Enciklika
UT UNUM SINT
apie ekumeninę pareigą

1995 gegužės 25
 

(Tęsinys. Pradžia Nr. 1)

Tarp kitų krikščionių esamų vertybių pripažinimas

47. Dialogas apima ne vien doktriną, bet ir visą asmenį: tai taip pat meilės dialogas. Susirinkimas moko: „Katalikai privalo su džiaugsmu pripažinti ir branginti atsiskyrusiuose broliuose tikrai krikščioniškas gėrybes, kylančias iš bendro paveldo. Teisinga ir išganinga pripažinti Kristaus turtus ir dorybių veikimą žmonėse, kurie liudija Kristų, kartais net praliedami savo kraują, nes Dievas visuomet yra įstabus ir stebėtinas savo darbuose” (79).

48. Ryšiai, kuriuos Katalikų Bažnyčios nariai po Susirinkimo užmezgė su kitais krikščionimis, leido atrasti Dievo daromus darbus tarp priklausančiųjų kitoms Bažnyčioms ir bažnytinėms bendruomenėms. Toks įvairių lygių tiesioginis ryšys tarp bendruomenių ganytojų ir tarp narių leido mums įsisąmoninti kitų krikščionių teikiamą Dievo ir Kristaus liudijimą. Taip visai ekumeninei patirčiai atsivėrė plati erdvė, kuri sykiu yra iššūkis mūsų šiandieniam laikui. Argi XX amžius nėra didžiojo liudijimo, „net praliejant kraują”, laikas? Ir ar tai nepasakytina ir apie kitas Bažnyčias ir bažnytines bendruomenes, vadinančias save vardu, kylančiu iš nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus?

Šis bendras šventumo liudijimas, kaip ištikimybė vieninteliam Viešpačiui, yra nepaprastas, malonės kupinas ekumeninis potencialas. Vatikano II Susirinkimas pabrėžė, kad tarp kitų krikščionių esamos vertybės gali prisidėti prie katalikų auklėjimo: „Nereikia pamiršti, kad visa, ką Šventosios Dvasios malone nuveikia atsiskyrusieji broliai, gali prisidėti ir prie mūsų auklėjimo. Kas tikrai krikščioniška, niekada neprieštarauja tikrosioms tikėjimo gėrybėms; negana to, tai visuomet gali padėti tobuliau įžvelgti patį Kristaus ir Bažnyčios slėpinį” (80). Ekumeninis dialogas, kaip tikras išganymo dialogas, skatins šį procesą, jau savaime vykstantį tikros ir visiškos bendrystės linkme.

Bendrystės didėjimas

49. Krikščionių tarpusavio ryšių ir jų vedamo teologinio dialogo brangus vaisius yra bendrystės didėjimas. Šie ryšiai ir dialogas leido krikščionims įsisąmoninti jų bendrus tikėjimo elementus. Tai padėjo dar labiau įtvirtinti pareigą siekti visiškos vienybės. Visoje šioje srityje Vatikano II Susirinkimas tebelieka galingas, impulsą duodantis bei kryptį nurodantis centras.

Dogminėje konstitucijoje Lumen gentium mokymas apie Katalikų Bažnyčią susiejamas su išganingų elementų, esančių kitose Bažnyčiose ir bažnytinėse bendruomenėse, pripažinimu (81). Tačiau čia kalbama ne apie statiškų elementų, pasyviai glūdinčių tose Bažnyčiose ir bendruomenėse, įsisąmoninimą. Kaip Kristaus Bažnyčios vertybės, jie iš prigimties verčia žengti vienybės atkūrimo linkme. Tad aišku, kad krikščionių vienybės paieška yra ne savavališkas ar utilitarinis aktas, bet pareiga, kylanti iš pačios krikščioniškosios bendruomenės esmės.

Panašiai dvišaliai teologiniai dialogai su didžiausiomis krikščionių bendruomenėmis remiasi jau egzistuojančios bendrystės pripažinimu, kad po to pamažu būtų aptarti nesutarimai, susiję su kiekviena iš jų. Viešpats leido mūsų laikų krikščionims sumažinti tų dalykų, dėl kurių būdavo tradiciškai ginčijamasi.

Dialogas su Rytų Bažnyčiomis

50. Su ypatingu dėkingumu dieviškajai Apvaizdai čia reikėtų pirmiausia konstatuoti, kad istorijos raidoje susilpnėjęs ryšys su Rytų Bažnyčiomis Vatikano II Susirinkimo dėka iš naujo sustiprėjo. Šių Bažnyčių stebėtojai, drauge su Vakarų Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių atstovais dalyvavę Susirinkime, Katalikų Bažnyčiai tokiu iškilmingu momentu viešai išreiškė vieningą norą siekti bendrystės.

Susirinkimas savo ruožtu į Rytų Bažnyčias žvelgė objektyviai ir ypač palankiai, pabrėždamas jų bažnytiškumą ir realius bendrystės su Katalikų Bažnyčia saitus. Dekrete dėl ekumenizmo konstatuojama: „Viešpaties Eucharistijos šventimu šiose dalinėse Bažnyčiose statoma ir auga Dievo Bažnyčia” ir nuosekliai priduriama, kad „Tos Bažnyčios, nors ir atsiskyrusios, turi tikrus sakramentus ir apaštališkosios įpėdinystės dėka ypač kunigystę bei Eucharistiją, kuriais jos ir dabar tebėra nepaprastai glaudžiai su mumis susijungusios” (82).

Buvo pripažinta didžioji Rytų Bažnyčių liturginė bei dvasinė tradicija, taip pat ypatingas jų istorinės raidos savitumas, jų bažnytinė tvarka, išlaikyta nuo seniausių laikų ir patvirtinta Bažnyčios tėvų bei ekumeninių susirinkimų, joms būdingas doktrinos skelbimo būdas. Visa tai padaryta remiantis įsitikinimu, jog teisėtas skirtingumas niekaip neprieštarauja Bažnyčios vienybei, bet, priešingai, daro ją gražesnę ir daug prisideda prie jos misijos sėkmingumo.

Vatikano II Susirinkimas nori grįsti dialogą esama bendryste ir atkreipia dėmesį į turtingą Rytų Bažnyčių tikrovę: „Todėl Šventasis Sinodas visus ir ypač tuos, kurie rengiasi darbuotis trokštamos visiškos bendrystės tarp Rytų Bažnyčių ir Katalikų Bažnyčios atkūrimo labui, ragina deramai apsvarstyti šias ypatingas Rytų Bažnyčių gimimo bei augimo aplinkybes ir jų santykio su Romos Sostu pobūdį prieš atsiskiriant ir teisingai šiuos dalykus įvertinti” (83).

51. Tokia Susirinkimo nuostata pasirodė vaisinga kalbant tiek apie broliškus santykius, kurie brendo bei skleidėsi per meilės dialogą, tiek apie diskusiją doktrinos klausimais mišriojoje tarptautinėje teologinio dialogo tarp Katalikų Bažnyčios ir Ortodoksų Bažnyčios komisijoje. Ši nuostata ne mažiau vaisinga pasirodė ir santykių su senosiomis Rytų Bažnyčiomis srityje.

Tai būta lėto ir sunkaus proceso, kuris, nepaisant to, buvo didelio džiaugsmo šaltinis; jis kėlė dvasią, nes leido pamažu vėl atrasti brolystę.

Ryšių atnaujinimas

52. Dėl Romos Bažnyčios ir Konstantinopolio ekumeninio Patriarchato, tai procesas, apie kurį ką tiktai užsiminėme, kilo iš abipusio atsivėrimo, parodyto, viena vertus, popiežių Jono XXIII bei Pauliaus VI ir, kita vertus, ekumeninio patriarcho Atenagoro I bei jo įpėdinių. Įvykusių pokyčių istorinė išraiška yra bažnytinis aktas, kuriuo „iš Bažnyčių atminties ir erdvės” pašalinama abipusė ekskomunika (84), prieš devynis šimtus metų, 1054-aisiais, tapusi schizmos tarp Romos ir Konstantinopolio simboliu. Šis ekumeniniu požiūriu toks reikšmingas istorinis bažnytinis aktas buvo atliktas paskutinėmis Susirinkimo dienomis, 1965 metų gruodžio 7 dieną. Tad Susirinkimas pasibaigė iškilmingu aktu, kuris sykiu buvo istorinės atminties išvalymas, abipusis atleidimas ir solidarus įsipareigojimas ieškoti bendrystės.

Prieš tai Paulius VI per savo piligriminę kelionę į Šventąją žemę 1964 metų sausį Jeruzalėje buvo susitikęs su patriarchu Atenagoru I. Ta proga jis taip pat galėjo susitikti ir su Jeruzalės patriarchu Benediktu. Vėliau, 1967 metų liepos 25 dieną, popiežius Paulius VI aplankė patriarchą Atenagorą I Phanare (Stambule), o tų pačių metų spalio mėnesį patriarchą iškilmingai priėmė Romoje. Tokie maldos susitikimai nurodė kelią, kuriuo reikėtų eiti siekiant Rytų ir Vakarų Bažnyčių suartėjimo bei vienybės, egzistavusios tarp jų pirmajame tūkstantmetyje, atkūrimo.

Kai po popiežiaus Pauliaus VI mirties ir neilgo popiežiaus Jono Pauliaus I pontifikato Romos vyskupo tarnyba buvo patikėta man, viena iš pirmųjų savo popiežiškosios tarnybos užduočių laikiau asmeninio ryšio su ekumeniniu patriarchu Demetrijumi I, kuris tuo metu kaip patriarcho Atenagoro įpėdinis buvo užėmęs Konstantinopolio Sostą, atnaujinimą. Man lankantis Phanare 1979 metų lapkričio 29 dieną, patriarchas ir aš nutarėme pradėti teologinį dialogą tarp Katalikų Bažnyčios ir visų ortodoksų Bažnyčių, kanoniškai susivienijusių su Konstantinopolio Sostu. Čia, manau, svarbu pridurti, kad tuo metu jau buvo rengiamasi sušaukti būsimąjį ortodoksų Bažnyčių susirinkimą. Santarvės tarp jų paieška gaivina šių seseriškų Bažnyčių gyvenimą bei teikia joms gyvybingumo; tai taip pat reikšminga atsižvelgiant į vaidmenį, kurį jos pašauktos atlikti kelyje į vienybę. Ekumeninis patriarchas norėjo atsakyti į mano vizitą, ir 1987 metų gruodį turėjau džiaugsmo su nuoširdžia meile ir deramu iškilmingumu priimti jį Romoje. Šiame bažnytinės brolystės kontekste derėtų priminti jau ne vienerius metus įsitvirtinusį paprotį per Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus šventę Romoje priimti ekumeninio Patriarchato delegaciją ir siųsti Šventojo Sosto delegaciją į iškilmes šv. Andriejaus garbei Phanare.

53. Tokie reguliarūs susitikimai leidžia, be kita ko, tiesiogiai keistis informacija bei nuomonėmis siekiant broliškai koordinuoti veiksmus. Kita vertus, abipusis dalyvavimas maldoje pratina vėl gyventi vienas šalia kito, skatina drauge priimti bei įgyvendinti tai, ko Viešpats nori savo Bažnyčios atžvilgiu.

Kelyje, kurį nuėjome nuo Vatikano II Susirinkimo, reikia paminėti bent du įvykius, ypač reikšmingus bei ekumeniškai labai svarbius santykiams tarp Rytų ir Vakarų. Pirmiausia tai 1984 metų jubiliejus, skirtas šventųjų Kirilo ir Metodijaus evangelizacinės veiklos tūkstantis šimtosioms metinėms paminėti ir davęs man progą paskelbti abu šventuosius slavų apaštalus bei tikėjimo šauklius Europos globėjais. 1964-aisiais, per Susirinkimą, popiežius Paulius VI Europos globėju jau buvo paskelbęs šv. Benediktą. Abu brolius iš Tesalonikos pastatant greta didžiojo Vakarų vienuolystės steigėjo, norėta netiesiogiai pabrėžti dvilypę bažnytinę bei kultūrinę tradiciją, tokią reikšmingą per du tūkstančius krikščionybės metų, ženklinusių Europos žemyno istoriją. Todėl naudinga priminti, kad Kirilas ir Metodijus buvo kilę iš anuometinės bizantinės Bažnyčios, kai ji dar nebuvo atsiskyrusi nuo Romos aplinkos. Paskelbdamas juos Europos globėjais greta Benedikto, norėjau ne tik patvirtinti istorinę tiesą apie krikščionybę Europos žemyne, bet ir pasiūlyti svarbią temą Rytų ir Vakarų dialogui, po Susirinkimo sužadinusiam tiek daug vilčių. Europos dvasinės šaknys kyla ne tik iš šv. Benedikto, bet ir lygiai taip pat iš šv. Kirilo ir Metodijaus. Dabar, baigiantis antrajam tūkstantmečiui nuo Kristaus gimimo, jie turi būti visi gerbiami kaip mūsų praeities globėjai ir kaip šventieji, kuriems Europos žemyno Bažnyčios ir tautos patiki savo ateitį.

