Bažnyčia universitete ir universitetinėje kultūroje
 

Įžanginė pastaba: pobūdis, tikslas, adresatai

Universitetas ir, platesne prasme, universitetinė kultūra yra esmingai svarbūs. Šioje aplinkoje sprendžiami gyvybiškai reikšmingi klausimai, gilios kultūrinės permainos kelia naujus iššūkius. Bažnyčia, vykdydama savo misiją skelbti Evangeliją, negali į tai neatsiliepti (1).

Per vizitus ad limina daug vyskupų yra išreiškę norą susilaukti pagalbos imantis problemų, kurios savo netikėtu atsiradimu, naujumu bei aštrumu kartais užklumpa atsakinguosius nepasirengusius, neretai daro pastoracinius metodus nevaisingus ir atima drąsą net iš uoliausiųjų. Įvairios vyskupijos ir vyskupų konferencijos apmąstymais bei pastoracine veikla jau išplėtojo galimo atsako elementus. Be to, pašvęstojo gyvenimo bendruomenės bei apaštalavimo sąjūdžiai dosniai atsiliepė į naujus universitetinės pastoracijos iššūkius.

Trokšdamos šiomis iniciatyvomis pasidalyti su visais bei pasverti iššūkį globaliniu mastu, Katalikiškojo auklėjimo kongregacija, Popiežiškoji pasauliečių taryba ir Popiežiškoji kultūros taryba iš naujo pasikonsultavo su vyskupų konferencijomis, pašvęstojo gyvenimo institutais ir įvairiais bažnytiniais sąjūdžiais bei organizacijomis. Pirmoji tokių konsultacijų santrauka 1987 metų spalio 28 dieną buvo pateikta Vyskupų sinodui, gvildenusiam pasauliečių pašaukimo bei misijos Bažnyčioje ir pasaulyje temą (2). Dokumento rengimą praturtino gausūs susitikimai, atitinkamų institucijų reakcijos į paskelbtą tekstą, krikščionių veiklos universitetiniame pasaulyje studijų bei tyrimų publikacijos.

Visa tai leido išskirti kelias konstantas, tiksliai suformuluoti klausimus ir, remiantis universitetinėje aplinkoje besidarbuojančių asmenų apaštalavimo patirtimi, apmesti keletą gairių.

Šis dokumentas, atkreipiantis dėmesį į reikšmingiausius klausimus bei iniciatyvas, laikytinas dalinėms Bažnyčioms skirta apmąstymo bei darbo priemone. Pirmiausia jis adresuojamas vyskupų konferencijoms ir ypač vyskupams, kurių vyskupijose veikia universitetai ar aukštesniosios mokyklos. Tačiau išdėstyti teiginiai bei orientyrai sykiu skiriami ir visiems, kurie, vyskupų vadovaujami, dalyvauja universitetinėje pastoracijoje: kunigams, pasauliečiams, pašvęstojo gyvenimo institutams, bažnytiniams sąjūdžiams. Pasiūlymais dėl naujosios evangelizacijos siekiama paskatinti suinteresuotus asmenis nuodugniau tai apmąstyti bei atnaujinti pastoraciją.
 

NEATIDĖLIOTINAS POREIKIS

Universitetas nuo pat pradžių buvo viena reikšmingiausia formų, kuriomis reiškėsi Bažnyčios pastoracinis rūpestis. Jo gimimas susijęs su Viduramžiais didelių vyskupijų vyskupų įsteigtų mokyklų veikla. Nors istorijos raidoje Universitas magistrorum et scholarium darėsi vis autonomiškesnis, Bažnyčia ir toliau juo rūpinosi ne mažiau negu pradžioje (3). Juk Bažnyčios buvimas universitete nėra tik užduotis, išoriškai susijusi su jos misija skelbti tikėjimą. „Kultūros ir tikėjimo sintezė yra ne tik kultūros, bet ir tikėjimo reikalavimas <…>. Tikėjimas, kuris netampa kultūra, nėra iki galo priimtas, visiškai apmąstytas ir ištikimai įgyvendinamas tikėjimas” (4). Bažnyčios skelbiamas tikėjimas yra fides quaerens intellectum, jis turi prasiskverbti į žmogaus protą ir širdį, būti apmąstytas, kad būtų įgyvendinamas. Todėl bažnytinis buvimas negali apsiriboti vien kultūrinėmis bei mokslinėmis iniciatyvomis. Jis turi teikti veiksmingą susitikimo su Kristumi galimybę.

Konkrečiai kalbant, Bažnyčios buvimas ir misija universitetinėje kultūroje reiškiasi įvairiomis bei viena kitą papildančiomis formomis. Pirmiausia kyla užduotis palaikyti katalikus, kurie į universiteto gyvenimą įsitraukę kaip dėstytojai, studentai, tyrinėtojai ar bendradarbiai. Bažnyčiai rūpi skelbti Evangeliją universitete visiems, kurie jos dar nepažįsta ir yra nusiteikę ją savo noru priimti. Jos veikla taip pat reiškiasi nuoširdžiu dialogu bei bendradarbiavimu su visais universitetinės bendruomenės nariais, besirūpinančiais kultūrine žmogaus bei tautų sklaida.

Vadovaujantis tokia perspektyva, pastoraciniam darbuotojui būtina suvokti universitetą kaip specifinę aplinką, turinčią savitų problemų. Jų veiklos sėkmę daugiausia lemia su šia aplinka palaikomi santykiai, kurie neretai neperžengia embrioninės stadijos. Juk universitetinė pastoracija dažnai lieka įprastinės pastoracijos periferijoje. Todėl visai krikščionių bendruomenei privalu suvokti savo pastoracinę bei misijinę atsakomybę universitetinės aplinkos atžvilgiu.
 

