I gavėnios sekmadienis (A)
Pr 2, 7–9; 3, 1–7; Rom 5, 12–19; Mt 4, 1–1
 

Gavėnios pradžioje Bažnyčia ragina krikščionių bendriją iš naujo pasitikrinti savo tikėjimo pagrindus. Gundymais dykumoje pavaizduotas pavojus tikėjimui tyko nuolatos. Šį pavojų patiria ne tik lengvai pasiduodantys vartotojiškos aplinkos pasiūloms, bet ir geri krikščionys, suvokiantys Dievo tautos atsakomybę. Žmogus, siekdamas laimės, natūraliai siekia saugumo, kurį nori įtvirtinti stabiliais, nekintamais ir numatomais dalykais. Atrodo saugiau pačiam pasirūpinti savo išganymu, negu pasitikint laukti Dievo iniciatyvos. Šių dienų žmogui  pagunda manipuliuoti Dievu per technologijos priemones įgauna naujas formas. Viena iš tokių pagundų yra ateizmas.

Išrinktajai tautai teko dvejopa pagunda. Pirma, jeigu Jahvė iš daugelio kitų tautų išsirinko vieną, – argi tuo pačiu nebūtų suteikęs jai saugumo garantijų ir gausių palaiminimų. Kita gundymų forma kyla pasineriant grynai į teorinius svarstymus: ar ištikimybė Sandorai pasiekiama vien žmogiškomis pastangomis, ar laukiant jos kaip ateityje būsimos Dievo dovanos.

Naujojo Testamento autoriai pabrėžia Jėzaus gundymų dykumoje ir žydų tautos klajonių bei išbandymų dykumoje sąsają. Čia pirmąkart piktasis patiria pralaimėjimą. Jėzus, būdamas alkanas po keturiasdešimties dienų pasninko, nesinaudoja savo kaip Mesijo galiomis. Jis nenori skelbti Gerosios Naujienos tik stebuklais. Jėzaus pergalė paradoksali tuo, kad, žmogiškai žvelgiant, atrodo panaši į nesėkmę. Pradėdamas viešąją tarnystę Jėzus dar kartą patvirtina įsikūnijimo pasirinkimą. Tėvo valios vykdymas yra viso Jėzaus veikimo principas. Tikrasis Išėjimas, perėjimas „iš šio pasaulio pas Tėvą“, vyko vadovaujant ne Mozei, bet Kristui, kuris paskui save nusivedė daugybę išgelbėtų nusidėjėlių.

Bažnyčia, pasitikėdama Kristaus pergale, sekdama jo pavyzdžiu, tęsia jo misiją. Didysis priešininkas šėtonas, nors įveiktas Jėzaus prisikėlimu, tebeturi galią gundyti Bažnyčią.  Šėtonas nuolat gundo ją nusigręžti nuo visuotinės išganymo misijos ir susitelkti vien į žmogiškąsias priemones. Bažnyčios pergalės laidas glūdi Žodyje. Krikščionys individualiai gali pasiekti pergalę, laikydamiesi Dievo žodžio. Krikščionį stiprina eschatologinė pergalės perspektyva.

Įtampa dėl nuodėmės būdinga ne tik asmeniniam krikščionio gyvenimui, bet ir Bažnyčios, sudarytos iš nuodėmingų žmonių, institucijai. Nors Bažnyčia nėra tapati ją sudarančių žmonių sumai, kartais krikščionys kolektyviai padaro didelių klaidų. Viena jų – krikščionių susiskaldymas. Vis dėlto jokia kolektyvinė klaida negali sugriauti iš Viešpaties kylančio Bažnyčios šventumo.

Gavėnios skaitiniai kviečia prisiminti svarbiuosius išganymo istorijos etapus. Pirmųjų žmonių pora pasidavė pagundai siekti laimės be Dievo. Žmogus, pasidavęs puikybei, paneigia savo priklausomybę nuo Dievo. Adomas ir Ieva savo jėgomis nori siekti to, kas rezervuota vien Dievui. Biblinis autorius pabrėžia ne konkrečią nuodėmės rūšį, bet pačią nuodėmės prigimtį. Tai nėra vien su lyties sfera susijęs nusikaltimas. Iki nuodėmės žmonės buvo nuogi, bet nejautė gėdos (Pr 2, 25).

Laiške romiečiams vėl grįžtama prie gimtosios nuodėmės. Apaštalas Paulius pateikia savo teologinę įžvalgą apie blogio paženklintą pirmųjų žmonių istoriją. Pauliaus pasakojime svarbiausia vieta tenka Jėzui. Malonės perteklius leidžia geriau suvokti nuodėmingos žmonijos vargingumą. Jėzus išlaisvino mus iš nuodėmės pasmerkimo. Bausmės solidarumą pakeitė kur kas stipresnis šventumo solidarumas. Apaštalas Paulius tvirtina, kad iš tikrųjų pirmutinis žmogus yra ne Adomas, bet Jėzus Kristus, kuriame ir per kurį visa sutverta, po to atkurta (Kol 1, 15–20). Žmogiškoji egzistencija nėra absurdiška, ji turi prasmę. Laiminga kaltė, davusi mums tokį Atpirkėją!

Bažnyčia įspėja krikščionis, kad krikštas neapsaugo nuo išbandymų. Dvasinė kova dažniausiai vyksta be regimų liudininkų, niekas neužrašo vidinio dialogo. Evangelistai nebūtų išgalvoję Jėzaus gundymų istorijos, jeigu jis nebūtų pats jos papasakojęs saviškiams, – galbūt prieš paskutinį šėtono puolimą Getsemanės sode. Iš tikrųjų visame Jėzaus žemiškajame gyvenime, panašiai kaip ir kiekvieno krikščionio gyvenime, buvo daugybė išbandymų ir vidinės kovos. Mums nuolat tenka rinktis. Tačiau būna tokių momentų, kai dvasinė kova tampa nepaprastai intensyvi.

Evangelistas Matas perteikia Jėzaus gundymus kaip teologinį dokumentą. Trimis scenomis vaizduojama, kaip velnias siekia nukreipti Jėzų nuo mesijinės užduoties vykdymo, prasidėjusio krikšto momentu. Jėzus vykdo Tėvo valią, atlikdamas viska, „kas reikalinga teisumui” (Mt 3, 15). Jis nebus zelotų, fariziejų ar sadukiejų Mesijas, nebus toks teisusis keršytojas, kokiu jį įsivaizdavo Jonas Krikštytojas. Jėzus atėjo kaip vargšų, nuolankiųjų ir nelaimingųjų Mesijas. Todėl jis pats nuolankus ir beturtis. Po velnio gundymo Jėzui ne kartą tenka atsakyti į klausimus, kuriais abejojama jo pasirinkto kelio teisingumu. Mesiju suabejoja jo pirmtakas Jonas (Mt 11, 2–3), apaštalas Petras nori apsaugoti nuo kentėjimų ir mirties (Mt 16, 22–23). Jėzus nepasidavė piktojo gundymams, nenusigręžė nuo savo kelio dėl žmogiškų abejonių. Tėvo žodis Jėzui reiškia nepalyginamai daugiau negu žemės balsas.