54. Kitas įvykis, kurį mielai norėčiau priminti, yra Rusios krikšto tūkstantmečio (988–1988) šventė. Katalikų Bažnyčia ir ypač Apaštalų Sostas norėjo dalyvauti šio jubiliejaus iškilmėse ir mėgino pabrėžti, kad šv. Vladimirui Kijeve suteiktas krikštas buvo vienas iš esminių pasaulio evangelizacijos įvykių. Šis įvykis lėmė ne tik Rytų Europos didžiųjų slavų nacijų, bet ir tautų nuo Uralo ligi Aliaskos tikėjimą.

Būtent šioje perspektyvoje galima suvokti giliausią mano ne kartą ištarto posakio prasmę: Bažnyčia turi kvėpuoti abiem plaučiais! Pirmajame krikščionybės istorijos tūkstantmetyje šiuo posakiu pirmiausia žymima Romos-Bizantijos dualybė. Nuo Rusios krikšto posakio taikymo ribos prasiplečia: evangelizaciją ėmus vykdyti daug platesnėje srityje, juo dabar aprėpiama visa Bažnyčia. Turint galvoje, kad šis išganingasis įvykis prie Dniepro siekia laikus, kai tarp Rytų ir Vakarų Bažnyčių dar nebuvo skilimo, nesunku labai aiškiai suvokti, kad visiškos bendrystės privalu ieškoti vienybės teisėtoje įvairovėje kryptimi. Tai aiškiai pabrėžiau enciklikoje Slavorum apostoli (85), skirtoje šv. Kirilui bei Metodijui, ir apaštališkajame laiške Euntes in mundum (86) Katalikų Bažnyčios tikintiesiems Kijevo Rusios krikšto tūkstantųjų metinių minėjimo proga.

Seseriškos Bažnyčios

55. Susirinkimas dekreto Unitatis redintegratio istoriniame akiratyje primena vienybę, nepaisant visko, egzistavusią pirmajame tūkstantmetyje, ir tam tikra prasme laiko ją savotišku pavyzdžiu: „Šventasis Sinodas <…> primena, kad Rytuose klesti daug atskirų arba vietinių Bažnyčių, tarp kurių svarbiausią vietą užima patriarchiškosios Bažnyčios, kurių ne viena didžiuojasi įsteigta pačių apaštalų” (87). Savo kelionę Bažnyčia pradėjo Sekminių dieną Jeruzalėje, ir visas jos plėtojimasis tuometinėje oikumene iš pradžių telkėsi apie Petrą ir Vienuolika. Tad Bažnyčios struktūros Rytuose ir Vakaruose susiformavo remdamosi šiuo apaštališkuoju paveldu. Jos vienybė tose struktūrose per pirmąjį tūkstantmetį buvo išlaikyta per vyskupus, apaštalų įpėdinius, bendrystės ryšiais susivienijusius su Romos vyskupu. Šiandien, baigiantis antrajam tūkstantmečiui, trokšdami atkurti visišką vienybę, turime sutelkti dėmesį į šią taip struktūruotą vienybę.

Dekrete dėl ekumenizmo akcentuojamas dar vienas būdingas aspektas, dėl kurio visos dalinės Bažnyčios išlieka vieningos, būtent „Rytuose stropiai rūpintasi ir besirūpinama išlaikyti broliškus tikėjimo ir meilės bendrystės ryšius, turinčius jungti vietines Bažnyčias kaip seseris” (88).

56. Po Vatikano II Susirinkimo ir remiantis tokia tradicija vėl tapo įprasta apie savo vyskupą susibūrusioms dalinėms ar vietinėms Bažnyčioms taikyti „seseriškų Bažnyčių” pavadinimą. Be to, labai reikšmingas žingsnis kelyje į visišką bendrystę buvo abipusių ekskomunikų panaikinimas, taip pašalinant skausmingą kanoninio bei psichologinio pobūdžio kliūtį.

Iki suskilimo egzistavusios vienybės struktūros yra patirties paveldas, kreipiantis mus visiškos bendrystės atkūrimo linkme. Akivaizdu, jog antrąjį tūkstantmetį Viešpats nesiliovė teikęs savo Bažnyčiai gausių malonės ir augimo vaisių. Tačiau, deja, vis didėjantis Rytų ir Vakarų Bažnyčių tarpusavio susvetimėjimas neleido pasinaudoti keitimosi dovanomis bei abipusės pagalbos turtais. Reikia dėti labai daug pastangų, kad, Dievo malonei padedant, būtų galima atkurti visišką bendrystę, kuri Kristaus Bažnyčiai yra tokios daugybės gėrybių šaltinis. Tokios pastangos reikalauja visų mūsų geros valios, nuolankios maldos ir nepaliaujamo bendradarbiavimo, kurio niekas neturi slopinti. Šv. Paulius mus ragina: „Nešiokite vieni kitų naštas” (Gal 6, 2). Koks taiklus ir aktualus šis apaštalo raginimas! Tradicinis „seseriškų Bažnyčių” vardas turi mus nuolatos lydėti šiame kelyje.

57. Mūsų viešai pareikštas tikslas, kaip to ir norėjo popiežius Paulius VI, yra bendromis pastangomis susigrąžinti visišką vienybę teisėtoje įvairovėje. „Šį apaštalų liudijimą Dievas leido mums gauti tikėjimu. Krikšto dėka esame ‘viena Kristuje Jėzuje’ (Gal 3, 28). Apaštališkosios įpėdinystės galia kunigystė ir Eucharistija mus dar labiau suartina; dalydamiesi Dievo dovanomis savo Bažnyčiai esame bendrystėje su Tėvu per Sūnų Šventojoje Dvasioje <…>. Šis dieviškosios meilės slėpinys virsta tikrove kiekvienoje vietinėje Bažnyčioje. Argi tai nėra pagrindas vartoti tradicinį ir tokį gražų posakį „Bažnyčios seserys”, kaip mėgsta vadintis vietinės Bažnyčios (plg. Dekretas Unitatis redintegratio, 14)? Tokį seseriškų Bažnyčių gyvenimą gyvenome šimtmečius, drauge rengdami ekumeninius susirinkimus, gynusius tikėjimo paveldą nuo kiekvieno iškraipymo. Po ilgo susiskaldymo bei abipusio nesupratimo laikotarpio Viešpats leidžia mums, nepaisant praeityje tarp mūsų buvusių kliūčių, vėl atrasti vienas kitą kaip Bažnyčias seseris” (89). Šiandien prie trečiojo tūkstantmečio slenksčio stengdamiesi atkurti visišką vienybę, turime siekti šią tikrovę įgyvendinti ir ja remtis.

Ryšys su šia šlovinga tradicija Bažnyčiai yra labai vaisingas. „Rytų Bažnyčioms, – teigia Susirinkimas, – nuo pat pradžios priklausė lobynas, iš kurio Vakarų Bažnyčia yra gavusi daugelį liturgijos, dvasinės tradicijos ir teisinės sanklodos dalykų” (90).

Šiam „lobynui” priklauso ir „turtai tų dvasinių tradicijų, kurias išreiškia ypač vienuolystė [monachizmus]. Ten nuo pat šventųjų Tėvų šlovingųjų laikų klestėjo vienuoliškasis dvasingumas [spiritualitas monastica], paskui pasklidęs Vakarų kraštuose” (91). Apaštališkajame laiške Orientale lumen pabrėžiau, kad Rytų Bažnyčios daug davė vienuoliškajam gyvenimui, „pradedant evangelizacija, iškiliausia tarnyba, kokią krikščionis gali pasiūlyti broliui, ir baigiant daugybe kitokių dvasinės bei materialinės tarnybos formų. Galima net teigti, jog vienuolystė antikoje – ir neretai vėlesniais amžiais – buvo pirmutinė tautų evangelizacijos priemonė” (92).

Susirinkimas neapsiriboja akcentavimu to, kas Rytų ir Vakarų Bažnyčias daro panašias. Laikydamasis istorinės tiesos, jis nesvyruodamas teigia: „Todėl nenuostabu, kad kai kuriuos apreikštojo slėpinio atžvilgius kartais vieni, kartais kiti geriau įžvelgia ir aiškiau nušviečia, ir reikia pasakyti, kad dažnai įvairios teologinės formulės veikiau papildo viena kitą, negu prieštarauja viena kitai” (93). Bažnyčios, keisdamosi viena kitą papildančiomis dovanomis, daro bendrystę vaisingą.

58. Jau egzistuojančios tikėjimo bendrystės patvirtinimas leido Vatikano II Susirinkimui padaryti pastoracinių išvadų, naudingų konkrečiam tikinčiųjų gyvenimui ir vienybės dvasios skatinimui. Turint galvoje artimus sakramentinius saitus, egzistuojančius tarp Katalikų Bažnyčios ir ortodoksų Bažnyčių, dekrete Orientalium ecclesiarum teigiama: „Pastoracijos praktika rodo, kad Rytų brolių atveju galima ir reikia atsižvelgti į įvairias konkrečių asmenų aplinkybes, kuriomis nei pažeidžiama Bažnyčios vienybė, nei esama vengtinų pavojų, bet to primygtinai reikalauja išganymo būtinybė ir sielų gerovė. Todėl Katalikų Bažnyčia, atsižvelgdama į laiko, vietos ir asmenų aplinkybes, dažnai elgėsi ir tebesielgia švelniau, leisdama bendrai naudotis sakramentais, kitomis apeigomis bei šventais daiktais, kad visiems būtų teikiamos išganymo priemonės ir liudijama krikščionių tarpusavio meilė” (94).

Vadovaujantis posusirinkiminio laikotarpio patirtimi, tokia teologinė ir pastoracinė kryptis buvo įtvirtinta abiejuose kanoninės teisės kodeksuose (95). Pastoraciniu požiūriu ji išskleista Ekumenizmo principų ir normų įgyvendinimo vadove (96).

Šioje taip svarbioje ir sudėtingoje srityje būtina, kad ganytojai rūpestingai supažindintų tikinčiuosius su ypatingais tokio dalyvavimo liturginėse apeigose motyvais ir su įvairiomis taisyklėmis, galiojančiomis šioje srityje.

Niekada nevalia iš akių išleisti dalyvavimo sakramentuose, ypač šventojoje Eucharistijoje, ekleziologinio matmens.

Dialogo pažanga

59. Nuo 1979 metų, kai buvo įsteigta, intensyviai dirbo mišrioji tarptautinė teologinio dialogo tarp Katalikų Bažnyčios ir ortodoksų Bažnyčios komisija, savo tyrinėjimus vis labiau kreipdama linkmėmis, pasirinktomis bendru susitarimu turint tikslą atkurti visišką abiejų Bažnyčių bendrystę. Šią tikėjimo vienybe, patirties nepertraukiamumu bei senosios Bažnyčios tradicija grįstą bendrystę tobulai išreikš bendras šventosios Eucharistijos šventimas. Remdamasi viskuo, ką turime bendra, ir vadovaudamasi pozityvaus darbo dvasia, mišrioji komisija pajėgė pasiekti esminę pažangą. Tai leido man kartu su garbinguoju broliu, Jo Šventenybe ekumeniniu patriarchu Demetrijumi I paskelbti, jog jai pavyko išreikšti tai, „ką Katalikų Bažnyčia ir ortodoksų Bažnyčia jau gali kartu išpažinti kaip bendrą tikėjimą Bažnyčios slėpinio bei sąryšio tarp tikėjimo ir sakramentų srityse” (97). Komisija galėjo konstatuoti ir patvirtinti, jog „apaštališkoji įpėdinystė mūsų Bažnyčiose yra Dievo tautos šventinimo ir vienybės pagrindas” (98). Čia kalbama apie svarbius atsparos taškus dialogui tęsti. Negana to, šie bendri pareiškimai yra pagrindas, leidžiantis katalikams ir ortodoksams jau dabar, mūsų laikais, ištikimai ir nuosekliai kartu liudyti, kad būtų skelbiamas bei aukštinamas Viešpaties vardas.