I.  UNIVERSITETO PADĖTIS

Per pusę šimtmečio universiteto institucija labai pakito. Tačiau šios kaitos ypatybių nevalia apibendrintai ir vienodai taikyti nei visoms šalims, nei visiems to paties regiono akademiniams centrams, nes kiekvienas universitetas priklauso nuo savo istorinės, kultūrinės, socialinės, ekonominės ir politinės aplinkos. Didelė tokios aplinkos įvairovė verčia rūpestingai pasverti taikytinas bažnytinio buvimo formas.

1. Daug kur, ypač kai kuriose ekonomiškai stipriose šalyse, po 1968–1970 metų konfrontacijos ir institucinės krizės, įstūmusios universitetą į tam tikrą sumaištį, atsirado teigiamų ir neigiamų tendencijų. Konfrontacijos, krizės ir ypač vyravusių ideologijų bei utopijų žlugimas paliko gilius pėdsakus. Anksčiau buvęs rezervuotas privilegijuotiesiems, universitetas dabar iš esmės tapo atviras plačiajai visuomenei ir pagrindinių studijų, ir nuolatinio ugdymo požiūriu. Tai svarbus ir reikšmingas socialinio bei kultūrinio gyvenimo demokratizacijos ženklas. Dažnai studentų antplūdis būna toks didelis, kad infrastruktūra, paslaugos ir tradiciniai dėstymo metodai pasirodo esą nepakankami. Be to, įvairialypiai reiškiniai, būdingi tam tikroms kultūrinėms aplinkoms, esmingai pakeitė dėstytojų padėtį: blaškydamiesi tarp izoliacijos ir kolegialumo, profesinių pareigų įvairovės ir šeimyninio gyvenimo, jie mato smunkant savo akademinį ir socialinį statusą, menkstant savo autoritetą ir saugumą. Pagrįstą nerimą kelia ir konkreti studentų padėtis. Dažnai stokojama priėmimo, globos ir bendruomeninio gyvenimo struktūrų. Štai kodėl daugelį jų, atsidūrusių menkai pažįstamame mieste toli nuo šeimos, kamuoja vienatvė. Be to, santykiai su dėstytojais neretai būna labai riboti, ir studentai paliekami be niekieno pagalbos spręsti jų jėgas pranokstančias orientacijos problemas. Kartais aplinkai, į kurią jiems reikia įsiterpti, būdinga tam tikro socialinio-politinio pobūdžio nuostatų įtaka ir nevaržomos mokslinio tyrimo bei eksperimentavimo laisvės reikalavimas. Galiausiai jauni universiteto studentai daug kur susiduria su plintančiu reliatyvistiniu liberalizmu, moksliniu pozityvizmu ir tam tikru pesimizmu dėl profesinių perspektyvų ekonominės krizės sąlygomis.

2. Kitur universitetas prarado savo prestižą. Universitetų gausėjimas ir jų specializacija lėmė labai nevienodą padėtį: vieni mėgaujasi neginčijamu prestižu, kiti vos geba pasiūlyti vidutinį dėstymą. Universitetas nebeturi monopolio tyrimų srityse; čia juos lenkia viešieji ar privatūs specializuoti institutai ir tyrimų centrai. Bet kuriuo atveju pastarieji neatsiejami nuo specifinės kultūrinės aplinkos, „universitetinės kultūros”, kuri gimdo savitą forma mentis, branginančią argumentacinę samprotavimo jėgą bei kritinę dvasią ir pasižyminčią aukštu specializuotos informacijos lygiu ir menkais sintezės, net ribotose srityse, gebėjimais.

3. Gyventi tokioje kintančioje kultūroje vadovaujantis krikščioniškąjį idealą atitinkančiu tiesos reikalavimu bei tarnystės nuostata kartais būna sunku. Praeityje tapti studentu ar juo labiau dėstytoju būdavo neginčijamas socialinis pasiekimas, tuo tarpu šiandien universitetinės studijos plėtojasi aplinkoje, neretai kupinoje naujų materialinių ar moralinių sunkumų, greitai virstančių žmogiškosiomis bei dvasinėmis problemomis, kurių padarinių neįmanoma numatyti.

4. Visuomenės raida, naujų pažinimo sričių plėtra, krizę išgyvenančios ekonomikos reikalavimai verčia stengtis be paliovos atsinaujinti; daugelyje šalių universitetui tai labai sunku. Visuomenė trokšta universiteto, atsiliepiančio į jos specifinius poreikius, pradedant darbu visiems. Per tai į universitetą galingai įsiveržia pramoninis pasaulis su savo specifiniais greito ir patikimo techninio rezultato reikalavimais. Tokia „profesionalizacija”, kurios teigiami vaisiai neginčytini, ne visuomet atitinka „universitetinį” lavinimą, apimantį vertybių pajautą, profesinę etiką ir susipažinimą su disciplinomis, papildančiomis būtiną specializaciją.

5. Priešingai kai kurių institutų „profesionalizacijai”, daug fakultetų, pirmiausia menų, istorijos, filosofijos, politikos mokslų ar teisės, pasitenkina bendrojo lavinimo disciplinomis, nesirūpindami galimomis profesinėmis savo studentų perspektyvomis. Dažnoje ekonomiškai vidutiniškoje šalyje vyriausybės naudojasi universitetais kaip „stovėjimo aikštelėmis”, stengdamosi sumažinti jaunimo nedarbo keliamas įtampas.

