui, bet ir atskiroms vietinėms ar dalinėms Bažnyčioms. Rytų katalikų Bažnyčių vyskupų konferencijos ir sinodai yra įsteigę specialias komisijas ekumeninei dvasiai ir ekumeninei veiklai skatinti. Panašios atitinkamos struktūros veikia atskirose vyskupijose. Tokios iniciatyvos liudija Katalikų Bažnyčią esant konkrečiai ir visuotinai įsipareigojusią taikyti Susirinkimo parengtas gaires dėl ekumenizmo: tai esminis ekumeninio sąjūdžio aspektas (55). Dialogas yra ne tiktai pradėtas, jis yra paskelbtas būtinybe, vienu iš Bažnyčios prioritetų; dėl to buvo pagerinta dialogui vesti reikalinga „technika”, ir tai savo ruožtu padėjo augti dialogo dvasiai. Čia pirmiausia paminėtinas įvairioms Bažnyčioms ar bendruomenėms priklausančių krikščionių dialogas, „pradėtas gerai apsišvietusių žinovų dialogas, per kurį kiekvienas nuodugniau paaiškina savo bendruomenės mokymą bei išryškina būdingus jos bruožus” (56). Tačiau pažinti dialogo metodus naudinga ir kiekvienam tikinčiajam.

32. Susirinkimo paskelbtoje religijos laisvės deklaracijoje teigiama, kad „Tiesos ieškoti reikia žmogaus asmens orumą ir visuomenę jo prigimtį atitinkančiu būdu, tai yra laisvai, naudojantis mokymu ir švietimu, bendravimu bei dialogu, kuriame vieni kitiems dėsto surastąją tiesą arba tiesą, kurią jie manosi radę, idant šitaip vieni kitiems padėtų jos ieškoti. O pažintąją tiesą privalu asmeniniu apsisprendimu priimti ir tvirtai jos laikytis” (57).

Ekumeninis dialogas esmingai svarbus. Juk „Šitoks dialogas padeda visiems tikriau pažinti ir teisingiau įvertinti kiekvienos bendruomenės mokymą bei gyvenimą. Jo dėka bendruomenės taip pat ima glaudžiau bendradarbiauti kai kuriose bendrosios gerovės srityse, kuriose dirbti reikalauja kiekvieno krikščionio sąžinė; progai pasitaikius, galima susirinkti ir vieningai maldai. Galiausiai čia visi patikrina savo ištikimybę Kristaus valiai Bažnyčios atžvilgiu ir labai uoliai, kaip pridera, imasi atnaujinimo ir pertvarkymo darbų” (58).

Dialogas kaip sąžinės tyrimas

33. Susirinkimo požiūriu, ekumeniniam dialogui būdingas bendras tiesos, ypač tiesos apie Bažnyčią, ieškojimas. Iš tikrųjų tiesa formuoja sąžinę ir kreipia veiklą vienybės linkme. Sykiu ji reikalauja krikščionių, susiskaldžiusių brolių, sąžinę bei darbus pajungti Kristaus maldai už vienybę. Čia sąveikauja malda ir dialogas. Gilesnė ir sąmoningesnė malda daro dialogą vaisingesnį. Viena vertus, malda yra dialogo prielaida, o kita vertus, ji yra brandesnis jo vaisius.

