III gavėnios sekmadienis (A)
Iš 17, 3–7; Rom 5, 1–2.5–8; Jn 4, 5–42
 

Trečiasis išganymo istorijos slenkstis – išėjimas iš Egipto ir kelionė per dykumą vadovaujant Mozei. Iš buvusių vergų minios formuojasi Dievo tauta. Tačiau Raudonosios jūros bangos ir Sandoros kraujas nenumalšino šios tautos užsispyrimo. Svaiginančią laisvės patirtį netrukus pakeitė nuovargis ir irzlumas dėl kasdienybės nepriteklių. Ilgėdamiesi buvusio gyvenimo patogumų izraelitai tikėjimo kelionėje linkę ieškoti žmogiškų išeičių. Kiekvieną tikintįjį nuolat lydi įtampa renkantis tarp pasitikėjimo Dievu ir kliovimosi vien žmogiškomis jėgomis. Kas iš mūsų neperėjo Masos (Išmėginimo) ir Meribos (Barnio) vietų? Mozės padarytas stebuklas įrodo, kad Dievas niekuomet nenuvilia. Jis yra visuomet drauge su savo žmonėmis. Viešpats yra Uola, iš kurios trykšta gyvasis vanduo.

Vandens sąvoka Senajame Testamente vartojama 570 kartų, daugiausia simboline prasme. Nors iš uolos srūvantis vanduo pirmiausia numalšina fizinį troškulį, jis simbolizuoja išganingą Dievo buvimą. Babilono tremtiniams Dievas žada tyru vandeniu nuplauti visus nešvarumus dėl susitepimo stabais (plg. Ez 36, 25). Tas pats pranašas didingame laikų pabaigos regėjime vaizduoja iš šventyklos plaukiančią upę, įtekančią į Negyvąją jūrą (Ez 47, 1–12).

Šio sekmadienio skaitiniuose Dievo malonių gausa vaizduojama vandens simboliais. Tam tikra prasme panašūs ir tų malonių gavėjai. Nė vienas iš aprašytųjų neužsitarnauja tų malonių, visi jas gauna dovanai.

Apaštalas Paulius Laiške romiečiams nemini vandens, bet rašo apie Dievo meilę, kuri yra „išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios”. Teigdamas nuteisinimą tikėjimu apaštalas Paulius vartoja gramatinę formą, pabrėžiančią jau atliktą veiksmą, kurio padariniai tęsiasi. Šia forma Paulius pabrėžia skirtumą tarp žydiškojo ir krikščioniškojo nuteisinimo suvokimo. Žydams nuteisinimas buvo eschatologinės ateities dalykas, krikščionims tai yra ne ateities viltis, o įvykęs faktas, gyva tikrovė, įžiebianti naują viltį. Nuteisinimo vaisiai yra taika ir malonė.

Evangelistas Jonas pasakojimu apie samarietę pateikia mums katechezę ir leidžia įžvelgti Jėzaus asmens gelmę – tą versmę, iš kur trykšta amžinojo gyvenimo gyvasis vanduo. Evangelistas perteikia mums, ką reiškia Dievo troškimas. Pasakojimas prasideda nuo kasdieniškos situacijos. Išvargęs po kelionės Jėzus paprašo atėjusios prie šulinio su ąsočiu moters atsigerti. Ši iš pradžių priešais save mato tik dulkėtą ir pavargusį keleivį. Vidurdienio metas, Mesijo troškulio valanda. Prašančio gerti vyro akcentas išduoda jį esant žydą iš Galilėjos. Užsimezga dialogas. Moteris mąsto tik apie taip vargingai semiamą vandenį, o jis kalba apie kitokį, iš širdies gelmių trykštantį vandenį, visiems laikams numalšinsiantį troškulį, gaivinančią amžinojo gyvenimo versmę. Samarietė sakosi norinti tokio vandens, ir tai suteikia Jėzui galimybę labiau atskleisti save. Jis pasirodo esąs ne šiaip sau keleivis, jis nepanašus ir į kitus žydus. Šis žmogus įžvelgia moters sąžinės paslaptis, apverktiną jos gyvenimo tikrovę. Samarietė nustebusi sušunka: „Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas”. Šiuose žodžiuose jau galime išgirsti atgailos dėl gyvenimo nuodėmių gaidas. Jėzus atveria žaizdą tik tam, kad ją užgydytų, ir iškelia nuodėmę į paviršių norėdamas atleisti. Moteris leidžiasi dar toliau: „Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti”. Jėzus atsako: „Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi garbinti jį dvasia ir tiesa”. Argi tokius dalykus galėtų kalbėti kas nors kitas, išskyrus Mesiją? Jėzus patvirtina jos nuojautą: „Tai aš, kuris su tavimi kalbu!”

Visi žmonės, patyrę Dievo apsireiškimą, jaučia nenugalimą troškimą dalytis su kitais gerąja naujiena. Prisiminkime Mariją Magdalietę, skubančią pranešti mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir ką jis jai sakęs (plg. Jn 20, 18). Panašiai elgiasi ir šita nusidėjėlė iš Sicharo. Moteris, „palikusi ąsotį”, nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėms: pranašas, įžvelgęs jos širdies paslaptis, – ar tik jis nėra Mesijas? Ji buvo pirmoji Samarijos evangelistė.

Jėzus aiškina apie gyvąjį vandenį tokiai moteriai, kuri prieš tai buvo paprašyta paduoti paprasto vandens priešiškos tautos atstovui. Panašiai ir apie gyvybės duoną jis prabyla savo mokiniams po to, kai pasiuntė juos parūpinti paprastos duonos. Kelias į dieviškuosius slėpinius eina per nuoširdų tarnavimą žemiškoje tikrovėje. Tik tie, kurie trokšta pavalgydinti ir pagirdyti kitus, įžvelgia Kristaus asmenį. Šiame pasakojime vaizduojama, kaip visišką nesupratimą pamažu nušviečia suvokimas. Pirminis nesuvokimas nebūtinai peiktinas, jis būdingas žmogiškajam būviui. Nesupranta ir samarietė (15), ir apaštalai (32).

Samariečių pakviestas Jėzus pasiliko ten kelias dienas. Savo pamokslais jis papildė tai, ką buvo apie save atskleidęs moteriai. Pasakojimo kulminacija yra žmonių liudijimas: „Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas”. Taip pakopa po pakopos evangelistas Jonas veda mus į šulinio gilumą – Jėzaus slėpinį. Pirmiausia saulės nuvargintas svetimšalis, po to žydas, priklausantis aukštesnei negu samariečiai rasei, vėliau skaitantis širdies paslaptis pranašas, pagaliau Mesijas, paskelbęs apie Dievo garbinimą dvasia ir tiesa, ir galiausiai – pasaulio Išganytojas, gyvojo vandens dalytojas. Toliau ta pati Evangelija mums atskleidžia, kad gyvasis vanduo yra pati Šventoji Dvasia (Jn 7, 37–39).