Brangieji,

Mūsų gyvenimo metai nusėti džiugių, skaudžių ir garbingų minėjimų. Yra datų, kurios ypatingai išskiriamos ir minimos. Jų yra nemažai, ir tai rodo, kad Tauta turi garbingą ir turtingą istoriją, turi atmintį, kuri suveda istoriją su dabartimi ir sudabartina tai, kas mums yra brangu ir prasminga. Su Vasario 16-osios prisiminimu išaugo ne viena karta. Kiekvienam ji turėjo kiek kitokią prasmę: toli nuo Tėvynės esantiems tai buvo tarsi namų aplankymas, sielos laiškas savo broliams ir sesėms, atskirtiems svetimųjų sienos; nelaisvėje gyvenantiems – brangus savosios tapatybės suvokimas ir drąsa bei viltis, kuri priartino naująją nepriklausomybę; dar kitiems gal ji kėlė baimę ir nerimą, kad tik neatsitiktų ko nors, kas sukeltų naujų nemalonumų…

Ką Vasario 16-oji reiškia mums šiandien? Kodėl mes šią dieną paliekame savo kasdienius darbus? Kodėl susirinkome į šią šventovę?

Tauta – tai prigimtinė bendruomenė. Bendruomenės negalima sulipdyti dirbtinai. Ją sudaro žmonės, kuriuos sieja glaudūs praeities, dabarties ir ateities ryšiai. Būtent jie suburia bendruomenę. Kalbėdamas apie ryšius, turiu omenyje meilę. Mylimos vertybės, o ne faktai. Faktai tėra pažįstami, bet negali būti mylimi. Taigi kalbėdami apie meilę Tautai, privalome kalbėti apie meilę vertybėms.

Jau dešimti metai Lietuva kuria naują gyvenimą nepriklausomoje valstybėje. Politikai, valdžios žmonės, visuomeninės organizacijos, eiliniai piliečiai – visi trokšta ir siekia, kad Lietuva ne vien tik būtų laisva ir nepriklausoma, bet ir visateisė Europos Sąjungos narė.

Tačiau įsiklausykime į šių dienų tiek valdžios, tiek ir piliečių kalbą – kas dažniausiai yra minima? Ar neatrodo, kad tarp mūsų vis labiau įsigali frazė „duonos ir žaidimų”. Kita vertus, daugybė nepatenkintų žmonių, kurie arba nieko neturi, arba jiems vis tiek per mažai, kad ir kiek jie turėtų. Teko girdėti nuoširdžiai nustebusį paprastą kaimo žmogų sakant: „Kiek prisimenu visada nelengva buvo uždirbti duonos kąsniui. Sunkiai dirbo mano seneliai, tėvai ir aš pats. Tačiau tas vargas buvo kažkoks šventas, prasmingas. Prakaitu uždirbtas duonos kąsnis skanus. Po sunkių darbų atvangos valandos džiaugsmingos. Gyvenimas pilnas vilties ir prasmės. Kas atsitiko mūsų vaikams? Jie važinėja automobiliais, turi daug daiktų, kurių mes net nežinojome, tačiau nuolat girdžiu, kad jiems sunku gyventi. Jie pavargę ir nusivylę”.

Kur dingo džiaugsmas? Jam sukurti reikia didelių pinigų… Tam statomi kazino, lošimų namai, kalbama apie prostitucijos legalizavimą, norint surengti tautai šventę išleidžiami milijonai… Ar nuo to žmonės tampa nors truputį laimingesni? Ar neatrodo, kad kuriame savo Tautos gyvenimą ne ant pamatų, bet ant smėlio, kuris kasdien keičiasi, byra, deformuodamas visa, kas ant jo laikosi? Šiais dramatiškais įtampos laikais labai lengva prarasti ne tik savo tautinį, bet ir žmogiškąjį identitetą.

Apgailestauju ir esu giliai pasipiktinęs, kad Tautos šventės proga Vilniaus merija apjuosė mūsų šventovę alaus barais. Tai dar kartą įrodo, kad sakralumas mūsų miesto valdžios sąmonėje tėra tuščia atgyvena. Verslas, pelnas, reitingai yra daug svarbesni už dorą ir moralę, už duotą žodį, kurio lengvai atsisakoma. Jau prof. Grinius rašė: „Visur žmogiškoji didybė yra reta, nes ji iškovojama tik pasiaukojimo idealizmu. O menkybė visur klesti legionais, nes ji nieko nereikalauja – nei kovos, nei aukos. Daugumas visada renkasi menkystę, viliojančią savo lengvu keliu”.