34. Ekumeninis dialogas leidžia mums kalbėti apie mūsų bendros abipusės maldos didesnį brandumą. Tai įmanoma, jei dialogas atlieka ir sąžinės tyrimo funkciją. Prisiminkime Jono pirmojo laiško žodžius: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių” (1, 8–9). Jonas toliau netgi sako: „Jei sakytume, kad nesame nusidėję, darytume jį melagiu, ir nebūtų mumyse jo žodžio” (1, 10). Toks radikalus raginimas pripažinti savo kaip nusidėjėlių būklę turi būti dvasios, kuria pradedame ekumeninį dialogą, vienas iš būdingų bruožų. Jei tas dialogas netampa sąžinės tyrimu, savotišku „sąžinės dialogu”, tai ar galėsime būti tikri tuo, ką mums perteikia tas pats laiškas? „Mano vaikeliai, rašau jums tai, kad nedarytumėte nuodėmių. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio” (2, 1–2). Išganomojoje Kristaus aukoje surinktos visos pasaulio nuodėmės, taip pat nuodėmės Bažnyčios vienybei – krikščionių, ganytojų ir tikinčiųjų pasauliečių nuodėmės. Ir po tokios daugybės nuodėmių, prisidėjusių prie mūsų istorinių susiskaldymų, krikščionių vienybė galima, jei nuolankiai suvoksime, jog esame nusidėję vienybei, ir būsime įsitikinę būtinybe mums patiems atsiversti. Atleisti ir įveikti reikia ne tik asmenines, bet ir socialines nuodėmes, tai yra pačias nuodėmės „struktūras”, prisidėjusias ir galinčias prisidėti prie susiskaldymo ir jo įtvirtinimo.

35. Į pagalbą mums vėl ateina Susirinkimas. Galima sakyti, jog visas dekretas dėl ekumenizmo persiėmęs atsivertimo dvasia (59). Ekumeninis dialogas šiame dokumente įgyja savitą pobūdį; jis virsta „atsivertimo dialogu” ir per tai, popiežiaus Pauliaus VI žodžiais, autentišku „išganymo dialogu” (60). Dialogas negali skleistis vien horizontaliai bei apsiriboti tik susitikimu, pasikeitimu požiūriais ar net kiekvienai bendruomenei būdingomis dovanomis. Jam taip pat – ir pirmiausia – reikalingas vertikalusis matmuo, nukreipiantis jį į pasaulio Atpirkėją ir istorijos Viešpatį, kuris yra mūsų sutaikinimas. Vertikalusis dialogo matmuo yra bendras ir abipusis mūsų, kaip nusidėjusių žmonių, būklės pripažinimas. Būtent dialogas atveria broliams ir seserims, priklausantiems bendruomenėms, tarp kurių nėra visiškos bendrystės, vidinę erdvę, kur visa savo Dvasios Guodėjos galia veiksmingai gali veikti Kristus, Bažnyčios vienybės versmė.

Dialogas kaip nesutarimų sprendimo priemonė

36. Dialogas taip pat yra natūrali priemonė skirtingiems požiūriams palyginti ir pirmiausia visiškai krikščionių bendrystei kliudantiems nesutarimams ištirti. Dekrete dėl ekumenizmo iš pradžių aptariamos vidinės nuostatos, kuriomis derėtų vadovautis per pokalbius doktrinos klausimais: „Dalyvaudami ekumeniniame dialoge katalikų teologai privalo laikytis Bažnyčios mokymo ir žengti drauge su tiesos troškimu, meile ir nuolankumu” (61).

Meilė tiesai yra giliausias visiškos krikščionių vienybės įtikinamo ieškojimo matmuo. Be tokios meilės būtų neįmanoma imtis objektyvių teologinių, kultūrinių, psichologinių ir socialinių sunkumų, su kuriais susiduriama nagrinėjant nesutarimus. Šį vidinį, asmeninį matmenį neatsiejamai turi lydėti meilės ir nuolankumo dvasia: meilė pokalbio partneriui, nuolankumas tiesos, kuri atrandama ir kuri gali pareikalauti peržiūrėti teiginius bei nuostatas, atžvilgiu.

Tiriant nesutarimus, Susirinkimo nuomone, būtina aiškiai išdėstyti visą doktriną. Sykiu reikalaujama, kad katalikų tikėjimo skelbimo būdas ir metodas nebūtų kliūtis dialogui su broliais (62). Tikrai įmanoma liudyti savo tikėjimą bei aiškinti doktriną teisingai, sąžiningai ir suprantamai, sykiu atsižvelgiant į kitos šalies dvasines kategorijas ir istorinę patirtį.

