1. Jau kelerius metus vasario 11-oji, diena, kai Bažnyčia mini Dievo Motinos apsireiškimą Lurde, tinkamai susiejama su svarbiu įvykiu – Pasaulinės ligonių dienos šventimu. Dešimtą kartą 2002 metais ši šventė bus švenčiama gerai žinomame Marijos piligriminiame centre Pietų Indijoje, Vailankanny Dievo Motinos, Ligonių Sveikatos, šventovėje, garsėjančioje kaip „Rytų Lurdas” (Viešpaties Angelas, 1988 07 31). Į šią šventovę, stovinčią Bengalijos įlankos pakrantėje ir supamą ramaus palmių giraičių peizažo, plūsta milijonai gilaus maldingumo ir pasitikėjimo kupinų žmonių, tikrų, kad Dievo Motina padės jiems jų varguose. Vailankanny traukia ne tik krikščionių piligrimus, bet ir kitų religijų sekėjus, ypač induistus, laikančius Mariją, Ligonių Sveikatą, rūpestinga bei užjaučiančia kenčiančios žmonijos Motina. Tokio seno ir gilaus religingumo šalyje kaip Indija ši Dievo Motinai dedikuota šventovė tikrai yra skirtingų religijų susitikimo vieta ir išskirtinis religijų santarvės bei mainų pavyzdys.

Pasaulinė ligonių diena prasidės intensyvia malda už visus kenčiančius bei sergančius žmones. Taip išreikšime savo solidarumą su kenčiančiaisiais, solidarumą, kylantį iš kančios slėpiningos prigimties ir jos vietos Dievo meilės kupiname plane suvokimo. Toliau šią Dieną bus rimtai mąstoma bei svarstoma, kaip krikščionims derėtų atsiliepti į žmogiškosios kančios pasaulį, atrodo, kasdien vis didėjantį dėl žmogaus sukeltų katastrofų ir paskirų asmenų bei visuomenių neatsakingų sprendimų. Nagrinėjant sveikatos apsaugos struktūrų, krikščioniškųjų ligoninių bei jų darbuotojų vaidmenį bei misiją, bus pabrėžtos ir dar kartą patvirtintos autentiškos krikščioniškosios vertybės, turinčios juos visus įkvėpti. Sekti Jėzumi, dieviškuoju Gydytoju, atėjusiu, „kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų” (Jn 10, 10), – tokia yra šios Pasaulinės ligonių dienos apmąstymų tema – reiškia nedviprasmiškai rinktis gyvybės kultūrą ir tobulai įsipareigoti ginti gyvybę nuo prasidėjimo iki natūralios mirties.

2. Teisinga ieškoti naujų bei veiksmingų metodų kančiai sumažinti, tačiau, nepaisant to, kančia lieka esmine žmogaus gyvenimo dalimi. Ji tam tikra prasme tokia pat gili kaip pats žmogus ir neatsiejama nuo jo tikrosios esmės (plg. Salvifici doloris, 3). Medicinos tyrimai ir gydymas neįstengia kančios nei visiškai paaiškinti, nei iki galo įveikti. Norint aprėpti visą jos gelmę bei raiškos formas, ją reikia traktuoti remiantis perspektyva, pranokstančia vien fizinį lygmenį. Įvairios žmonijos religijos visuomet stengėsi atsakyti į klausimą, kokia kančios prasmė, ir pripažįsta užuojautos bei gerumo visų kenčiančiųjų atžvilgiu būtinybę.

Tad religiniai įsitikinimai davė pradžią ligų gydymo medicininėms praktikoms, ir įvairių religijų istorija liudija nuo seniausių laikų egzistavus organizuotas ligonių medicininės globos formas.

Nors nekrikščioniškosiose kančios interpretacijose Bažnyčia įžiūri daug vertingų ir kilnių elementų, jos pačios reiškiama šio didaus žmogiškojo slėpinio samprata yra unikali. Norėdami atrasti pamatinę ir galutinę kančios reikšmę, „turime žvelgti į dieviškosios meilės apreiškimą, į giliausią visko, kas yra, prasmės šaltinį” (Salvifici doloris, 13). Į klausimą, kokia kančios prasmė, „žmogui Jėzaus Kristaus kryžiumi atsakė Dievas” (ten pat, 13). Kančia, pirmapradės nuodėmės padarinys, įgyja naują reikšmę: ji virsta dalyvavimu Jėzaus Kristaus išganomajame darbe (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1521). Savo kryžiaus kančia Kristus nugalėjo blogį bei įgalino ir mus jį įveikti. Mūsų kančia tampa prasminga ir vertinga tada, kai vienijama su jo kančia. Kaip Dievas ir žmogus, Kristus prisiėmė žmonijos kančias, ir jame išganomąją reikšmę įgyja net žmogiškoji kančia. Šioje to, kas žmogiška ir dieviška, vienybėje kančia kuria gėrį ir nugali blogį. Visiems kenčiantiesiems reiškiu savo didžiausią solidarumą ir nuoširdžiai meldžiu, kad Pasaulinės ligonių dienos šventė taptų apvaizdingu laiku, atveriančiu ligonių gyvenime naujus prasminius horizontus.