6. Be to, neišvengiamai tenka konstatuoti, jog daugelyje šalių universitetui, pašauktam būti pirmutiniu kultūros plėtotoju, gresia du vienas kitam prieštaraujantys pavojai: arba pasyviai pasiduoti vyraujančios kultūros įtakoms, arba jos atžvilgiu atsidurti pakraštyje. Universitetui sunku atsiliepti į tokią situaciją, nes jis dažnai yra nebe „tiesos ieškančių studentų ir dėstytojų bendruomenė”, bet įrankis valstybės ir vyraujančių ekonominių jėgų rankose ir turi vienintelį tikslą laiduoti techninį bei profesinį specialistų rengimą, neskiriant edukaciniam asmens ugdymui prideramo pagrindinio dėmesio. Be to, – ir tai turi rimtų padarinių – daug studentų neranda universitete žmogiškojo ugdymo, gebančio padėti jiems įžvelgti gyvenimo prasmę, pagrįsti bei įgyvendinti vertybes bei idealus, ir jaučia nesaugumą, kurį dar labiau padidina nerimas dėl savo ateities.

7. Šalyse, kurias buvo ar tebėra pavergusi materialistinė ir ateistinė ideologija, tyrimai ir dėstymas, ypač humanitarinių mokslų, filosofijos ir istorijos srityse, yra paveikti šios ideologijos. Iš tiesų net ten, kur politika radikaliai pasikeitė, protai neįgijo pakankamos laisvės, kad galėtų deramai perprasti vyraujančias mąstymo kryptis bei įžiūrėti jomis dažnai besidangstantį reliatyvistinį liberalizmą. Tam tikras skepticizmas jaučiamas net pačios tiesos idėjos atžvilgiu.

8. Visur pastebimas didelis pažinimo sričių gausėjimas. Įvairios disciplinos yra apibrėžusios savo savitą tyrimų bei teiginių lauką ir pripažinusios teisėtą savo metodų sudėtingumą bei įvairovę. Tačiau vis akivaizdesnis yra pavojus, kad tyrinėtojai, dėstytojai bei studentai užsisklęs savo pažinimo srityse, pasitenkindami fragmentišku tikrovės suvokimu.

9. Kai kuriose disciplinose stiprėja etinių saitų nepažįstantis naujasis pozityvizmas – mokslas mokslui. Visapusiško humanizmo atžvilgiu viršų imantis „utilitaristinis” lavinimas linkęs nepaisyti asmens poreikių bei lūkesčių, cenzūruoti ar nutylėti svarbiausius jo asmeninės ir socialinės egzistencijos klausimus. Mokslinių technikų plėtotė biologijos, komunikacijos bei automatizacijos srityse iškelia naujų esminių etinių klausimų. Juo labiau žmogus geba valdyti gamtą, juo labiau jis priklauso nuo technikos ir turi kovoti dėl savo laisvės. Taip randasi nauji įvairių disciplinų perspektyvos bei epistemologinių kriterijų klausimai.

10. Sekuliarizmo pagimdyto skepticizmo bei abejingumo plitimą lydi nauja neaiškių kontūrų religiškumo paieška. Aplinkoje, kupinoje netikrumo, būdingo dėstytojų bei studentų intelektinei orientacijai, universitetas dažnai tampa vieta, kur plėtojasi agresyvi, nacionalistinė elgsena. Tačiau tam tikromis aplinkybėmis konfrontacinė dvasia užleidžia vietą konformizmui.

11. Plėtojantis universitetiniam „distanciniam” ugdymui ar mokymui informacija tampa prieinamesnė daugiau žmonių, tačiau asmeniniam dėstytojo ir studento ryšiui ir juo besiremiančiam žmogiškajam ugdymui kyla pavojus išnykti. Kai kurios mišriosios formos protingai derina „distancinį” mokymą su epizodiškais dėstytojo ir studento kontaktais ir galėtų būti gera universitetinio ugdymo tolesnės plėtotės priemonė.

12. Tikrą pažangą išgyveno tarpuniversitetinis bei tarptautinis bendradarbiavimas; labiau išsiplėtoję akademiniai centrai gali padėti mažiau pažengusiems, nors ta pagalba pastariesiems ne visuomet būna naudinga. Didieji universitetai kartais daro techninį ir net ideologinį poveikį už savo šalių sienų, darydami žalą ne tokias palankias sąlygas turinčioms šalims.

13. Moterų užimama padėtis universitete ir universitetų studijų prieinamumas visiems kai kuriose šalyse jau yra gerai įsitvirtinusi tradicija, tačiau kitur tai – naujas laimėjimas, nepaprasta galimybė atnaujinti bei praturtinti universitetinį gyvenimą.

14. Centrinį universiteto vaidmenį plėtros programose lydi įtampa, kurią kelia troškimas perimti modernybės pagimdytą naują kultūrą ir noras išlaikyti bei skatinti tradicines kultūras. Tačiau universitetas, kad galėtų atsiliepti į savo pašaukimą, stokoja „vadovaujančios idėjos”, svarbiausios gijos, susiejančios jo visą įvairialypę veiklą. Būtent iš čia šiuo metu randasi institucijos, iš prigimties orientuotos į tiesos ieškojimą, išgyvenama tapatybės bei tikslo krizė. Mąstymo chaosas ir pamatinių kriterijų stygius trukdo atsirasti edukaciniams pasiūlymams, kurie leistų imtis naujų problemų. Tačiau, nepaisant netobulybių, universitetas ir kitos aukštojo mokslo institucijos savojo pašaukimo galia lieka privilegijuota ugdymo bei žinojimo plėtotės vieta ir atlieka pagrindinį vaidmenį rengiant XXI amžiaus visuomenės vadovus.

