3 eilinis sekmadienis (A)
Iz 8, 23–9, 3; 1 Kor 1, 10–13. 17; Mt 4, 12–23
 

Izaijo pranašystėje kalbama apie „didžią šviesą”, o evangelistas Matas skelbia Jėzų esant „skaisčia šviesa”. Apie 732 metus pr. Kristų asirai nuniokojo aukštutinę Izraelio dalį, Zabulono ir Neftalio žemes. Tačiau pranašas Izaijas visiškai pasitiki, jog Dievas nepamirš savo tautos ir atstatys ją. Tamsybes pakeis šviesa, o liūdesį – džiaugsmas. Džiugesys išreiškiamas dviem būdingais Artimųjų Rytų įvaizdžiais: derliaus nuėmimu ir karo grobio dalijimusi. Pranašas įžvelgė džiaugsmo šaltinį ir būsimajame karališkojo sūnaus gimime, kuris aprašomas tolesnėse eilutėse po šiandienos skaitinio. Šis karališkasis kūdikis atneš pergalę ir taiką. Pranašas regi tobulą istorijos pilnatvę laikų pabaigoje. Tikroji istorija – Dievo veikimo istorija.

Tai, ką pranašas galėjo numatyti miglotai, evangelistas Matas suvokė aiškiai. Evangelistas aprašo Jėzų, pradedantį viešąją veiklą tose vietovėse, kurios prieš daugelį amžių buvo numatytos pranašystėje. Jau pats Jėzaus pasirodymas yra pranašystės išsipildymas. Tačiau į šio sekmadienio liturginį skaitinį Bažnyčia įtraukia ir pirmųjų mokinių pašaukimą. Tai padeda suprasti, jog pilnutinė išpranašautųjų įvykių prasmė apima taip pat Jėzaus mokinius.

Mato pasakojimas yra labai paprastas ir kartu dramatiškas. Jėzus pamatęs pašaukia būsimuosius mokinius, ir jie nedvejodami nuseka paskui Mokytoją. Nei iš Jėzaus, nei iš mokinių lūpų neišgirstama klausimų ar dvejonių. Mato evangelijoje ypač pabrėžiama Jėzaus valdžia ir mokinių tikėjimas bei pasitikėjimas. Evangelistas tikslingai akcentuoja šiuos dalykus nuo pat savo Evangelijos pradžios.

Šiuo liturginiu skaitiniu Bažnyčia išreiškia mintį, jog pašaukimas ir atsiliepimas į jį yra išpranašautos didžios šviesos bei džiaugsmo išsipildymas. Pašauktieji mokiniai per pašaukimo stebuklą padaromi verti nešti visoms tautoms Gerąją Naujieną. Dalyvaudami Jėzaus atneštoje šviesoje jie tampa „pasaulio šviesa”. Izaijo pranašaujamas džiaugsmas palyginamas su pjūtimi. Jėzus taip pat pasitelkia pjūties įvaizdį, nusakydamas pašaukimų poreikį (Mt 9, 36–38). Deja, mes, krikščionys, ne visuomet priimame mums skirtos šviesos pilnatvę. Kartais stengiamės prigesinti mums skirtąją „skaisčią šviesą”, po to stebimės, kodėl ji tokia blausi. Apaštalas Paulius susidūrė su šia problema Korinto bendruomenėje. Vieni krikščionys autoritetais laikė Paulių, kiti – Petrą, treti – Apolą. Apaštalas Paulius teigia, jog vieninga bendruomenė įmanoma tik tokiu atveju, jei visi seka Jėzumi Kristumi, kuris yra didžioji šviesa. Apaštalas smarkiai pasipriešina besiformuojančių grupuočių lyderiams. Tikėjimas negali priklausyti nuo to ar kito asmens vertumo. Šventasis Paulius nori matyti Bažnyčioje ne vadovus, bet tarnus. Yra vienintelis Bažnyčios vadovas – Viešpats ir Išganytojas Jėzus Kristus. Tik tikėjimas leidžia išgyventi šią Bažnyčios patirtį, kai skirtingiausi žmonės vienijami to paties tikėjimo meldžiasi vienas už kitą.

Jėzaus misijų veikla prasideda Galilėjoje. Šios teritorijos centre yra mažas Kafarnaumo miestas prie Galilėjos ežero. Evangelistas Matas šią sritį apibūdina citata iš pranašo Izaijo: „pagonių Galilėja”. Eilutės iš Izaijo pranašystės džiaugsmingai skelbia žmonijos išlaisvinimo uvertiūrą. Dar kartą ant Galilėjos kalno Viešpats pakvies mokinius jau po prisikėlimo. Ten jis suteiks jiems galią eiti į visą pasaulį mokyti ir krikštyti visas tautas: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones” (Mt 28, 16–20).

Jono Krikštytojo balsas nutildomas budelio kirčiu. Jėzus tęsia savo pirmtako skelbtąją žinią: „Atsiverskite, nes čia pat dangaus karalystė!” Šiame liepime atsiversti glūdi visa Evangelija. Apaštalai savo ruožtu pakartoja tą patį paliepimą Sekminių rytą (Apd 2, 38). Tai nėra vien skambus šūkis. Visi pranašai, ypač po Jeremijo, kartojo šį raginimą. Pranašams tai reiškė krypties pakeitimą, besąlygišką grįžimą pas Sandoros Dievą. Jėzaus ir ankstyvosios Bažnyčios skelbiamas atsivertimas reiškia radikalų galvosenos ir veiksenos pakeitimą, vidinio žvilgsnio nuskaistinimą. Į Dievo karalystę įžengiama tik turint naują širdį ir dvasią. Atsivertimas – tai ne išorinio apdaro, bet mentaliteto pakeitimas. Atsiversti sunku ir dėl to, kad žmogus iš prigimties linkęs nukrypti nuo Dievo nubrėžtos orbitos. Jėzus ateina atstatyti šią pusiausvyrą, atvesdamas mus pas Dievą. Jo kvietimas yra daugiau negu įsakymas, tai – malonė.

Evangelistas Matas, vaizduodamas Jėzaus viešosios veiklos pradžią, pasitelkia metančio tinklą žvejo įvaizdį. Žinoma, jį domina ne žuvys, bet žmonės. Pirmiausia į Jėzaus užmestą tinklą patenka Petras ir Andriejus. Kiek vėliau – vėl du broliai, Jokūbas ir Jonas. Toks pat pašaukimas, toks pat ir atsakymas: jie paliko viską – tėvą, tinklus,valtį – ir „nuėjo su juo”. Žinoma, šis pasirinkimas ir atsakas turėjo subręsti ankstesniuose susitikimuose. Jėzus ieško ne tik savo mokymo klausytojų. Jis nori bendradarbių, pasiryžusių nešti savo kryžių. Pasiryžusiems prisidėti prie Mokytojo atsakomybės ir jo kryžiaus, tenka palikti visa kita – profesiją, šeimą, turtą. Keturi jauni vyrai, kurių gyvenimo horizontas iki tol ribojosi Galilėjos ežeru, atsiliepė į atsivertimo iššūkį bei riziką. Jie įtikėjo, kad Jėzuje dangaus karalystė yra čia pat.