Visišką bendrystę pavyks įgyvendinti tiktai per visos tiesos, į kurią Kristaus mokinius įvesdina Šventoji Dvasia, priėmimą. Todėl reikia visomis jėgomis vengti bet kurio redukcionizmo ar lengvo „susitarimo”. Rimtus klausimus būtina išspręsti, nes to nepadarius jie vėliau vėl iškils ta pačia ar kita forma.

37. Dekrete Unitatis redintegratio taip pat pateikiamas kriterijus, kuriuo katalikams privalu vadovautis pristatant ar lyginant doktrinas. Jie turėtų neužmiršti, jog „esama katalikiškojo mokymo tiesų laipsniškumo arba ‘hierarchijos’, nes jų ryšys su krikščioniškojo tikėjimo pamatu būna įvairus. Taip bus nutiestas kelias, kuriuo einančius broliškas lenktyniavimas skatins giliau pažinti bei aiškiau išreikšti neišmatuojamus Kristaus turtus” (63).

38. Dialoge neišvengiamai susiduriama su skirtingų formuluočių, kuriomis įvairiose Bažnyčiose bei bažnytinėse bendruomenėse reiškiama doktrina, problema. Tai turi nemaža padarinių ekumeninei užduočiai.
Kalbant apie doktrinos formuluotes, besiskiriančias nuo vartojamų bendruomenėje, kuriai priklausoma, pirmiausia reikėtų nustatyti, ar už žodžių nesislepia tas pats turinys; konkretus pavyzdys šiuo atveju būtų nesenos bendros deklaracijos, pasirašytos mano pirmtakų ar mano paties ir patriarchų, atstovaujančių Bažnyčioms, su kuriomis buvo šimtmečiais ginčijamasi kristologiniais klausimais. Kalbant apie apreikštųjų tiesų formulavimą, deklaracijoje Mysterium ecclesiae teigiama: „Nors tiesos, kurių mokyti Bažnyčia ketina dogminėmis formulėmis, skiriasi nuo kintamų tam tikro laiko vaizdinių ir gali būti išreikštos be jų, vis dėlto kartais gali atsitikti, kad tos tiesos Šventojo magisteriumo bus skelbiamos žodžiais, turinčiais tokių vaizdinių žymių. Atsižvelgiant į tai, reikia pabrėžti, kad Bažnyčios magisteriumo dogminės formulės nuo pat pradžių buvo tinkamos perteikti apreikštąją tiesą ir kad jos visada bus tinkamos perteikti ją tiems, kurie ją teisingai aiškina” (64). Šiuo požiūriu ekumeninis dialogas, akinantis jame dalyvaujančius partnerius vienas kitą klausinėti, suprasti, vienas kitam aiškinti, leidžia padaryti netikėtų atradimų. Polemika ir nepakantūs ginčai nesuderinamomis ištarmėmis pavertė tai, kas iš tiesų buvo vienos ir tos pačios tikrovės tyrinėjimo iš dviejų skirtingų žiūros taškų rezultatas. Šiandien reikia rasti formulę, kuri, aprėpdama visą tikrovę, leistų peržengti dalinio traktavimo ribas ir pašalinti klaidingas interpretacijas.

Ekumenizmo privalumas tas, kad jis padeda krikščionių bendruomenei atrasti beribį tiesos turtingumą. Ir šioje srityje visa, ką Dvasia padaro „kituose”, gali prisidėti prie kiekvienos bendruomenės statydinimo (65) ir tam tikra prasme pamokyti juos perprasti Kristaus slėpinį. Autentiškas ekumenizmas yra tiesos malonė.

39. Galiausiai dialogas atveria pokalbio partneriams tikrus nesutarimus tikėjimo srityje. Šių nesutarimų pirmiausia būtina imtis vadovaujantis nuoširdžia broliškos meilės dvasia, pagarba savo ir artimo sąžinės reikalavimams, giliu nuolankumu ir meile tiesos atžvilgiu. Sprendžiant nesutarimus šioje srityje reikia remtis dviem esminiais dalykais – Šventuoju Raštu ir didžiąja Bažnyčios Tradicija. Katalikams visada dar padeda gyvasis Bažnyčios magisteriumas.