15. Iš naujo imtis pastoracijos. Jau pats katalikų buvimas universitete kaip toks turėtų akinti Bažnyčią kelti klausimus ir teikti jai viltį: daugelio šalių universitetuose katalikų įspūdingai daug, tačiau jų poveikis gana kuklus, nes pernelyg daug dėstytojų ir studentų laiko savo tikėjimą griežtai asmeniniu reikalu arba nesuvokia universitetinio gyvenimo įtakos savo krikščioniškajai egzistencijai. Universitetinė veikla jų tikėjimo gyvenime atrodo tartum „paimta į skliaustus”. Kai kurie, net kunigai ar pašvęstojo gyvenimo institutų nariai, nuo aiškaus tikėjimo liudijimo susilaiko universitetinės autonomijos dingstimi. Kiti naudojasi tokia autonomija Bažnyčios mokymui prieštaraujančioms doktrinoms skelbti. Padėtį dar labiau sunkina mokslo bei technikos srityse kompetentingų teologų ir gerai teologiškai pasirengusių specializuotų mokslų dėstytojų stygius. Visa tai skatina iš naujo suvokti naujų pastoracinių pastangų būtinybę. Be to, branginant visas girtinas iniciatyvas, kurių imamasi beveik visur, vis dėlto tenka konstatuoti: krikščionių buvimas universitete dažnai apsiriboja izoliuotomis grupėmis, sporadiškomis iniciatyvomis, atsitiktiniais žinomų asmenų liudijimais, vienokio ar kitokio sąjūdžio veikla.
 

II. BAŽNYČIA UNIVERSITETE IR UNIVERSITETINĖJE KULTŪROJE

1. Dalyvavimas universiteto struktūrose

Kristaus siųsta pas visus visų kultūrų žmones, Bažnyčia trokšta pasidalyti su jais gerąja išganymo naujiena. Būdama per Kristų apreikštos tiesos apie Dievą ir žmogų sergėtoja, ji įpareigota savąja tiesos žinia atverti vartus į autentišką laisvę. Remdamasi iš Kristaus gautu priesaku, Bažnyčia stengiasi apšviesti kultūrines vertybes bei raiškos formas, tikėjimo šviesoje prireikus jas pataisyti bei išgryninti, idant per tai suteiktų joms prasmės pilnatvę (5).

Universitete labai įvairialypei Bažnyčios veiklai pirmiausia būdingas subjektyvusis aspektas: asmenų evangelizacija. To siekdama Bažnyčia užmezga dialogą su konkrečiais asmenimis: vyrais ir moterimis, dėstytojais, studentais, darbuotojais ir per juos su šiai aplinkai būdingomis kultūrinėmis srovėmis. Nevalia užmiršti ir objektyviojo aspekto, tai yra tikėjimo ir įvairių mokslų dialogo. Juk universiteto aplinkoje naujų kultūrinių srovių pasirodymas artimai susijęs su didžiaisiais žmogaus klausimais, jo vertingumu, jo egzistencijos bei veiklos prasme, ypač su jo sąžine ir laisve. Šiuo lygmeniu intelektualai katalikai pirmiausia dėmesį turėtų skirti atnaujintai ir gyvybingai tikėjimo ir kultūros sintezei.

Bažnyčia turi neužmiršti, kad jos veikla rutuliojasi savitomis kiekvieno universitetinio centro sąlygomis ir kad universitete ji tarnauja žmonėms dvejopu – asmeniniu ir socialiniu – matmeniu. Štai kodėl buvimo pobūdis įvairiose šalyse, turinčiose skirtingas istorines, kultūrines, religines ir teisines tradicijas, nėra vienodas. Ten, kur leidžia įstatymai, Bažnyčiai nevalia atsisakyti veiklos universitete instituciniu lygmeniu. Visur, kur gali, Bažnyčia stengiasi palaikyti teologijos dėstymą bei skatinti tai daryti. Pačiam universitetui labai reikšminga universitetinė kapeliono institucija. Siūlydama platų doktrininio bei dvasinio ugdymo galimybių spektrą, ji tikrai yra reikšminga Evangelijos skelbimo priemonė. Skatinama ir sąmoninama kapeliono institucijos, universitetinė pastoracija gali pasiekti savo tikslą, tai yra sukurti universitetinėje aplinkoje krikščioniškąją bendruomenę bei sužadinti veiklą, kylančią iš misijinės dvasios kupino tikėjimo.

Vienuolių ordinai ir pašvęstojo gyvenimo kongregacijos laiduoja savitą Bažnyčios buvimo universitete būdą ir savo charizmų – ypač pedagoginių – turtingumu bei įvairove prisideda prie dėstytojų bei studentų krikščioniškojo ugdymo. Darydamos pastoracinius sprendimus, tokios bendruomenės, daugiausia besirūpinančios pradiniu ir viduriniu lavinimu, turėtų pasverti, kokią reikšmę turi jų buvimas aukštojo mokslo srityje, ir vengti bet kurio pasitraukimo kitiems patikint misiją, atitinkančią jų pašaukimą.

Kad būtų priimtinas ir paveikus, Bažnyčios institucinis dalyvavimas universitetinėje kultūroje turi būti aukšto kokybinio lygio. Tai nelengva pasiekti, nes dažnai trūksta personalo ir kartais reikiamų lėšų. Tokiomis aplinkybėmis būtinas kūrybiškumas ir atitinkamos pastoracinės pastangos.

2. Katalikiškasis universitetas

Tarp įvairių institucinių formų, kuriomis Bažnyčia dalyvauja universitetiniame pasaulyje, minėtinas katalikiškasis universitetas, pats esantis Bažnyčios institucija.

Svarbių katalikiškųjų universitetų egzistavimas – pasaulyje jie pasiskirstę netolygiai, vienose srityse bei šalyse jų daug, kitur iš viso nėra – kaip toks yra turtas ir esminis Bažnyčios buvimo universitetinėje kultūroje veiksnys. Tačiau dažnai šis „kapitalas” toli gražu neduoda pagrįstai laukiamų vaisių.