60. Neseniai mišrioji tarptautinė komisija žengė reikšmingą žingsnį itin sudėtingu metodo, kuriuo reikėtų vadovautis siekiant Katalikų Bažnyčios ir ortodoksų Bažnyčios visiškos vienybės, klausimu, dažnai apsunkindavusiu katalikų ir ortodoksų santykius. Ji padėjo doktrininius pagrindus šiai problemai teigiamai spręsti remiantis seseriškų Bažnyčių mokymu. Ir šiame kontekste paaiškėjo, kad metodas, kuriuo privalu vadovautis kelyje į visišką bendrystę, yra tiesos dialogas, maitinamas ir palaikomas meilės dialogo. Rytų katalikų Bažnyčioms pripažinta teisė organizuotis ir apaštalauti, taip pat realus šių Bažnyčių įtraukimas į meilės dialogą ir teologinį dialogą skatins ne tik tikrą ir brolišką toje pačioje vietovėje gyvenančių ortodoksų ir katalikų tarpusavio pagarbą, bet ir jų bendrą veiklą siekiant vienybės (99). Žingsnis priekin žengtas. Pastangas būtina tęsti. Tačiau jau dabar galima konstatuoti, kad visų protai aprimo, ir tai daro vienybės paiešką vaisingesnę.

Dėl Rytų Bažnyčių bendrystės su Katalikų Bažnyčia Susirinkimas pareiškė tokią nuomonę: „Šis Šventasis Sinodas dėkoja Dievui, kad Rytuose daugelis Katalikų Bažnyčios vaikų <…> jau gyvena susiję visiškos bendrystės ryšiais su Vakarų tradicijas puoselėjančiais broliais, ir pareiškia, kad visas šis dvasinis ir liturginis, drausmės ir teologijos paveldas įvairiose tradicijose yra Bažnyčios katalikiškumo ir apaštališkumo pilnatvės dalis” (100). Vadovaudamosi Dekreto dėl ekumenizmo dvasia, Rytų katalikų Bažnyčios mokės konstruktyviai dalyvauti meilės ir teologijos dialoge vietiniu bei visuotiniu lygmeniu ir per tai prisidės prie tarpusavio supratimo bei visiškos vienybės dinamiškos paieškos (101).

61. Šiuo požiūriu Katalikų Bažnyčia nieko labiau netrokšta už visišką Rytų ir Vakarų bendrystę. Ją įkvepia pirmojo tūkstantmečio patirtis. Anuo laikotarpiu „skirtingų bažnytinio gyvenimo patirčių rutuliojimasis dėl krikščionių tarpusavio ryšių nekliudė jiems kiekvienoje Bažnyčioje tikrai jaustis kaip namie, nes visose Bažnyčiose nepaprastai įvairiomis kalbomis bei tarmėmis per Kristų Šventojoje Dvasioje buvo šlovinamas vienas Tėvas; visos rinkdavosi švęsti Eucharistijos, kuri buvo bendruomenės šerdis ir pavyzdys ne tik dvasingumo ar dorinio gyvenimo požiūriu, bet ir kalbant apie tarnybų bei funkcijų įvairove pasižyminčios ir vyskupo, apaštalų įpėdinio, vadovaujamos Bažnyčios struktūrą. Pirmieji susirinkimai iškalbingai liudija šią patvarią vienybę įvairovėje” (102). Kaip atkurti šią vienybę po beveik tūkstančio metų? Tai didžiulis uždavinys, kurį turi spręsti Katalikų Bažnyčia ir kuris taip pat tenka ortodoksų Bažnyčiai. Turint tai galvoje, galima suvokti visą Šventosios Dvasios šviesos bei galios palaikomo dialogo aktualumą.

Ryšiai su senosiomis Rytų Bažnyčiomis

62. Po Vatikano II Susirinkimo Katalikų Bažnyčia įvairiais būdais ir įvairia sparta atkūrė broliškus ryšius su senosiomis Rytų Bažnyčiomis, atmetusiomis Efezo ir Chalkedono Susirinkimų dogmines formules. Visos šios Bažnyčios buvo pasiuntusios stebėtojus į Vatikano II Susirinkimą; jų patriarchai pagerbė mus savo apsilankymais, ir Romos vyskupas galėjo kalbėtis su jais kaip su broliais, džiaugsmingai susitinkančiais po ilgo laiko.

Broliškų ryšių su senosiomis Rytų Bažnyčiomis, krikščionių tikėjimo liudytojomis dažnai priešiškomis bei tragiškomis sąlygomis, atnaujinimas yra konkretus ženklas, kad, nepaisant istorinių, politinių, socialinių ir kultūrinių kliūčių, esame vienijami Kristaus. O būtent kristologijos srityje kartu su kai kurių šių Bažnyčių patriarchais galėjome pareikšti bendrą tikėjimą į Jėzų Kristų, tikrą Dievą ir tikrą žmogų. Garbingo atminimo popiežius Paulius VI tokio pobūdžio deklaracijas pasirašė su Jo Šventenybe koptų ortodoksų popiežiumi bei patriarchu Shenouda III (103) ir su Jo Šventenybe sirų ortodoksų Antiochijos patriarchu Jokūbu III (104). Aš pats galėjau šiuos susitarimus patvirtinti ir remtis jais tęsdamas dialogą su popiežiumi Shenouda (105) ir pastoraciškai bendradarbiaudamas su sirų Antiochijos patriarchu Mar Ignacijumi Zakka I Iwas (106).

Garbingajam Etiopijos Bažnyčios patriarchui Abuna Paulos lankantis Romoje 1993 metų birželio 11 dieną, kartu pabrėžėme gilią bendrystę, egzistuojančią tarp mūsų Bažnyčių: „Turime tą patį iš apaštalų gautą tikėjimą, tuos pačius sakramentus ir tą pačią apaštališkąja įpėdinyste grįstą tarnybą <…>. Šiandien galime tikrai teigti, jog turime tą patį tikėjimą į Kristų, tikėjimą, kuris ilgą laiką buvo mūsų tarpusavio susiskaldymo priežastis” (107).

Neseniai Viešpats man suteikė didelį džiaugsmą su Jo Šventenybe Rytų asirų patriarchu Mar Dinkha IV, šia dingstimi aplankiusiu mane Romoje 1994 metų lapkritį, pasirašyti bendrą kristologinę deklaraciją. Atsižvelgdami į teologinių formuluočių skirtingybes, galėjome bendrai išpažinti tikrą tikėjimą į Kristų (108). Savo džiaugsmą dėl viso to norėčiau išreikšti Švenčiausiosios Mergelės žodžiais: „Mano siela šlovina Viešpatį” (Lk 1, 47).

63. Ekumeniniai ryšiai padėjo taip iš esmės išsiaiškinti dalykus, kurie buvo tradicinių kristologinių ginčų objektai, kad galime kartu išpažinti mūsų bendrą tikėjimą. Dar kartą konstatuotina, kad toks reikšmingas laimėjimas tikrai yra teologinių tyrimų bei broliško dialogo rezultatas. Negana to, tai taip pat padrąsinimas, nes rodo mums, jog pasirinktas kelias yra teisingas, ir kad pagrįstai galime tikėtis kartu išspręsti ir kitus ginčytinus klausimus.

Dialogas su kitomis Bažnyčiomis ir bažnytinėmis bendruomenėmis Vakaruose

64. Pateikiant platų visų krikščionių vienybės atkūrimo planą, dekrete dėl ekumenizmo taip pat aptariami ryšiai su Vakarų Bažnyčiomis ir bažnytinėmis bendruomenėmis. Norėdamas sukurti krikščioniškos brolystės bei dialogo aplinką, Susirinkimas pateikia savo gaires dviejuose bendruose svarstymuose, kurių vienas yra istorinio ir psichologinio, o kitas – teologinio ir doktrininio pobūdžio. Dokumente, viena vertus, konstatuojama: „Baigiantis viduramžiams Vakaruose prasidėjusios didžiosios krizės metu arba vėlesniais laikais nuo Romos Apaštalų Sosto atsiskyrusias Bažnyčias ir bažnytines bendrijas su Katalikų Bažnyčia jungia ypatingas artumas ir glaudūs ryšiai. Juk krikščionių tauta ilgus praėjusius šimtmečius gyveno vienoje bažnytinėje bendruomenėje” (109). Kita vertus, lygiai taip pat realistiškai teigiama: „Tačiau reikia pripažinti, kad tarp šių Bažnyčių bei bendrijų ir Katalikų Bažnyčios esama pastebimų ne vien istorinio, visuomeninio, psichologinio bei kultūrinio pobūdžio skirtumų, bet pirmiausia skiriasi apreikštosios tiesos aiškinimas” (110).

65. Bendros yra šaknys ir, nepaisant skirtumų, panašūs elementai, lėmę Vakaruose Katalikų Bažnyčios ir iš Reformacijos kilusių Bažnyčių bei bendruomenių raidą. Todėl joms būdingi bendri vakarietiški bruožai. Tad minėtieji „skirtumai”, nors ir svarbūs, nereiškia abipusio sąveikavimo bei papildomumo atmetimo.

Ekumeninis sąjūdis kilo būtent iš Reformacijos Bažnyčių ir bendruomenių. Tuo pačiu metu, jau 1920 metų sausį, ekumeninis Patriarchatas pareiškė nuomonę, jog reikia organizuoti krikščioniškųjų bendruomenių bendradarbiavimą. Tai rodo, kad kultūrinės aplinkos reikšmė nėra lemiama. Esminis dalykas, priešingai, yra tikėjimo klausimas. Kristaus, mūsų vienintelio Viešpaties, malda užkalbina visus Rytuose ir Vakaruose vienodai. Ji tampa imperatyvu, reikalaujančiu atsisakyti to, kas skiria, ir, taip pat skatinant karčioms susiskaldymo patirtims, ieškoti bei vėl surasti vienybę.

66. Vatikano II Susirinkimas nesiima „aprašyti” poreformacinės krikščionybės, nes „šios Bažnyčios ir bažnytinės bendrijos savo kilme, mokymu ir dvasiniu gyvenimu gerokai skiriasi ne tik nuo mūsų, bet ir tarpusavyje” (111). Be to, tame pačiame dekrete pastebima, jog ekumeninis sąjūdis ir taikos su Katalikų Bažnyčia troškimas dar ne visur įsigalėję (112). Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis Susirinkimas siūlo dialogą.

Tada Susirinkimo dekrete mėginama pateikti „keletą dalykų, galinčių ir turinčių grįsti ir skatinti šį dialogą” (113). „Mūsų mintys pirmiausia krypsta į tuos krikščionis, kurie vieno Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios – garbei viešai išpažįsta Jėzų Kristų kaip Dievą ir Viešpatį bei vienatinį Dievo ir žmonių tarpininką” (114).

Šie broliai puoselėja meilę ir pagarbą Šventajam Raštui: „Šaukdamiesi Šventosios Dvasios, Šventajame Rašte jie ieško Dievo, kalbančio mums per pranašų paskelbtąjį Kristų, dėl mūsų įsikūnijusį Dievo Žodį. Skaidydami Raštą, jie kontempliuoja Kristaus gyvenimą ir tai, ką dieviškasis Mokytojas skelbė ir darė žmonių išganymui, ypač jo mirties ir prisikėlimo slėpinius”; jie „pripažįsta dieviškąjį Šventųjų knygų autoritetą” (115).

Tačiau sykiu jie „kitaip negu mes žiūri <…> į santykius tarp Rašto ir Bažnyčios, kurioje pagal katalikų tikėjimą tikrasis Bažnyčios magisteriumas užima ypatingą padėtį, aiškinant ir skelbiant užrašytąjį Dievo žodį” (116). „Vis dėlto šiame dialoge Šventosios Ištaros yra ypatingi įrankiai galingoje Dievo rankoje pasiekti tai vienybei, kurią Išganytojas siūlo visiems žmonėms” (117).

Be to, Krikšto sakramentas, kuris mums bendras, „įsteigia sakramentinį vienybės ryšį tarp visų, kurie per jį atgimė” (118). Bendro krikšto teologinių, pastoracinių ir ekumeninių implikacijų yra daug ir svarbių. Šis sakramentas tėra „pradžia ir pirmas žingsnis”, taigi „krikštas skirtas visiškam tikėjimo išpažinimui, visiškam įsijungimui į išganymo instituciją, kaip pats Kristus to norėjo, ir galiausiai įsiliejimui į visišką eucharistinę bendrystę” (119).

