4 eilinis sekmadienis (A)
Sof 2, 3; 3, 12–13; 1 Kor 1, 26–31; Mt 5, 1–12
 

Visi trys šio sekmadienio skaitiniai kalba apie nuolankiuosius, silpnuosius, dvasios vargdienius. Pranašas Sofonijas gyveno septintajame amžiuje pr. Kristų, kai dar klestėjo Judo karalystė ir nebuvo sugriauta Jeruzalė. Panašiai kaip pranašai Amosas ir Ozėjas, kurie šimtmečiu anksčiau gyveno šiaurinėje karalystėje, Sofonijas taip pat matė kunigaikščių ir tautos galingųjų moralinį bankrotą. Visuomenės interesų nepaisymas nuosekliai vedė į žlugimą. Pranašo Sofonijo žodžiai teikė vilties ir stiprybės nuolankiesiems vargdieniams. Nors pranašas mini besiartinančią Viešpaties rūstybės dieną, tačiau „nuolanki ir kukli tauta”, „Izraelio likutis” bus išgelbėtas. Viešpats yra jų prieglobstis, stiprybės ir išminties šaltinis.

Biblijoje nuolat kalbama apie mažą likutį, išvengsiantį teismo. Sofonijas kalba apie būsimąją Mesijo bendruomenę. Tik šis mažasis likutis išliks šventas ir jame išsipildys Dievo pažadai. Jis sudarys tikrąjį „Dievo Izraelį” (Iz 49, 3; Gal 6, 17). Likutis yra nuolanki ir paprasta tikinčiųjų liaudis, grindžianti savo buvimą pirmiausia vaikiškai tobulu pasitikėjimu Dievu. Izraelio karalystės geraisiais laikais būta daug turtų, ambicijų bei prabangos. Tremtis nuskaistino tautos patyrimą. Iš tremties išėjo jau „Dievo vargdieniai”, žemės nuolankieji ir dangaus numylėtiniai, gebantys išgirsti ir gyventi Kristaus palaiminimais.

Apaštalas Paulius gerai pažinojo Raštus, jis turėjo būti susipažinęs ir su Sofonijo pranašyste. Nuolankiųjų vargdienių tema Biblijoje minima daug kartų, todėl nebūtina apaštalo Pauliaus minčių sieti tik su Sofonijo pranašyste. Apaštalas Paulius šią temą svarsto dar stipresniais žodžiais negu Senojo Testamento pranašas. Anot jo, Dievas išsirinko ne tik silpnuosius ir niekinamuosius, bet ir tai, „ko nėra”. Apaštalo Pauliaus galvoseną radikaliai perkeitė Kristaus mirties „kvailystė”. Stipriems Pauliaus žodžiams pretekstą sudarė Korinto bendruomenės situacija. Daugiausia krikščionių buvo iš žemesniųjų klasių, artimesnių tiems, „kurių nėra”. Apaštalas pastebi elitizmo užuomazgų, aukštesnių postų siekimą. Pauliaus akimis, tai, „kas laikoma kažin kuo”, yra žymiai menkiau, negu būti niekuo. Apaštalas su nuostaba žvelgia į Dievo planą, pagal kurį pašaukiama mažai mokytųjų bei kilmingųjų, bet daugybė silpnųjų ir niekinamųjų. Žvelgiant žmogaus akimis, šių žmonių pašaukimas yra kvailystė, tačiau ši kvailystė sudaro dieviškojo plano dalį. Apaštalas ne be ironijos pastebi, kad tie Dievo pasirinktieji menki žmogeliai linkę vaidinti intelektualus ir paversti krikščioniškąją maldos ir broliško dalijimosi bendruomenę snobų klubu. Apaštalas nurodo malonės šaltinį, kurio dėka pažemintoji būklė tampa palaiminga: „Jo dėka ir jūs esate Kristuje Jėzuje, kuris Dievo valia mums tapo išmintimi, teisumu, pašventimu ir atpirkimu”.