Praktinis bendradarbiavimas

40. Krikščionių bendravimo tikslas yra ne tik abipusis pažinimas, bendra malda ir dialogas. Jis numato ir jau dabar reikalauja, kad būtų kiek įmanoma bendradarbiaujama įvairiais lygmenimis: pastoraciniu, kultūriniu, socialiniu, taip pat liudijant Evangelijos naujieną (66).

„Visų krikščionių bendradarbiavimas gyvai atskleidžia tą tarpusavio ryšį, kurio jie siejami jau dabar ir kuris aiškiau nušviečia tarnaujančio Kristaus veidą” (67). Toks bendru tikėjimu pagrįstas bendradarbiavimas yra ne tik kupinas broliškos bendrystės; tai taip pat Kristaus epifanija.

Ekumeninis bendradarbiavimas, be to, yra tikra ekumenizmo mokykla, dinamiškas kelias į vienybę. Veiklos vienybė veda į visišką tikėjimo vienybę: „Šis bendradarbiavimas lengvai išmoko visus tikinčiuosius Kristų geriau pažinti bei labiau vertinti vienas kitą ir tiesia kelią krikščionių vienybei” (68).

Pasaulio akyse krikščionių bendradarbiavimas įgyja bendro krikščionių liudijimo matmenį ir tampa evangelizacijos visų labui priemone.
 

II.  DIALOGO VAISIAI

Vėl atrasta brolystė

41. Tai, kas buvo pasakyta apie ekumeninį dialogą nuo Susirinkimo pabaigos, verčia dėkoti tiesos Dvasiai, kuri Kristaus Viešpaties buvo pažadėta apaštalams ir Bažnyčiai (plg. Jn 14, 26). Pirmą kartą istorijoje veikla, kuria siekiama krikščionių vienybės, taip išsiplėtė. Jau tai yra neįkainojama Dievo dovana, už kurią visi turime dėkoti. Iš Kristaus pilnatvės gauname „malonę po malonės” (Jn 1, 16). Pripažinti tai, kas Dievo jau suteikta, yra sąlyga, rengianti mus priimti dovanas, reikalingas ekumeniniam vienybės darbui užbaigti.

Pastarųjų trisdešimties metų apžvalga leidžia mums geriau suprasti gausius šio bendro atsivertimo į Evangeliją vaisius, kuriuos ekumeniniu sąjūdžiu, kaip priemone, subrandino Dievo Dvasia.

42. Būna, pavyzdžiui, kad – visiškai Kalno pamokslo dvasia – vienos konfesijos krikščionys laiko kitus krikščionis nebe priešais ar svetimaisiais, bet broliais ir seserimis. Kita vertus, net posakį atsiskyrusieji broliai šiandien linkstama pakeisti žodžiais, taikliau nusakančiais gilią – su krikšto pobūdžiu susijusią – bendrystę, kurią Šventoji Dvasia tebemaitina, tartum istorinių bei kanoninių nesantaikų nebūtų buvę. Kalbama apie „kitus krikščionis”, „kitus pakrikštytuosius”, „kitų bendruomenių krikščionis”. Bendruomenės, kurioms priklauso šie krikščionys, Ekumenizmo principų ir normų įgyvendinimo vadove vadinamos Bažnyčiomis ir bažnytinėmis bendruomenėmis, neturinčiomis „visiškos vienybės su Katalikų Bažnyčia” (69). Toks žodyno išplėtimas yra nemenko mąstysenos pokyčio ženklas. Vis labiau suvokiama bendra priklausomybė Kristui. Tai galėjau ne kartą asmeniškai konstatuoti per ekumenines pamaldas, kurios yra mano apaštališkųjų kelionių į įvairias pasaulio dalis vienas iš svarbiausių įvykių, arba per Romoje vykusius susitikimus ar ekumenines šventes. Krikščionių „visuotinė brolystė” tapo tvirtu ekumeniniu įsitikinimu. Atidavusios užmarštin praeities ekskomunikas, bendruomenės, anksčiau buvusios varžovėmis, šiandien dažnai viena kitai padeda: kartais leidžia pasinaudoti savo maldos pastatais, siūlo stipendijas lėšų neturinčių bendruomenių tarnautojams lavinti, kreipiasi į valdžios organus gindamos neteisingai kaltinamus kitus krikščionis arba parodo šmeižtų, dėl kurių kenčia tam tikros grupės, nepagrįstumą.