Šiandien vis dažniau girdime naują žodį „egomaniakas”. Tai baisus žodis! Jis reiškia žmogaus nesveiką, o kartu ir labai pavojingą visuomenei rūpinimąsi tik savimi. Toks žmogus suardo ir išduoda bendruomenę kurdamas savo „laimę” kitų bendruomenės narių sąskaita. Tai nelaimingas žmogus, nežinantis, kas yra meilė.

Mes, susirinkę švęsti Eucharistiją, žvelkime į Kristų, kuris atėjo į žemę suburti tikrosios Dievo bendruomenės. Bažnyčia buvo sukurta Kristaus mirtimi ir prisikėlimu. Tuo jis mus moko, kad bet kuri bendruomenė žemėje yra tam tikra manojo „aš” mirtis, kad leisčiau gimti bendruomeniniams ryšiams. „Nusivilkite senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkite nauju”, – sako apaštalas Paulius. Ką tai reiškia būti „nauju žmogumi”? Apaštalas Paulius paaiškina: „Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir … kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite. Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis” (Kol 3, 12–14). „Naujoji kūrinija” (Gal 6, 15), „naujasis žmogus” (Ef 2, 15), žengiantis „nauju ir gyvu keliu” (Žyd 10, 20) įgyja ne tik naują dvasią, bet taip pat ir naujus jausmus. Tai ir yra, ko šiandien labiausiai stokojama, apie ką mažiausiai kalbama, ko taip nenorima pripažinti. Tauta ir žmogus išliks gyvi, sukurs tvirtą ir laimingą visuomenę tik tuomet, kai suvoks, kad svarbiausia, pamatinė vertybė yra moralinis ir visuomeninis gėris. O šis gėris pasiekiamas tik per atsisakymą patenkinti visas savo užgaidas ir norus, tai yra per auką. Motina atiduoda dalelę savęs, kad gimtų naujas žmogus. Laisvės gynėjai paaukoja savo gyvybę, kad kiti gyventų. Išsivaduoti iš savojo egoizmo ir tapti bendruomenišku žmogumi, kuris myli ne vien save, bet ir kitą, – tai yra Tautos išlikimo, jos tvirtėjimo ir išsiskleidimo sąlyga.

Tautos šventė teprimena mums, kad esame kviečiami naujam gyvenimui, gyvenimui ne vien sau, bet ir kitiems. Gal kartais tai mums ir kainuoja, turime apriboti savo interesus, kai ko atsisakyti kitų labui. Tai nereiškia, jog turime gedėti ir atsisakyti šventinių renginių. Tačiau jie neturi užimti svarbiausios vietos mūsų gyvenime. Šventės, kalbos, fejerverkai – greitai praeinantys dalykai. Ateis rytdiena su savo darbais, su neišspręstomis problemomis. Jeigu į ją mes eisime tvirtai pasiryžę dirbti, aukotis, gyventi, kad ne vien man būtų gera, bet ir kitiems, tuomet mūsų gyvenimas įgaus naują spalvą, kuri dovanos mūsų Tėvynei gėrį, tiesą, meilę, gailestingumą ir teisingumą.

Pasisemkime iš Eucharistijos bendrystės dvasios, kuri mus sukvietė prie vieno Viešpaties stalo, kur visi dalinsimės mūsų Atpirkėjo Jėzaus Kristaus žodžiu ir duona. Tai dovanos, kurios nėra tik vien mums asmeniškai suteikiamos, jos visada skirtos sukurti bendruomenę, surinkti ir suartinti žmones. Tesuvienija ji mus visus ir tesuteikia naujų jėgų ir ryžto mylėti ir kurti, tikėti ir gyventi viltimi.

Vasario 16-oji tetampa ne vien istorine atmintimi, bet ir šiandieniu priminimu, kad žemės laikinume tik vienas dalykas yra išliekantis amžiams – tai meilė, kuri kuria dabartį ir išliks amžinybėje.