Svarbių nurodymų, kaip skatinti specifinį katalikiškojo universiteto vaidmenį, pateikta 1990 metų rugpjūčio 15 dieną paskelbtoje apaštališkojoje konstitucijoje Ex Corde Ecclesiae. Ten aiškiai pabrėžiama: katalikiškojo universiteto institucinė tapatybė priklauso nuo jo kaip „universiteto” ir kaip „katalikiškosios institucijos” savybių įgyvendinimo. Katalikiškasis universitetas visiškai įgyvendina savo tapatybę tada, kai jam pavyksta įrodyti, jog jis yra tikrai rimtas tarptautinės mokslo bendrijos narys, ir sykiu per aiškų ryšį su Bažnyčia vietiniu bei visuotiniu lygmeniu išreikšti savo katalikiškumą, konkrečiai ženklinantį universitetinės bendruomenės gyvenimą, paslaugas ir programas. Tad katalikiškasis universitetas vien savo egzistavimu garantuoja krikščioniškąjį dalyvavimą universitetiniame pasaulyje institucine forma. Iš čia kyla jo specifinė misija, kuriai būdingi keli vienas nuo kito neatsiejami aspektai.

Katalikiškasis universitetas, norėdamas atlikti savo pareigą Bažnyčiai ir visuomenei, privalo studijuoti svarbias dabarties problemas ir rengti sprendimų projektus, konkrečiai išreiškiančius krikščioniškąją žmogaus sampratą atitinkančias religines ir etines vertybes.

Po to iškart minėtina universitetinė pastoracija tikrąja  šio žodžio prasme. Šiuo požiūriu katalikiškajam universitetui tenka imtis iššūkių, iš esmės nesiskiriančių nuo tų, su kuriais susiduria kiti akademiniai centrai. Vis dėlto būtina pabrėžti, kad universitetinė pastoracija įpareigoja „katalikiškąja” besivadinančią akademinę instituciją ne mažiau esmingai kaip ir tikslai, kuriuos ji sau kelia, būtent visapusiškai ugdyti asmenis, vyrus ir moteris, kurie, priklausydami akademinei aplinkai, pašaukti aktyviai dalyvauti visuomenės ir Bažnyčios gyvenime.

Galiausiai dar vienas katalikiškojo universiteto misijos aspektas yra įsitraukimas į tikėjimo ir kultūros dialogą ir tikėjime besišaknijančios kultūros plėtojimas. Visi pakrikštytieji, dalyvaujantys universitetiniame gyvenime, privalo plėtoti kultūrą, kuri derėtų su tikėjimu, tačiau šis įpareigojimas dar labiau galioja katalikiškajam universitetui, kuris pašauktas ypatingu būdu tapti reikšmingu pašnekovu akademiniame, kultūriniame ir moksliniame pasaulyje.

Akivaizdu, jog Bažnyčios rūpinimasis universitetu – kaip tiesioginė tarnystė žmonėms bei kultūros evangelizacija – neišvengiamai atsiremia į katalikiškojo universiteto tikrovę. Vis didėjantis kvalifikuotų pakrikštytų asmenų dalyvavimo universitetinėje kultūroje poreikis tampa visai Bažnyčiai adresuojamu raginimu kuo aiškiau įsisąmoninti specifinį katalikiškojo universiteto pašaukimą bei skatinti jo kaip evangelizacinės misijos veiksmingos priemonės plėtojimąsi.

3. Jau įgyvendintos vaisingos iniciatyvos

Norėdamos atsiliepti į universitetinės kultūros keliamus reikalavimus, dauguma vietinių Bažnyčių ėmėsi įvairių tinkamų iniciatyvų.

Vyskupų konferencijos paskyrė ad hoc parengtus universitetinius kapelionus, kurie turi specifinį statusą ir susilaukia adekvačios paramos.

Sudarinėjamos įvairios už universitetinę pastoraciją atsakingos diecezinės darbo grupės, kuriose reiškiasi pasauliečiams būdinga atsakomybė bei tokių apaštalavimo grupių diecezinis pobūdis.

Imtasi pastoracinių pastangų, adresuojamų universitetų rektoriams ir fakultetų dėstytojams, kurių gyvenamojoje aplinkoje dažnai vyrauja techniniai-profesiniai aspektai.

Stengiamasi kurti „religijos mokslų” skyrius, gebančius atverti dėstytojams bei studentams naujas perspektyvas bei tinkamus Bažnyčios misijai skatinti. Tokiose struktūrose katalikai turėtų atlikti pagrindinį vaidmenį, ypač tada, kai universitete nėra Teologijos fakulteto.

Specializuotuose institutuose bei aukštesniojo mokslo centruose organizuojamos reguliarios paskaitos apie visuotinę ir profesinę etiką.

Skatinami dinamiški bažnytiniai sąjūdžiai. Universitetinė pastoracija pasiekia geresnių rezultatų, kai remiasi grupėmis ar organizacijomis bei sąjūdžiais, ne visuomet turinčiais daug narių, bet pasižyminčiais kokybe, palaikomais vyskupijų ir vyskupų konferencijų.

Ieškoma tokios universitetinės pastoracijos, kuri neapsiribotų bendra ir nediferencijuota pastoracija, bet remtųsi tuo, kad universitetinė aplinka daro jaunuoliams didelį poveikį. Būtent čia jie daugiausia susitinka su Kristumi ir liudija kaip krikščionys. Todėl tokia pastoracija kelia tikslą auklėti bei globoti jaunuolius, turinčius tikėjimo dvasia sutikti konkrečią aplinkos bei veiklos, į kurią jie įsitraukę, tikrovę.