Vienu žodžiu, krikščionys atsivertė į brolišką meilę, apimančią visus Kristaus mokinius. Per prievartines politines pervartas konkrečiomis aplinkybėmis pasitaikius agresyvumo ar kerštingumo apraiškų, atitinkamų konfesijų vadovai deda pastangas, kad nugalėtų „naujasis” meilės dvasios „įstatymas”. Deja, tokia dvasia nebuvo pajėgi perkeisti visas kruvino konflikto situacijas. Tokios aplinkybės reikalauja iš tų, kurie įsitraukę į ekumeninę veiklą, tikrai herojiškų sprendimų.
Čia reikėtų pabrėžti, kad brolystės pripažinimas kyla ne iš liberalaus filantropizmo ar miglotos šeimos dvasios. Jis remiasi vieno krikšto pripažinimu ir iš to išplaukiančiu reikalavimu šlovinti Dievą ir jo darbus. Ekumenizmo principų ir normų įgyvendinimo vadove linkima abipusiškai oficialiai pripažinti krikštus (70). Tai toli peržengia ekumeninio mandagumo gesto ribas ir yra pamatinė ekleziologinė ištarmė.

Derėtų priminti, jog pamatinį krikšto pobūdį statydinant Bažnyčią į pirmą vietą iškelti padėjo ir daugiašalis dialogas (71).

Solidarumas tarnaujant žmonijai

43. Vis dažniau pasitaiko, kad krikščionių bendruomenių atsakingieji asmenys Kristaus vardu užima bendrą poziciją svarbių, su žmogaus pašaukimu, laisve, teisingumu, taika, pasaulio ateitimi susijusių problemų atžvilgiu. Šiuo atveju jie „bendrai veikia” vykdydami vieną pagrindinių krikščionių misijos užduočių – realistiškai priminti visuomenei Dievo valią, įspėjant valdžios instancijas ir bendrapiliečius nesukti keliu, kuris baigtųsi žmogaus teisių sutrypimu. Visiškai aišku, ir patirtis tai rodo, kad tam tikromis aplinkybėmis bendras krikščionių balsas turi daugiau įtakos negu vieno balsas.

Tačiau vienybės veikla suvienija ne tik bendruomenių atsakinguosius. Daug visų bendruomenių krikščionių, motyvuojamų savo tikėjimo, kartu dalyvauja drąsiuose projektuose, kuriais norima taip keisti pasaulį, kad jame įsivyrautų pagarba visų, ypač vargšų, pažemintųjų ir beginklių, teisėms ir poreikiams. Enciklikoje Sollicitudo rei socialis su džiaugsmu užsiminiau apie šį bendradarbiavimą ir pabrėžiau, jog Katalikų Bažnyčiai jo nevalia vengti (72). Iš tiesų krikščionys, anksčiau veikę nepriklausomai vienas nuo kito, dabar, kad galėtų triumfuoti Dievo gerumas, šiam reikalui tarnauja kartu.

Vadovaujamasi Evangelijos logika. Todėl, patvirtindamas tai, ką esu parašęs savo pirmoje enciklikoje Redemtor hominis, laikiau tinkama „primygtinai tai akcentuoti ir visais lygmenimis, kuriais susitinkame su savo broliais krikščionimis, skatinti visas šia linkme dedamas pastangas” (73) ir dėkojau Dievui „už tai, ką jis jau padarė kitose Bažnyčiose bei bendruomenėse ir per jas”, taip pat per Katalikų Bažnyčią (74). Šiandien su pasitenkinimu konstatuoju, jog ekumeninis bendradarbiavimas vis labiau plečiasi. Svarbių darbų šioje srityje nuveikta ir dėl Ekumeninės Bažnyčių tarybos įtakos.