Ištraukos iš Kalno pamokslo bus skaitomos per kelis sekmadienius. Evangelistas Matas Jėzaus pamokymus išdėsto pakaitomis su jo darbų atpasakojimais ir taip atskleidžia Mesiją, veikiantį žodžiu bei darbais. Evangelistas Matas yra ne vien Mokytojo žodžių atpasakotojas, bet tikras biblinis autorius ir teologas. Mato kompozicija atskleidžia Jėzų kaip Naująjį Mozę, paskelbiantį Naująjį Įstatymą nuo Naujojo Sinajaus. Šis Įstatymas paskelbiamas ne individualiai, bet visoms tautoms. Mesijo paskelbtasis įstatymas yra Senojo Įstatymo pilnatvė ir visiškai nauja jo interpretacija. Dieviškoji Evangelijos jėga smarkiai pranoksta įstatymą.

Net ir išsiaiškinus šių palaiminimų kontekstą, jie prasmingi tik tikinčiajam. Žydų tauta vertino gyvenimo gėrybes, tačiau patirtis rodė, jog tik Viešpaties buvimas gali perkeisti gyvenimą. Dievo buvimas nepadaro sukurtųjų dalykų menkesnių ar mažiau trokštamų, veikiau pagausina juos. Taip pat ir priešingu atveju Dievo buvimas paverčia gėrybių stoką mažiau pastebimą, ji netampa nelaime. Dievo vargdieniams svarbiausia gyvenimo gėrybė yra paties Viešpaties buvimas. Turint Viešpatį drauge ateina pasitikėjimas ir saugumas. Pirmieji Jėzaus klausytojai, daugiausia Galilėjos varguoliai, buvo tie patys mažutėliai, kuriems Sofonijas pranašavo gražią ateitį, ateisiančią su Mesiju. Jėzus ir yra šis Dievo varguolių Mesijas. Jis atveria karalystės vartus ir padeda įžengti iš senosios eros į naująją. Pirmieji pasinaudoti šia nuostabia dovana kviečiami vargdieniai, liūdintys, alkstantys, niekinamieji. Jėzus kreipiasi į tuos, kurie Dievo privilegijų laukia ne dėl savo nuopelnų, bet dėl vargo. Evangelistas Matas perteikia Jėzaus mintį, atsižvelgdamas į krikščioniškosios bendruomenės patirtį ir jai skirdamas savo Evangeliją. Krikščioniška brolybė sieja į vieną bendruomenę tiek vargšus, tiek turtingus. Jėzaus vardu evangelistas visiems skiria tobulo gyvenimo programą. Svarbiausia yra ne socialinė padėtis, bet kiekvieno krikščionio vidinė nuostata.

Kai kas bando įžvelgti, kad Jėzus yra paprastas, tiesa, genialus išminčius, keliantis aukštesnius reikalavimus negu kiti moralės mokytojai. Tačiau Jėzaus „Palaiminimų manifestas” netelpa į jokias klasifikacijas. Evangelistas Matas nesiekia parodyti Kristaus kaip neįmanomų dalykų mokytojo. Dievo išganymas yra Jėzaus asmenyje.

Į palaiminimus galima žvelgti kaip į Bažnyčios pamatinių vertybių deklaraciją. Evangelistas Matas palaiminimus perteikia panašios konstrukcijos sakiniais. Evangelisto Luko formuluotė trumpesnė ir veikiausiai ankstyvesnė (Lk 6, 20–26). Evangelijos palaiminimai byloja ne apie ateityje būsimą atlygį. Panašiai ir Dekaloge būsimuoju laiku perteikti įsakymai skiriami dabarčiai. Mokinių bendruomenei skirti palaiminimai nurodo bendruomenėje esančias charizmas. Yra mokinių, savanoriškai atsižadančių žemiškų gėrybių ir pasirenkančių neturtą. Yra mokančių paguosti, puoselėti taiką, pasižyminčių romumu.

Kalno pamokslas evangelisto skiriamas jau pasirinkusiems sekti Jėzumi, tiems mokiniams, kurie krikštu yra įžengę į karalystę. Jei Viešpats tiek reikalauja, jis visų pirma yra viską davęs. Gyventi palaiminimais neįmanoma vien žmogaus jėgomis, tačiau tai galima žmogui, per Dvasią tapusiam Dievo vaiku. Tik Velykų šviesoje įmanoma gyventi palaiminimais.