Skatinamas teologų, filosofų ir mokslininkų dialogas, įgalinantis iš pagrindų atnaujinti mąstyseną bei suteikiantis erdvės naujiems ir vaisingiems krikščioniškojo tikėjimo, teologijos, filosofijos ir empirinių mokslų tarpusavio santykiams konkrečiose tiesos paieškose. Patirtis rodo: universitete besidarbuojantys kunigai ir ypač pasauliečiai atsiduria pirmutinėse gretose, kai prireikia palaikyti bei skatinti kultūrinę diskusiją gvildenant žmonėms, mokslui ir visuomenei svarbius didžiuosius klausimus bei žmogaus dvasiai kylančius naujus iššūkius. Pirmiausia dėstytojams katalikams ir jų asociacijoms pridera skatinti tarpdisciplinines iniciatyvas bei kultūrinius susitikimus universitete ir už jo ribų, ir, protingai derinant kritinį metodą ir pasitikėjimą, stengtis įvairių kultūrų kalbomis gretinti metafizines pozicijas ir mokslinius rezultatus su tikėjimo ištarmėmis.
 

III.  PASTORACINIAI PASIŪLYMAI IR GAIRĖS

1. Vietinių Bažnyčių pateikti pastoraciniai pasiūlymai

1. Ad hoc vyskupiškosios komisijos atliktos konsultacijos leistų geriau susipažinti su įvairiomis universitetinės pastoracijos ir krikščionių dalyvavimo universitetinėje aplinkoje iniciatyvomis ir parengti gaires nurodantį dokumentą, palaikantį vaisingas apaštalavimo iniciatyvas bei skatinantį tas, kurios pasirodė būtinos.

2. Nacionalinės komisijos universiteto bei kultūros klausimais įsteigimas padėtų vietinėms Bažnyčioms pasidalyti savo patirtimi bei gebėjimais. Tokia komisija būtų atsakinga už renginių, apmąstymų bei susitikimų tema „Evangelizacija ir kultūra” programą, skirtą seminarijos ir pašvęstojo gyvenimo institutų narių bei pasauliečių ugdymo centrams; vienas skyrius turėtų būti aiškiai skirtas universitetinei kultūrai.

3. Vyskupijos lygmeniu miestuose, kuriuose yra universitetai, derėtų įsteigti specializuotą komisiją, kurią sudarytų kunigai, universiteto dėstytojai bei studentai katalikai, gebantys naudingai patarinėti universitetinės pastoracijos ir krikščionių veiklos dėstymo bei tyrinėjimo srityse klausimais. Tokia komisija padėtų vyskupui vykdyti jam tenkančią užduotį žadinti bei įvertinti įvairias vyskupijos iniciatyvas ir susieti jas su nacionalinėmis ar tarptautinėmis iniciatyvomis. Vyskupas, kuriam patikėta rūpintis pastoracija savo vietinės Bažnyčios labui, yra tas, kuris pirmiausiai atsako už Bažnyčios buvimą ir pastoraciją valstybiniuose universitetuose, taip pat katalikiškuosiuose universitetuose ir kitose privačiose institucijose.

4. Parapijos lygmeniu būtų pageidautina, kad krikščioniškosios bendruomenės, kunigai, vienuoliai ir visi tikintieji daugiau dėmesio skirtų studentams ir dėstytojams, taip pat universitetinio kapeliono institucijos vykdomam apaštalavimui. Parapija iš prigimties yra bendruomenė, kurioje gali plėtotis vaisingi santykiai, darantys Evangelijos tarnybą veiksmingesnę. Dėl savo gebėjimo svetingai priimti ji ypač naudinga tada, kai padeda steigti bei prižiūrėti studentų „namus” ir „bendrabučius”. Ar pavyks evangelizuoti universitetą ir universitetinę kultūrą, labai priklauso nuo visos vietinės Bažnyčios pastangų.

5. Universitetinė parapija kai kuriose vietovėse šiandien yra kaip niekada reikalinga institucija. Ji suponuoja vieno ar kelių gerai šiam specifiniam apaštalavimui pasirengusių kunigų aktyvų buvimą. Tokia parapija yra unikali bendravimo su visu įvairialypiu akademiniu pasauliu vieta. Ji įgalina palaikyti ryšius su kultūros, meno ir mokslo asmenybėmis ir suteikia Bažnyčiai galimybę įsiskverbti į šią nepakartojama įvairove tokią sudėtingą sritį. Kaip susitikimo, krikščioniškosios refleksijos bei ugdymo vieta, parapija atidaro jaunuoliams vartus į iki tol nepažintą ar menkai pažintą Bažnyčią ir atveria Bažnyčią studijuojančiam jaunimui, jo klausimams bei apaštalavimo dinamikai. Kaip pirmutinė sakramentų liturginio šventimo vieta, parapija pirmiausia yra Eucharistijos vieta, visos krikščionių bendruomenės centras, viso apaštalavimo versmė ir viršūnė.

6. Visur, kur įmanoma, universitetinė pastoracija įvairiomis bendradarbiavimo formomis turėtų kurti ar intensyvinti katalikiškojo universiteto ar fakulteto ir visų kitų universitetinio gyvenimo sričių ryšius.

7. Dabartinės sąlygos primygtinai akina parapijose, katalikiškuosiuose sąjūdžiuose bei asociacijose rengti kvalifikuotus pastoracinius darbuotojus. Dabartinė padėtis lygiai taip pat primygtinai reikalauja ilgalaikės strategijos, nes kultūrinį ir teologinį ugdymą būtina deramai organizuoti. Konkrečiai kalbant, daugelis vyskupijų nepajėgios organizuoti bei įgyvendinti tokį ugdymą universitetiniu lygmeniu. Tačiau bendram labui sutelkus vyskupijų, specializuotų pašvęstojo gyvenimo institutų ir pasauliečių grupių išteklius, tokį reikalavimą būtų galima patenkinti.