Suartėjimas Dievo žodžio ir Dievo kulto srityse

44. Didelė ekumeninio atsivertimo pažanga pasiekta ir kitoje, būtent Dievo žodžio, srityje. Pirmiausia omenyje turiu įvairioms kalbinėms grupėms tokį svarbų įvykį kaip ekumeninis Biblijos vertimas. Vatikano II Susirinkimui paskelbus konstituciją Dei verbum, Bažnyčia su džiaugsmu galėjo imtis šios užduoties (75). Tokie specialistų parengti vertimai paprastai yra patikimas maldos bei pastoracinės veiklos pagrindas visiems Kristaus mokiniams. Prisiminus, kokią didelę įtaką, ypač Vakaruose, susiskaldymams turėjo debatai dėl Šventojo Rašto, galima suvokti, kokia įsidėmėtina pažanga yra šie bendri vertimai.

45. Katalikų Bažnyčios atliktą liturginį atnaujinimą atitiko iniciatyvos įvairiose bažnytinėse bendruomenėse atnaujinti savąjį Dievo kultą. Kai kurios iš jų, atsiliepdamos į ekumeniniu lygiu pareikštą pageidavimą (76), atsisakė įpročio švęsti savo Vakarienės liturgiją tiktai retomis progomis ir apsisprendė už jos sekmadieninį šventimą. Kita vertus, palyginus įvairių krikščioniškųjų bendruomenių Vakaruose liturginių skaitinių ciklus, galima konstatuoti, jog jie iš esmės sutampa. Lygiai taip pat ekumeniniu lygiu (77) ypač daug dėmesio skirta liturgijai ir liturginiams ženklams (vaizdams, ikonoms, drabužiams, šviesai, smilkalams, gestams). Negana to, teologijos institutuose, kuriuose rengiami būsimieji dvasininkai, liturgijos reikšmės ir istorijos studijos ima darytis tvirta mokymo programų dalimi, tartum tai būtų dabar iš naujo atrasta būtinybė.

Tai suartėjimo ženklai, susiję su įvairiais sakramentinio gyvenimo aspektais. Tiesa, dėl nuomonių skirtumų tikėjimo srityje dar neįmanoma drauge švęsti Eucharistijos. Tačiau mes karštai trokštame bendrai švęsti Viešpaties Eucharistiją, ir jau pats šis troškimas virsta bendru šlovinimu, viena ir ta pačia prašomąja malda. Kartu ir vis labiau „viena širdimi” kreipiamės į Tėvą. Kartais atrodo, jog galimybė galutinai užbaigti šią „realią, nors ne visišką, bendrystę” jau visai arti. Kas galėjo apie tai pagalvoti prieš šimtmetį?

46. Čia džiugu priminti, jog katalikų kunigai tam tikrais atvejais gali teikti Eucharistijos, Atgailos ir Ligonių sakramentus krikščionims, nesantiems visiškoje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia, tačiau karštai trokštantiems sakramentus priimti, to paties prašantiems ir rodantiems tikėjimą, kurį šių sakramentų atžvilgiu išpažįsta Katalikų Bažnyčia. Ir priešingai, tam tikrais atvejais ir ypatingomis aplinkybėmis katalikai irgi gali dėl šių sakramentų kreiptis į dvasininkus tų Bažnyčių, kuriose jie galiojamai teikiami. Tokio abipusio sakramentų priėmimo sąlygos yra nustatytos normomis, kurių būtina laikytis ekumenizmo skatinimo labui (78).

(Tęsinys kitame numeryje)

(1) Plg. Pamokslas po Kryžiaus kelio Didįjį penktadienį (1994 balandžio 1), 3: AAS 87 (1995), p. 88.

(2) Vatikano II Susirinkimas. Religijos laisvės deklaracija Dignitatis humanae, 1

(3) Plg. Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente (1994 lapkričio 10), 16: AAS 87 (1995), p. 15.

(4) Tikėjimo mokslo kongregacija. Laiškas Communionis notio Katalikų Bažnyčios vyskupams dėl kai kurių Bažnyčios kaip bendrystės aspektų (1992 gegužės 28), 4: AAS 85 (1993), p. 840.