67. Reformacijos laikotarpiu atsirado doktrininių bei istorinių skirtumų dėl Bažnyčios, sakramentų ir įšvenčiamosios tarnybos. Todėl Susirinkimas reikalauja, kad „mokymas apie Viešpaties Vakarienę, kitus sakramentus, kultą ir Bažnyčios uždavinius” būtinai būtų dialogo objektas (120).

Pabrėžiant, jog poreformacinėms bendruomenėms „trūksta iš krikšto plaukiančios visiškos vienybės su mumis”, dekrete Unitatis redintegratio sykiu konstatuojama, kad jos „pirmiausia dėl Šventimų sakramento neturėjimo neišlaikė tikros ir vientisos eucharistinio slėpinio substancijos”, nors, „šventojoje Vakarienėje minėdamos Viešpaties mirtį ir prisikėlimą, jos išpažįsta, jog šitaip išreiškiamas gyvenimas bendrystėje su Kristumi, ir laukia jo garbingo atėjimo” (121).

68. Dekrete neužmirštamas nei dvasinis gyvenimas, nei moraliniai padariniai: „Krikščionišką šių brolių gyvenimą maitina tikėjimas į Kristų, krikšto malonė ir Dievo žodžio skelbimas. Tas gyvenimas reiškiasi privačia malda, Biblijos apmąstymu, krikščionišku šeimos gyvenimu, Dievo šlovinti susirinkusios bendruomenės kultu. Beje, jų kulte matyti bendrosios senovinės liturgijos elementų” (122).

Susirinkimas šiame dokumente neapsiriboja dvasiniais, moraliniais ir kultūriniais aspektais, bet atkreipia dėmesį ir į šiems broliams būdingą stiprų teisingumo jausmą ir nuoširdžią artimo meilę; taip pat nepamirštama paminėti jų pastangų kurti žmogiškesnes socialinio gyvenimo sąlygas bei skatinti taiką. Visa tai daroma iš nuoširdaus noro laikytis Kristaus žodžio kaip krikščioniškojo gyvenimo versmės.

Taip tekste iškeliami klausimai, kurie mūsų dienų etinėje moralinėje srityje tampa vis neatidėliotesni: „daugelis krikščionių ne visuomet taip, kaip katalikai, supranta moralinius Evangelijos reikalavimus” (123).

Šioje plačioje srityje yra daug vietos dialogui apie moralinius Evangelijos principus bei jų taikymą.

69. Vatikano II Susirinkimo pageidavimai bei nurodymai buvo įgyvendinti ir pamažu pradėti dvišaliai teologiniai dialogai su įvairiomis Vakarų Bažnyčiomis ir pasaulinėmis krikščionių bendruomenėmis.

Dėl daugiašalio dialogo, tai jau 1964 metais kartu su Ekumenine Bažnyčių taryba imtasi sudarinėti „mišriąją darbo grupę”, ir nuo 1968 metų katalikų teologai yra visateisiai šios Tarybos teologijos skyriaus, būtent komisijos Fides et constitutio, nariai.

Dialogas buvo ir yra vaisingas bei daug žadantis. Temos, Susirinkimo dekrete siūlomos kaip dialogo objektai, jau buvo arba netrukus bus aptarinėjamos. Įvairiuose dvišaliuose pokalbiuose, kurie vyko su atsidavimu, vertu visos ekumeninės bendrijos pagyrimo, dėmesys buvo skiriamas daugybei ginčytinų klausimų, tokių kaip krikštas, Eucharistija, įšvenčiamoji tarnyba, Bažnyčios sakramentiškumas ir valdžia, apaštališkoji įpėdinystė. Buvo rasta netikėtų sprendimo galimybių ir sykiu suvokta, jog kai kuriuos klausimus būtina išnagrinėti daug nuodugniau.

70. Šiuos sunkius ir sudėtingus tyrimus, apimančius tikėjimo ir pagarbos savo ir kito sąžinei problemas, lydėjo ir palaiko Katalikų Bažnyčios ir kitų Bažnyčių bei bažnytinių bendruomenių malda. Bažnyčioje taip giliai įaugusi ir taip paplitusi malda už vienybę liudija, kad krikščionys suvokia ekumenizmo svarbą. Visiškos vienybės paieška neišvengiamai verčia tikinčiuosius, besišaukiančius vieno Viešpaties, priešpriešinti vienas kitam savo tikėjimą, todėl malda yra šviesos, parodančios tiesą, kurią privalu priimti visą, šaltinis.

Negana to, per maldą vienybės paieška, kuri tikrai nėra vien nedidelio specialistų būrelio užduotis, pasiekia kiekvieną pakrikštytąjį. Nepriklausomai nuo atliekamo vaidmens Bažnyčioje ir kultūrinio išsilavinimo, visi gali prie to daug prisidėti slėpiningu ir vidiniu matmeniu.

Bažnytiniai ryšiai

71. Dieviškajai Apvaizdai reikia dėkoti ir už visus įvykius, liudijančius pažangą vienybės paieškos kelyje. Šalia teologinio dialogo derėtų paminėti kitas susitikimo formas, būtent bendrą maldą ir praktinį bendradarbiavimą. Stiprų impulsą šiam procesui davė popiežius Paulius VI savo apsilankymu Ekumeninės Bažnyčių tarybos būstinėje 1969 metų birželio 10 dieną ir savo dažnais susitikimais su įvairių Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių atstovais. Šie ryšiai daug prisidėjo prie geresnio vienas kito pažinimo ir krikščioniškosios brolystės augimo.

Tokie ryšiai labai padeda geriau vienas kitą pažinti ir ugdyti krikščioniškąją brolybę.
Popiežius Jonas Paulius I savo trumpo pontifikato metu išreiškė troškimą toliau žengti šiuo keliu (124). Ir man Viešpats suteikė galimybę darbuotis šia linkme. Greta svarbių ekumeninių susitikimų Romoje, krikščionių vienybės liudijimui reguliariai skiriama nemaža mano pastoracinių kelionių dalis. Kai kuriems mano apsilankymams net būdingas ekumeninis „prioritetas”, ypač šalyse, kur katalikų bendruomenės, palyginti su bendruomenėmis, kylančiomis iš Reformacijos, yra mažuma arba kur pastarosios sudaro gana didelę Kristų tikinčiųjų dalį.

72. Tai pirmiausia pasakytina apie Europos šalis, kuriose šie susiskaldymai yra prasidėję, ir Šiaurės Ameriką. Čia, nenuvertinant kitų vizitų, ypač pažymėtinos kelionės, du kartus, 1980 metų lapkritį ir 1987 metų balandį – gegužę, nuvedusios į Vokietiją, apsilankymas Jungtinėje Karalystėje (Anglijoje, Škotijoje ir Velse) 1982 metų gegužę – birželį, Šveicarijoje 1984 metų birželį ir skandinavų bei Šiaurės šalyse (Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje ir Islandijoje), kur buvau nuvykęs 1989 metų birželį. Džiaugsmo, abipusės pagarbos, krikščioniškojo solidarumo ir maldos aplinkoje susitikau su daugybe brolių, kurie stengiasi būti ištikimi Evangelijai. Visa tai buvo man didelis padrąsinimas. Mes patyrėme Viešpaties buvimą tarp mūsų.

Čia norėčiau priminti broliškos meilės paskatintą ir tikėjimo didžiausio aiškumo kupiną veiksmą, kurį išgyvenau su ypatingu jauduliu. Turiu galvoje Eucharistijos šventimus, kuriems vadovavau lankydamasis Suomijoje ir Švedijoje. Per Komuniją prie celebranto prisiartino liuteronų vyskupai. Susitartu ženklu jie išreiškė savo troškimą sulaukti momento, kai katalikai ir liuteronai galės dalyvauti toje pačioje Eucharistijoje, ir paprašė celebranto juos palaiminti. Su meile juos palaiminau. Toks pats reikšmingas veiksmas pasikartojo Romoje per šv. Mišias, kurias 1991 metų spalio 6 dieną šv. Brigitos kanonizacijos 600 metinių proga aukojau Farnezės aikštėje.

Su panašiais jausmais susidūriau ir už Atlanto vandenyno 1984 metų rugsėjį Kanadoje ir ypač 1987 metų rugsėjį Jungtinėse Valstijose, kur jaučiamas didelis ekumeninis atvirumas. Kaip pavyzdį čia galima paminėti ekumeninį susitikimą 1987 metų rugsėjo 11 dieną Kolumbijoje, Pietų Karolinos valstijoje. Svarbu jau tai, kad tokie susitikimai tarp brolių „iš Reformacijos laikų” ir popiežiaus vyksta gana reguliariai. Jaučiausi nepaprastai dėkingas, kad mane šiltai priimdavo ir įvairių bendruomenių vadovai, ir pačios bendruomenės kaip tokios. Šiuo požiūriu itin svarbia laikau ekumeninę Žodžio liturgiją, kuri įvyko Kolumbijoje ir kurios tema buvo šeima.

73. Didelio džiaugsmo šaltinis taip pat yra galimybė konstatuoti, kad posusirinkiminiu laikotarpiu atskirose vietinėse Bažnyčiose gausu krikščionių vienybės skatinimo iniciatyvų bei akcijų, plintančių vyskupų konferencijų, atskirų vyskupijų ir parapijų, taip pat įvairių bažnytinių organizacijų bei sąjūdžių lygmeniu.

Įgyvendintas bendradarbiavimas

74. „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’ – įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią” (Mt 7, 21). Intencijų ir pagrindinių teiginių nuoseklumas bei sąžiningumas patikrinamas taikant juos konkrečiame gyvenime. Susirinkimo dekrete dėl ekumenizmo pabrėžiama, kad tarp kitų krikščionių „tikėjimas į Kristų atneša vaisius – šlovinimą ir dėkojimą už Dievo suteiktąsias dovanas ir gyvą teisingumo jutimą bei nuoširdžią artimo meilę” (125).

Tai, kas čia paminėta, yra vaisinga dirva ne tik dialogui, bet ir veikliam bendradarbiavimui: „Iš šio veiklaus tikėjimo taip pat kilo nemaža institucijų dvasios ir kūno skurdui palengvinti, jaunimui auklėti, žmoniškesnėms visuomeninio gyvenimo sąlygoms kurti, visuotinei taikai stiprinti” (126).

Socialinis ir kultūrinis gyvenimas teikia platų ekumeninio bendradarbiavimo lauką. Vis dažniau krikščionys susivienija žmogaus orumui ginti, taikos gėriui ir Evangelijos taikymui socialiniame gyvenime skatinti, krikščioniškajai dvasiai į mokslo ir meno sritis nešti. Jie dar dažniau susivienija, kai reikia priešintis mūsų laikų vargui ir skurdui: badui, katastrofoms ir socialiniam neteisingumui.

75. Toks pačios Evangelijos įkvepiamas bendradarbiavimas krikščionims niekada nėra vien humanitarinė veikla. Jo tikrasis pagrindas yra Viešpaties žodžiai: „Buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote” (Mt 25, 35). Kaip jau esu pabrėžęs, visų krikščionių bendradarbiavimas aiškiai parodo tarp jų jau egzistuojančios bendrystės laipsnį (127).

Bendra krikščionių veikla visuomenėje pasaulio akyse įgyja aiškią bendro liudijimo Viešpaties vardu vertę. Ji taip pat yra savotiškas skelbimas, nes atskleidžia Kristaus veidą.

Vis dar išliekantys nesutarimai mokymo srityje daro neigiamą įtaką ir apriboja bendradarbiavimą. Tačiau tarp krikščionių jau esama tikėjimo bendrystė yra tvirtas bendros veiklos ne tik socialinėje, bet ir religinėje srityje pagrindas.

Toks bendradarbiavimas palengvins vienybės ieškojimus. Dekrete dėl ekumenizmo sakoma, jog „šis bendradarbiavimas lengvai išmoko visus tikinčiuosius Kristų geriau pažinti bei labiau vertinti vienas kitą ir tiesia kelią krikščionių vienybei” (128).

76. Čia būtina priminti ekumeninį taikos siekimą, kurio išraiška yra malda ir veikla įsitraukiant vis daugiau tikinčiųjų ir vis labiau gilėjant teologinei motyvacijai. Kitaip ir negali būti. Argi netikime Jėzaus Kristaus, Taikos Kunigaikščio? Krikščionys vis vieningiau atmeta prievartą, visas prievartos atmainas, nuo karų ligi socialinio neteisingumo.