Tikėjimas moko kančios galutinės prasmės ieškoti Kristaus kančioje, mirtyje ir prisikėlime. Krikščioniškasis atsakas į skausmą ir ligą niekuomet nėra pasyvus. Skatinama krikščioniškosios artimo meilės, iškiliausiai pasireiškusios Jėzaus gyvenime bei darbuose – „kaip jis vaikščiojo, darydamas gera” (Apd 10, 38), – Bažnyčia eina pas ligonius ir kenčiančiuosius, nešdama jiems paguodą ir viltį. Tai nėra vien geranoriškumo išraiška, bet remiasi užuojauta ir rūpesčiu, savo ruožtu akinančiais globoti bei atsidavusiai tarnauti. Galiausiai tai reiškia nesavanaudišką savęs dovanojimą kitiems, pirmiausia kenčiantiesiems (plg. Salvifici doloris, 29). Pasakojimas apie gailestingąjį samarietį labai gerai perteikia žmogaus, susidūrusio su vargstančiu bei kenčiančiu artimu, kilnius jausmus bei atsaką. Gerasis samarietis yra kiekvienas, kuris sustoja, kad pasirūpintų kenčiančių žmonių poreikiais.

3. Čia mano mintys krypsta į nesuskaičiuojamus viso pasaulio vyrus ir moteris, kurie sveikatos apsaugos srityje darbuojasi kaip vadovai, sielovadininkai, gydytojai, tyrinėtojai, slaugytojai, vaistininkai, aptarnaujantis personalas ir savanoriai. Savo posinodiniame paraginime Ecclesia in Africa minėjau, jog per savo pastoracinius apsilankymus įvairiose pasaulio dalyse daug kartų buvau giliai sujaudintas nepaprasto krikščioniškojo liudijimo, teikiamo įvairių sveikatos apsaugos darbuotojų, ypač tų, kurie rūpinasi neįgaliaisiais bei nepagydomai sergančiaisiais ir kovoja su tokių naujų ligų kaip AIDS plitimu (plg. 36). Pasaulinės ligonių dienos švente Bažnyčia išreiškia savo dėkingumą ir parodo, kaip labai ji brangina daugybės į sveikatos apsaugos sritį įsitraukusių bei nesavanaudiškai ligoniais, kenčiančiaisiais bei mirštančiaisiais besirūpinančių kunigų, pašvęstojo gyvenimo institutų narių ir pasauliečių, besisemiančių jėgų bei įkvėpimo iš savo tikėjimo į Viešpatį Jėzų ir Evangelijos pateikiamo gerojo samariečio įvaizdžio, atsidavimo kupiną tarnystę. Viešpaties priesakas per Paskutinę vakarienę: „Tai darykite mano atminimui” susijęs ne tik su duonos laužymu, bet ir su kūnu bei krauju, kuriuos Kristus už mus atiduoda ir išlieja (plg. Lk 22, 19–20), kitaip tariant, su savojo „aš” dovanojimu kitiems. Ypač svarbi šio atsidavimo išraiškos forma yra tarnavimas ligoniams ir kenčiantiesiems. Todėl atsiduodantys tokiai tarnystei Eucharistijoje visuomet ras neišsemiamą jėgų šaltinį bei paskatą vis naujam didžiadvasiškumui.

4. Savo požiūrį į ligonius bei kenčiančiuosius Bažnyčia remia tikslia ir nesusiaurinta žmogiškojo asmens, „sukurto pagal Dievo paveikslą ir apdovanoto orumu bei neatimamomis žmogaus teisėmis” (Ecclesia in Asia, 33), samprata. Todėl Bažnyčia atkakliai laikosi principo, jog ne visa, kas techniškai įmanoma, yra leistina morališkai. Neįtikėtina pastarojo meto medicinos mokslo bei technikos pažanga visiems mums uždeda milžinišką atsakomybę už dieviškąją gyvybės dovaną, kuri lieka dovana visomis stadijomis ir būsenomis. Privalome budriai sergėti gyvybę nuo bet kurio įmanomo pažeidimo ir priespaudos. „Esame <…> gyvybės sergėtojai, ne savininkai <…>. Nuo prasidėjimo momento žmogiškoji gyvybė neatsiejama nuo Dievo kuriamosios galios ir visą laiką išlieka ypatingu ryšiu susijusi su savo Kūrėju, gyvybės versme ir jos vieninteliu tikslu” (Ecclesia in Asia, 35).

Giliai šaknydamosi artimo meilėje, krikščioniškosios sveikatos apsaugos institucijos tęsia paties Jėzaus misiją rūpintis silpnaisiais ir ligoniais. Jos yra vietos, kur akcentuojama bei laiduojama gyvybės kultūra, ir tikiu, kad jos ir ateityje pateisins lūkesčius, kuriuos į jas deda kiekvienas kenčiantis žmonijos narys. Meldžiu, kad Marija, Ligonių Sveikata, ir toliau globotų visus kūnu bei dvasia kenčiančius ir užtartų tuos, kurie jais rūpinasi. Tepadeda ji mums, su džiugia viltimi keliaujantiems į saugius mūsų Tėvo namus, savo kančias vienyti su jos Sūnaus kančia.
 

Castel Gandolfo, 2001 m. rugpjūčio 6 d.

Jonas Paulius II