(5) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 1.

(6) Ten pat.

(7) Ten pat, 4.

(8) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 14.

(9) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Religijos laisvės deklaracija Dignitatis humanae, 1 ir 2.

(10) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 14.

(11) Ten pat, 8.

(12) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 3.

(13) Ten pat.

(14) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 15.

(15) Ten pat.

(16) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 15.

(17) Ten pat, 3.

(18) Ten pat.

(19) Plg. Šv. Grigalius Didysis. Homiliae in Evangelia, 19, 1: PL, 1154; cit. Vatikano II Susirinkimo dogminėje konstitucijoje Lumen gentium, 2.

(20) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 4.

(21) Ten pat, 7.

(22) Plg. ten pat.

(23) Ten pat, 6.

(24) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Dei verbum, 7.

(25) Plg. Apaštališkasis laiškas Euntes in mundum (1988 sausio 25): AAS 80 (1988), 935–956.

(26) Plg. Enciklika Slavorum apostoli (1985 birželio 2): AAS 77 (1985), 779–813.

(27) Plg. Popiežiškoji krikščionių vienybės skatinimo taryba. Directoire pour l’application des principes et des normes sur l’oecumenisme (1993 kovo 25): AAS 85 (1993), 1039–1119.

(28) Žr. ypač vadinamąjį Limos dokumentą Baptismus, Eucharistia, Ministerium (1982 sausio mėn.): Enchiridion oecumenicum 1/1392–1446; taip pat komisijos Fides et Constitutio dokumentą Nr. 153 studijoje Confessing the “One” Faith (Ženeva, 1991).

(29) Plg. Kreipimasis pradedant Vatikano II Susirinkimą (1962 spalio 11): AAS 54 (1962), 793.

(30) Kalbama apie Krikščionių vienybės skatinimo sekretoriatą, popiežiaus Jono XXIII įsteigtą motu proprio dokumentu Superno Dei nutu (1960 birželio 5), 9: AAS 52 (1960), 436 ir patvirtintą vėlesniais dokumentais: Jonas XXIII. Motu proprio Appropinquante Concilio (1962 rugpjūčio 6), c. III, a. 7, 2, I: AAS 54 (1962), 614; plg. Paulius VI. Apaštališkoji konstitucija Regimini Ecclesiae universae (1967 rugpjūčio 15), 92–94: AAS 59 (1967), 918–919. Dabar ši dikasterija vadinama Popiežiškąja krikščionių vienybės skatinimo taryba: plg. Jonas Paulius II. Apaštališkoji konstitucija Pastor bonus (1988 birželio 28), V, str. 135–138: AAS 80 (1988), 895–896.

(31) Kreipimasis pradedant Vatikano II Susirinkimą (1962 spalio 11): AAS 54 (1962), 792.

(32) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 6.

(33) Vatikano II Susirinkimas. Religijos laisvės deklaracija Dignitatis humanae, 1.

(34) Enciklika Slavorum apostoli (1985 birželio 2), 11: AAS 77 (1985), 792.

(35) Ten pat, 13: loc. cit., 794.

(36) Ten pat, 11: loc. cit., 792.

(37) Kreipimasis į senuosius vietinius gyventojus (1986 lapkričio 29), 12: AAS 79 (1987), 977.

(38) Plg. Šv. Vincentas Lerinietis. Commonitorum primum, 23: PL 50, 667–668.

(39) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 6.

(40) Ten pat, 5.

(41) Ten pat, 7.

(42) Ten pat, 8.

(43) Ten pat.

(44) Plg. ten pat, 4.

(45) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente (1994 lapkričio 10), 24: AAS 87 (1995), 19–20.

(46) Kreipimasis Kenterberio katedroje (1982 gegužės 29), 5: AAS 74 (1982), 922.

(47) Pasaulinė Bažnyčių taryba. Constitutio, III, 1: Enchiridion oecumenicum 1/3032.

(48) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 24.

(49) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 7.

