IV gavėnios sekmadienis (A)
1 Sam 16, 1.6–7.10–13; Ef 5, 8–14; Jn 9, 1–41
 

Ketvirtasis išganymo istorijos slenkstis yra pranašų ir karalių laikotarpis. Dievo tauta tampa Dievo karalyste, tačiau nuolat išlieka tie patys dieviškieji dėsniai. Viešpats išsirenka žmones iš mažųjų ir nuolankiųjų. Abelio auka buvo mielesnė už Kaino, Izaokas labiau apdovanotas už Izmaelį, Jokūbas – už Ezavą. Pats Samuelis gimė ilgą laiką buvusiai nevaisingai Hanai. Dovydo išrinkimas karaliumi dar kartą patvirtina Dievo planų skirtingumą nuo žmogiškųjų požiūrių.

„Dievas ne taip mato, kaip žmogus, – žmogus mato, kas akimis matoma, o Viešpats žiūri į širdį.” Šiuos žodžius Samuelis ištarė vykdydamas Viešpaties užduotį parinkti Izraeliui karalių. Atvykęs į Betliejų jis atmeta septynis Išajo sūnus ir liepia pakviesti jaunėlį Dovydą, ganantį avis. Samuelis atpažįsta, kad tai Dievo išrinktasis karalius ir patepa jį būsimajai misijai. Šį pasakojimą galime geriau suvokti iš tolimesnės perspektyvos, kai piemuo tapo galingu karaliumi, užvaldžiusiu aplinkines tautas. Istorija tuo nesibaigia. Po tūkstantmečio iš Dovydo giminės Betliejuje gimė Mesijas, apvainikavęs išganymo istoriją. Tik dieviškojo apreiškimo šviesoje paaiškėja gilioji Samuelio ištartų žodžių prasmė. Jauna Nazareto mergelė, tapusi „Dovydo sūnaus” motina, su nuostaba gieda apie didžius Dievo darbus.

Apaštalas Paulius taip pat rašo apie „pasaulio” požiūrio ir Dievo šviesos priešingybę. Be Kristaus žmogus net civilizuočiausioje aplinkoje skendi „tamsybėse”, o su Kristumi jis tampa „šviesa”. Šis perkeitimas – tai ne magiškas persikėlimas į stebuklų šalį. Velykų šviesa reiškia naujus ir labai reiklius santykius su Dievu, Bažnyčia, pasauliu ir kiekvienu žmogumi. Krikščionys kviečiami kovoti su bet kokia neteisybe „šviesos ginklais”. Mūsų gyvenimas turi atspindėti mums dovanotą Dievo šviesą ir jo regėjimą.

Kiekvienas tikintysis turėtų pasitikėti, kad Dievas tikrai mato toliau ir geriau negu žmogus. Tačiau gyvenimas remiantis tokiu įsitikinimu kartais tampa dideliu iššūkiu. Pasitikėjimas Dievo Apvaizda yra išminties laidas. Priimti Dievo vadovavimą reiškia regėti gyvenimą Dievo akimis.

Jono evangelijos pasakojimas sukasi apie tą pačią regėjimo temą. Jėzus išgydo akląjį, kurį savo argumentais užpuola fariziejai. Regintis tikėjimas kovoja su netikėjimo aklumu. Ankstesniame Jono evangelijos skyriuje Jėzus jau bylojo: „Aš pasaulio šviesa, kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse” (Jn 8, 12). Praregėjęs aklasis ne iš karto atpažįsta, kas yra Jėzus. Disputuodamas su fariziejais jis neparodo, kad suvokia tikrąją Jėzaus tapatybę. Tik pasakojimo pabaigoje (Jn 9, 35–38) praregėjusysis sušunka: „Tikiu, Viešpatie”.

Aklasis leidosi Dievo vadovaujamas. Jis įsileido Jėzų į savo gyvenimą, sekė jo pamokymais. Jis leido nepažįstamai Apvaizdai vadovauti, kad galėtų regėti taip, kaip mato Dievas. Fariziejai nenori įžengti į šviesos pasaulį. Raidiškai suvokdami Dievo valią, jie netgi stebuklingame išgydyme įžvelgia blogį. Fariziejų aklumas yra nepalyginti sunkesnis ir tamsesnis negu buvusio aklojo.

Jono evangelijoje įtikėjimas susijęs su mąstymu. Aklojo praregėjimas sukelia diskusiją ir aiškinimąsi trimis lygiais. Pirmiausia stebuklingą praregėjimą pastebi artimiausi kaimynai, dažnai sutikdavę buvusį akląjį. Jie nesivargina  gilintis į jo argumentus, vieni atpažįsta išgydytąjį, kiti sakosi jo nepažįstą. Fariziejų atliekamas tyrimas aiškiai tendencingas. Jie iš pradžių apklausia praregėjusįjį, po to tardo jo tėvus. Tenka pripažinti išgydymo faktą ir tai, kad akląjį išgydė Jėzus. Tačiau priimti akivaizdžią tiesą jiems atrodo pavojinga. Tai sugriautų privilegijų teikiančią religijos sistemą. Aklasis savo ruožtu taip pat atlieka savo tyrimą. Jo ieškojimų kelias leidžia jam suklupti prie Viešpaties kojų: „Tikiu, Viešpatie”.

Kokia visų tų debatų prasmė? Kodėl žmonės abejoja ir nenori priimti sprendimų? Evangelistas siūlo atsakymą: tikėjimo negalima paversti vien proto aktu. Jis reikalauja valingo apsisprendimo. Stebuklas nekelia abejonių, tačiau jo interpretacijos gali būti įvairios. O išvados jau reiškia tam tikrą įsipareigojimą. Įžvelgti Jėzaus stebuklo dievišką kilmę – tai pripažinti Jėzų esant Mesiją.

Buvusio neregio kaimynai nori gyventi be problemų. Tėvai nenori gadinti santykių su vyresnybe. Fariziejai suvokia, kad įsileidus į debatus klausimai taip lengvai nesibaigs: tas Jėzus iš Nazareto gali priversti juos susimąstyti ir apie save pačius. Saugiau išlaikyti turimas kaukes.

Iš tiesų ištarus Dievui „taip”, iškyla daugybė reikalavimų. Tačiau drauge užplūsta ir malonių griūtis. Šv. Teresė Avilietė sakė: „Už vieną malonę, į kurią mes atsiliepiame, Dievas duoda daugybę kitų”. Tam, kad buvęs neregys įtikėtų, pakanka trupinėlio dvasios nuolankumo ir šiek tiek meilės širdyje. Šis dvasios vargdienis moka atverti savo širdį pirmiau negu protą.

Jono pasakojime regintieji apanka, o neregys praregi. Jis vienintelis mato tai, kas akivaizdu. Pirmą kartą atvėręs akis ir žvelgdamas į žmonių veidus jis nustemba, kad jie nespindi džiaugsmu. Šių žmonių akys prigesusios. Galiausiai jo žvilgsnis susitinka su švytinčiomis akimis, ir jis išgirsta tiesą: „Aš esu”.