5 eilinis sekmadienis (A)
Iz 58, 7–8; 1 Kor 2, 1–5; Mt 5, 13–16
 

Biblinis tikėjimas apima ne tik Dievo garbinimą, bet taip pat žmonių tarpusavio santykius. Kiekvienam žmogui iškyla klausimas: kokią įtaką mano išpažįstamas tikėjimas daro mano gyvenimui? Pirmajame skaitinyje pranašas Izaijas užduoda šį klausimą izraelitams. Pranašas aštriais žodžiais kritikuoja tokį Dievo kultą, kuriuo siekiama atsikratyti gyvenimiškos atsakomybės, manipuliuojama Dievu, bandant užslėpti savo nusikaltimus. Prieš tai Izaijas vaizduoja izraelitus, besiskundžiančius, esą Dievas neišklauso jų maldų, nepaisydamas uolaus pasninkavimo. Pasninkas yra vienas esminių religinių aktų, kuriuo žmogus Dievo akivaizdoje išreiškia savo nuolankumą, viltį ir meilę. Pavyzdžiui, islame pasninkas yra vienas iš penkių pamatinių tos religijos šulų. Pasninku tikintysis pasirengia klausytis Dievo ir priimti jo valią.

Pranašas Izaijas nurodo, kad Dievui patinka ne bet koks pasninkas. Gali būti apsimarinimo formų, išreiškiančių formalizmą, puikybę ar perlenkimus (plg. Mt 6, 16–18). Pranašas Izaijas sako, kad pasninkas neatsiejamas nuo artimo meilės ir socialinio teisingumo. Norėdami patikti Dievui, privalome pavalgydinti ir aprengti vargšus, suteikti prieglobstį benamiams. Tuomet, anot Izaijo, „tartum aušra užtekės tavo šviesa”. Tolesnėse 9 ir 10 eilutėse kalbama apie šviesą, užtekėsiančią dėl pagalbos vargšams ir priespaudos pašalinimo. Šviesa Biblijoje visuomet siejama su Dievo veikimu. Jau pirmosios Pradžios knygos eilutės byloja „Tebūna šviesa!” Besirūpinantieji vargšais laikų pabaigoje patirs Viešpaties šlovę.

Ankstesniame skyriuje evangelistas Matas parodė Jėzų kaip skaisčią šviesą, užtekėjusią tamsybėse tūnančiai tautai (4, 13–16; plg. Iz 42, 6). Šio sekmadienio skaitinyje reiklus palyginimas taikomas Jėzaus mokinių bendruomenei. Evangelijos reikalavimas gali atrodyti net neįgyvendinamas. Šią užduotį evangelistas aiškiau išskleidžia dviem įvaizdžiais. Ant kalno pastatytas miestas matomas visiems, tačiau nebūtinai visi jame turi gyventi. Žiburys šviečia visiems namų gyventojams, tačiau tai nereiškia, kad patys mokiniai turi tapti šviesos šaltiniu. Esame kviečiami laikyti žibintus, o ne slėpti juos po gaubtais. Tuomet jie apšvies ne tik palyginime minimus Palestinos namus (juos paprastai sudarydavo viena patalpa), bet visą pasaulį. Yra krikščionių, kurie dėl baikštumo ar perdėtos tolerancijos verčiau uždarytų Bažnyčią į katakombas. Jie būgštauja dėl to, kad Bažnyčia turi veidą ir netyli. Tačiau jei krikščionys tylės, Evangelija bus pamiršta. Jėzaus žodžiai apie ant kalno pastatytą miestą verčia naujai pažvelgti į išganymo šaltinį. Nuo šiol Jėzaus mokiniai kviečiami keliauti nebe į Jeruzalės šventyklą. Naujasis Jėzaus miestas pastatydintas iš „gyvųjų akmenų” ir sudaro „šventą kunigystę” (plg. 1 Pt 2, 5). Miestas ant kalno yra Bažnyčia, Kristaus kūnas ir šventovė. Katakombos nėra normali ir siektina krikščioniškojo gyvenimo būsena. Kankinystė buvo ir tebėra vaisinga, bet Bažnyčia savo misiją gali pilnutinai vykdyti tik laisvėje ir šviesoje.

Biblijoje nuolat pasitelkiamas deginantis druskos įvaizdis, pradedant Sodomos druska (Pr 19, 26), baigiant tuo pasūdymu, kuriuo apaštalas Paulius ragina paskalsinti mūsų pokalbius (Kol 4, 6). Druska suteikia maistui skonio ir apsaugo jį nuo gedimo (Job 6, 6; Bar 6, 27). Tačiau druska taip pat siejama su degančia ugnimi. Be krikščionių tikėjimo pasaulis taptų prėskas ir negyvas. Jėzus užduoda griežtą klausimą: kas atsitiktų, jei druska nustotų sūrumo – kam tinka krikščionis, netekęs druskos. Pasaulis niekina tokius nevykėlius ir nesidomi jais.

Druskos ir šviesos įvaizdžiais apibendrinama tai, kas nusakyta palaiminimais. Todėl šiuos įvaizdžius reikia aiškinti atsižvelgiant į evangelisto mintį. Morkaus ir Luko evangelijose šie palyginimai pateikiami kitokiame kontekste. Matas apibendrino juos, pasitelkdamas Dievo karalystės ir teisumo sąvokas. Evangelistas vardydamas palaiminimus užsimena apie teisumą (Mt 5, 6 ir 10).

„Jūs pasaulio šviesa”: ši vieta neturi evangelijose paralelių vietų. Jono evangelijoje Jėzus vadinamas pasaulio šviesa (Jn 8, 12). Šis įvaizdis primena palyginimą apie druską savo konstrukcija. Palyginimas apie šviesą yra tarsi aukštesnis palyginimų apie druską laipsnis. Sąvoka „pasaulis” platesnė už sąvoką „žemė”, nors abiem atvejais turima omenyje žmonija. Šviesa yra aukštesnis ir dvasingesnis įvaizdis, palyginti su druska. Palyginime apie šviesą išskiriami du įvaizdžiai – ant kalno pastatyto miesto ir žiburio namuose. Palyginimas apie miestą ant kalno yra tik Evangelijoje pagal Matą. Baigiamoji skaitinio eilutė apie gerus darbus ypač būdinga evangelistui Matui. Jis nuolat pabrėžia tikėjimo įgyvendinimą darbais. Liudijimo tikslas yra Dievo garbinimas. Šioje vietoje evangelistas Matas pirmąkart prabyla apie „jūsų Tėvą danguje”. Šiais žodžiais baigiama įvadinė Kalno pamokslo dalis.

Kreipiniu „jūs” pabrėžiama, jog tikroji pasaulio šviesa yra nebe paklydęs Izraelis su savo religiniais vadovais, bet Jėzaus mokiniai. Jėzaus žodžiai apie druską ir šviesą skiriami ne individualiam suvokimui. Čia turima omenyje bažnytinė bendruomenė, kuri yra gyvybiškai būtina ir kuriai nėra jokio pakaitalo. Jėzaus mokiniai gali būti druska ir šviesa tik tokiu atveju, jei juose yra Dievo Mesijo atneštoji druska ir šviesa.