(50) Marija Gabrielė Sagheddu gimė 1914 metais Sardinijos mieste Dorgali. Dvidešimt vienerių metų ji įstojo į trapistų vienuolyną Grottaferratoje. Abato Paul Couturier apaštališkojo rūpesčio dėka ji suvokė maldos bei dvasinės aukos už krikščionių vienybę būtinumą. 1936 metais, per maldos už vienybę aštuondienį, ji nusprendė paaukoti savo gyvenimą Bažnyčios vienybės labui. Sesuo Marija Gabrielė po sunkios ligos mirė 1939 m. balandžio 23 dieną.

(51) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 24.

(52) Plg. AAS 56 (1964), 609–659.

(53) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 13.

(54) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 4.

(55) Plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 755; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, kan. 902–904.

(56) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 4.

(57) Vatikano II Susirinkimas. Religijos laisvės deklaracija Dignitatis humanae, 3.

(58) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 4.

(59) Plg. ten pat.

(60) Enciklika Ecclesiam suam (1964 rugpjūčio 6), III: AAS 56 (1964), 642.

(61) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 11.

(62) Plg. ten pat.

(63) Ten pat; plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Deklaracija dėl katalikų mokymo apie Bažnyčią Mysterium Ecclesiae (1973 birželio 24), 4: AAS 65 (1973), 402.

(64) Tikėjimo mokslo kongregacija. Deklaracija dėl katalikų mokymo apie Bažnyčią Mysterium Ecclesiae, 5: AAS 65 (1973), 403.

(65) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 4.

(66) Plg. Katalikų Bažnyčios ir Asirų Rytų Bažnyčios bendroji kristologinė deklaracija: L’Osservatore Romano, 1994 11 12, p. 1.

(67) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 12.

(68) Ten pat.

(69) Popiežiškoji krikščionių vienybės skatinimo taryba. Directoire pour l’application des principes et des normes sur l’oecumenisme (1993 kovo 25), 5: AAS 85 (1993), 1040.

(70) Ten pat, 94: loc. cit., 1078.

(71) Plg. Pasaulinės Bažnyčių tarybos komisija Fides and Constitutio. Baptismus, Eucharistia, Ministerium (1982 sausis): Enchiridion oecumenicum 1/3032–3181.

(72) Plg. Enciklika Sollicitudo rei socialis (1987 gruodžio 30), 32: AAS 80 (1988), 556.

(73) Kreipimasis į kardinolus ir Romos kuriją (1985 birželio 28), 10: AAS 77 (1985), 1158; plg. Enciklika Redemptor hominis (1979 kovo 4), 11: AAS 71 (1979), 277–278.

(74) Kreipimasis į kardinolus ir Romos kuriją (1985 birželio 28), 10: AAS 77 (1985), 1158.

(75) Plg. Krikščionių vienybės skatinimo sekretoriatas ir Jungtinių Biblijos draugijų vykdomasis komitetas. Principi per la collaborazione interconfessionale nella traduzione della Biblia (1968): Enchiridion oecumenicum 1/653–675; Krikščionių vienybės skatinimo sekretoriatui šį dokumentą peržiūrėjus, paskelbtos Directives concernant la cooperation interconfessionelle dans la traduction de la Bible (1987 lapkričio 16): EV 10/2266–2319.

(76) Plg. Pasaulinės Bažnyčių tarybos komisija Fides et Constitutio. Baptismus, Eucharistia, Ministerium (1982 sausis): Enchiridion oecumenicum 1/3032–3181.

(77) Pavyzdžiui, per pastaruosius Pasaulinės Bažnyčių tarybos susirinkimus Vankuveryje (1983) ir Kanberoje (1991) ir per komisijos Fides et Constitutio susirinkimą Santiago de Composteloje (1993).

(78) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 8 ir 15; Kanonų teisės kodeksas, kan. 844; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, kan. 671; Popiežiškoji krikščionių vienybės skatinimo taryba. Directoire pour l’application des principes et des normes sur l’oecumenisme (1993 kovo 25), 122–125, 129–131, 123 ir 132: AAS 85 (1993), 1086–1087, 1088–1089, 1087 ir 1089.