Esame raginami veikti dar uoliau, kad taptų dar akivaizdžiau, jog dabartinių konfliktų tikrosios priežastys nėra religinės, net jei religijos išnaudojimo, turint politinius ir poleminius tikslus, pavojus, deja, dar nepašalintas.

Per Pasaulinę maldos už taiką dieną 1986 metais Asyžiuje įvairių Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių krikščionys vienu balsu meldė istorijos Viešpatį taikos pasaulyje. Tą pačią dieną paraleliai, nors ir kitaip, už taiką taip pat meldėsi žydai ir nekrikščioniškųjų religijų atstovai – nuostabia jausmų derme, suvirpinusia giliausias žmogiškosios dvasios stygas.

Nenorėčiau taip pat užmiršti nei Pasaulinės maldos už taiką Europoje, ypač Balkanuose, dienos, kai 1993 metų sausio 9 ir 10 dieną kaip piligrimas lankiausi Šv. Pranciškaus mieste, nei Mišių už taiką Balkanuose ir ypač Bosnijoje ir Hercegovinoje, kurias aukojau Šv. Petro bazilikoje 1994 metų sausio 23 dieną Maldos už krikščionių vienybę savaitės metu.

Žvalgantis po pasaulį, mūsų širdis prisipildo džiaugsmo, nes matome, kad krikščionis vis labiau jaudina taikos problema, kurią jie traktuoja kaip artimai susijusią su Evangelijos skelbimu ir Dievo karalystės atėjimu.
 

III. QUANTA EST NOBIS VIA?

Tęsti ir intensyvinti dialogą

77. Dabar galime savęs paklausti, koks dar atstumas mus skiria nuo tos palaimingos dienos, kai bus pasiekta visiška tikėjimo vienybė, ir mes galėsime santarviškai kartu švęsti Viešpaties šventąją Eucharistiją? Geresnis vienas kito pažinimas ir mokymo klausimais jau pasiektas nuomonių sutapimas sustiprino bendrystės jausmą, tačiau krikščionių, išpažįstančių vieną, šventą, katalikišką ir apaštališką Bažnyčią, sąžinei to negali užtekti. Galutinis ekumeninio sąjūdžio tikslas yra atkurti visišką regimą visų pakrikštytųjų vienybę.

Atsižvelgiant į šį tikslą, visi iki šiol pasiekti rezultatai tėra tiktai viena, nors ir daug žadanti bei teigiama, kelio atkarpa.

78. Tokia reikli Dievo norimos vienybės samprata ekumeniniame sąjūdyje būdinga ne tik Katalikų Bažnyčiai ir ortodoksų Bažnyčioms. Tokios vienybės troškimą reiškia ir kiti (129).

Ekumenizmas reiškia, jog krikščionių bendruomenės turi viena kitai padėti, kad jos tikrai būtų „apaštalų perduoto tikėjimo” (130) visas turinys bei visi reikalavimai. Abipusė pagalba ieškant tiesos yra aukščiausia evangelinės meilės forma.

Vienybės paieška ryški įvairiuose gausių tarptautinių mišriųjų dialogo komisijų dokumentuose. Remiantis tam tikra pamatine mokymo vienybe, šiuose tekstuose kalbama apie krikštą, Eucharistiją, tarnybą ir valdžią.

Nuo šios pamatinės, tačiau dalinės vienybės dabar reikia eiti prie būtinos ir pakankamos regimos vienybės, atsispindinčios konkrečioje tikrovėje, kad Bažnyčios tikrai galėtų būti visiškos bendrystės vienoje, šventoje, katalikiškoje ir apaštališkoje Bažnyčioje ženklas, bendrystės, pasireiškiančios bendru Eucharistijos šventimu.

Ši kelionė būtinos ir pakankamos regimos vienybės Kristaus norėtosios vienos Bažnyčios bendrystėje linkme tebereikalauja kantraus ir drąsaus darbo. Šiame procese svarbu neužsikrauti daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina (plg. Apd 15, 28).

79. Jau dabar įmanoma nustatyti temas, kurias reikia giliau išnagrinėti siekiant autentiško sutarimo tikėjimo srityje; tai: 1) ryšiai tarp Šventojo Rašto, aukščiausio autoriteto tikėjimo klausimais, ir šventosios Tradicijos, Dievo žodžio nepamainomo aiškinimo; 2) Eucharistija, Kristaus Kūno ir Kraujo, paaukotų Tėvo garbei, sakramentas, Kristaus aukos atminimas ir realus dalyvavimas, pašventinantis Šventosios Dvasios išliejimas; 3) šventimai kaip sakramentas į trijų pakopų tarnybą: vyskupystę, kunigystę ir diakonystę; 4) Bažnyčios magisteriumas, patikėtas popiežiui ir bendrystėje su juo esantiems vyskupams, traktuojamas kaip pareiga ir galia Kristaus vardu mokyti tikėjimo ir jį saugoti; 5) Švenčiausioji Mergelė Marija, Dievo Motina ir Bažnyčios Ikona, dvasinė Motina, užtarianti Kristaus mokinius ir visą žmoniją.

Šioje drąsioje kelionėje vienybės link tikėjimo skaidrumas bei protingumas reikalauja vengti klaidingo irenizmo ir Bažnyčios nuostatų nepaisymo (131). Ir priešingai, tas pats skaidrumas bei protingumas ragina atsisakyti neryžtingumo siekiant vienybės ir dar labiau išankstinio nusiteikimo priešintis arba defetizmo, linkusio viską piešti tamsiomis spalvomis.

Laikytis vienybės sampratos, atsižvelgiančios į visus apreikštosios tiesos reikalavimus, nereiškia stabdyti ekumeninį sąjūdį (132). Priešingai, tai reiškia vengti tenkinimosi tariamais sprendimais, kurie neduotų tvirtų ir tikrų rezultatų (133). Gerbti tiesą privalu be išlygų. Argi tai nėra Evangelijos įstatymas?

Pasiektų rezultatų priėmimas

80. Dialogui persikeliant į naujas temines sritis arba rutuliojantis gilesniais lygmenimis, mums iškyla nauja užduotis, būtent – kaip priimti jau pasiektus rezultatus. Jie negali likti dvišalių komisijų ištarmėmis, bet turi tapti bendruoju paveldu. Kad taip atsitiktų ir sykiu sustiprėtų bendrystės ryšiai, reikia rimto tyrinėjimo, kuris įvairiais būdais, priemonėmis bei kompetencijomis apimtų visą Dievo tautą. Iš tiesų čia kalbama apie klausimus, dažnai susijusius su tikėjimu ir reikalaujančius visų pritarimo, nuo vyskupų iki tikinčiųjų pasauliečių, kurie visi yra patepti Šventąja Dvasia (134). Ta pati Dvasia padeda magisteriumui ir žadina sensus fidei.

Todėl dialogo rezultatams priimti reikia plataus ir rūpestingo kritinio proceso, kurio metu jie būtų išnagrinėti griežtai patikrinant, ar sutampa su tikėjimo tradicija, paveldėta iš apaštalų ir puoselėjama tikinčiųjų bendruomenėje, susibūrusioje apie vyskupą kaip jos teisėtą ganytoją.

81. Šis procesas, kurį reikia įgyvendinti protingai ir vadovaujantis tikėjimo dvasia, bus lydimas Šventosios Dvasios. Norint, kad jis baigtųsi sėkmingai, jo rezultatus turi suprantamai išdėstyti kompetentingi asmenys. Čia labai svarbus indėlis teologų ir teologijos fakultetų, kurie, įgyvendindami savo charizmą Bažnyčioje, pašaukti prie to prisidėti. Taip pat aišku, kad šiuo požiūriu ypatinga atsakomybė bei užduotis tenka ekumeninėms komisijoms.

Visą procesą seka bei palaiko vyskupai ir Šventasis Sostas. Galutinį sprendimą privalo ištarti už mokymą atsakinga Bažnyčios valdžia.

Visa tai atliekant, metodologiškai labai svarbu skirti tikėjimo paveldą (depositum fidei) ir formuluotę, kuria jis išreikštas; taip elgtis rekomendavo popiežius Jonas XXIII savo kalboje, kuria pradėjo Vatikano II Susirinkimą (135).

Tęsti dvasinį ekumenizmą ir liudyti šventumą

82. Nesunku suprasti, koks didelis iššūkis katalikų tikintiesiems yra ekumeninė užduotis. Šventoji Dvasia kviečia juos rimtai ištirti sąžinę. Katalikų Bažnyčia turi pradėti dialogą, kurį galima vadinti „atsivertimo dialogu”, sudarantį dvasinį ekumeninio dialogo pagrindą. Per šį Dievo akivaizdoje vykstantį dialogą kiekvienam reikia ieškoti savo paties padarytų neteisybių, išpažinti savo kaltę ir atsiduoti į rankas to, kuris yra Užtarėjas pas Tėvą, Jėzus Kristus.

Toks atsivertimo į Dievo valią, atgailos ir visiško pasitikėjimo sutaikančia tiesos, kuri yra Kristus, galia sąryšis tikrai teikia jėgų sėkmingai užbaigti ilgą ir sunkią ekumeninę piligrimystę. Kiekvienos bendruomenės savo atžvilgiu reiklus „atsivertimo dialogas” su Tėvu – tai broliškų ryšių, kurie yra visiškai kas kita, negu nuoširdus sutarimas ar vien išoriška stalo bendrystė, pamatas. Broliškos koinonia saitus reikia užmegzti Dievo ir Jėzaus Kristaus akivaizdoje.

Tiktai stojimasis Dievo akivaizdon gali suteikti tvirtą pagrindą tam individualių krikščionių atsivertimui ir tai nuolatinei Bažnyčios kaip žmogiškosios ir žemiškosios institucijos reformai (136), kurie yra kiekvienos ekumeninės veiklos išankstinės sąlygos. Vienas iš esminių ekumeninio dialogo elementų yra pastangos įtraukti krikščioniškąsias bendruomenes į šią visiškai vidinę dvasinę erdvę, kurioje Dvasios galia Kristus jas visas be išimties priverčia ištirti save Tėvo akivaizdoje ir savęs paklausti, ar buvo jos ištikimos jo planui dėl Bažnyčios.

83. Kalbėjau apie Tėvo valią, apie dvasinę erdvę, kurioje kiekviena bendruomenė išgirsta raginimą įveikti kliūtis, stovinčias skersai kelio vienybei. Dabar visos krikščionių bendruomenės žino, kad, Dvasiai teikiant jėgų, toks reikalavimas ir toks įveikimas nėra neįgyvendinami. Juk visos jos turi krikščioniškojo tikėjimo kankinių (137). Nepaisant susiskaldymo dramos, šie broliai išlaikė tokį radikalų ir visišką atsidavimą Kristui ir jo Tėvui, kad net nepabūgo pralieti savo kraujo. Bet argi toks atsidavimas neįsiterpia į tai, ką pavadinau „atsivertimo dialogu”? Argi šis dialogas neatskleidžia būtinybės visiškos bendrystės labui ligi kraštutinės ribos patirti tiesą?

84. Teocentriniu požiūriu mes, krikščionys, jau turime bendrą Martirologą, apimantį ir mūsų šimtmečio kankinius, kurių daug daugiau, negu galėtum pagalvoti. Jis giliu lygmeniu rodo, kad Dievas išlaiko pakrikštytųjų bendrystę tikėjimo didžiausio reikalavimo, kai jis paliudijamas savo gyvybės auka, aspektu (138). Jei pajėgiama mirti už tikėjimą, vadinasi, tikslą galima pasiekti ir tada, kai kalbama apie kitokias to paties reikalavimo formas. Su džiaugsmu jau esu konstatavęs, jog daugelyje bažnytinio gyvenimo sričių išlieka ir auga netobula, tačiau tikra bendrystė. Dabar manau, kad ji jau tobula tuo, ką laikome malonės gyvenimo viršūne, būtent kankinyste ligi mirties, tikriausia bendryste su Kristumi, kuris pralieja savo kraują ir per šią auką priartina prie savęs kadaise buvusius toli (plg. Ef 2, 13).

Kankiniai visoms krikščionių bendruomenėms yra malonės galios ženklas, tačiau jie nėra vieninteliai, liudijantys šią galią. Kad ir neregimai, dar ne visiška mūsų bendruomenių bendrystė iš tikrųjų tvirtai remiasi visiška šventųjų bendryste, tai yra tų, kurie, užbaigę malonei ištikimą gyvenimą, yra bendrystėje su išaukštintuoju Kristumi. Šie šventieji kyla iš visų Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių, atvėrusių jiems vartus į išganymo bendrystę.