8. Visais atvejais apie Bažnyčios „buvimą” kalbama kaip apie „plantantio”, krikščioniškosios bendruomenės įskiepijimą į universitetinę aplinką per jos liudijimą, Evangelijos skelbimą ir meilės tarnybą. Toks buvimas padės bręsti christifideles ir prisiartinti prie tų, kurie nutolę nuo Kristaus. Atsižvelgiant į tai svarbu plėtoti ir skatinti:

– „bendruomeninio” pobūdžio katechetinę pedagogiką, teikiančią įvairių pasiūlymų bei galimybę diferencijuotai atsiliepti į tikrus konkrečių asmenų poreikius;

– asmeninės lydimosios globos pedagogiką, akcentuojančią svetingą priėmimą, disponuojamumą, draugystę, tarpasmeninius santykius, sąlygų, kuriomis gyvena studentai, ir konkrečių priemonių joms gerinti įvertinimą;

– Dievo žodyje besišaknijančią tikėjimo ir dvasinio gyvenimo tobulinimo pedagogiką, kuri gilinama ir kuria dalijamasi sakramentiniame bei liturginiame gyvenime.

9. Galiausiai Bažnyčios dalyvavimas universitetinėje aplinkoje neatsiejamas nuo bendro krikščionių liudijimo. Šiuo ekumeniniu liudijimu, neatskiriamai susijusiu su Bažnyčios misijiniu matmeniu, svariai prisidedama prie krikščionių vienybės. Bažnyčios nustatytų formų bei ribų paisantis ir katalikų tikinčiųjų skirtai pastoracijai žalos nedarantis ekumeninis bendradarbiavimas, kuriam reikia atitinkamai pasirengti, bus ypač vaisingas studijuojant socialinius klausimus ir apskritai giliau gvildenant visus klausimus, susijusius su žmogumi ir jo egzistencijos bei veiklos prasme (6).

2. Pasauliečių, ypač dėstytojų, apaštalavimo plėtojimas

„Pats krikščioniškasis pašaukimas yra ir pašaukimas apaštalauti” (7). Ši Vatikano II Susirinkimo ištarmė, taikoma universitetinei pastoracijai, primygtinai primena katalikų tikėjimą išpažįstančių dėstytojų, intelektualų ir studentų pareigą. Tikinčiųjų apaštalavimas yra visos Bažnyčios gyvybingumo ir dvasinės pažangos ženklas. Šios universiteto darbuotojų pareigos apaštalauti tolesnis plėtojimas atitinka Vatikano II Susirinkimo nurodytas pastoracines gaires. Tad tikėjimas, sudarantis universitetinės bendruomenės šerdį, tampa naujo gyvenimo bei autentiškos krikščioniškosios kultūros versme. Savo savitam apaštališkajam pašaukimui įgyvendinti tikintys pasauliečiai turi teisėtą autonomiją. Norėdami laiduoti tam palankias sąlygas, ganytojai turi šį savitumą ne tik pripažinti, bet ir uoliai remti. Toks apaštalavimas gimsta bei išsiplėtoja iš profesinių santykių, bendrų kultūrinių interesų ir kasdienio bendro gyvenimo įvairiose universitetinės veiklos srityse. Individualus pasauliečių katalikų apaštalavimas yra „visokio pasauliečių apaštalavimo, net grupinio, pradžia ir sąlyga, ir niekas negali jo atstoti” (8). Vis dėlto lieka būtina ir neatidėliotina, kad katalikai universitete taip pat liudytų bendrystę ir vienybę. Šiuo požiūriu ypač brangintini bažnytiniai sąjūdžiai.

Bažnyčiai dalyvaujant universitetinėje kultūroje, pamatinis vaidmuo tenka dėstytojams katalikams. Jų kokybiška veikla ir dosnumas kai kada gali atsverti struktūrų netobulumus. Apaštalaujantis dėstytojas katalikas, gerbiantis ir tarnaujantis kolegoms bei studentams, liudija naują žmogų, visuomet pasirengusį įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jame gyvenančią viltį (plg. 1 Pt 3, 15–16). Universitetas, tiesa, yra ribotas visuomenės sektorius, tačiau kokybiniu aspektu jis daro įtaką, toli pranokstančią jo kiekybinį matmenį. Deja, kataliko intelektualo figūra, atrodo, beveik išnyko iš įvairių universitetinių sričių. Dėl to studentams skausmingai trūksta tikrų mokytojų, kurie savo nuolatiniu buvimu bei prieinamumu studentams garantuotų kokybišką globą.

Dėstytojui katalikui liudyti tikrai neturėtų reikšti papildyti dėstomąją discipliną religinėmis temomis. Dosniu pasirengimu padėti bei aktyviai atsiliepti į dažnai nesuformuluotus jaunuolių, ieškančių atramos ir tikrumo, gairių ir tikslų, troškimus jis turėtų atverti galutinių ir pagrindinių klausimų horizontą. Nuo to priklauso, koks bus jų gyvenimas visuomenėje. Bažnyčia ir universitetas dar pagrįsčiau tikisi didelės kompetencijos bei nuoširdžios bažnytinės bendrystės iš universitete dėstančių kunigų.

Vienybė bręsta įvairovėje, nepasiduodama veiklos suvienodinimo bei formalizavimo pagundai: paskatų bei apaštalavimo priemonių įvairovė neprieštarauja bažnytinei vienybei, bet, priešingai, ją skatina bei praturtina. Ganytojai turėtų atsižvelgti į teisėtus universitetinės dvasios savitumus: įvairovę ir spontaniškumą, pagarbą asmeninei laisvei ir atsakomybei, priešinimąsi bet kuriam mėginimui primestinai vienodinti.