Prie bendrojo paveldo reikia priskirti ne tik institucijas, apeigas, išganymo priemones ir tradicijas, kurias išlaikė visos bendruomenės ir kurių jos buvo išugdytos, bet pirmiausia šią šventumo tikrovę (139).

Spinduliuojant visoms bendruomenėms priklausančių „šventųjų paveldui”, „atsivertimo dialogas” visiškos ir regimos vienybės linkme pasirodo kaip vilties šaltinis. Toks visuotinis šventųjų buvimas įrodo Dvasios galios transcendenciją. Tai Dievo pergalės prieš žmoniją skaldančias blogio jėgas ženklas ir įrodymas. Kaip giedama liturgijoje, vainikuodamas šventųjų nuopelnus, „tu savo malonės dovanas vainikuoji” (140).

Kur nuoširdžiai trokštama sekti Kristumi, ten Dvasia dažnai išlieja savo malonę kitokiais negu įprastiniai būdais. Ekumeninė patirtis tai leidžia geriau suvokti. Jei bendruomenės iš tikrųjų sugeba mano minėtoje vidinėje dvasinėje erdvėje „atsiversti” į visiškos ir regimos bendrystės paiešką, tai Dievas padarys už jas tai, ką yra padaręs už savo šventuosius. Jis nugalės iš praeities paveldėtas kliūtis ir ves bendruomenes savo keliais ten, kur nori, –  į regimą koinonia, kuri sykiu yra garbės šlovinimas ir tarnavimas jo išganymo planui.

85. Kadangi Dievas, būdamas be galo gailestingas, gali išgauti gera net iš sąlygų, pažeidžiančių jo planą, galima nustatyti, jog veikiant Dvasiai konfliktai kartais pasitarnaudavo, kaip ir šventųjų gyvenime, aiškiau išryškinti krikščioniškojo pašaukimo aspektus. Nepaisant susiskaidymo, kuris yra blogis, iš kurio turime būti išvaduoti, buvo gausiai suteikta malonės koinonia papuošti. Dievo malonė bus su visais tais, kurie, sekdami šventųjų pavyzdžiu, stengsis patenkinti jos reikalavimus. Kaip galime delsti atsigręžti į Tėvo lūkesčius? Jis su mumis.

Katalikų Bažnyčios indėlis siekiant krikščionių vienybės

86. Konstitucijoje Lumen gentium pamatine ištarme, atkartojama dekrete Unitatis redintegratio (141), teigiama, jog vienintelė Kristaus Bažnyčia egzistuoja Katalikų Bažnyčioje (142). Dekrete dėl ekumenizmo sakoma, kad joje esanti išganymo priemonių pilnatvė (plenitudo) (143). Visiška vienybė taps tikrove tada, kai visi dalysis išganymo priemonių pilnatve, Kristaus patikėta savo Bažnyčiai.

87. Kelyje į visišką vienybę ekumeniniu dialogu norima sužadinti brolišką tarpusavio pagalbą, kai bendruomenės stengiasi abipusiais mainais duoti viena kitai tai, ko kiekvienai reikia, kad pagal Dievo planą augtų galutinės pilnatvės linkme (plg. Ef 4, 11–13). Sakiau, kad mes, kaip Katalikų Bažnyčia, suvokiame, kad daug esame gavę iš kitų Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių liudijimo, ieškojimų ir net būdo, kuriuo jų yra pabrėžiamos bei įgyvendinamos tam tikros bendros krikščioniškosios vertybės. Tarp laimėjimų per pastaruosius trisdešimt metų tokiai abipusiškai broliškai įtakai reikia skirti svarbią vietą. Pakopoje, kurią jau esame pasiekę (144), turime rimtai atsižvelgti į abipusio praturtinimo dinamikos galią. Pagrįsta bendryste, kuri jau egzistuoja dėl krikščionių bendruomenių esamų bažnytinių elementų, tokia dinamika bus jėga, kreipianti į visišką ir regimą bendrystę, trokštamą mūsų kelionės tikslą. Tai Evangelijos priesako dalytis ekumeninė forma. Tai akina mane pakartoti: „Visur čia turime stengtis atsižvelgti į tai, ko mūsų broliai krikščionys pagrįstai iš mūsų nori ir laukia, nes pažįstame jų mąstyseną ir jausmus <…>. Kiekvieno dovanas reikia ugdyti visų naudai ir labui” (145).

Romos vyskupo tarnyba vienybei

88. Tarp visų Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių Katalikų Bažnyčia suvokia išlaikiusi apaštalo Petro įpėdinio tarnybą, Romos vyskupo, kurį Dievas paskyrė kaip „amžiną ir regimą vienybės principą ir pagrindą” (146) ir kuriam padeda Šventoji Dvasia, kad jis šiuo esminiu gėriu dalytųsi su visais kitais. Anot popiežiaus Grigaliaus Didžiojo taiklios formuluotės, mano tarnyba yra servus servorum Dei tarnyba. Toks apibrėžimas geriausiai apsaugo nuo pavojaus atsieti galią (ir ypač primatą) nuo tarnybos. Toks atsiejimas prieštarautų galios prasmei pagal Evangeliją: „O aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja” (Lk 22, 27), – sako mūsų Viešpats Jėzus Kristus, Bažnyčios galva. Kita vertus, per svarbų susitikimą Ekumeninėje Bažnyčių taryboje 1984 metų birželio 12 dieną Ženevoje sakiau, jog Katalikų Bažnyčios įsitikinimas, kad ji, ištikimai laikydamasi apaštališkosios tradicijos ir tėvų tikėjimo, išsaugojo Romos vyskupo tarnybą kaip regimą vienybės ženklą bei laidą, neabejotinai kelia sunkumų daugeliui kitų krikščionių, kurių atmintį ženklina tam tikri skausmingi prisiminimai. Kiek mes už tai atsakingi, kaip ir mano pirmtakas Paulius VI, prašau atleidimo (147).

89. Tačiau reikšminga ir teikia vilties tai, kad Romos vyskupo primato klausimas šiandien tapo vykstančių ar numatomų tyrinėjimų objektu, ir lygiai taip pat reikšminga bei teikia vilties tai, kad šis klausimas kaip esminė tema iškyla ne tik Katalikų Bažnyčios teologiniuose pokalbiuose su kitomis Bažnyčiomis ir bažnytinėmis bendruomenėmis, bet ir plačiau visame ekumeniniame sąjūdyje. Neseniai Santiago de Compostela vykusio Ekumeninės Bažnyčių tarybos komisijos Fides et Constitutio penktojo pasaulinio susirinkimo nariams siūliau, kad komisija imtųsi „naujų tyrimų krikščionių vienybės visuotinės tarnybos klausimu” (148). Po karčios polemikos amžių kitos Bažnyčios ir bažnytinės bendruomenės vis labiau ir nauju žvilgsniu ima tyrinėti šią vienybės tarnybą (149).

90. Romos vyskupas yra Bažnyčios, išlaikiusios Petro ir Pauliaus kankinystės žymes, vyskupas: „Pagal slėpiningą Apvaizdos planą jis [Petras] užbaigė savąją sekimo Jėzumi kelionę Romoje ir būtent Romoje pateikė aukščiausią meilės ir ištikimybės įrodymą. Aukščiausią liudijimą Romoje pateikė ir tautų apaštalas Paulius. Taip Romos Bažnyčia tapo Petro ir Pauliaus Bažnyčia” (150).

Naujajame Testamente Petro asmuo užima iškilią vietą. Apaštalų darbų pirmojoje dalyje jis pasirodo kaip apaštalų kolegijos, vadinamos „Petras su Vienuolika” (2, 14; plg. taip pat 2, 37; 5, 29), vadovas ir kalbėtojas. Petrui skirta vieta pagrįsta Kristaus žodžiais, išlikusiais Evangelijos tradicijose.

91. Mato evangelijoje aprašoma ir patikslinama pastoracinė Petro misija Bažnyčioje: „Palaimintas tu, Simonai, Jono Sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – [uola]; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje” (16, 17–19). Lukas pabrėžia, kad Kristus paveda Petrui stiprinti brolius, tačiau sykiu parodo jo žmogiškąjį silpnumą ir būtinybę atsiversti (plg. Lk 22, 31–32). Petro žmogiškuoju silpnumu tartum norima aiškiai parodyti, kad jo ypatingoji tarnyba Bažnyčioje kyla visiškai iš malonės; tartum norima pasakyti, jog Mokytojui taip rūpi jo atsivertimas dėl užduoties, kurią jis ketina jam patikėti, ir dėl to jis yra jam toks griežtas. Ši užduotis, irgi lydima realistinės ištarmės apie jo silpnumą, pateikiama ketvirtojoje Evangelijoje: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie? <…> Ganyk mano avis” (plg. Jn 21, 15–19). Pažymėtina ir tai, kad remiantis Pauliaus pirmuoju laišku korintiečiams prisikėlęs Kristus pirma pasirodo Kefui, po to Dvylikai (plg. 15, 5).

Svarbu pastebėti, kad Petro ir Pauliaus silpnumas parodo, jog Bažnyčia remiasi beribe malonės galia (plg. Mt 16, 17; 2 Kor 12, 7–10). Po paskyrimo Petras kaip reta griežtai baramas Kristaus, kuris jam meta: „Tu man papiktinimas” (Mt 16, 23). Argi nėra akivaizdu, jog gailestingumas, kurio reikia Petrui, yra susijęs su gailestingumo, kurį jis pirmas patiria, tarnyba? Vis dėlto jis tris kartus išsižadės Jėzaus. Jono evangelijoje irgi pabrėžiama, kad Petras gauna užduotį ganyti avis tris kartus ištaręs meilės išpažinimą (plg. 21, 15–17), atitinkantį trigubą išsižadėjimą (plg. 13, 38). Lukas savo ruožtu jau cituotais Kristaus žodžiais, kuriuos ankstyvoji Tradicija išlaikė siekdama apibūdinti Petro misiją, pabrėžia, kad tas sutvirtėjęs turėtų stiprinti brolius (plg. Lk 22, 32).

92. Dėl Pauliaus, tai jis savo tarnybos apibūdinimą užbaigia jaudinančiais žodžiais, kuriuos išgirdo iš paties Viešpaties: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė tampa tobula silpnume”, ir dėl to gali sušukti: „nes, būdamas silpnas, esu galingas” (2 Kor 12, 9–10). Tai pamatinis krikščioniškosios patirties bruožas.

Kaip Petro misijos Bažnyčioje, kuri tapo vaisinga per apaštalų kunigaikščių kraują, paveldėtojas Romos vyskupas vykdo tarnybą, kylančią iš Dievo įvairialypio gailestingumo, atverčiančio širdis ir pripildančio jas malonės galios, leidžiančios mokiniui patirti kartų savo silpnumo bei skurdo skonį. Su šia tarnyba susijusi valdžia visiškai tarnauja gailestingam Dievo planui ir visada turi būti traktuojama šioje perspektyvoje, kurioje paaiškėja jos galios prasmė.

93. Susisaistydamas su Petro trigubu meilės išpažinimu, atitinkančiu trigubą išsižadėjimą, jo įpėdinis žino turįs būti gailestingumo ženklas. Jo tarnyba yra gailestingumo tarnyba, kilusi iš Kristaus gailestingumo akto. Visą šį Evangelijos mokymą būtina vis iš naujo skaityti, kad Petro tarnybos vykdymas neprarastų savo autentiškumo bei skaidrumo.

Dievo Bažnyčia Kristaus yra pašaukta apreikšti savo nuodėmių bei negarbingų kėslų maišaties pagautam pasauliui, jog nepaisydamas nieko gailestingasis Dievas gali atversti širdis į vienybę bei įgalinti jas įžengti į bendrystę su juo.

94. Ši vienybės tarnyba, įsišaknijusi dieviškojo gailestingumo darbe, vyskupų kolegijoje patikima vienam iš tų, kurie iš Šventosios Dvasios yra gavę užduotį ne valdyti tautą – kaip daro tautų vadovai ir galingieji (plg. Mt 20, 25; Mk 10, 42), – bet jai vadovauti, kad ji suktų į ramias ganyklas. Ši užduotis gali pareikalauti paaukoti savo gyvybę (plg. Jn 10, 11–18). Parodęs, kad Kristus yra „vienintelis, kuriame viename visi esame viena”, šv. Augustinas ragina: „Tad tegu visi ganytojai būna viena viename ganytojyje; tegu jie leidžia girdėti vieno ganytojo balsą; tegu avis girdi tą balsą ir seka paskui savo ganytoją, ne tą ar kitą, bet vieną vienintelį; tegu visi jame girdi vieną balsą, o ne vienas kitam prieštaraujančius balsus <…>. Tegirdi avys šį balsą, laisvą nuo visokio susiskaldymo, išvalytą nuo visų erezijų!” (151). Romos vyskupo užduotis visų ganytojų grupėje yra kaip sargybiniui „budėti” (episkopein), kad per ganytojus visose dalinėse Bažnyčiose būtų girdimas tikrasis Kristaus Ganytojo balsas. Taip kiekvienoje jam patikėtoje dalinėje Bažnyčioje tikrove tampa una, sancta, catholica et apostolica Ecclesia. Visos Bažnyčios yra visiškoje ir regimoje bendrystėje dėl to, kad visi ganytojai yra bendrystėje su Petru ir per tai vienybėje su Kristumi.

Visų Bažnyčių bendrystę Romos vyskupas turi garantuoti galia ir valdžia, be kurių ši tarnyba būtų iliuzinė. Dėl šios priežasties jis yra pirmas tarp vienybės tarnų. Šis primatas vykdomas įvairiais lygmenimis, susijusiais su Dievo žodžio perteikimo, sakramentų bei liturgijos šventimo, misijos, drausmės ir krikščioniškojo gyvenimo priežiūra. Petro įpėdinis privalo priminti Bažnyčios bendrojo gėrio reikalavimus tuomet, kai kas nors mėgina nepaisyti jų savo asmeninių interesų naudai. Jam taip pat tenka pareiga įspėti ir kai kada paskelbti vieną ar kitą skleidžiamą nuomonę esant nesuderinamą su tikėjimo vienybe. Aplinkybėms reikalaujant jis kalba visų ganytojų, esančių su juo bendrystėje, vardu. Jis taip pat gali – tam tikromis, Vatikano I Susirinkimo aiškiai apibrėžtomis sąlygomis, – pareikšti ex cathedra, jog tam tikras mokymas priklauso tikėjimo paveldui (152). Tokiu tiesos liudijimu jis tarnauja vienybei.

95. Tačiau visa tai visada turi būti daroma bendrystėje. Katalikų Bažnyčia, teigdama Romos vyskupo tarnybą atitinkant Kristaus valią, šios tarnybos neatsieja nuo misijos, patikėtos visiems vyskupams, kurie irgi yra „Kristaus pavaduotojai ir pasiuntiniai” (153). Romos vyskupas priklauso jų „kolegijai”, ir jie yra jo tarnybos broliai.

Visų krikščioniškųjų bendruomenių vienybė aiškiai pakliūva į primato rūpesčių lauką. Kaip Romos vyskupas, labai gerai žinau ir vėl patvirtinau šioje enciklikoje, kad visų bendruomenių, kuriose dėl Dievo ištikimybės gyva jo Dvasia, visiška ir regima bendrystė yra karštas Kristaus noras. Esu įsitikinęs, jog šiuo požiūriu man tenka ypatinga atsakomybė, ypač kai regiu daugelį krikščioniškųjų bendruomenių degant ekumeniniu troškimu ir girdžiu į mane kreipiamus prašymus surasti primato vykdymo formą, kuri, neatmetant nieko, kas esminga jo misijai, būtų atvira naujai situacijai. Tūkstantmetį krikščionys buvo vienijami broliškos tikėjimo ir sakramentinio gyvenimo bendrystės. „Tarp jų iškilus nesutarimams dėl tikėjimo ar drausmės, abipusiu sutikimu tarpininkaudavo Romos Sostas” (154).

Taip primatas atlikdavo vienybės užduotį. Kreipdamasis į Jo Šventenybę ekumeninį patriarchą Demetrijų I sakiau, jog suvokiu, kad „dėl įvairių priežasčių bei prieš vienų ir kitų valią tai, kas turėjo būti tarnyba, galėjo pasirodyti visiškai kitokioje šviesoje. Tačiau <…> iš noro tikrai paklusti Kristaus valiai, laikau, kad kaip Romos vyskupas esu pašauktas vykdyti šią tarnybą <…>. Meldžiu Šventąją Dvasią dovanoti mums savo šviesos ir apšviesti visus mūsų Bažnyčių vyskupus ir teologus, kad aiškiai kartu surastume formas, kuriomis ši tarnyba galėtų įgyvendinti ir vienų, ir kitų pripažįstamą meilės tarnybą” (155).

96. Tai milžiniška užduotis, kurios nevalia atsisakyti ir kurios aš vienas negaliu atlikti. Ar negalėtų tarp mūsų visų jau realiai egzistuojanti, nors ir netobula, bendrystė paskatinti Bažnyčių atsakinguosius ir jų teologus pradėti su manimi šia tema brolišką, kantrų dialogą, kurio metu, palikę nuošalyje bergždžią polemiką, galėtume vienas kitą išklausyti, priešais akis teturėdami Kristaus valią dėl savo Bažnyčios ir leisdamiesi pagaunami jo prašymo: „<…> tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs” (Jn 17, 21)?

Visų dalinių Bažnyčių bendrystė su Romos Bažnyčia – būtina vienybės sąlyga

97. Katalikų Bažnyčia savo praktikoje bei oficialiuose tekstuose tvirtai laikosi požiūrio, kad dalinių Bažnyčių bendrystė su Romos Bažnyčia ir jų vyskupų bendrystė su Romos vyskupu yra – pagal Dievo planą – esminė visiškos ir regimos bendrystės sąlyga. Iš tiesų visiška bendrystė, kurios aukščiausia sakramentinė apraiška yra Eucharistija, turi būti regimai išreikšta tarnyba, per kurią visi vyskupai pripažintų savo vienybę Kristuje ir kuria būtų stiprinamas visų tikinčiųjų tikėjimas. Apaštalų darbų pirmojoje dalyje Petras pristatomas kaip tas, kuris kalba apaštalų grupės vardu ir tarnauja bendruomenės vienybei – ir visa tai daro gerbdamas Jokūbo, Jeruzalės Bažnyčios galvos, valdžią. Ši Petro funkcija turi Bažnyčioje išlikti, kad ji, vadovaujama savo vienintelės Galvos, Jėzaus Kristaus, būtų pasaulyje regima visų jo mokinių bendrystė.

Argi ne apie tokio pobūdžio tarnybos reikalingumą šiandien kalba daugelis įsitraukusiųjų į ekumeninę veiklą? Tarnybos, kurios paskirtis yra vadovauti tiesoje ir meilėje, kad valties – gražus simbolis, kurį savo emblema pasirinko Ekumeninė Bažnyčios tarnyba, – neapverstų audros bangos, ir ji vieną dieną pasiektų krantą.

Visiška vienybė ir evangelizacija

98. Misijinė perspektyva mūsų šimtmečio ekumeninį sąjūdį ženklino labiau negu praėjusių amžių ekumeninius bandymus, kurių svarbos dėl to nereikėtų menkinti. Jono evangelijos eilutėje, teikiančioje ekumenizmui įkvėpimą ir kryptį – „tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs” (Jn 17, 21), – žodžiai „kad pasaulis įtikėtų” būdavo pabrėžiami taip stipriai, jog kartais kildavo pavojus užmiršti, kad evangelisto mąstysenoje vienybė pirmiausia skirta Dievo garbei. Akivaizdu, kad krikščionių susiskaldymas prieštarauja tiesai, kurią skleisti jiems pavesta, ir dėl to labai kenkia jų liudijimui. Tai puikiai suvokė ir apaštališkajame paraginime Evangelii nuntiandi išdėstė mano pirmtakas popiežius Paulius VI: „Kaip evangelizuotojai, turime teikti Kristaus tikintiesiems ne susiskaldžiusių ir tikrai ne pamokomų kivirčų perskirtų žmonių pavyzdį, bet žmonių, subrendusių tikėjimo požiūriu ir pajėgių atrasti susitikimo tašką anapus bet kurios konkrečios įtampos, bendrai, nuoširdžiai ir nešališkai ieškant tiesos. Taip, evangelizacijos likimas tikrai susijęs su Bažnyčios teikiamos vienybės liudijimu. <…> Čia norėtume pabrėžti krikščionių vienybės ženklą kaip evangelizacijos būdą ir priemonę. Krikščionių susiskaldymas yra rimta aplinkybė, daranti žalą paties Kristaus darbui” (156).

Kaip galima skelbti susitaikinimo Evangeliją, sykiu veikliai nesiekiant krikščionių susitaikinimo? Jei tiesa, kad Bažnyčia skelbė ir skelbia tautoms Evangeliją skatinama Šventosios Dvasios ir turėdama amžinybės pažadą, tai lygiai taip pat tiesa, kad jai tenka grumtis su sunkumais, kylančiais iš susiskaldymų. Argi netikintieji, matydami misionierius, kurie, nors ir šaukiasi visi vieno Kristaus, yra tarpusavyje susikivirčiję, pajėgs priimti tikrąją naujieną? Argi jie nemanys, jog dėl susiskaldymo kalta Evangelija, nors ir siūloma kaip pagrindinis meilės įstatymas?

99. Tikindamas, kad man, kaip Romos vyskupui, ekumeninės pastangos yra vienas iš mano pontifikato „pastoracinių prioritetų” (157), turiu galvoje didelę kliūtį, trukdančią skelbti Evangeliją – susiskaldymą. Kristų tikinčių ir su Evangelijos įkarščiu žmonijos išganymo trokštančių krikščionių bendruomenė jokiu būdu negali užsiverti Dvasios, visus krikščionis kreipiančios į visišką ir regimą vienybę, kvietimui. Tai vienas iš išlygų nepripažįstančių meilės imperatyvų. Ekumenizmas nėra vien vidinis krikščionių bendruomenių klausimas. Jis susijęs su meile, kurią Dievas Jėzuje Kristuje rodo visai žmonijai, ir kliudyti šiai meilei reiškia jį įžeisti bei griauti jo planą suburti visus Kristuje. Popiežius Paulius VI ekumeniniam patriarchui Atenagorui I rašė: „Tegul susitaikymo kelyje mus lydi Šventoji Dvasia, kad mūsų Bažnyčių vienybė taptų vis šviesesniu vilties ir paguodos visai žmonijai ženklu” (158).
 

PARAGINIMAS

100. Kai neseniai kreipiausi į Katalikų Bažnyčios vyskupus, dvasininkus ir tikinčiuosius, norėdamas nurodyti kelią, kuriuo reikėtų eiti artinantis Didžiojo 2000 metų jubiliejaus šventei, be kita ko, sakiau, kad „geriausias pasirengimas antrojo tūkstantmečio pabaigai yra naujas įsipareigojimas kiek įmanoma ištikimiau įgyvendinti Vatikano II Susirinkimo mokymą kiekvieno tikinčiojo ir visos Bažnyčios gyvenime” (159). Susirinkimas yra – tartum savotiškas adventas – kelio, vedančio mus prie trečiojo tūkstantmečio slenksčio, pradžia. Dėl svarbos, kurią Susirinkimas priskyrė pastangoms atkurti krikščionių vienybę, man šiais ekumeninės malonės laikais atrodė būtina patvirtinti pagrindinius įsitikinimus, Susirinkimo įspaustus į Katalikų Bažnyčios sąžinę, ir jau pasiektos pažangos šviesoje priminti tuos principus žengiant į visišką visų pakrikštytųjų vienybę.

Neabejotina, kad šiuose darbuose veikia Šventoji Dvasia, vedanti Bažnyčią į visišką Tėvo plano įgyvendinimą pagal Kristaus valią, taip galingai ir jaudinančiai išreikštą maldoje, kurią, anot ketvirtosios Evangelijos, jo lūpos ištarė momentu, kai jis pradėjo išganingą savo Paschos dramą. Kaip anuomet, taip ir šiandien Kristus prašo, kad naujas polėkis atgaivintų kiekvieno įsipareigojimą visiškai ir regimai bendrystei.

101. Todėl raginu savo brolius vyskupus skirti šioms pastangoms visą įmanomą dėmesį. Abiejuose Kanonų teisės kodeksuose tarp vyskupo pareigų minima ir užduotis skatinti visų krikščionių vienybę, palaikant bet kurią veiklą ar iniciatyvą, kurios imamasi šiuo tikslu, ir gerai žinant, jog tai daryti Bažnyčią įpareigoja pati Kristaus valia (160). Tai sudaro vyskupiškosios misijos dalį ir yra pareiga, tiesiogiai kylanti iš ištikimybės Kristui, Bažnyčios Ganytojui. Tačiau sykiu Dievo Dvasios kviečiami ir visi tikintieji padaryti viską, kas įmanoma, kad tarp visų krikščionių stiprėtų bendrystės saitai ir plėtotųsi Kristaus mokinių bendradarbiavimas: „Vienybės atkūrimas yra visos Bažnyčios, tiek tikinčiųjų, tiek ganytojų, rūpestis, ir kiekvienas pagal išgales turėtų jo siekti” (161).