Būtina skatinti katalikiškųjų sąjūdžių bei grupių gausėjimą bei plėtrą, tačiau taip pat svarbu pripažinti ir atgaivinti pasauliečių katalikų asociacijas, turinčias ilgą ir vaisingą universitetinio apaštalavimo tradiciją. Pasauliečių apaštalavimas vaisingas tiek, kiek jis bažnytiškas. Tarp vertinimo kriterijų minėtinas įvairių įsipareigojimų doktrininis ryšys su katalikiškąja tapatybe, taip pat pavyzdinga dorovė bei profesinis išmanymas, garantuojantys, jog pasauliečių apaštalavimas, kurio laidas yra dvasinis gyvenimas, spindės autentiškumu.
 

PABAIGA

Tarp apaštalavimo ir veiklos, už kurią atsako Bažnyčia, daugelio sričių universitetinė kultūra yra viena iš daugiausia žadančių, bet kartu ir sunkiausių. Šioje ypatingoje aplinkoje, turinčioje tokią įtaką socialiniam bei kultūriniam tautų gyvenimui, kad nuo jos labai priklauso Bažnyčios ir visuomenės ateitis, Bažnyčia apaštalauja instituciniu ir asmeniniu lygmeniu, savitai bendradarbiaujant kunigams ir pasauliečiams, administraciniam personalui, dėstytojams ir studentams.

Konsultacijos ir pasitarimai su daugybe vyskupų ir universitetų darbuotojų aiškiai parodė įvairių suinteresuotų Bažnyčios institucijų bendradarbiavimo svarbą. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija, Popiežiškoji pasauliečių taryba ir Popiežiškoji kultūros taryba dar kartą pareiškia, jog yra pasirengusios ir toliau remti tokius mainus bei skatinti susitikimus tiek vyskupų konferencijų, tarptautinių katalikiškųjų organizacijų, tiek mokymo, auklėjimo ir kultūros komisijų, veikiančių šioje savitoje srityje, lygmeniu.

Kaip tarnavimas universitete besidarbuojantiems asmenims ir per tai tarnavimas visuomenei, Bažnyčios dalyvavimas universitetinėje aplinkoje laikytinas evangelizacijos reikalavimu ir, kaip toks, tikėjimo įkultūrinimo dalimi. Artėjant naujajam tūkstantmečiui, kurio reikšmingas komponentas bus universitetinė kultūra, pareiga skelbti Evangeliją tampa dar reiklesnė. Ji reikalauja tikėjimo bendruomenių, gebančių perteikti Kristaus Gerąją Naujieną visiems, kurie ugdo, moko ir darbuojasi universitetinės kultūros aplinkoje. Toks apaštalavimas neatidėliotinas, nes universitetas yra vienas iš vaisingiausių kultūros kūrimo židinių.

„Bažnyčia gerai supranta skubų sielovadinį reikalą kultūrai skirti ypatingą dėmesį. Todėl Bažnyčia ragina pasauliečius su drąsa ir intelektualiu kūrybingumu būti tokiose privilegijuotose vietose kaip mokyklos ir universitetai, mokslo ir technikos tyrimų centrai, meno kūrybos ir humanitarinio mąstymo sluoksniai. Ten reikia būti ne tik tam, kad pripažintume ir, jei prireiks, apvalytume kritiškai įvertintus esamos kultūros elementus, bet ir tam, kad juos sukilnintume savitais Evangelijos ir krikščionių tikėjimo turtais” (9).

Vatikanas, 1994 m. gegužės 22 d., Sekminių šventė

Kardinolas Pio Laghi
Katalikiškojo auklėjimo kongregacijos prefektas

Kardinolas Eduardo Pironi
Popiežiškosios pasauliečių tarybos prezidentas

Kardinolas Paul Poupard
Popiežiškosios kultūros tarybos prezidentas

(1) Tokį Bažnyčios magisteriumo pastoracinį dėmesį liudija Jo Šventenybės popiežiaus Jono Pauliaus II universitetams adresuotos kalbos. Plg. Giovanni Paolo II. Discorsi alle Universitą. Camerino 1991. Ypač reikšmingas šiuo požiūriu buvo popiežiaus kreipimasis į darbinio susitikimo universitetinės pastoracijos tema dalyvius (Insegnamenti di Giovanni Paulo II, V/1, 1982, p. 771–781).

(2) Ši santrauka, trijų dikasterijų vardu pristatyta kardinolo Paulio Poupard’o, buvo paskelbta 1988 m. kovo 25 d. ir perspausdinta įvairiomis kalbomis. Plg. La Documentation Catholique, Nr. 1964 (1988 06 19), p. 623–628; Origins, vol. 18, Nr. 7 (1988 06 07), p. 109–112; Ecclesia, Nr. 2381 (1988 07 23), p. 1105–1110; La Civiltą Cattolica, an. 139 (1988 05 21), Nr. 3310, p. 364–374.

(3) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkoji konstitucija Ex Corde Ecclesiae (1990 08 15), 1.

(4) Jonas Paulius II. Laiškas, kuriuo įsteigiama Popiežiškoji kultūros taryba (1982 05 20): AAS, 74 (1983), p. 683–688.

(5) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Veritatis splendor, 30–31.

(6) Plg. Popiežiškoji krikščionių vienybės skatinimo taryba. Ekumenizmo principų ir normų taikymo vadovas. Vatikanas 1993, p. 211–216.

(7) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl pasauliečių apaštalavimo Apostolicam actuositatem, 2.

(8) Ten pat, 16.

(9) Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christifideles laici dėl pasauliečių pašaukimo ir misijos Bažnyčioje ir pasaulyje (1988 12 30), 44.