102. Dievo Dvasios galia maitina ir statydina Bažnyčią per amžius. Žvelgdama į naują tūkstantmetį, Bažnyčia meldžia Dvasią malonės savo vienybei stiprinti ir jai į visišką bendrystę su kitais krikščionimis peraugti.

Kaip to pasiekti? Pirmiausia per maldą. Malda visada turėtų būti kupina rūpesčio, kuris išreiškia vienybės troškimą ir dėl to yra viena iš meilės Kristui ir gailestingumo kupinam Tėvui būtinų formų. Šiame kelyje, kuriuo kartu su kitais krikščionimis žengiame į naująjį tūkstantmetį, maldai teiktina pirmenybė.

Kaip to pasiekti? Per padėką, kad ten neatsidurtume tuščiomis rankomis: „O ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. <…> pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais” (Rom 8, 26), nuteikdama mus prašyti Dievo to, ko mums reikia.

Kaip to pasiekti? Per viltį, dedamą į Dvasią, kuri pajėgi atitolinti nuo mūsų praeities vaiduoklius ir skausmingus atsiskyrimo prisiminimus; ji gali suteikti mums aiškumo, jėgų ir drąsos imtis būtinų priemonių, kad mūsų veikla būtų vis įtikinamesnė.

Jei savęs paklaustume, ar visa tai įmanoma, atsakymas visada būtų – taip; toks pats atsakymas, kokį išgirdo Marija iš Nazareto, nes Dievui nėra negalimų dalykų.

Mintyse man iškyla žodžiai, kuriais šv. Kiprijonas aiškino Tėve mūsų, visų krikščionių maldą: „Dievas nepriima nesusitaikiusiųjų aukos; juos sugrąžina nuo altoriaus ir liepia pirma susitaikinti su broliais, kad taikiomis maldomis galėtų susitaikinti su Dievu. Didžiausia auka Dievui yra mūsų taika, mūsų broliška santarvė ir Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybės suvienyta tauta” (162).

Argi auštant naujajam tūkstantmečiui neturėtume su nauju įkarščiu ir brandesne sąmone nuoširdžiai melsti Viešpaties malonės nuteikti mus šiai vienybės aukai?

103. Aš, Jonas Paulius, nuolankus servus servorum Dei, leidžiu sau padaryti savus apaštalo Pauliaus, kurio kankinystė – kartu su apaštalo Petro – suteikė šiam Romos Sostui jo liudijimo spindesį, žodžius ir tariu jums, Katalikų Bažnyčios tikintieji, ir jums, kitų Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių broliai ir seserys: „Tobulinkitės, vienas kitą guoskite, būkite vieningi, taikiai gyvenkite, ir meilės bei ramybės Dievas bus su jumis. <…> Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais” (2 Kor 13, 11.13).
 

Roma, prie Šventojo Petro, 1995-ųjų, septynioliktųjų mano pontifikato metų  gegužės 25-oji, Kristaus į Dangų Žengimo iškilmė

Jonas Paulius II

(79) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 4.
(80) Ten pat.
(81) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 15.
(82) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 15.
(83)Ten pat, 14.
(84) Plg. Pauliaus VI ir Konstantinopolio patriarcho Atenagoro I bendra deklaracija (1965 gruodžio 7): Tomos agapis, Vatican-Phanar (1958–1970). Roma-Istanbul, 1971, 280–281.
(85) Plg. AAS 77 (1985), 779–813.
(86) Plg. AAS 80 (1988), 933–956; plg. Magnum Baptismi donum (1988 vasario 14): AAS 80 (1988), 988–997.
(87) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 14.
(88) Ten pat.
(89) Apaštališkasis laiškas Anno ineunte (1967 liepos 25): Tomos agapis, Vatican-Phanar (1958–1970), Roma-Istanbul, 1971, 388–391.
(90) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 14.
(91) Ten pat, 15.
(92) Apaštališkasis laiškas Orientale lumen (1995 gegužės 2), 14: AAS 87 (1995), 760 ir toliau.
(93) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 17.
(94) Dekretas Orientalium Ecclesiarum, 26.
(95) Plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 844, par. 2 ir 3; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, kan. 671, par. 2 ir 3.
(96) Popiežiškoji krikščionių vienybės skatinimo taryba. Directoire pour l’application des principes et des normes sur l’oecumenisme (1993 kovo 25), 122–128: AAS 85 (1993), 1086–1088.
(97) Jo Šventenybės popiežiaus Jono Pauliaus II ir ekumeninio patriarcho Demetrijaus I deklaracija (1987 gruodžio 7): AAS 80 (1988), 253.
(98) Jungtinė Tarptautinė Katalikų Bažnyčios ir ortodoksų Bažnyčios teologinio dialogo komisija. Il sacramento dell’ ordine nella struttura sacramentale della Chiesa, in particolare l’importanza della successione apostolica per la santificazione e l’unita del popolo di Dio (1988 birželio 26), 1: Service d’information, 68 (1988), 195; EO 3/1812.
(99) Plg. Jonas Paulius II. Laiškas Europos vyskupams dėl katalikų ir ortodoksų santykių naujomis Vidurio ir Rytų Europos sąlygomis (1991 gegužės 31), 6: AAS 84 (1992), 168.
(100) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 17.
(101) Plg. Apaštališkasis laiškas Orientale lumen (1995 gegužės 2), 24: AAS 87 (1995), 771.
(102) Ten pat, 18; loc. cit., 764 ir toliau.
(103) Popiežiaus Pauliaus VI ir Aleksandrijos popiežiaus bei Aleksandrijos Marko Šventojo Sosto patriarcho Shenouda III bendroji deklaracija (1973 gegužės 10): AAS 65 (1973), 299–301.
(104) Plg. Popiežiaus Pauliaus VI ir sirų Antiochijos Bažnyčios patriarcho Mar Ignatius Jacoub III bendroji deklaracija (1971 spalio 27): AAS 63 (1971), 814–815.
(105) Plg. Kreipimasis į koptų ortodoksų Bažnyčios delegatus (1979 birželio 2): AAS 71 (1979, 1000–1001).
(106) Plg. Popiežiaus Jono Pauliaus II ir sirų ortodoksų Antiochijos patriarcho Moran Mor Ignatius Zakka I Iwas bendroji deklaracija (1984 birželio 23): Insegnamenti VII/1 (1984), 1902–1906.
(107) Kreipimasis į Jo Šventenybę Abuna Paulos, Etiopijos ortodoksų Bažnyčios patriarchą (1993 birželio 11): L’Osservatore Romano, 1993 06 11–12, p. 4.
(108) Katalikų Bažnyčios ir asirų Rytų Bažnyčios bendroji kristologinė deklaracija (1994 lapkričio 11): L’Osservatore Romano, 1994 11 12, p. 1.
(109) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 19.
(110) Ten pat.
(111) Ten pat.
(112) Plg. ten pat.
(113) Ten pat.
(114) Ten pat, 20.
(115) Ten pat, 21.
(116) Ten pat.
(117) Ten pat.
(118) Ten pat, 22.
(119) Ten pat.
(120) Ten pat, 22; plg. 20.
(121) Ten pat, 22.
(122) Ten pat, 23.
(123) Ten pat.
(124) Plg. Kreipimasis per radiją Urbi et orbi (1978 rugpjūčio 27): AAS 70 (1978), 695–696.
(125) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 23.
(126) Ten pat.
(127) Plg. ten pat, 12.
(128) Ten pat.
(129) Nuolatinis komisijos Fides et Constitutio darbas atvedė prie panašaus sprendimo, kurį Kanberos deklaracija patvirtino Pasaulinės Bažnyčių tarybos VII susirinkimas (1991 vasario 7–20; plg. Pasaulinė Bažnyčių taryba. Signs of the Spirit. Oficialusis pranešimas apie VII susirinkimą, Ženeva, 1991) ir dar kartą – komisijos Fides et Constitutio pasaulinė konferencija Santiago de Composteloje (1993 rugpjūčio 3–14; plg. Service d’information, 85 [1994], 18–38).
(130) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 14.
(131) Plg. ten pat, 4 ir 11.
(132) Plg. Kreipimasis į kardinolus ir Romos kuriją (1985 birželio 28), 6: AAS 77 (1985), 1153.
(133) Plg. ten pat.
(134) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 12.
(135) Plg. AAS 54 (1962), 792.
(136) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 6.
(137) Plg. ten pat, 4; Paulius VI. Homilia de Martyrum Ugadensium canonizatione (1964 spalio 18): AAS 56 (1964), 906.
(138) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente (1994 lapkričio 10), 37: AAS 87 (1995), 29–30.
(139) Plg. Paulius VI. Kreipimasis Namugongo miesto (Uganda) šventovėje (1969 rugpjūčio 2): AAS 61 (1969), 590–591.
(140) Plg. Missale Romanum, Praefatio de Sanctis I: Sanctorum „coronando merita tua dona coronans”.
(141) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 4.
(142) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 8.
(143) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 3.
(144) Po komisijos Fides et Constitutio vadinamojo Limo dokumento Baptismus, Eucharistia, Ministerium (1982 sausis) ir vadovaujantis Pasaulinės Bažnyčių tarybos VII visuotinio susirinkimo „Bažnyčios vienybė kaip ‘koinonia’: dovana ir užduotis” (Kanbera, 1991 vasario 7–20; plg. Istina 36 [1991], 389–391) dvasia.
(145) Kreipimasis į kardinolus ir Romos kuriją (1985 birželio 28), 4: AAS 77 (1985), 1151–1152.
(146) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 23.
(147) Plg. Kalba Pasaulinės Bažnyčių tarybos būstinėje (Ženeva, 1984 birželio 12), 2: Insegnamenti VII/1 (1984), 1686.
(148) Komisijos Fides et Constitutio pasaulinė konferencija. II sekcijos pranešimas Confessing the one faith to God’s glory (Santiago de Compostela, 1993 rugpjūčio 14), 31, 2: Faith and Order Paper, Nr. 166, WCC, Geneva 1994, p. 243.
(149) Keletas pavyzdžių: Anglikonų ir Romos katalikų tarptautinė komisija (ARCIC-I). Novissima relatio (1981 rugsėjis): Enchiridion oecumenicum 1/1–136; Tarptautinė Kristaus mokinių ir Romos Katalikų Bažnyčios dialogo komisija. Relatio (1981): Enchiridion oecumenicum 1/1058–1126; Jungtinė katalikų ir liuteronų komisija. Ministerium pastorale in Ecclesia (1981 kovo 13): Enchiridion oecumenicum 1/1434–1520; problema aiškiai išryškėja Jungtinės tarptautinės Katalikų Bažnyčios ir ortodoksų Bažnyčios teologinio dialogo komisijos atliktuose tyrimuose.
(150) Kreipimasis į kardinolus ir Romos kuriją (1985 birželio 28): AAS 77 (1985), 1150.
(151) Sermo XLVI, 30: CCL 41, 557.
(152) Plg. Vatikano I Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Pastor aeternus: DS 3074.
(153) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 27.
(154) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 14.
(155) Homilija Šv. Petro bazilikoje dalyvaujant Konstantinopolio arkivyskupui bei ekumeniniam patriarchui Demetrijui I (1987 gruodžio 6), 3: AAS 80 (1988), 714.
(156) Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi (1975 gruodžio 8), 77: AAS 68 (1976), 69; plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 1; Popiežiškoji krikščionių vienybės skatinimo taryba. Directoire pour l’application des principes et des normes sur l’oecumenisme (1993 kovo 25), 205–209: AAS 85 (1993), 1112–1114
(157) Kreipimasis į kardinolus ir Romos kuriją (1985 birželio 28), 4: AAS 77 (1985), 1151.
(158) 1970 m. sausio 13 d. laiškas: Tomos agapis, Vatican-Phanar (1958–1970), Roma-Istanbul, 1971, p. 610–611.
(159) Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente (1994 lapkričio 10), 20: AAS 87 (1995), 17.
(160) Plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 755; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, kan. 902.
(161) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 5.
(162) De Dominica oratione, 23: CSEL 3, 284–285.